pukinskaite nijole simona
PROJEKCIJA
RELIKTAI
Išvargę buvom tada,
Palikdami savo
Griūvantį miestą.
Tempėm nešulius pikti,
Siuntėm vieni kitus pragarmėn,
Vaikai verkė
Lyg užkerėti.
Sapnas – tai sapnas,
Bet negalėjom pabusti.
Ištuštėjusios ir sustingusios akys
Žiūrėjo į mus –
Išnykstantis palieka
Tuštumos ženklą.
Vienintelis ištikimas,
Kaip visi nuolankiausieji
Ir tikri atsidavėliai,
Neturi vietos
Ir visados ieško namų.
Mūsų juodos
Ir drėgnos akiduobės
Turėjo būti užpildytos.
Pavargę, alkani
Negalėjom galvoti
Apie vabalą, kuris lėtai
Ropštėsi mūsų drabužiais
Ir pasislėpė
Savo namuos.
Dar ilgai,
Ilgai nežinojom,
Kad esam belaisviai.
O vėliau negalėjom suprasti,
Kodėl esame prarastieji
Dangaus kūnai
Ant begalybės augalo,
Išgalvoto, šalto
Ir nepažįstamo.
Ne, tai nebuvo nežinojimas.
Ir tai nebuvo praradimas.
Išlikimo iliuzija
Gali žavėtis
Tik mirštantis.
Mes nesame priimti –
Bejėgiai netikrumo simboliai.
Tuščia dangiškoji tiesa –
Mes esam paniekinti
Ir pakartoti laisvės kūriniai,
Bevardžiai ir nematomi.
Pukinskaitė, Nijolė Simona. Priėmimo iliuzija: Eilėraščiai. – Vilnius, LRS leidykla, 1995.
NEKALTŲJŲ DANGUS
P i r m o j i i d i l ė
KALNO KONTŪRAS, TYLA IR BALTAS SNIEGAS
1
Aš prisimenu:
Tai buvo migdolai,
Salsvos
Pernokusios vynuogės,
Sustingusios
Bokštų viršūnės,
Melsvas
Debesų šydas.
Buvo erdvė,
Kalno kontūras,
Tyla
Ir baltas
Sniegas.
2
Ir įsibridom
Į jūrą,
Norėdami pasiekti
Atsivėrusį
kraštą.
Bet, dangau,
Mes pamatėm
Tave –
Niekieno.
Niekieno vietoj
Ir be vilties
Išnykti.
3
Tuščias dangau,
Išvydom tave –
Beveidį
Nebūties ženklą.
Paprastu mostu
Tuštuma
Kartojo mus,
Nežinomybėje
Ir tyloj
Išvargusius
Nuo laikinumo.
4
Ir pamatėm save
Be vilties.
Kaip svetima
Buvo viskas,
Ko nepajėgėm
Suprasti,
Ir nepasiekiama,
Ko negalėjom
Pažinti.
Žiūrėjom
Į vargšes
Raupsuotas
Sopulio kojas
Tylumoj,
Ilgesy.
5
Bedugne,
Aš prisimenu,
Kokiais smilkalais
Buvo iškvėpinta
Penelopės šalis –
Vien tik
Migdolai,
migdolai,
Erdvė jūrų,
Dangaus,
Lengvas rytas,
Debesys, prisiglaudę
Prie kalno,
Ir tuščios
Sielos,
Ieškančios
Tikrųjų
Namų.
Pukinskaitė, Nijolė Simona. Priėmimo iliuzija: Eilėraščiai. – Vilnius, LRS leidykla, 1995.
A n t r a i d i l ė
AUKŠTI TYLOS LANGAI
1
Drėgnas smėlis
Ir vėjas
Parašė
Graudulio
Bevaisį
įstatymą:
Išeinančių naktį,
Šaltą nuovargį,
Laukiančius
atleidimo
Praradimo
vienystėj.
2
Aukštybė,
šaltis,
tamsa
Kartojo laikiną
Atpirkimo paveikslą:
Ledo akimirksnį,
Nepražydintą
saldų
Magnolijos žiedą
Su tuščiu
Liūdesio ženklu.
3
Išėjusių akys –
Tolybė ir netiesa –
Žiūrėjo
į sušalusius
Merdinčius kūnus,
kurių neprikelia
Aukščiausioji
prievarta.
Agonijos simboli,
Ženkle bespalvi, –
Mes nežinojom,
Kuo patikėti
Ir kam
Privalėjom
paklusti.
4
Daug metų
Galvojom
Apie
nežinomybę.
Kiekvieną
Dieną
Ir naktį
Matėm
Jos
nesuprantamą
Žvilgsnį.
5
Daugybę metų
Galvojom
apie tolumą,
Ilgesį
ir ištikimybę.
Visus
Tuos metus
Kiekvieną dieną
Ir naktį
Aukštybė
Žiūrėjo
Į nesuprantančius.
6
Ji pavirto
Į mūsų
miražą,
Mūsų iliuziją,
Į vienatvę,
Sielas,
Drėgną smėlį,
Vėją
ir tamsą.
Ir visą
Laiką
Tylėjo.
7
Ji pavirto
Į mūsų
Ištikimiausią
Ir žadėtą.
Apie ją
galvojom,
Tik ją
Turėjom
suprasti.
Ir bijojom,
Kad niekuomet
Nepradingtų.
8
Ilgesy,
Tau paskyrėm
save
Ir išnykom
Agonijos simboly
Svetimo krašto
pakrantėse,
Baimėj, menkystėj
Ir vien juodumoj.
Siela, širdie –
Dėsni bedali,
Pasidavėm vienatvei
Ir praradimui.
9
Nežinomoji,
Paklusom laikinam
Savo buvimui,
Netiesai
ir šalčiui,
Bejėgei
Ir klaidingai idėjai –
Neįmanomam išvadavimo
Menkniekiui
Nuosprendžio išvakarėse,
Kurioms nereikia
Jokio įrodymo.
Pukinskaitė, Nijolė Simona. Priėmimo iliuzija: Eilėraščiai. – Vilnius, LRS leidykla, 1995.
T r e č i a i d i l ė
ATGARSIS
1
Liūdnas paskyrime
Mūsų gyvybėms,
Vilties
Ir atsisakymo
paukšti,
Kodėl tu išskynei
Savo vėjo rožyną?
Tuščiom
Nereikalingumo
Ir praradimo
akiduobėm
Žiūrėjom į tavo
Priverktą sielą.
2
Mes žiūrėjom
Į bespalvę
Išsekusią tuštumą
Ir bekraujus
Vilties vėrinėlius,
Krentančius
Į tamsią bedugnę,
Aklą, baimingą
Ir niekieno
niekieno
Nepateisintą.
3
Girdėjom atodūsius,
Alsavimą
Ir dulkėtus žingsnius,
Baimės
Ir galios namų
Sunkųjį maudulį.
Dangau,
Pasiimdamas
Bejėges iliuzijas,
Netiesą pateisini
Tuštybės metaforom
Ir tik viena galia –
Nesuprasti.
4
Išsiilgimo naktie,
Nekaltybės relikte,
Mes norėjom
Išverkti tave –
Išnykimą ir vienatį,
Beprasmį
ir nepakenčiamą
Gyvenimo tuščio kūno
Apmirusį atvaizdą –
Nesuprastą, nepažintą
Ir negeidžiamą.
5
Ir sugrąžinti
Prapuldytus draiskalus,
O nežinojimą
Vėl pakartoti –
Ilgo atskyrimo ironiją
Tik savyje,
Kitos galios namuos.
Kartoti neviltį –
Pradžios ir atvėrimo
Iliuziją.
6
Vienatie,
Tavo išsekusi
siela
ir mūsų
bespalvės
Yra vien
Praradimas –
Mes niekuomet
Nesulauksim
mirties
Ir negalėsim
Pateisinti
Vieni kitų.
7
Išėjimo
Drėgnuose rūmuose
Nuobodžio
vėriniai
ir nežinojimo
Atgarsis
Yra lygūs
Beprasmiam –
aukojimui
Tylai.
Ilgą
ir galbūt
Vienintelį
Pasikartojimą –
Menkniekį
svaigulio laisvėj –
Mes vadiname
Neviltim.
Pukinskaitė, Nijolė Simona. Priėmimo iliuzija: Eilėraščiai. – Vilnius, LRS leidykla, 1995.
K e t v i r t a i d i l ė
METAFIZINIS LAIKRODĖLIS
1
Išsiverkusi
mėnesiena
Saldžiu
Meilės žvilgsniu
palydėjo
Apledėjusius
griuvėsius,
Kai jos
leisgyvei šviesai
atidavėm
Išniekintas gyvybes –
Argi buvo
Įmanoma
paneigti
Ironišką paskirtį?
2
Sniego pribiręs
Prisiminimų
Žiede,
Mes turėjom
Sulaukti
ramybės
Patvirtinimo
ir iliuzijų
Pabaigos.
Palikti
tuščiavidurius
kūnus –
Ilgą ir netikrą
Atsiradimą –
Šaltą išėjimo
atgarsį
ir neįmanomo
Išsivadavimo
Griuvenas.
3
Užsimiršimo
viltie,
Sustingusi širdies
gėlytė
Atšalusiais
žiedlapiais
Apklojo
akmens kraštą.
Bet kaip
pateisinti
Negyvėlį paukštį,
kurio
Paskutinis miražas
buvo
Griūvantis miestas,
Ir miestą,
kuris
Agonijos valandą
Regėjo
Sugrįžtantį?
4
Laikrodėli,
Išgelbėjimo
liudytojau,
Glaudėm
Šaltą papuošalą –
svaigulio vėrinėlį.
Užgijusių
ir vėl
Atsivėrusių
Akiduobių
Ašaros
buvo
Vienintelė
išraiška –
Nebylystė. –
5
Iliuzija,
kurią regėjom:
Nežinomi
paliktieji,
Miręs kapinynas,
Mėnesiena
ir vienatis.
Ir privalėjom
Suprasti –
tai mūsų
Įrodymas,
Nepateisintas
ženklas,
kuriame susiliejam
Ir išsiskiriam.
6
Tvinksi naktis.
Kaip
priversti
dar kartą
Prisikelti
varganus kūnus
Ir pamišėlio
jėga
Pabandyti
pateisinti
Pasikartojimą,
Kad tuščia
Visumos idėja –
Amžinas
išsiilgimas
Pavirstų
Tiesa.
Pukinskaitė, Nijolė Simona. Priėmimo iliuzija: Eilėraščiai. – Vilnius, LRS leidykla, 1995.
P e n k t a i d i l ė
GYVYBĖ –TOLUMOS ŽENKLAS
1
Kai dangus
Pakėlė
Drėgnoj tyloj
Mėnesieną –
Savo neapsakytąjį
Graudulį –
Visą rasotą,
Lyg perbalusį
Paukštį,
Aš supratau:
Jis išsižadėjo
Kitos gyvybės –
Manęs.
2
Saldžiai
prisiglaudusios,
Išpuoštos
Vaško gėlelėmis
Leisgyvės akys
Atidavė
Paskutinį nuolankumą.
Nekaltųjų dangau,
Atvertoji naktie,
glostanti
Į išsiilgimą
Pavirtusią
šaltą šviesą
Ir bejėgystę,
Ką matei
Bekalbėje sieloj –
Gyvybės parodijoj?
3
Tyloj –
Kliedesio
nepaliestam rojuj –
Aukštybė išskleidė
Nekaltą žiedą:
Savąją vienatį,
Išsiilgimą
Prieglobsčio
Ir ramybės ženklą.
Ir vis tiek
vis tiek
Neigiame
Tikrąjį palankumą.
4
Rasota ranka
glosto
Apmirusią
Šaltą šviesą
Ir klausosi
Paukščių
agonijos,
Žolės ir ūkanų...
Sustojęs
akimirksnis –
Išsiliejusi
Drėgna tuštuma –
Žiūrį į paliktus
Atsižadėjimui.
5
Koks beviltiškas
derinys:
Erdvė paslaptinga,
Tuštumos žolė,
Dangaus ženklas
Ir nepakeičiamas
Ramybės
įžadas –
Niekad
Niekad
Niekad
Neatleidžiantis
Rožės žiedui
Jo nekaltybės.
Pukinskaitė, Nijolė Simona. Priėmimo iliuzija: Eilėraščiai. – Vilnius, LRS leidykla, 1995.
Š e š t a i d i l ė
PRASMĖS PRELIUDIJA
1
Dangaus akis,
Tuštumos
Ir dykvietės
Garsas
Klaidžiojo
Nelaisvėj
Ir netiesoj,
Nuovargy,
Žvaigždėj
Ir begalybėj
Tarp paliktų
Nebūties ženklų.
2
Tylos kraštuose
Tarp ištvinusių
upių,
Sugriuvusių miestų,
Šventovių
ir bokštų
Laukiančio marmuro,
Ramybe aukštoji,
Nežinojom,
Kodėl visur
Liko tušti
Smėlio kūnai.
3
Nežinojom,
Kodėl sielos
Kaip užkerėtos
belaisvės
Klaidžiojo
Naktis po nakties,
Tikėdamos sulaukti
Vienintelio
Ramybės akimirksnio –
Stingstančių
Gyvybių pabaigos,
Apmirusių žiedų
Ir paprasto
Išnykimo dėsnio.
4
Drebulio nakty,
Sunykę
ir iškamuoti,
Prisnigtomis
akimis
Žiūrėjom
Į savo sušalusią,
perlytą,
Patikimą mirtį
Ir glaudėmės
kaip
Atstumtieji.
5
Debesys pralėkė
Lyg su sparnais.
Aukščiausieji,
Mes nežinojom,
kodėl
Vėjas supynė
Atodūsių vėrinius,
Tuščius žvilgsnius
Su tyla,
vandeniu,
uolėtais krantais.
6
Nebūties lašas
Nukrito
Į žvaigždynus,
jūrų kriauklių
akiduobes,
Sopulio bokštus,
Nakties koplyčias,
Kalnų tarpeklius
Ir voratinklius.
O toluma,
Mes nepažįstame to,
Ką paliekam.
7
Ir nežinome, kas:
Sniego,
lietaus
ar vėjo
Krentantys nėriniai,
Nevilties karalija
Ar burtažodžiai –
Suplaukia
į virpančius
Lelijų žiedus,
Į ledo širdis,
Kad negalim
tikėti
Žvaigžde siųstąja
Ir priimti
Savo žemišką
Dovaną.
8
Skausmas,
Tamsa
Yra įrodymo
Ženklas.
Nuovargis,
Tuščia pragarmė
Yra ženklas.
Ir įrodymas,
Kuriam negalim
Prilygti –
Tuštuma,
Begalybė,
Tyla.
Pukinskaitė, Nijolė Simona. Priėmimo iliuzija: Eilėraščiai. – Vilnius, LRS leidykla, 1995.
S e p t i n t o j i i d i l ė
AMŽINOJI
1
Mes kartojom
Atskirtųjų
Išsiilgėlę naktį,
Nepritarimo idėją,
Nebylystę
Ir ledo agoniją,
Merdintį gedulą,
Menką išpirką –
Laikinumą:
Kažkas žinojo
Apie nesibaigiančią
Atsisakymo
Pradžią.
2
Kažkas žinojo
Apie sugriuvusią
Kasdienę
Sielos maldyklą –
Bejėgio gyvenimo
maudulį,
Mirties dieną –
Praeivį
Ryto aušroj,
Ir siuntė
Tuščią gailestį
Prailgtajam
atspindžiui.
3
Mes kartojom
Dejuojantį
Nebūties augalą,
Pakilimą
Šaltmyrio naktį,
Naują pasaulį –
Bedvasį
Ir prilygstantį
Aukščiausiam
aukojimui,
Lietų ir vėją,
Ir netiesą,
Kuria prasideda
Išnykimas.
4
Kartojom
Išdegusį medį,
Bejėges
Anglies rankas –
Atstumti
Ir nemylimi
ironiškam
Paveikslėly.
Kokia neišvengiama
Ir galbūt
Teisinga
Yra išpirka –
Bausmė
Akimirksny
Be ribos,
Kuriuo prasideda
Išnykimas.
5
Agonijoj
Ir bejėgystėj
Norėjom
Patikėti tavim.
Quam parva
sapientia –
Paveikslėli
Su mažaisiais
Paukšteliais,
Kurie snapeliais
Liūdnais
Kažką kalba
Vieni kitiems.
Pukinskaitė, Nijolė Simona. Priėmimo iliuzija: Eilėraščiai. – Vilnius, LRS leidykla, 1995.
INTRODUKCIJA
1
Suakmenėjęs
Nebūties medis
Susirenka mus –
Be namų
Apmirusius
Savo belaisvius,
Išblukėlius
Savo tarnus –
Laikui be pabaigos
Ir tolumai.
2
Dėsni apkvaitęs,
Kaip viską
Paaiškinti,
Jei tau
Atiduodam
Šiltus,
Glembančius kūnus
Į baimę,
į tuštumą.
Ir sielų
Bejėgiškus draikalus
Į begalybę –
Juodąjį dvynį?
Kaip pateisinti
Vienumą,
Laikančią mus –
Pasidavusius?
3
Tu renki
Kabančias orchidėjas,
Apsvaigusias
Nuo smilkalų,
Geismo
Ir melancholijos.
Bet koks bejėgiškas
Gestas yra
Jas pasiimti
Į akmenyną,
Į juodumą.
4
Koks bejėgiškas
Gestas
Yra pasilenkti
Prie mūsų
Elan.
Tuštumos vėju
Ir marmuru
Sužymėti širdis
Kažkur
Jūržolėse
Ar mėnesienoj.
5
Tarp viršukalnės
Atriedančių akmenų
Ir griausmo,
jį atkartojančio,
Tarp sniego
Ir žemės,
Tarp žingsnio
Ir žolės –
Visados
Yra trumpas
Akimirksnis.
6
Tarp suplaukusių,
Drimbančių
Jūros žolių,
Kai jas išplėši
Iš gėlo vandens,
Tarp sauso
Šulinio
Ir krentančio
Akmenėlio –
Yra tik vienas
Akimirksnis.
7
Tarp gėlės žiedo
Ir rankos,
Gėlės žiedo
Ir rankos
Turėtų būti
Tiesa, kurios nežinau,
Erdvė nepažįstama.
Mes
Tiktai akimirksnis –
Ir aukštas lietus,
Šaltas vėjas,
Sniegas,
Naktis.
8
Belaisvio kalba
Tariu šituos žodžius,
Nes tu prašai,
Kad juos pasakyčiau.
Perbalęs paukšti,
Mano dangau,
Baime, nelaisve
Ir toluma –
Tokios yra
Tavo akys
Mylinčios
Mylinčios
Mylinčios
Niekieno.
Ir be vilties.
Pukinskaitė, Nijolė Simona. Priėmimo iliuzija: Eilėraščiai. – Vilnius, LRS leidykla, 1995.
epifanijos
1
Pasauli
Niekio pradžia
Galatėja Galatėja
Pararadimo agonija
Nevilties laisve
Nevilties laisve
Išniekinta
2
Tu atvėrei savo kūną
Uždarytiems
Ir ištremtiems
Priėmimo viltie
Nelaimėliams
Tikriems belaisviams
Ir kankiniams
3
Vaško rože
Tu norėjai
Išleisti į laisvę
Sulaidotus
Po tamsos ženklais
Išlikusius
Tarp išniekintų
Tikrojo praradimo
Pradžioj
4
Išlikimo liudytojau
Tu norėjai pateisinti
Peržengusius
Būties dekoracijas
Sulaukusius
Dangiško apreiškimo
Ir bijančius
Mirti šiandieną
5
Pasauli
Lėle šalta
Tu norėjai
Būti ženklu
Reiškiančiu
Melancholijos pabaigą
Ir sugrįžimą
Iš nevilties šventės
6
Bežade
Tu norėjai
Sudėti save
Pilnatvės aukurui
Ir išskleisti
Aukštą rožę
Vertą daugiau
Už negyvėlį
Nežinomybę
Ir nebūties namus
7
Augale šaltas
Tu norėjai išvaduoti
Mus dangišku gestu
Paleisti belaisvius
Be praradimo
Be nežinios
Ir išskleisti
Kylančiųjų
sparnus
8
Dangau
Tuščias įrodymo ženkle
Tu norėjai
Paneigti save
Manekeną
Atgaivinti palaidotus
Iškelti liūdnas
Jų širdis
Begalybėje
Ir tiesoje
9
Atimtasis regėjime
Tu atidarei
Visus narvelius
Kad išvaduotum
Beprotiškas
Mūsų idėjas
Pasikartojančias
Išėjimo elegijose
10
Visumos dėsni
Tu norėjai
Pateisinti save
Apkabinęs
Šąlančius kūnus
Nežinomybės pradžią
Paaiškinti
Agonijos žemę
Sniego baltumą
11
Galatėja
Tu norėjai
Nukelti akmenį
Mūsų nelaisvės
Priežastį
Atskleisti
Begalybės idėją
Ir uždrausti
Tuščiąjį sandėrį
12
Tu norėjai
Rankelėm šaltom
Susirinkti mūsų
Pajuodusius kaulus
Iš šitos
Vorų prieglaudos
13
Mes norėjom
Atitolinti
Tiesos pakaitalą
Neviltį
Ir norėjom būti
Savo tiesos
Patvirtinimu
Savo tiesos
Liudytojais
O žaidime
Stebukle išaukštintas
14
Mes norėjom būti
Akimirksniu
Aukštybės palaimintu
Pasipuošti gyvybėmis
Vėrinėli
Šaltas miraže
15
Mes norėjom likti
Išnykimo nugalėtojais
Mirties tiesa
Ir viltim
Išsivadavusia
Iš agonijos
16
Mes norėjome
Susirinkti
Dirbtinius karolius
Trumpą savo gyvenimą
Abejonę
Visą gyvenimą
Vien abejonę
Ir sulaukti susitaikymo
Susitaikymo
17
Mes visuomet
Galvojom
Apie susitaikymą
Pasauli
Nebylio siela
Visuomet
18
Kiekvieną dieną
Ir kiekvieną
Naktį
Sakėme
Vienas kitam
Nusiraminimo žodžius
19
Stiklo ašara
Mes sakėme
Vienas kitam
Susitaikymo žodžius
Net
Jeigu tylėjome
Visuomet
Visuomet
20
Bet
Ir tada
Netgi tada
Galvojome
Apie galimybę
Juos atsiimti
Ironija
Tu esi
Tikra mylimoji
Pukinskaitė, Nijolė Simona. Priėmimo iliuzija: Eilėraščiai. – Vilnius, LRS leidykla, 1995.