valantinaite_zuvimvalantinaite_zuvim



Kai lyja


        She does raindances
        When she is feeling dry*

        Shivaree

Kai lyja
Įmerki mane į kiaurus batus,
Kaip gėlę vazon, kad prasiskleisčiau

Kantriai lauki, kol subręsiu
Iš mažos mergaitės į didesnę mergaitę
Iš jaunos į senesnę
Iš senesnės į seną
Iš senos į mirusią

Žinau, kad iš aukštai mane stebi
Visa žinantis vyras,
Tad išleidžiu musę pro langą –
Iš šilto kambario į šlapią pasaulį

Ir vėl grįžtu į tavo lovą,
Kad mane pervystytum

Nesiliauja lyti

*Ji šoka lietaus šokį
Kai jaučiasi sausa (Angl.)


Valantinaitė, Indrė. Žuvim ir lelijom: eilėraščiai. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.



Trapumas

Mes išėjome pasivaikščioti vėjuotą popietę,
todėl nesidėjau skrybėlės.
Nors buvo pašalę.
Vietoj pietų miego, saldainių pilnom kišenėm.

Tu laikei mano krūtis už virvelių,
Kad tik manęs kaip tuščio maišelio nenuneštų.

Paslydau. Mano baltos kūno dalys atrodė
tarsi sukultas senasis porcelianinis kavinukas
tarp aštraus ledo šukių. Baltos žiežirbos raitos ledu.

Kai mane rado – kritau dar sykį.
Minkštai tarp kiaušinių lukštų ir vakarykštės košės.

Moters balsas prie pat:
– Nupirksim Agnei naują lėlę.

Valantinaitė, Indrė. Žuvim ir lelijom: eilėraščiai. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.




Greičiausiai būsiu liesa senė

        Praplėšdama savo bučinius ir baimes
        Ji atsibunda naktį,
        Kad stebėtųsi viskuo kas ją pakeitė.*

        Paul Eluard

Kokiais 2055 greičiausiai būsiu liesa senė
ir užimsiu mažai vietos autobusuose ir eilėse.

Už pusės amžiaus į mano kūną
Težiūrės vonios veidrodis ir daktarai.

Prie manęs liesis
tik prakaituoti naktiniai marškiniai,
praplyšusia pažastim.

Tada prieš užmigdama prisiminsiu
mylimojo liežuvį ir jo seilių skonį.
Ir visus kitus vyrus, kurie manęs kadaise geidė.

Ir dar – kaip girgžda lova,
Į kurią sugulama po du.

*Vertė Juozas Mečkauskas-Meškela

Valantinaitė, Indrė. Žuvim ir lelijom: eilėraščiai. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.



Ir angelai kartais

Ir angelai kartais masturbuojasi,
Kai lipdo bręstančias paauglių krūtis.

Kol mergelės sapnuoja savo būsimų mylimųjų
Ir kūdikių burnas,
Kurios apžios jų bokštus.
Ir ežerai tarp jų kojų jau turi vardus.

Valantinaitė, Indrė. Žuvim ir lelijom: eilėraščiai. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.



Obuolys

Prakandau.
Tysau lovoj kaip skuduras,
ką tik sušluostęs prakaitą ir geismą.
Lengva kaip sugertukas iš jo mokyklinio sąsiuvinio.

Girdžiu vandens čiurlenimą vonioje.
Prausi mane nuo savęs.

Išmėtyti rūbai ant grindų kaip avių banda.
Tik nė viena nenuklydusi.

Jokios gėdos ar liūdesio. Tuščia.
Lyg maro nusiaubtose miesto gatvėse.

Žinau, kad šiąnakt neužmigsiu,
prieš ateidama žinojau.

Išsinešu tik tavo dantų žymes ant kaklo.

Pirštiniuota mano ranka slysta lakuotu turėklu,
besirangančiu durų link ir slidžiu kaip žaltys. Pati sau Ieva.

Valantinaitė, Indrė. Žuvim ir lelijom: eilėraščiai. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.


Stebuklas

Prisimenu gerai, tai buvo turgaus diena.
Pirkau iš seno žvejo stebuklingą paprasto karpio peleką.

Įkalbėjo. Žadėdamas:
Suvalgyk, ir būsi laiminga amžinai.

Patikėjau, matyt, todėl,
Kad jo barzda tokia ilga kaip mano ieškojimų keliai.

Vos grįžus prarijau. Išsigandau.
Žvynai prie kojų lipo
It raukšlės prie senstančių moterų veidų.

Galvojau – ar jau dabar būsiu laiminga, balsinga, spindulinga?

Prieš akis vypsantis senio šypsnys:
Reikia stipriau tikėti. Pasakė.

Nuo tol gyvenu vonioje.
O jis grįžęs iš darbo sėdi ant krašto ir klausosi,
Kaip aš plona plona skaitau storą storą poezijos knygą.
Nuoga nuoga ir laiminga laiminga.

Valantinaitė, Indrė. Žuvim ir lelijom: eilėraščiai. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.



Papročiai: laidotuvės

Visiška ramybė reiškia mirtį.
Blezas Paskalis

Jie užkasa žmogų –
Ir vadina tai laidotuvėmis.

Jie nusprendžia, kad jis nebegyvas,
Kai negirdi jo kvėpavimo,
Jis nebeprašo valgyt ir apskritai nebešneka.

Kada nebaisu, jog vos užkastas
Jis ims ir atsimerks,
Galima nublizginus batus jį dėti į dėžę.
Panašiai kaip dovaną ar siuntinį.
Dieve, savo kūrinį pasiimk atgal.

Tada jau galima pirkti vainikus
Ir rengtis juodai, dar reikia įsidėt
Po atsarginę nosinę į kišenę.

Muzikantai sužvarbusį gedulą išpučia iš vario,
Dažniausiai jiems būna sumokėta iš anksto,
Dažniausiai jų grįžtančių laukia vaikai ir žmonos.

Galiausiai jie užrita akmenį su vardu ir pavarde.
Su keturiais skaičiukais, brūkšneliu ir dar keturiais.
Kad žinotumėm, kiek metų buvo čia
Ir nuo kada raktas jam nebepriklauso.

Valantinaitė, Indrė. Žuvim ir lelijom: eilėraščiai. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.



Pasimatymas (maža ir karšta)

Ji – maža moteris. Neaukšta.
Jis – stiprus ir didelis vyras.

Jie susitinka.

Ji tokia maža, kad telpa jo kišenėn.
Jo nekiauroj kišenėj. Einant.

Ji tokia lengva, todėl
jis greit užmiršta.

. . . . . . . .

Prisimena.
Ilgi sušalę pirštai laiko cigaretę,
sugriebęs ją delne paglamonėja,
prisidegęs atgalios padeda.

Jis, išpūsdamas dūmą,
meilužės linijomis riedantis,
(garvežys) šnibžda:

Ji karšta su ta raudona suknele.
       Pravers.
       Žiebtuvėlė.

Valantinaitė, Indrė. Žuvim ir lelijom: eilėraščiai. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.



Esu...

Esu išpuvusi suoliuko kojelė
Sanatorijos parke
Nuoga ir nepastebima
Po užpakaliais
Įsuptais į ligoninės chalatus
Po kuriais slepiasi
Nepagydomas liūdesys
Kišenėse pūpso
Languotos nosinės

Esu išpuvusi suoliuko kojelė
Iki nosies panirus tarp nuorūkų
Kiekvieną sykį kažkam sėdantis
               trakšteliu
Mano meilužė kirvarpa
Sulaikiusi kvapą klausos

Esu išpuvusi suoliuko kojelė
Kadaise buvau nudažyta žaliai

Valantinaitė, Indrė. Žuvim ir lelijom: eilėraščiai. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.



Masturbacija

Toks mano vardas.
Baigiu darbą penktą.
Esu vienišiausia moteris pasaulyje.

Šeštas aukštas. Grįžtu į namus.
Šalta. Nemezgu. Kačių neturiu.

Nieko nesugebu veikti,
Visuomet susijaudinus.
Pasikeliu sijoną, guluos atbula.
Ant lovos, virtuvėj ar vonioje.
Atsilošiu, į lubas užsimerkiu.
Šaltais pirštais.
Palei langą. Kvepiu.
Niekas nepastebi, bet aš tikrai esu:

greičiausia
tyliausia
religingiausia
ištikimiausia
geriausia moteris pasauly.

Toks mano vardas.
Aš esu.

Valantinaitė, Indrė. Žuvim ir lelijom: eilėraščiai. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.



Rašytoja

Kas vakarą ji rašo, uždegus žvakę.

O kartą per metus,
Įsitvėrus stalo kampo, užsivertus ilgus sijonus,
Steni.
Dažniausiai iš tos moters išlenda po knygą
Minkštais viršeliais.

Pavydžiosios ir nerašančios knygų niekaip nesupranta,
Neužuodžia stebuklo, tik spaustuvės kvapą nuo puslapių.

Galiausiai sutaria, jog tai dėl Josios vyro syvų.

Valantinaitė, Indrė. Žuvim ir lelijom: eilėraščiai. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.