LIETUVA
Lietuva – akmuo prie slenksčio seno
Ir lietaus lašelis debesy.
Lietuva – ugnis, kurią kūrenam,
Ir kurioj sudegsime visi.
Lietuva su pagonybės mitais,
Lietuva su šimtmečių lažu.
Lietuva – grėsmingas dinamitas
Tūkstančiuos sukilėlių laužų.
Visos pievos, upės apraudotos
Graudžiose lietuvės raudose.
Švietė revoliucijos raudonos –
Požemiuos įkalinta dvasia.
Mes visi tenai – gelmėj – užgimę
Ir visus mus Lietuva augino
Tarsi lauką želiančių rugių.
Ak, rugiai, iškentę gruodžio vėją,
Ir keliai, nubėgantys kalvom...
Kažkada iš Lietuvos atėję,
Mes ir vėl sugrįšim Lietuvon.
Ir tenai, kur po visų klajonių
Žemėn atsiguls mana galva,
Nerašykit mano vardo, žmonės,
Parašykit, žmonės: L i e t u v a .
Strielkūnas, Jonas. Vėjas rugiuos: Eilėraščiai. –
VIRĖ VIRĖ KOŠĘ...
Virė virė košę...
Girioje giliausioj
Katile juodžiausiam virė virė košę.
Akys mėlyniausios iš dangaus paklausia:
– Kas mane užrašė ant baltosios tošies?
Ant baltosios tošies...
Tavo vardas ošia
Žalioje viršūnėj. Paukščiai saulę džiausto.
Bėga baltas vaikas...
...Virė virė košę
Girioje giliausioj katile juodžiausiam...
Strielkūnas, Jonas. Vėjas rugiuos: Eilėraščiai. –
KELIO DAINĄ
Nei tu raudojai, nei tu bareisi.
Nei mes sugrįšim, nei mes pareisim.
Kol turim kelią, į priekį einam.
Kol turim balsą, traukiame dainą.
Visi dainavom, kaip kas mokėjom.
Visi tylėjom, kaip kam reikėjo.
O kelias bėga, o kelias dulka.
Ką susitiksim – laimę ar kulką?
Tolimas kelias. Priešpriešis vėjas.
Einame žemę įsimylėję.
Nei tu raudoki, nei tu liūdėki –
Vietos užtenka galvai padėti.
Strielkūnas, Jonas. Vėjas rugiuos: Eilėraščiai. –
VASAROS VAKARAS
Nenuskriauski to atviro vakaro,
Baltą žydintį medį išsaugok.
Toks didžiulis geltonas saulėlydis
Už nutilusių girių išaugo.
Ir jauti lyg nelaimę, lyg liūdesį,
Tarsi ten, už liepsnojančio skliauto,
Ieško geras, jau pamirštas milžinas
Savo krašto, seniai nukariauto.
O čionai jau pabunda šikšnosparniai –
Pusė paukščio ir pusė pelės.
Kas gi, kas juos, tuos apšmeižtus angelus,
Šiltą vasaros naktį mylės?
O ir mūsų troškimų praėjusių
Gal jau niekas daugiau neskaičiuos.
Bet vis vien mes rašysim eilėraščius
Apie laimę ir saulę kviečiuos.
Ir išburs
Mažos griežlės tankymėj javų.
... Mėnesiena – kaip skrendantis ežeras –
Nusileidžia ant mūsų galvų.
Snaudžia platūs laukai. Miega vieškeliai.
Ir praeina aitrus graudulys.
Tyliai gieda pilka kaip lakštingala
Mūsų skausmo ir džiaugsmo šalis.
Strielkūnas, Jonas. Vėjas rugiuos: Eilėraščiai. –
***
Kvepia žemė nukritusiais lapais.
Naktį šlama prie tako ežiai.
Dieną varnos – pavargusios, šlapios...
O gyvenom gerai ir gražiai.
Ir lyg nebaigtas filmas kartojas
Minkštas vasaros kelias many:
Kreivos tvoros, mėnulis geltonas
Ir šešėliai galvų šuliny.
Gėrėm vandenį šaltą ir saldų,
Ėjom sodais tamsiais kaip sapnais
Į javų susikaupusią maldą,
Į sakmes po malūno sparnais.
Tarsi girnų nykštukių ūžimas
Nesiliovė žiogai sutemoj.
Lėkė žemė kaip linksmas vežimas
Iš malūno su miltais namo.
Ką parsivežėm, kas išbyrėjo –
Nežinau. Tik pagelto miškai.
Ir dangum, genami šalto vėjo,
Kaip kasmet lekia paukščių pulkai.
O ir mus laikas gena ir gena.
Nors dabar tu be galo toli,
Prisimink mane jauną ir
Šulinių ir malūnų šaly.
Strielkūnas, Jonas. Vėjas rugiuos: Eilėraščiai. –
TAS GYVENIMAS...
Palauk. Dar tik ateina liūdesys
Į mano lūpas ir į namo kampą.
Nutolstančių vežėčių girgždesys
Primins, kad jau reikėjo degti lempą.
Vežėčios nuvažiuos, nukreivuliuos
Pro bulvių lauką ir pro šieno kauges.
Palauk. Juk tu visuos visuos keliuos
Buvai ištikimiausias mano draugas.
Man visad rodės keista, kai žmogus –
Dar gyvas – amžinai kitus palieka.
Bus tik naktis. Tik žemė ir dangus.
Ir vienišas keleivis. Ir... Ir – nieko.
Net ir laiškų nebus. Nes kas laiškai?
Balti šešėliai, stalčiuose parudę...
Sapne ateis vėl dideli miškai
Ir tai, ko niekas niekad nepražudė.
Atslinks rūkai. Ir gausūs lietūs lis.
Ir lempa vis ilgiau, ilgiau ims degti.
... Tai tas gyvenimas. Tai ta pati šalis,
Kur netekau tavęs rugpjūčio naktį.
Strielkūnas, Jonas. Vėjas rugiuos: Eilėraščiai. –
PASAKA
Ten, vidury didžiulio miško,
Tarp gailių ir tarp viržių,
Ant kelmo sėdi moteriškė
Su samanotom vyžom.
Lyg šaknys jos išdžiūvę rankos
Ir veidas kaip kempinė.
Ji klausos, kaip griaustiniai trankos
Ji mato gelsvą žolę vystant
Ir gyvates ant tako.
Ji visada supranta viską,
Tik nieko mums nesako.
Nėra jai gruodžių nei balandžių,
Viena jos karalystė.
Ir stebisi jinai nuo amžių,
Kad mes taip greit paklystam.
Strielkūnas, Jonas. Vėjas rugiuos: Eilėraščiai. –
VIENĄ NAKTĮ
Vėl ėjo per atmintį jauni ir seni,
Ir mirusio vėlei nebuvo nė vieno.
Ir židinio seno raudonoj ugny
Kažkas vėl šmėsavo, kalbėjo, gyveno.
Prisiminiau tuos, kur netyčia skriaudžiau,
Prisiminiau tuos, kurių nemylėjau.
Sėdėjau. Galvojau. Kas kartą skaudžiau
Jaučiau, ko nebuvo, kas pro šalį praėjo...
Ant stalo stovėjo stiklinė vandens,
Ir laikrodis mažas tiksėjo ant riešo.
Be galo norėjos akis prisidengt,
Pamiršt, kiek turėjau bičiulių ir priešų.
Bet ėjo ir ėjo seni ir jauni,
Tarytum pabėgėliai, lyg ištremtieji.
Veidai atstumtieji, veidai pamirštieji
Spindėjo laike, vandeny ir ugny.
Išpyliau aš vandenį. Užgesinau
Aš ugnį.
Bet laikas ant riešo tiksėjo.
Aš aušrą šaukiau, bet dabar nežinau,
Ar aušo tas rytas, ar saulė tekėjo...
Strielkūnas, Jonas. Vėjas rugiuos: Eilėraščiai. –
PASKUTINĖ
Ten moteris rymo prie verksmo griuvėsių.
Ten buto tyla ima tvinkčioti garsiai.
Ir ištaria duona: ,,Dabar jau pelėsiu.“
Ir ištaria vynas: ,,Dabar jau apkarsiu.“
Ten vakaras rėdo išmirusią šeimą
Gražiausiais drabužiais. Bet niekas nešvenčia.
Ir tolis už lango į naktį išeina.
Ir veidrodžiai rodo lig ryto vien kančią.
Ten niekam nerūpi – birželis ar gruodis...
Tik auštant, iš blykštančio priesienio rąstų
Išėjus, jaunystė staiga pasirodys,
Kad šoktum iš miego ir... nieko nerastum.
Strielkūnas, Jonas. Vėjas rugiuos: Eilėraščiai. –