Sigitas Parulskis. BJ nuotraukaSigitas Parulskis. BJ nuotrauka       Pusę penkių ryto, daugiabučių kvartalas Šiaurės miestelyje, uždarame kieme įrengta krepšinio aikštelė, o aikštelėje – silpnaprotis su kamuoliu. Bumpt bumt – dunksi prakeiktas kamuolys, akustiniai sienų veidrodžiai atmuša ir sustiprina garsą, bumpt, bumpt, šėtono kanopos į vargšės mano sielos langus, visi mes mirsim, bet šitas debilas galėtų tuojau pat, nedelsdamas, Viešpatie Dieve, mano atleisk man už artimo mirties geidimą, kad jam velnias odą nuluptų ir kamuolį iš jos padarytų...

 

       Įsikandu pagalvę ir konstatuoju – per menkos manyje meilės artimui atsargos, per silpnas tikėjimas, skystas atlaidumas, menka atjauta kitatikiams, nes aš neišpažįstu krepšinio religijos, gėda prisipažinti, bet manau, kad tas, kas pirmą sykį pavadino krepšinį religija, vertas daktarų draugijos.

 

       Silpnaprotis pusę penkių ryto ne šiaip sau bumpsi kamuoliu, kol visi normalūs žmonės miega, jis meldžiasi. O malda – šventas dalykas. Musulmonai meldžiasi penkis kartus per dieną ir visai nesvarbu, kur ir ką veiktų. Malda – svarbiausias dalykas.

 

       Gali būti, kad viena iš labiausiai Lietuvą pastaruoju metu kankinančių problemų – dvi didelės, tarpusavyje konkuruojančios religijos. Tai monoteistinė, iš judaizmo kildinama krikščionybės kryptis katalikybė ir iš už Atlanto atkeliavusi, dar palyginti labai jauna religija – krepšinis.

 

       Krepšinis, kaip ir daugelis pagoniškųjų religijų, yra politeistinė, tai yra, dievų čia daug.

 

       Tiesą sakant, Lietuvoje krepšinis religija virto labai neseniai – regis, tais laikais, kai „Žalgiris“ tapo Eurolygos čempionais. Sovietų laikais, kai „Žalgiris“ kaudavosi su CSKA, tai nebuvo religija, tai buvo sportas, azartas, ideologinė špyga Kremliui, Dovydo ir Galijoto ristynės. Niekas religija to nevadino. O kai krepšinis tapo religija, prasidėjo problemos, Lietuvoj viskas ėmė blogėti, atsirado korupcija, pavydas, apkalbos, dora ėmė smukti, žmonių įpročiai degraduoti. Iš esmės, dėl to kalta religinė šizofrenija, tautos sąmonė skyla pusiau, viena dalis dvasinio pasaulio stiebiasi Jėzaus Kristaus, kita - krepšininkų olimpo.

 

       Krepšinio dievai nepastovūs, jie kone kas sezoną keičiasi, jie gauna traumas, dar jie gauna per mažai pinigų, dėl to būna pikti, nelaimingi ir nedosnūs.

 

       Šiaip jau normaliose religijose dievai neišeina į pensiją, negauna traumų ir niekad neatsisako būti dievais, atvykti į Dievų rinktinę – jie tik miršta ir atgimsta.

 

       Apie krepšinio dievus skleidžiamos paskalos, kad jie gulinėja su šliundromis, girtauja, keikiasi ir pan. Su dievais paprastai tokių dalykų... Na, ką jau čia. Dar visai neseniai, tik prieš keletą tūkstančių metų Dievas Dzeusas dulkinosi kaip gyvulys (pasakojimuose jis net ir vaizduojamas kaip gyvulys – tai jautis, tai gulbė, - kad būtų akivaizdesnis šio dievo gašlumas), o titanas Prometėjas įkūnijo girtuoklio prototipą: erelis Etonas, kapojantis jo kepenis – metaforiška ano meto kepenų cirozės diagnozė.

 

       Tiesa, abi šios religijos turi panašumo – jos abi susijusios su viltimi: katalikai puoselėja viltį gyventi amžinai, krepšinio religijos adeptai – laimėti. Laimėti amžinąjį gyvenimą, sielos išganymą ir varžybas – iš esmės tas pats.

 

       Tik krepšinio religijos išpažintojai savo rezultatais gali mėgautis tuojau pat – gerti alų, laužyti baldus, daužyti taksofonus gatvėse, traiškyti vienas kito makaules, o štai katalikai visą laiką skendi dvejonėse – kaip gi ten bus, ar mes tikai laimėsim, ar paaiškės, kad priešininkas neatvyko, o pralaimėjimas vis dėlto įrašomas mums?

 

       Viltis, lūkesčių išsipildymas – štai kas mums labiausiai reikalinga šioje liūdnoje ir trumpalaikėje būtyje. Krepšinio dievų pergalė – amžinybės akimirkos išgyvenimas, tegul ir labai trumpam, vos keletui minučių (alus šias akimirkas pratęsia ir papildo) liudijimas, kad amžinybė vis dėlto yra, net ir čia, žemėje, rojaus blykstelėjimas įmanomas, o pralaimėjimas – žiaurus vilčių sutriuškinimas, beprasmybės triumfas. Bet yra kitos varžybos, kiti čempionatai, kiti dievai...

 

       Taigi krepšinio religijos adeptams ir fanatikams geriau – jie nuolat miršta ir atgimsta su komanda, su jos pergalėmis ir pralaimėjimais. Katalikai žiūri į savo išsekusį, dehidratacijos ir psichologinio konflikto su Tėvu nualintą lyderį ir guodžiasi vienintele viltimi, vienintele... kad ant to idioto, sumaniusio kieme pažaist krepšinį pusę penkių ryto, nukris trys Tunguskos meteoritai ir penki Vezuvijaus ugnikalniai, sklidini verdančios lavos...

 

       Vyrų liūdesys po komandos pralaimėjimo artimas juos ištinkančiam liūdesiui po sueities. Prieš kopuliaciją vyrai jaučiasi esą demiurgai, kurie tuoj tuoj sukurs pasaulį, taps naujos būties emanacijos liudytojais, o po sueities – tik vilčių nepateisinę patinai be jokių taurumo ir dievybės požymių. Beje, pralaimėję sportininkai atrodo lygiai taip pat – visiškai praradę dieviškumo atributus.

 

       Kai nepadeda nei Katalikybė, nei Krepšinis, galima griebtis budistų, jų istorijos tokios linksmos. Pavyzdžiui, vienuolis kreipiasi į mokytoją klausdamas: ką reikėtų daryti, jeigu žiūrintysis žvelgia labai atidžiai, o ribos vis tiek nematomos? Mokytojas atsako: „Žiūrėti!“ 

 

       lrytas.lt

       2009-09-03