Accessibility Tools


slepikas lietausslepikas lietaus       Taip, nieko pritrenkiančio čia nėra. Šiame miestelyje. Visi, kurie netyčia čionai užklysta, sako, kad jis jaukus. Ko gero, tai – tiesa. Abipus pagrindinės gatvės auga didžiuliai seni medžiai, kurių grublėtos šaknys raitosi žemės paviršiuje ir ardo kelio asfaltą, o pro senų, gaisrus ir karus pergyvenusių namų langus žvelgia liūdnos senutės, vakarais skamba kibirai ir mūkia karvės. Miestelio centre stovi graži renesansinė bažnyčia, kiek tolėliau – bakalėjos parduotuvė, mokykla, kurioje kasmet vis mažiau mokinių, raštinė, ant kurios visada plazda trispalvė vėliava, ir kultūros namai, jau kuris laikas tušti ir tylūs. Kiek toliau nuo centro, ant nemažo, maurais apaugusio tvenkinio kranto stovi viešoji pirtis, į kurią savaitgaliais susirenka beveik visi miestelio gyventojai – moterys penktadieniais, o vyrai šeštadieniais. Jei jūs, neturėdamas ką veikti, klaidžiotumėte tuščiomis miestelio gatvėmis ir pagaliau atsidurtumėt čia, būtinai pamatytumėte du žmones, kurie kasdien stirkso ant tvenkinio kranto netoli viešosios pirties ir meškerioja. Jie kartkartėmis persimeta vienu kitu žodžiu, pagiria vienas kitą, kai pagauna didesnę žuvį, kurių čia nėra gausu – vien tik geltonieji kūdrų karosėliai, neišrankūs masalui ir nebaikštūs. Vyresnis, kuriam per šešiasdešimt, pats beveik ir nemeškerioja, jis stebi jaunesnį, keturiasdešimtmetį, nukabina jo pagautas žuvis, užmauna ant kabliuko masalą ir visa tai daro su didžiausia meile. Jaunesnis, ištraukęs žuvį, žiūri, kaip senis ją nukabina, paleidžia į kibirą. Kartais jie kažin ko supykę trumpai apsižodžiuoja, kai kada senis dar gyvam karosui nuskuta nugarą, užsiberia druskos ir su pasigardžiavimu nuvalgo mėsingiausią žuvelės dalį, o tai, kas liko, meta į šalį, kur paprastai jau laukia koks gudrus murklys. Dažniausiai tie žmonės sėdi tylėdami, o jų veidai švyti ramybe; jie užmeta meškeres ir stebi plūdes, tvenkinio vandenį, jo paviršiuje zujančius čiuožikus, – gyvenimas eina. Žiūrint į šiuodu tylinčius žmones, jums gali pasirodyti, kad jie yra supratę kažką labai svarbaus, esminio, amžino ir neprarandamo. Vargu ar jūs išdrįsite užkalbinti juos ir sudrumsti aplinkui tvyrančią ramybę. Gal tai jaučia ir miestelio žmonės, besirenkantys į viešąją pirtį ar šiaip skubantys pro šalį, – tik vienas kitas sveikinasi galvos linktelėjimu, o daugelis praeina lyg pro negyvus daiktus, lyg pro medžius ar kelmus. Šie du tylintys žmonės turi ir vardus, ir bendrą pavardę, bet miestelyje jau seniai niekas jų kitaip nebevadina, tik meškeriotojais.

       Jeigu jūs ryžtumėtės užkalbinti kurį nors iš miestelio gyventojų ir paklaustumėt apie tuos keistus vyrus, meškeriojančius prie viešosios pirties, jums tikriausiai tektų nustebti patyrus, kad niekas jų nemėgsta. Kas nors nusijuoktų, kas nors pasakytų, kad jie yra baisūs bedieviai, neinantys net kalėdinės išpažinties, kiti burbtelėtų, kad jie paprasčiausi kvailiai, o dar kiti tiesiog susinervintų ir būtų akivaizdžiai nepatenkinti jūsų klausimu. Vis dėlto visi papasakotų apytikriai tą pačią istoriją.

       Motūzai gyveno miestelio pakrašty, už bažnyčios ir moksleivių bendrabučio. Jų medinė sena ir nedažyta troba buvo įsiterpusi tarp vargonininko Augustino ir vienintelės miestelio lenkės, pienininkės Marilės, namų. Senė Marilė ir kiti vyresni miestelio gyventojai dar puikiai atsimena ponią Eleną, šlubio Motūzo žmoną, Algio Motūzo motiną, – geraširdę, pamaldžią moterį, tačiau užguitą ir bebalsę. Ji dažnai pasirodydavo miestelyje užsirisusi galvą tamsia gėlėta skarele, kuri beveik uždengdavo veidą – visi žinojo, kad ponia Elena slepia mėlynes ir sumušimus. Jos vyras, tada dar nešlubas, mušdavo ją kone kasdien, žiauriai ir negailestingai, o Algis, tada dar visai vaikas, vos ne kasdien slėpdavosi nuo tėvo pykčio beprotiškai pikto aviganio Diko būdoje, daržinėje arba pas kaimynus. Ir štai vieną dieną miestelio inteligentas Štencelis, grybaudamas su anūku Kęstu šalia miestelio esančiame pušynėlyje, rado ponią Eleną besisupančią ant pušies šakos. Kęstas paskui pasakojo miestelio berniukams apie mėlyną Motūzienės liežuvį, putas ir išverstas akis. Niekas nesmerkė ponios Elenos, visi jos gailėjo. Net žilagalvis visų mylimas klebonas, nors ir nepašventino kapo duobės, bet, apsivilkęs civiliais drabužiais, stovėjo kapinėse kiek nuošaliau nuo visų, žiūrėjo į leidžiamą duobėn savižudės karstą ir meldėsi. Miestelėnai, išsiskirstę po laidotuvių kas sau po namus, kalbėjo, kad dabar ištvirkėlio ir mušeikos Motūzo gyvenime turėtų kažkas pasikeisti, juk net ir toks baisus žmogus privalo turėti sąžinę, neleidžiančią užmigti naktimis. Visi jie klydo –niekas nepasikeitė to žmogaus gyvenime, gal tik atviriau ėmė ištvirkauti, parsivesdamas namo pasileidėles ir sanguliaudamas su jomis mažamečio sūnaus akivaizdoje. Vos savaitei kitai praėjus po žmonos mirties, būk, Viešpatie, jai gailestingas, Motūzas susimušė su broliais Žeguniais ir, būdamas gerokai išgėręs, mojavo ilgu vokišku peiliu, bet broliai taip pat buvo nepėsti: vidurinis brolis Vladas, besigindamas nutvėręs laužtuvą, taip sudaužė savo priešininką, kad šiam lūžo ne tik pora šonkaulių, bet ir sutrupėjo koja. Iš ligoninės Motūzas grįžo šlubas, ir žmonės kalbėjo, kad, matai, „Dievas pakorojo“. Senis įsitaisė sunkią ąžuolinę lazdą, bet gyvenimo būdo nepakeitė, nors truputį ir prityko. Kai staiga kaip degtukų dėžutė supleškėjo Žegunių daržinė ir tvartas su visais gyvuliais, nors jokių įkalčių nebuvo, niekas neabejojo, kieno tai darbas. Motūzas ir toliau buvo piktas, nepasotinamas, moteris žargstantis eržilas, visų miestelio vaikų baubas – žmogus, kuris niekada nesišypso.

       Tėvo bijojo ir sūnus Aigis. Berniukas augo irzlus ir nervingas, neturėjo draugų, į svečius eidavo tik pas senę Marilę. Ta jį vaišindavo kriaušėmis ir sodo uogomis, mokė pasisveikint ir pasakyt ačiū lenkiškai, o per atlaidus dovanodavo jam spalvotų „abrozdėlių“, kuriuos jis, parėjęs namo, išmesdavo. Nors mokėsi Algis neprastai, bet jo niekas nemėgo – nei mokytojai, su kuriais jis buvo atžarus, nei mokiniai, kuriuos jis mušdavo ir iš kurių atiminėdavo kapeikas. Šiaip jau jis beveik visada tylėdavo, buvo nekalbus kaip senis, su tėvu gyveno kaip su svetimu žmogumi, ir tik viena, kas juos siejo, buvo baimė. Baigęs mokyklą, mokėsi technikume, paskui pradėjo dirbti elektriku, vėliau išėjo į kariuomenę ir grįžo subrendęs gražus vyras, į kurį žvalgėsi ne viena moteris ir mergina, tačiau nė vienos iš jų Algis neišdrįso parsivesti namo, o ir palydėdavo retą kurią. O šlubasis Motūzas pasiliko toks pat kaip anksčiau, ir atrodė, kad laikas bejėgis prieš šį žmogų.

       Kai miestelio kultūros namų direktorius Gintas, gerokai kauštelėjęs, skolintu „Voschodu“ parmušė iš Vilniaus atvažiavusią studentę ir, būdamas kaltas, sėdo į kalėjimą, kultūros namai kurį laiką buvo tušti. Tačiau porai mėnesių praslinkus juose ėmė šeimininkauti nauja direktorė. Ji buvo atvykėlė, juokinga pavarde Kriaušytė. Tokia ir atrodė – kaip saldi apvaliaskruostė kriaušė. Jauna, tyli, kalbėjo šiek tiek žemaičiuodama ir dėl to daugeliui ji atrodė keista. Apsigyveno Kriaušytė virš Apylinkės vykdomojo komiteto (dabar ten seniūno raštinė), palėpėje, į kurią kilo mediniai, girgždantys laiptai ir, jai ten įsikūrus, laiptai pradėjo girgždėti vis dažniau. Miestelio bernai užuodė grobį ir vis taikėsi bet kokia proga užsukti į svečius. Praėjo ruduo ir įpusėjo žiema, direktorė jau nebebuvo visai svetima miestelio žmonėms, ir gal dėl to, kad ji nerodė didelio vaišingumo, o gal dėl kitų priežasčių, svečių jos palėpėje sumažėjo, ten buvo šalta ir liūdna. Pasibaigė ir žiema, sproginėjo pavasario ledas, o miestetio gyventojai tai šen, tai ten ėmė šnibždėtis, jog kažkas atsitiko šlubajam Motuzui. Senis nutilo, mažiau gėrė, nebesivalkiojo su paleistuvėmis, ir tik retkarčiais jo sunkios ąžuolinės lazdos geležinis antgalis prataukšėdavo miestelio gatve. Žmonės stebėjosi ir kažin ko laukė. Vieną dieną Apylinkės vykdomojo komiteto valytoja Žemaitytė nusistebėjo kaimynei, kad jau kažkelintą kartą matė senį Motūzą, besikabarojantį mediniais laiptais pas tą „kultūrkės“ direktorę. Šis gandas netruko pasklisti, apie tai kalbėjo ne tik viskam smalsios moteriškės, bet ir vyrai. Juokėsi ir aptarinėjo šlubio meilę gerdami vyną ar alų. Tačiau greitai paaiškėjo, kad to jausmo, apėmusio senį ištvirkėlį, neužtenka pavadinti įsimylėjimu: tai buvo tikra aistra, apsėdimas. Motūzas ėmė puoštis – nusipirko naują brangų lietpaltį, lakinius batus ir ne tik skrybėlę, bet net ryškų, spalvotą kaklaraištį, pradėjo vaikščioti pasitempęs ir monumentaliai išdidus, nusiskuto ūsus, o kai kas manė, kad net pasidažė plaukus. Kriaušytė, kurią miestelyje vadino „grūšele“, praeidavo pro žmones kaltai nudelbusi akis ir vos girdimai pasisveikindavo, ant švelnaus jos kaklo žibėjo auksinė grandinėlė, ausyse siūbavo didžiuliai, taip pat auksiniai auskarai, ir senė Marilė dievagojosi, kad kaip tik šituos auskarus ji kadaise buvo mačiusi ponios Elenos dėžutėje. Šlubis nešė ir dovanojo savo mylimajai viską, ką tik galėjo: batus, drabužius, televizorių, baldus. Nusipirko puikų, naują zaporožietį ir ėmė vežioti Kriaušytę į miestą. Visam tam jis pardavė ne tik paršelius, bet ir pačią veislinę kiaulę, paėmė iš taupomosios beveik viską, ką buvo sutaupęs, galiausiai papjovė veršį ir iškėlė puotą – linksminosi kone savaitę. Pinigų pradėjo stigti, ir senis ėmė jų reikalauti iš sūnaus Algio, kuris žiūrėjo į tėvo skrydį ir sukandęs dantis tylėjo, nes vienintelis žmogus pasaulyje, kurio jis bijojo, buvo tėvas. Miestelėnai, matydami šlubio Motuzo beprotystę, juokėsi ir laukė, kuo gi viskas pasibaigs, o tie keli Algio bičiuliai, su kuriais jis bendravo, kvailino jį ir barė. Kartą geriant alų, Prancisiaus Da–nius, sėdėjęs už veltėdžiavimą, o dėl to, kad nešiojo akinius, vadinamas Profesoriumi, pasakė Algiui:

       – Nebūt tu alioša. Nueik pas tą stervą ir pasikalbėk. Ar tu ilgai dar žiūrėsi, kaip senis tavo pinigus vėjais leidžia?

       Pagaliau kartą, kai tėvas buvo kažkur išvažiavęs, Algis pasiryžo, užlipo girgždančiais laiptais ir pasibeldė. Kai Kriaušytė atidarė duris ir pamatė Algį, kažkaip susigėdo, nuleido akis, bet pakvietė į vidų. Algis įžengė per slenkstį į kambarį, kuriame ryškiai degė šviesa, ir sustojo. Jie stovėjo vienas priešais kitą ir tylėjo. Algio krūtinę užliejo keista šiluma, o kojos virpėjo kaip senam kuinui po mėšlavežio.

       Dabar, jau žinodamas kelią, Algis slapta nuo tėvo direktorės palėpėje ėmė lankytis vis dažniau, o gyvenimas jam tarsi prašviesėjo. Jis nenorėjo galvoti, kas atsitiks, kai apie šiuos apsilankymus sužinos tėvas, o kad taip įvyks, jis suprato. Ir štai kartą senis Motūzas grįžo iš miesto anksčiau nei žadėjęs, lipo girgždančiais laiptais, o rankose laikė naują gėlėtą suknelę. Užlipęs bandė atidaryti duris, bet jos buvo užrakintos, tada išsitraukė raktą ir bandė rakinti, tačiau kitapus durų spynoje buvo kitas raktas. Senis ėmė belsti, bet niekas neatsakė, tada, jausdamas kažką bloga, griebė savo žvėriška jėga, kurios, matyt, turėjo daugiau negu proto, už rankenos ir išlaužė kartonines palėpės duris. Jas išplėšęs senis pamatė kitapus slenksčio stovintį sūnų Algį, o už jo nugaros Kriaušytę, susigūžusią ir instinktyviai dengiančią savo baltas, saulės nemačiusias krūtis. Algis žiūrėjo tėvui į akis ir sugniaužęs kumščius buvo pasirengęs kovoti. Buvo pasiryžęs užmušti, jeigu reikės. Jis pirmąkart nebijojo tėvo. Senis, sutrikęs iš netikėtumo, pasitraukė žingsnelį atgal, o Algis pajudėjo į jį, bet staiga tėvas, keistai urgzdamas ar vaitodamas, mostelėjo sunkia ąžuoline lazda, trenkė sūnui, kuris virto keistai pasisukęs. Laiptai buvo seni ir statūs. Algis nuriedėjo jais ir trenkėsi galva į geležinį televizijos antenos kotą. Plūstelėjo kraujas, kojos buvo bjauriai išsuktos, o kažkur iš krūtinės Algiui veržėsi siaubingas garsas – panašiai kriokia dvesiantys gyvuliai. Senis, netekęs jėgų, atsisėdo ant laiptų ir žiūrėjo į sūnui iš ausies kliusčiojantį kraują. Kriaušytė, vos prisidengusi chalatėliu, nubildėjo laiptais, peršoko per gulintįjį ir klykdama pasileido į miestelį. Atvažiavo greitoji. Gydytojas, pamatęs laiptus, pasakė:

       – Kokie siaubingai statūs laiptai. Paslydo?

       – Paslydo, – ištarė senis Motūzas, ir liežuvis vertėsi jo burnoje tarsi ledo gabalas.
       Po šio įvykio senis Motūzas užmiršo Kriaušytę, tarsi užmiršo visą ankstesnį gyvenimą – jis ir dieną, ir naktį sėdėjo ligoninėje. Kai Algis atgavo sąmonę ir ėmė valgyti, vežė sūnui sultis ir uogienę. Ir verkė. Sūnus žiūrėjo į pirmąkart ašarojantį tėvą ir bandė šypsotis.

       Išrašytą iš ligoninės sūnų tėvas vedė į autobusą – Algiui buvo lūžęs stuburas, ir dabar jis nevaldė vienos rankos, tempė kairę koją, kairioji veido pusė taip pat buvo nejautri.

       Kriaušytė nė karto neaplankė Algio ligoninėje ir jam dar negrįžus išvažiavo – paskui buvo kalbama, kad ištekėjo, tačiau niekas nežinojo kur ir už ko. Algis pradėjo gauti invalidumo pašalpą, o senis – pensiją. Ir štai dabar, jeigu jūs užklystumėte į šį tylų miestelį ir nueitumėte prie tvenkinio, ten, kur stovi viešoji pirtis, būtinai pamatytumėte du vyrus, kurių pavardę miestelio gyventojai jau baigia užmiršti. Beveik visi dabar abu vadina tiesiog Meškeriotojais.

       Šlepikas, Alvydas. Lietaus dievas: Novelės. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.