LOZORIUS
MARIJA, MORTA – jo seserys
Tamsu.
Kambary – nei gyvos dvasios.
Iš tolo atplaukia minios ūžesys. Minia artėja – šaukia, rėkia, klykia:
– Stebuklas!..
– Prisikėlė iš numirusių!..
– Mirtis krito!..
MORTOS BALSAS. Gana!.. gana!..
MARIJOS BALSAS. Dieve mano, Dieve...
BALSAS IŠ MINIOS. Tark žodį, Lozoriau!
Minia nutyla.
MARIJOS BALSAS. Pasigailėkit...
KITAS BALSAS IŠ MINIOS. Prabilki, Lozoriau!
Minia vėl nutyla.
MORTOS BALSAS. Palikit mus ramybėje...
MARIJOS BALSAS. Meldžiu...
Minia nurimsta ir nueina.
Už durų krabždesys.
MARIJOS BALSAS. Greitai!.. Atverk duris!..
MORTOS BALSAS. Tuoj... – negaliu visko iš karto...
MARIJOS BALSAS. Greičiau!..
MORTOS BALSAS. Tuojau, tuojau...
Atsidaro durys.
Tamsoje MORTA ir MARIJA įneša LOZORIŲ.
MARIJA. Atremkim į sieną. (Įsispyrus į LOZORIŲ) Aš palaikysiu, o tu uždek žiburį.
MORTA eina prie žiburio.
MARIJA. Neišlaikau!..
MORTA grįžta. Seserys atneša LOZORIŲ į vidurį kambario ir pasodina.
MORTA nuėjus uždega žiburį.
Ant suolo, atremtas į stalą, sėdi LOZORIUS – nuo galvos iki kelių suvystytas į drobulę ir apraišiotas raiščiais. Tarsi mumija.
MARIJA puola ant kelių ir, apkabinus LOZORIUI kojas, pravirksta.
MORTA stovi šalia.
MORTA. Ko raudi?
MARIJA. Džiaugsmo ašaros.
MORTA. Ar ne per ankstyvos?
MARIJA. Viešpatie! Negi esi akla?
MORTA. Žiūriu ir matau.
MARIJA. Ir dar negana?
MORTA. Per daug. Net sunku tikėt.
MARIJA. Negali netikėt.
MORTA. Tikiu. (Palūkėjus) Ir bijau.
LOZORIUS pajuda.
MARIJA jį apkabina ir ima glamonėti.
MARIJA. Vėl... ir vėl tu su manim...
MORTA (Šyptelėjus). Taip lengvai nepabėgsi. (Žiūrėdama į LOZORIŲ) Mirė Lozorius...
MARIJA. ...ir prisikėlė!
MORTA. ... – bet ar gyveno?
LOZORIUS neramiai sujuda.
MARIJA. Dangau!..
MORTA. Nežinau... dabar jau nežinau, ar tikrai reikėjo...
MARIJA. Tylėk!.. tylėk!.. (įsikibus į LOZORIŲ) O, kad tu prakalbėtum!
MORTA. Užrišta burna?
MARIJA. Atrišk!
MORTA. Aš?
MARIJA. Greitai! Išvilk jį iš mirties vystyklų!
MORTA. Kodėl aš? Bent kartą apsieik be manęs.
MARIJA. Negi tau ne smalsu, ką jis pasakys?
MORTA. Man vien to, kas įvyko, užtenka.
MARIJA ilgai žiūri į LOZORIŲ, o MORTA į MARIJĄ.
MARIJA (pasiryžus). O man – negana.
MARIJA ima atvynioti LOZORIUI galvą. Padvelkia žemėm ir puvėsiais.
MARIJA. Koks keistas kvapas...
MORTA. Mirties.
MARIJA. Ne, ne! – Lozorius gyvas! Nėra mirties!
MORTA. Tada nėra ir prisikėlimo.
MARIJA. Nevartyk liežuvio, Morta. (Atvyniojus LOZORIUI kaktą) Tik pažiūrėk. (Paima MORTOS ranką ir prideda LOZORIUI prie kaktos) Smilkiniai tvinksi.
MORTA. Bet kakta šalta.
MARIJA. Čia drėgna ir vėsu. Užkurk ugnį.
MORTA. Tau vėsu?
MARIJA. Kaip kape. Net drebulys krečia.
MORTA. Gal sergi?
MARIJA. Užkurk.
MORTA nueina prie ugniakuro ir užkuria. MARIJA atidengia LOZORIAUS akis. Jos stovi stulpu, tarsi sustingusios.
MARIJA. Tuoj... tuoj galėsi prakalbėti...
MORTA tebestovi prie ugniakuro.
MARIJA. ...tuoj tarsi žodį... pirmą pirmutinį žodį...
MORTA. ...ir paskutinį?
MARIJA. ...kurio dar niekas negirdėjo... išgirsti niekad negalėjo...
MORTA. ...bet ar tikrai norėjo?
MARIJA atvyniojo raiščius iki kaklo.
MARIJA. ...tuoj...
LOZORIUS sėdi užčiaupta burna, dantys sukąsti. Akys tebežvelgia stulpu.
MORTA žiūri iš tolo į LOZORIŲ.
MORTA (pusbalsiu). Mirusius galima prikelti. O kaip su gyvaisiais?
MARIJA. ...tuoj pat...
MORTA prieina arčiau.
MORTA (LOZORIUI, žiūrėdama jam pro šalį). Gal tau žuvį išvirti?
MARIJA. Ko tu čia dabar jam su žuvim?
MORTA. Keturias dienas nieko burnoj neturėjo.
MARIJA. Na, ir kas?
MORTA. Tai negi laikysim jį išblėsusį, kol vėl išseks ir dūšią atiduos?
MARIJA. Viskas Viešpaties rankose.
MORTA. Ir tu rankas turi. Bet tau tik prie Mokytojo kojų tupėti ir tepalais jį tepti.
MARIJA. Pavydi?
MORTA. Taigi, o man, pajuodus ir prakaitais pašvinkus, po namus plūktis.
MARIJA. Tuštybė.
MORTA. Žinoma, – kai pilvas pilnas. Tu, mergele, jau visai išpuikai. Dyka duona šikną drasko.
MARIJA. Morta! Bijok Dievo! Aš giriu Viešpatį, o tu – burnoji!
MORTA. Save, save giri, Marija.
MARIJA. Ką? Aš puikybės pilna?
MORTA. O kitus peiki. Apsvaigai, smilkalais nuolatos besirūkindama.
MARIJA. Aš tau veidmainė?
MORTA. Sakau, ką pasakiau.
MARIJA. Kaip Viešpats Dievas mane mato!..
MARIJA eina grėsmingai prie MORTOS. LOZORIUS pasuka galvą ir perveria MARIJĄ lediniu žvilgsniu. Ji susilaiko, grįžta prie LOZORIAUS ir griebia įnirtus toliau vynioti raiščius. LOZORIUS bando prieštarauti, tačiau nepajėgia: jis jau nuogas iki juosmens.
MORTA stebi MARIJĄ.
MORTA. Kam toliau darbuojies?
MARIJA žvilgteri.
MORTA (su šypsena). Negi todėl, kad jis nuogas?
MARIJA skausmingai aikteli ir atšoka nuo LOZORIAUS.
MORTA. Atleisk man, Marija.
MARIJA. Niekada!
MARIJA puola ant MORTOS. Abi susikimba už plaukų. LOZORIUS perveda neramiai akimis savo seseris, bando keltis, tačiau sukniumba ant suolo. Tai pamačiusios, moterys atstoja viena nuo kitos ir sužiūra į LOZORIŲ. Jis vėl mėgina keltis, bet ir vėl sukrinta.
MARIJA pribėga prie LOZORIAUS.
MARIJA. Jau?.. jau prakalbėsi?.. jau pasakysi?..
LOZORIUS nori žiotis, bet negali.
MARIJA griebia jį už burnos ir ima žiodyti.
MARIJA. ...padėsiu... aš tau padėsiu, mielas broleli...
MORTA (persigandus). Ką darai!..
LOZORIUS spiriasi, bet MARIJA vargais negalais jį pražiodo. Pasigirsta gilus kriokimas.
MARIJA. ...jau!.. jau gali!.. (Apsikabinus LOZORIŲ per juosmenį) ...sakyk!.. pasakyk!..
LOZORIUS (užsimerkęs, skausmingai) ...aaaaaaaa...*
MARIJA. ...taip!.. kalbėk!..
LOZORIUS. ...aaaaaaaaaggggggggg...
MARIJA. ...klausau!.. klausau!..
LOZORIUS. ...aaaaaaaaaggggggggghhhhhhhhh...
MARIJA. ...klausyk, Morta!.. klausyk!..
MORTA nusisuka.
MARIJA. ...klausykit!..
LOZORIUS. ...aaaaaaaaagggggggghhhhhhhhrrrrrk...
LOZORIUS giliai atsidūsta ir vėl sukanda dantis.
MARIJA (sumišus). Kodėl jis nutilo? (MORTAI) Ko jis tyli?
MORTA. Gal neturi ko pasakyti?
MARIJA. Neturi? (LOZORIUI, suėmus rankomis jo galvą, šypsodamasi, meiliai) Sukvailiojo mudviejų seselė, visai sukvailiojo. (Pabučiavus į kaktą) Tik paklausyk tu jos: iš numirusių prisikėlęs...
MORTA. Prikeltas.
MARIJA. ...ir neturi ko pasakyti!
MORTA. O gal nenori?
MARIJA. Nenori? (Staiga, įtūžus) Ką matei?.. Sakyk, ką matei?.. Dangų?.. Pragarą?
MORTA. Gal nieko?
MARIJA (primygtinai). Pragarą?.. (Įsikibus nagais LOZORIUI į krūtinę) Sakyk!.. tark nors vieną žodį!..
LOZORIUS sėdi užvertęs galvą, sukandęs dantis ir žiūri MARIJAI tiesiai į akis.
MARIJA stveria jį už gerklės.
MARIJA. ...tik vieną žodį!..
MORTA (pripuolus prie MARIJOS). Marija!.. (Bando atplėšti ją nuo LOZORIAUS).
MARIJA atstumia MORTĄ ir įsikibus purto LOZORIŲ.
MARIJA. ...kalbėk!.. sakyk!.. nors vieną žodį!..
Staiga LOZORIUS ima keltis.
MARIJA (tebeįsikibus į LOZORIŲ). Jau!.. jau!.. garbė Dievui aukštybėse!..
LOZORIUS nežmoniška jėga nubloškia MARIJĄ. Ji griūna aukštielninka ant aslos.
MORTA be žado traukiasi atbula.
LOZORIUS stovi tartum akmens statula. Pagaliau praveria bumą.
MARIJA (keldamasi nuo aslos, isteriškai). ...pagaliau! ...klausykit!..
MARIJA pakyla, suvaitoja, vėl griūna ir apalpsta. MORTA sukniumba ant kelių.
LOZORIUS prabyla – žemu, gergždžiančiu, vienok didžiu, triuškinančiu balsu.
LOZORIUS. N e !
Kaip kirviu nukirsta.
MORTA (atsirėmus kakta į aslą). Viešpatie, pasigailėk musų... Viešpatie, pasigailėk... pasigailėk...
Ilga tyla.
LOZORIUS pasiima kybančius raiščius ir sunkiais žingsniais svyruodamas išeina.
MORTA, visa drebėdama, palydi jį akimis. Paskui pašoka, pripuolus užsklendžia duris ir užgula visu kūnu.
MORTA. Amen. Amen. Amen.
Atsigauna MARIJA ir apsidairo.
MARIJA (lyg nesava). Kur Lozorius?
MORTA. Išėjo.
MARIJA. Išėjo? Kur?
MORTA (palūkėjus). Nežinau.
Tyla.
MARIJA. Ar pareis?
MORTA prieina prie MARIJOS ir padeda jai atsikelti.
MARIJA. Sugrįš?
MORTA. Nežinau. (Žiūrėdama į duris) Gal jau grįžo.
MARIJA. Grįžo?
MORTA. Į savo kapą.
MARIJA žiūri į MORTĄ.
MORTA. Gal. Nežinau.
Tyla.
MARIJA. O ką jis sakė?
MORTOS žvilgsnis nuklysta.
MARIJA. Ką jis pasakė?
Pauzė.
MORTA. Nieko.
MORTA pasitraukia į šalį.
MARIJA (pripuolus prie MORTOS). Meluoji!
MORTA. Nieko. Visiškai nieko.
Tyla.
MARIJA. Nieko?
Abi žiūri ilgai viena į kitą.
Staiga MARIJA prapliumpa isterišku juoku. MORTA užgesina žiburį.
MARIJOS juokas virsta graudžiu raudojimu...
* Neįmanoma tiksliai užrašyti LOZORIAUS ištariamų garsų. Tai tarsi pirmykščio žmogaus pačios pirmosios pastangos prakalbėti. Tad LOZORIAUS „tekstas“, išskyrus paskutiniąją repliką, tėra tik fonetinė sugestija.
1971
Metmenys, Nr. 22, 1971.
K. Ostrausko „Lozorius“ Klaipėdos dramos teatre 1990 m., rež. J. Ivanauskas