Nerijus_Laurinavicius Nerijus Laurinavičius (g. 1979) – poetas, prozininkas, miniatiūrų kūrėjas. Ilgametis jaunųjų rašytojų bendruomenės „Žalia žolė“ narys. Kūrinius spausdino „Šiaurės Atėnuose“ ir kituose kultūriniuose laikraščiuose. Mėgsta fotografuoti, tačiau didžiausias jo pomėgis – „skandinti didelius kruizinius laivus, trikdančius arkties ramybę“. Savo požiūrį į kūrybą išreiškia Hermanno Hesse‘s žodžiais: „Jei žmonija liktų be poetų, gyvenimo žaismas prarastų savo žaviausią grožį. Bet jei žmonija suprastų savo poetus, žiūrėtų į juos rimtai ir sektų paskui juos, ji pražūtų, prarastų balastą.“
Begalybės karatų snaigės
Begalybės karatų snaigės
Neregėtais kampais
Kiaurai subadė akis
Deimantinėm briaunom
Iš manęs
Lyg iš obuolio
Išpjovė Adomą
Tą giedrą įtūžusį sausį
Kuomet praregėjau
Apakęs nuo
Revoliucinio
Dangaus Karalystės
Spindėjimo.
2009 01 08
Laiko buldozeriai
Laiko buldozeriais priekin –
Į mirtį sustumtas tramplinas,
Po vikšrais tik amžiais atauga
Atminties nemirtingos gėlynas.
Eskalatoriais ir ekskavatoriais –
Kibirais išminties pasisemti?
Šiais troškintais ištroškusiais metais,
Kai negėda negimus pasenti...
Diplomuotos tetos ir dėdės,
Kaip manot, ar mirt sudėtinga?
Kai pjudomas laikas taip loja ir
Kalendorių lapeliais vėl sninga...
Ar mesime amžiną atmintį
Vardan laikinų atmintinių?
Štai baltosios gulbės pakyla
Iš trinties atliekų sąvartynų...
Atversime tobulai rasei
Nesuterštą tabula rasa,
Bet kodėl ji ir vėl iš senovės
juodžemių šviesą sau kasa?
- - -
Štai vaikas buldozerio vėžiose,
Nuo laiko išgelbėjo vabalą,
Vaikystėj paslėpęs kenkėją,
Į ateitį vėrusį adatą...
2009 01 20
Įstrigę kaštonų žydėjime
Įstrigę kaštonų žydėjime
Laikinai amžinosios jaunystės,
Palytėtų prasmių suturėjime,
Nors vis bandė tarp pirštų išslysti...
Įstrigę kaštonų žvakidėse
Amžinai laikini piligrimai,
Nerimsta kanopos arklidėse? –
Nulaižyta ir pudra, ir grimai.
Pasirodo, tai buvo tik kūnai,
Išlepinti, premijas mėgę,
Sudūlėjo jaunatviški rūmai,
Palikę raukšlėtą palėpę...
Jie be galo mylėdavo uodegas
Vienas prieš kitą pavizginti,
Ant batų nutūpusias nuosėdas
Savo tuštybėje blizginti.
- - -
Ar užteks egzistencinio svorio
Paskęst amžinybės lalėjime?
Ar išlipsim iš limpančio korio
Įstrigę kaštonų žydėjime? - - -
2008 pavasaris ir 2008 09 04
Pagrindinė klaida
Pagrindinė Jūsų –
Suaugusiųjų –
Klaida
Yra ta,
Jog manydami
Esą suaugę,
Jūs
Daugiau
Nebeaugate, –
Pagalvojo trimetis Elijas,
Netyčiom išsitiesęs
Dangop nusidriekusios
Pušies
Šešėlyje.
2008 01 09
Sakralus sąstingis
Už lango – tai snaigės, tai lapai
Šoka kartų rokenrolą,
Plasnoja sezonų pelekai
Jaunystės tinkle kaip papuola.
Tik altorius, prikaustytas psalmių,
Niekada nejudėjo iš vietos,
Dūžta laikas be oro pagalvių,
Vos tik prie jo prisilietęs.
Ir medžiai nelaksto po žemę,
Piligrimės tik šaknys bei šakos,
Kuo gilyn, tuo aukštyn – vertikalė,
Horizonte kryžiumi tapus.
2008 02 29
Saulė virš onkologijos ligoninės
Virš onkologijos ligoninės nušvito saulė,
Pavasarėjanti šį paskutinį (?) rudenį,
Ar gali būti tai tiktai saviapgaulė –
Ką šitiek metų įsispyręs kruopščiai gludini?!
Pro lango plyšį įkrenta tau lapai,
Ant jų iš Antikos laiškai Lucilijui,
Nekonfiskavo tie įžūlūs metai,
Nes abejinga išmintis grasinimui.
Mieli draugai, jūs paštininkai-medžiai,
Gal žinot kur dabar senukas Seneka?
Pro tūkstantmečius skverbias skradžiai
Ir net galinguosius ištinka panika…
Rudens rūke pikčiurniški navikai
Chemoterapijos-žiemos nelaukė,
Išnyko mirtys, priešai, išdavikai –
Virš onkologijos ligoninės nušvito - - - saulė...
2008 09 05
Gilus žiemos miegas
Gilus žiemos miegas
Surambėjusio pasaulio
Raukšlėtoj oloj
Iš už letarginės užsklandos
Zylės gležnučiais snapais
Kaip pincetais
Į spengiantį speigą
Kantriai pešioja
Vos girdimą
Įprasmintos būties
Pavasarinę liturgijos
Giesmę
- - - - - - - - - - - - - - -- -
Ar dar kas nors tiki
Taip stipriai
Kaip Dostojevskis tikėjo
Jog grožis išgelbės pasaulį?
Kai iš nekaltų kūdikių krauju
Pasruvusių kraterių žabtų
Nepažabojamai į giedrą padangę trykšta
Neapykantos, smurto, pagiežos lava...
Kai tyrų vaikystės sapnų vagys
Visą naktį pasalūniškai budi
Už žmones atplėšusių, išskyrusių, supjudžiusių
Durų, spynų, signalizacijų, vartų...
Kai moterys kartais visgi dar gimdo
(Kai netampa prezidentėmis
Suomijoj, Latvijoj, Čilėje...)
Praplėšdamos sustagarėjusią feministinę plėvę
(Kas dabar nemadinga)
Kai savo vienintelius nepakartojamus naujagimius žindo
Žemiškos valdžios troškimu nesuteptomis krūtimis
Nejaugi jūs manot
Tą sakrališkai ramią minutę
Galėtų jos patikėti
Kad ant motinos rankų
Saugiai ir sočiai besišypsantis kūdikis –
Būsimas monstras?
O žmonės be vietos, be šaknų ir sparnų!
Autonomiški šonkauliai, pradūrę plaučius
Kas gi supras
Kaip jums-mums sunku
Būties tremtyje
Užtvarstyti sielos žaizdas
Ir nupjautus pirštus
Geidusius pasigvelbti
Tai, kas ne žmogui...
- - - - - - - - - - - - - - - - -
Gilus žiemos miegas
Surambėjusio pasaulio
Raukšlėtoj oloj
Letargo syvuose tarpsta
Žydi ir tyliai alsuoja
Vėliau ar anksčiau
Nugalėsiantis grožis
Ir jo sutuoktinė šviesa
Ant kito šono
Įtartinai apsiverčia
Nerangioji meška
Pabus tas
Kuris pabus paskutinis.
2006 01 18
Apmindžiotos neįmintos prasmės
Man patinka slapta
Nors sekundės dalį
Per autobuso nepažabojamą stiklą
Prasiskverbti, ištekėti, sudalyvauti
Neaprėpiamais tėvynės laukais
Kontempliuojančiai žengiančio
Nepažįstamojo gyvenime
Kaip gerai, kad jis nemato manęs
Neįtaria
Jog tą pačią sekundės dalį
Ir mano gyvenime
Jis nepraėjo be pėdsako
Subtilus neapčiuopiamas sąlytis
Impresionistiškas kelionių tapybiškumas
Kiek visko čia daug!
Viskam savos vietos
Savas kampas
Mums daug kas atrodo nėra reikalinga
Bet juk net ir šlamštas
Didaktiškai kužda:
„kada gi galiausiai išmoksi nekaupti manęs?“
Ar ne karo vadui
Žemėlapyje geriausiai matyti
Kada, kurion vieton ir ką
Įtraukti į kovą, sargybon statyti?
Ar ne jam ryžtingai reikia nuspręsti
Kada, iš kur ir ką
Perkelti, patraukti, išimti?
Nes kompromisais kare nelaimėsi
Ar ne jis kartais išdrįsta aukoti
Viso mūšio skaudžiai išmąstytą strategiją
Vardan vieno pasiklydusio gero kareivio?
- - -
Neaprėpiamais tėvynės laukais
Nepažįstamasis mina toliau
O manęs čia nebuvo
Nebent tik sekundės dalį
Per autobuso nepažabojamą stiklą
Sunkias
Vylingai rasoja
Apmindžiotos neįmintos prasmės
Kamuoliniai debesys gulėsi plunksnomis
Neoninės mano pasąmonės lempos
Žvelgia į sausio iškirstą dangaus eketę
Kamuoliniai debesys krenta plunksnomis
Lengvai lengvai
Iš nebūties į būtį
Ir atvirkščiai
Cunamio pranašės-kregždės
Sklando prieš lietų
Švininį lagaminą
Supakuoju iš lėto
Pilną kamuolinių debesų
Iškritusių plunksnomis
išeinu lėtai lėtai
Tyliai tyliai
Nepastebėtai
Paskendęs po akinių stiklais nuo saulės
Neišsiskiriančiais pavasario bėgiais
Aš tikiu
Be komposo
Šiaure... sukrešėjusiose venose ir
Žibutėmis šaldymo kameroje
Šalia bėgių
Negailestingai spaudžiu ranką
Užkietėjusiam pasienio kontrolieriui...
2005 01 13
Nei karštas, nei šaltas
(O jeigu tu būtum...)
Per gili gimimo gelmė,
Per gilus mirties slėpinys,
Čia negalima bristi įbridus lig pusės –
Nesu šventas,
Nesu šventas,
Nesu šventas,
Nors nė karto taip ir neužmušiau
Musės.
Per gili gimimo gelmė,
Per gilus mirties slėpinys,
Čia negalima trypčiot ant kranto –
Nesu šventas,
Nesu šventas,
Nesu šventas,
Nors nė karto nespjoviau į ištiestą
Ranką.
Per gili gimimo gelmė,
Per gilus mirties slėpinys,
Neįpilsi iš tuščio į kiaurą –
Nesu šventas,
Nesu šventas,
Nesu šventas,
Išslystu per prošvaistę
Siaurą...
2007 03 29
We are the winners?
Keistas kontrastas
Kapų tyloje,
Kai skruzdėm ir pienėm
Gegužis patvinęs,
Kai nuokalnėj
Skamba
„Gyvųjų“ daina:
We are the winners!
We are the winners!
2007 05 01
Tolimųjų reisų mąstytojai
Kai beprotnamiai jau netalpino
Tolimųjų reisų mąstytojų,
Iki grabo lentos iškankino
Tas vienintelis klausimas:
„Kurgi
Toji Tikroji Tiesa?“
- - -
O ji buvo čia pat, visai netoli –
Tyli ir kukli,
Nežmoniškai spengianti,
(Kad ją kas išgirstų...)
Kaip žemėse spardos žmogus,
Netyčia užkastas prieš laiką...
O ji buvo čia pat, visai netoli:
Skruzdėlyne, užtrepsėtam gyvybės,
Vandens bokšte, nutupėtam gandrų,
Plunksnuotoj padangės žydrynėj,
Sviediny, nuglamonėtam vaikų,
Turgaus aikščių grindinio tarpuos,
Prie tvoros pastatytuos ramentuos
(Ir kažkur pradingusioj kojoj),
Kiauroj skrybėlėj, virpančioj rankoj
Su grakščiu drugeliu –
Vietoj išmaldos, ponai, vietoj išmaldos, ponai...
- - -
Saulės auksu tviskantys kryžiai-antenos –
Dangaus Karalystės transliacija Žemei,
Tik gaila, mielieji, tik gaila,
Imtuvai seniai surūdiję, pasenę...
2007 08 02
Peno rotacija
Į akiduobes lašantis rūkas,
Sulėtintai dūžtančios šukės
Sulėtinto aido - - -
Viduramžių pilys,
Požeminė akustika...
Viršžeminis rymojimas,
Ruošiantis žiemai.
Kur daugiau vienatvės,
Laukiant prisikėlimo?
Ar atgulusių požemiuos,
Ar gyvų pasiklydėlių
Juodžemy?
(Kur nesuskaitomos pėdos).
Vienatvės,
Kuri užgrūdina sielą,
Išgrynina kūną,
Kad prisikėlęs galėtų pakilti.
Ar leido jums
Kas nors pasirinkti,
Kada patogiau
Čia (ar ten)
Užgimti ir mirti:
Viduramžiais ar postmodernizmo laikais?
Ar gresia žmonijai
Mirties kokybės infliacija?
Ar anksčiau išėjusieji
Nueina toliau,
Labiau išsigrynina?
Kantrybės,
Juk dienų pabaiga –
Navigacija,
Akivaizdžiau nei ant delno.
Geliančiai gėda
Negailestingai išplėšto nuogumo.
Į akiduobes lašantis rūkas,
Kur kažkada tyvuliavo
Sielos veidrodžio
Negėlas gerumas.
Teliko dvi juodos kiaurymės –
Šiurpulinga šikšnosparnių prieglauda.
Ir kurjerės karvės,
Po lankas išbarstytos.
Sunkėja vis tešmenys,
Būties slėpinių prisirpinti.
Sako, aštrialiežuvės,
Nors niekada nekalbėjo.
2007-2009 m.