Accessibility Tools

Nerijus_LaurinaviciusNerijus_Laurinavicius

       Klaustrofobija

 

       Erdvūnas Triukšmauskas paniškai bijojo užsidarančių durų. Užsidarančios durys jam reiškė fatališką užtvanką, kaprizingai sustabdančią įprastą gyvenimo tėkmę. Užsidarančios durys jam reiškė egzistencinį potvynį, kuriame itin padidėdavo tikimybė akis į akį susidurti su pačiu savimi – apgraibomis užčiuopti merdinčios savimonės pulsą, užkrešėjusią savasties arteriją. Užsidarančios durys jam reiškė neišvengiamą vidinį veidrodį, į kurį kraupu pažiūrėti, nes netikėtai gali išvysti tikrąjį savąjį AŠ.

       Nors Erdvūnas Triukšmauskas gyveno šimtajame dangoraižio aukšte, lifto paslaugomis niekada nesinaudojo, todėl palaipsniui išsiugdė antilopiškai miklias kojas ir susipažino su beveik visais šimtaaukščio „akvariumo“ gyventojais. Jo erdvus butas pagal specialų užsakymą neturėjo stogo, tačiau ypatingų keblumų dėl šios aplinkybės uždarų erdvių nemylėtojas (švelniai tariant) nepatyrė, nes tuo metu visuotinis klimato atšilimas jau buvo pasiekęs savo apogėjų, o nestiprus lietus toje klimato zonoje svečiuodavosi vos keletą kartų per metus. Erdvūno bičiuliai jo būstą vadino „Gyvenamuoju planetariumu“ arba „Karvelių rojumi“, tačiau prastu humoro jausmu nuo pat gimimo garsėjęs buto šeimininkas šių sąmojų nesuprato ir visada juos praleisdavo kiaurai pro savo plaukuotas ausis. Visa atviroji erdvė knibždėte knibždėjo įvairiaspalviais balandžiais, kurie buvo labai mandagūs ir išauklėti – niekada nedergdavo ten, kur pakliuvo. Karvelius ponas Triukšmauskas be galo mylėjo, nes jie nei dieną, nei naktį savo terapiniais burkavimais neleisdavo jam užsimiršti, neleisdavo nejučia nugrimzti nei į aklumu spengiančią Nebūtį, nei į ramybe alsuojančias grynųjų prasmių sritis.

       Dar pagrindinis pasakojimo veikėjas neišpasakytai mėgo daugiatūkstantines minias žmonių, įvairiausius triukšmu sprogstančius renginius po atviru dangumi, masines eitynes, demonstracijas, basetiškai apsiseilėjusias viešąsias politikų rietenas, gėjų bei lesbiečių paradus ir kitus įnirtingai trepsinčius sambrūzdžius, kuriuose jis jausdavosi išganingai prarandąs nuolatos įkyriai kraują siurbiančią savąją tapatybę.

        – – -

       Tą ankstyvą birželio vakarą Erdvūnas Triukšmauskas vikriai iššoko iš vėjeliu švilpiančio geltonojo kabrioleto ir jau buvo bepasipustąs padus liuoksėti į šimtąjį „akvariumo“ aukštą, tik staiga...

       – Gel-bė-kit!... Gel-----bė-----kit!... – išgirdo nei vyrišką, nei moterišką balsą, gailiai sklindantį iš elektros skydinės, kurios durys buvo paslaptingai praviros. Ponas Triukšmauskas lyg magneto traukiamas įslinko į tirštą prieblandą, o elektros skydinės durys gūsingu skersvėju užsitrenkė kažkur užnugaryje, akustiniu aidu ištirpdydamos laiko ir vietos sampratą. Elektros įtampa spengė taip, kaip moka spengti tiktai tyla arba, jei galima taip sakyti, Absoliutas.

       – Ko spoksai išsižiojęs kaip koks begemotas? Aš juk ne tavo dantistas, kad galėtumei manęs bijoti dar net man prie tavęs neprisilietus, – išraiškingai tarė visaaprėpiantis balsas, kurio ištakų nebuvo įmanoma apčiuopti, – pažvelk man į akis… na gi, drąsiau…!

       Erdvūnas ne juokais persigando ir beveik nesuvokdamas savęs ėmė dairytis aplinkui, kol pagaliau vos vos įžiūrėjo palubėse kabančias dvi rūškanai šviečiančias akis, šiek tiek panašias į tamsoje sėlinančio katino. Tada jis ir suprato (pusiau sąmoningai, pusiau nesąmoningai), jog pirmą kartą gyvenime akis į akį susidūrė su Tikruoju Savuoju AŠ.

       – Mano akys rūškanai šviečia ne todėl, kad išseko kokie nors įsivaizduojami maitinimo elementai, o todėl, jog jose per ilgą laiką susikaupė per daug klampių nuosėdų, panašių į kavos tirščius, – ramiai pasakė Tikrasis Savasis Aš, – atsijok, iškošk mano žvilgsnį, išgrynink manyje tikrąjį Gėrį, tikrąją Šviesą! Aš noriu sugerti ir atspindėti Saulę.

       Ponas Triukšmauskas netikėtai aprimo ir net primiršo neseniai užsidariusias duris, tačiau pakelti akių ir įsiskverbti į blankiai sužybsėjusį Tikrąjį Savąjį AŠ kol kas nepajėgė.

       – Tau visada trūko drąsos leisti Vienatvei bent skraistės krašteliu prisiliesti prie tavo esybės. Tu net savo dantisto niekada taip nebijojai… Drungnas minios trypiamos žolės tvaikas visuomet tau buvo mielesnis už staiga užsiplieskiantį tyrinantį savasties gaisrą, akimirksniu praryjantį visas menkaverčio egzistavimo sąšlavas. Visuomet mielesnis… Visuomet mielesnis už poliarinio speigo skalpelį, negailestingai atveriantį kelią į neginčijamą išminties paprastumą. Tau visada labiau patiko terapinis karvelių burkavimas… Na gi, pažiūrėk man į akis!

       – Taip, taip... – tesugebėjo vos girdimai po nosim sumurmėti pagrindinis mūsų pasakojimo veikėjas, visomis jėgomis mėgindamas sutelkti paskutiniuosius padrikus valios likučius, kad bent šiek kiek galėtų nukreipti žvilgsnį į patį save – į Tikrąjį Savąjį AŠ.

       Šis egzistencinis potvynis, regis, net nesiruošė slūgti, be gailesčio prarydamas visas kaprizingas įprasto gyvenimo sroves. Sunku pasakyti, ar tuomet pavyko tobulai pakelti žvilgsnį iki reikiamo lygio, ar pasisekė deramai sujungti visus iki tol snaudusius filtravimo mechanizmus, tačiau, kai tai nutiks, nei pono Erdvūno Triukšmausko, tokio, kokį mes jį pažinojome, nei mūsų pačių, tokių, kokie buvome, daugiau niekur niekada šioje Žemėje nebesutiksime...

 

       2008 10 24   

 

 

       Saliutininkas

 

       Gyveno kartą Saliutininkas. Turėjo jis vos tik kas antrą pirštą. Tai buvo nutrūktgalviškų eksperimentų kaina, kurią teko sumokėti nepagydoma pirotechnikos liga dar vystykluotoje kūdikystėje užsikrėtęs pagrindinis šio pasakojimo veikėjas. Visi, kas bent kiek pažinojo, atvirai sakant, vos pamatę iš tolo šį įtartinai keistą padarą, visais įmanomais būdais stengdavosi apeiti aplinkui, nes kažkodėl manė, jog jis kelia grėsmę aplinkinių saugumui. Iš tikrųjų nutrūktpirštis nekėlė jokios grėsmės nei vaikštančiųjų aplinkui kūnų tvirtovėms, nei savo paties išoriniam pavidalui, nors iš pirmo žvilgsnio gal ir būtų buvę sunku tuo patikėti. Nutrūkę pirštai palaipsniui išblėso neatsargios praeities miražuose, o gyvenimas toliau sau apdairiais žingsneliais kulniavo priekin...

       Saliutininkas sirgo įsisenėjusia depresija. Jis pats to aiškiai suvokti negalėjo ir niekada neprašė žmonių, kurie nieko net neįtarė, pagalbos. Tačiau įžūli liga ypatingai išskleisdavo kraujo ištroškusius nagus tuomet, kai nežinia iš kur ir kodėl visą vidų užplūsdavo ciniškai autonomiškas nerimas, pasirengęs, lyg nerangiai žiemojanti meška, kiek tik jam patiks kiūtoti sulysusiame nualintame kūne. Štai tokiomis akimirkomis nutrūktpirštis išgriūdavo į savo nedidelį piktžolėmis užžėlusį kiemą ir šaudydavo į dangų saliutus... Net kaimyninių namų vaikai taip buvo pripratę prie šio periodiško liuminescencinio reiškinio, jog po kurio laiko liovėsi ties smilkiniais sukioti pirštus ir tik akimirką abejingai pro langus žvilgtelėję į padangėje akimoju įsižiebiančias bei užgestančias liepsneles, netrukus demonstartyviai nusigręždavo ir toliau užsiimdavo kur kas svarbesniais neatidėliotinais vaikiškais reikalais. Saliutininkas tuo tarpu grakščiai pasistiebęs (lyg stengdamasis bent truputį priartėti prie dangaus) ir buratiniškai ilgą nosį įbedęs į bedugnį kosmosą, visai nesirūpindamas, ar stebi jį kas nors, ar ne, įnirtingai vieną po kito į viršų pyškino kaleidoskopiškus pirotechninius „kokteilius“. Jis buvo panašus į baleto šokėją, kurį toks liepsnojantis šokis bent laikinai išvaduodavo iš demoniško nerimo vergijos.

       Už nedidelio piktžolėmis užžėlusio kiemo ribų aukšta tvora atsitvėręs nuo viso išorinio pasaulio gyveno sau apvalainas Saliutininko kaimynas Pranas, kurį kandūs bei nesuvaikomi gyvenvietės vaikai pravardžiuodavo „Tranu“. Pranas-tranas turėjo visus rankų bei kojų pirštus, kuriais nuolatos pedantiškai rūpinosi – moteriškai užsispyręs įvairiausiais specialiais įrankiais kruopščiai zulindavo nagus ir net saikingai juos patepliodavo blizgiu permatomu laku. Jis niekada nesirgo depresija. Tai aiškiai, kaip švieslentėje, galima buvo perskaityti vyšniniu raudoniu prisirpusiuose apvaliuose jo žanduose. Pranas visą gyvenimą savo vitaminais prisotintomis rankomis remontavo būstą, kuriame gyveno. Niekas net neatsimena tokios dienos, jog gyvenvietė nekaukšėtų, necypsėtų, nedundėtų nuo nepriekaištingai „išlaižyto“ namo skleidžiamų garsų. Šeimininkas neabejodamas manė, jog žmogaus būstas Žemėje privalo būti tobulas. Dar „Tranas“ labai mėgo didžkukulius su mėsa. Vienu prisėdimu galėdavo beveik nekramtęs praryti dvylika-penkiolika „lietuviškos virtuvės pasididžiavimų“. Tuomet jis jausdavosi adekvatus. Visiškai savimi patenkintas ir turintis tam tikro svorio visuomenėje.

       – Ei, kaimynėli, gana grūmoti dangui, eikš čionai, pavaišinsiu tave mėgstamiausiu savo patiekalu! – per aukštą tvorą pasigirdo apvalaino linksmuolio balsas, šiek tiek dvelktelėjęs lengva ironija.  

       – O ar tavo didžkukuliai su mėsa padeda išlaisvinti vidinę šviesą, ar, atvirkščiai, vis gilyn klampina ją kūniško sotumo smaloje? – aštriai pasiteiravo Saliutininkas, ką tik iššovęs paskutinįjį fejerverką ir kiek labiau nei įprastai bandydamas pasistiebti.

       – Verčiau piktžoles išsirauk iš savo kiemo, o ne akmenis mėtyk į kaimyno daržą, nutrūktpiršti moraliste! – tulžingai atsikirto įsižeidęs „Tranas“, kurį Saliutininko klausimo potekstė kažkokiu būdu sukrėtė itin asmeniškai.

       – O tu man atsakyk į tokį klausimą – ar tu ilgiau gyvensi šioje planetoje už savo namą, aptvertą penkių metrų aukščio tvora, per kurią dabar negaliu matyti tavo kiauliškai žvitrių akučių? – neatlyžo įsismarkavęs Saliutininkas, kuris iki tos dienos su savo kaimynu niekada taip grubiai nekalbėjo.

       – Kasdien tobulėjantis mano namas jau seniai tobulesnis už patį mane, tad tavo klausimas visiškai kvailas ir netinkamas, – jau ramesniu balsu ir labiau pasitikėdamas savimi atsakė Pranas, nuo „galvos iki kojų“ žvilgsniu įvertinęs savo būstą – nepriekaištingumu švytintį daugiamečio triūso vaisių.

       – Norom ar nenorom, vis tiek tau teks kraustytis iš šios „išlaižytos“ tvirtovės. Vėliau ar anksčiau, anksčiau ar vėliau... Užtat aš piktžolių ir neraunu iš užžėlusio kiemo, nes „savo“ namuose, ir apskritai Žemėje, visą gyvenimą jaučiuosi nuomininku, kurį Gailestingasis Šeimininkas bet kuriuo metu gali pakviesti persikelti į savo Šviesiuosius Namus... Net jei ir išraučiau visas tas kvailas žoles po langais, kad pamaloninčiau tavo akį, tai visiškai dar nereikštų, jog taip man pavyktų išlaisvinti vidinę savo šviesą ir pagaliau bent kiek išklimpti iš kūniško sotumo smalos, – romiai dėstė Saliutininkas, stikliniu žvilgsniu įsistebeilijęs į vieną tašką kažkur danguje.

       – Niekur aš iš čia nesikelsiu, niekur aš iš čia nesikelsiu, dar ilgai ilgai nesikelsiu...!!! Nėra tokių tarpgalaktinių antstolių, kurie mane iškrapštytų iš mano citadelės! – pratrūko Pranas-tranas, kaip svirduliuojantis girtuoklis įsikibęs į penkių metrų aukščio tvorą, – svarbu gyventi ČIA ir DABAR. Supranti?! ČIA ir DABAR.

       – Gal tu ir teisus... ČIA ir DABAR. Kol dar gali keistis... ČIA ir DABAR... – kapotai iš lėto murmėjo tvorai Saliutininkas, beveik prarasdamas sąmonę ir tvirtą pagrindą po kojomis.

       Jie iš tikrųjų nematė vienas kito akių, nes tvoroje nebuvo nė menkiausio plyšio, galbūt galėjusio padėti išgelbėti žmogaus sielą.

       – – -

       Vakare, liudininkų teigimu (neaišku, ar galima jais pasikliauti), virš gyvenvietės ryškiai sužibo viršun kylantis į kometą panašus šviesulys, į kurio uodegą visomis jėgomis buvo įsikibęs ramybe švytintis Saliutininkas. Nuo to karto daugiau niekas jo nebematė. Tik po kurio laiko, kai visi žmonės atsilošę šventė Naujuosius Metus, kandūs ir nesuvaikomi gyvenvietės vaikai nejučia pastebėjo, kad jiems kažko trūksta, nors visas žiemiškai baltas naktinis dangus buvo apspjaudytas įvairiaspalviais garsiai plyštančiais fejerverkais. Pranas tuo metu pasisotinęs didžkukuliais su mėsa kaip švinas drybsojo minkštame fotelyje, lakavo dailiai apkarpytus nagus bei pasigardžiuodamas rijo iš televizoriaus ekrano sklindančias žinias apie kažkur Armėnijoje neseniai įvykusį stiprų žemės drebėjimą.

 

       2008 11 12

 

 

       Lobis

 

       Jie visą savo amžių nė neįtarė, kad gyvena ant lobio. Tiesiogine žodžio prasme. Aprašomas namas buvo nepaprastai didelis. Daugybė kambarių, kambarėlių, kambaraičių pragariškai riaumojo nesutramdomu instinktyviu veržlumu gyventi. Gyvenimo sąlygos? Panašios kaip džiunglėse, kur mažesniam ir silpnesniam be galo sunku išvengti didesniojo bei galingesniojo šešėlio. Tikslaus gyventojų skaičiaus niekas niekada nežinojo, net rūsčioji ekonomė Severija, kurios Didžiojoje Namų knygoje atguldavo kiekvienas menkiausias dvikojo ar keturkojo plaukelis. Keturios-penkios kartos čia tarpo tarsi savaime, natūraliai, vieni kitų gerai nepažinodami, nors visus juos siejo vienas ir tas pats Didžiojo namo stogas. Galbūt šiek tiek paradoksalu, tačiau namo gyventojai akis į akį susitikdavo gana retai. Dažniausiai jie vienas prieš kitą tik miražiškai šmėžuodavo tolimesniame-artimesniame akiratyje.

       Šeimynine tradicija jau buvo tapęs trumpas visuotinis pasistovėjimas ant galvos. Šiuo keistu „ritualiniu“ įpročiu Didžiąją šeimą užkrėtė visą savo gyvenimą kryželiu siuvinėjanti namų šeimininkė Danguolė, kuri vieną niekuo neišsiskiriančią dieną pajutusi neapsakomą dangaus trauką ėmė ir užsirašė į populiariosios jogos kursus. Po daugybės skausmingų pastangų su ryškiu akcentu lietuviškai veblenantis komerciškos išvaizdos „guru“ Gerasimas namų šeimininkę pagaliau išmokė pažvelgti į pasaulį kitu kampu. Aukštyn kojomis. Nuo tos dienos savo prakaitu įgytą „transcendentinę“ patirtį Danguolė ėmė transliuoti visiems Didžiojo namo gyventojams, kurie (dauguma) pasirodė esą kur kas imlesni, greičiau besimokantys, tad visai netrukus ilgais žiemos vakarais visas namas jau stovėjo aukštyn kojomis. Na ne pats namas, o beveik visa jame kunkuliuojanti gyvybė, – net ir devyniasdešimtmetis karo veteranas Zigmas su savo mylimu Laikos veislės šunimi Drezdenu žvelgė į pasaulį kitu kampu. Kiek skeptiškiau šį „ritualą“ vertino rūsčioji ekonomė Severija, tačiau ir ji retkarčiais aukštyn kojomis apversdavo vertikaliąją savo padėtį, po galva atsargiai pasikišdama Didžiąją namų knygą.

       Trimetis pūstažandis garbanius Eliazaras labai mėgo žaisti sviediniu. Tai buvo pats mėgstamiausias jo žaislas, kurio berniūkštis niekada nebūtų iškeitęs net į galingiausią pasaulio kompiuterį. Su sviediniu jis keldavosi, su sviediniu eidavo miegoti. Įdėmiai apžiūrinėdamas apčiuopiamą apvalųjį „stebuklą“ Eliazaras nuo pat seilėtos vaikystės empiriškai patyrė neapibūdinamą rutulio pilnatvę. Šį keistą vaiko potraukį nesupratingieji tėvai visais įmanomais būdais mėgino nuslopinti dovanodami žybsinčius garsinius šautuvus, elektrinius traukinukus, radio bangų mašinėles, bet visi įmantrieji žaislai buvo demonstratyviai kategoriškai ignoruojami.

       Eliazaro tėtis, Kazys Plušauskas – nepaprastai užsiėmęs žmogus. Jis dirbo keturiuose darbuose, kurių esmės nesuprato ne tik dauguma aplinkinių, bet kartais ir jis pats. Visiems svečiams, o retkarčiais ir nedažnai sutinkamiems namiškiams ponas Plušauskas prisistatydavo kaip biržos makleris. Devyniasdešimtmetis karo veteranas Zigmas, Kazio tėvas ir Eliazaro senelis, išgirdęs tokį žodžių junginį suraukdavo ir taip jau negailestingai raukšlių išvagotą savo kaktą bei penkias minutes sukaustytas žiūrėdavo į vieną tašką. „Biržos makleris, biržos makleris... Kas? Biržos makleris?...“ – niekaip negalėdavo atsitokėti senukas, kuriam kažkodėl ši neatpažįstama profesija mintyse etimologiškai siedavosi su Biržais. Tik kelis kartus garsiai amtelėjęs Drezdenas sugebėdavo Zigmą sugrąžinti atgal į realų pasaulį.

       Kazys Plušauskas plušėjo dvidešimt valandų per parą ir manė, kad kitoks gyvenimo panaudojimas yra absoliučiai beprasmis laiko švaistymas. Todėl nenuostabu, jog Eliazaras nuo pat kūdikystės augo be trokštamo tėvo dėmesio. O ir daugiavaikė mama, minėtoji Danguolė, Plušauskienė, namų šeimininkė, visą nuo namų tvarkymo atlikusį laiką siuvinėjo kryželiu arba stovėjo ant galvos, tad mažamečiui sūnui taip pat labai šykštėjo motiniškos gyvenimą įprasminančios šilumos. Dar ji labai mėgo pirkti prabangią buitinę techniką, kuri, jos manymu, nepaprastai palengvina žmogaus būtį (ir buitį). Danguolei dažnai patikdavo kartoti „Nesu tokia turtinga, kad pirkčiau tokį pigų daiką“, už ką kartais nuo plušančio vyro gaudavo kočėlu per dantis. Jei būtų pasitaikiusi tokia galimybė, ponia Plušauskienė būtų įsigijusi modernų japonišką robotą, kuriam pavestų visus atsakingus namų ūkio bei vaikų priežiūros darbus, o pati dar giliau pasinertų į mėgstamiausius savo užsiėmimus. Ačiū Dievui, tokios galimybė nepasitaikė.

       – – -

       Nepaisant visko, gausioji šeimyna ilgus metus nė neįtardama gyveno ant lobio. Šis nežinojimas atsirado iš absoliutaus laiko trūkumo, kuris, regis, taip ir sklandė tvankiame Didžiojo namo ore. Metams bėgant nežinojimas vis gilėjo ir gilėjo, nes laikas vis labiau traukėsi ir traukėsi, kaip vilnonis rūbas, skalbiamas aukštoje temperatūroje.

       Bet vieną saulėtą kovo dieną trimečio pūstažandžio Eliazaro gyvenime įvyko taip vadinamas lūžis, pakeitęs visą tolimesnį jo gyvenimą. Berniukas žaidė mylimuoju savo sviediniu, kuris netyčia (o gal ir tyčia) ėmė ir nudardėjo stačiais laiptais į tolimą rūsį, iš kurio enigmatiškos gilumos, jei nemelavo akys, nedrąsiai skverbėsi siauras šviesos spindulys. Nors tokia scena kai kam gali priminti primityvaus siaubo filmo scenarijų, tačiau pūstažandis Eliazaras tokių dalykų dar nepažinojo, todėl narsiai nušuoliavo į apačią paskui savo išdykusį sviedinį. Siauras šviesos spindulys kiaurai pervėrė mažo žmogučio sielą.

       Sviedinio apačioje nebuvo. Tik šiek tiek praviros sunkios ąžuolinės durys... Ant pirštų galų įsliūkinęs į vidų „jaunasis metafizikas“, dar ankstyvoje vaikystėje pajutęs neapibūdinamą rutulio pilnatvės trauką, trisdešimties kvadratų plote ant visų pogrindinės patalpos sienų išvydo daugybę šviesa žėrinčių šventųjų paveikslų bei ikonų. Ant šaltų akmeninių grindų specialiuose stoveliuose stovėjo nesuskaičiuojama gausybė įvairaus dydžio spragsinčių bičių vaško žvakelių. Kambario viduryje nuolankiai klūpojo žilaplaukis seneliukas, kurio veido Eliazaras iš pradžių matyti negalėjo. Pajutęs, jog kažkas įėjo į jo celę, senukas neskubėdamas atsistojo ir lėtai atsisuko į durų pusę. Sibiro sniego baltumo barzda tysojo iki pat šaltųjų akmeninių grindų. Ramybe trykštantis žvilgsnis lyg šilkinis vystyklas iš visų pusių apsupo vaiką. Šis akimirksnis prilygo visų pasaulio motinų bei tėvų meilės sumai. Sunku buvo atskirti, ar šventųjų paveikslai bei ikonos apšvietė Didžiosios giminės proproprosenelį, ar tai jis pats spindėte spindėjo į visas puses nušviesdamas viską. Jo veidas, nepaisant nesuskaičiuojamų metų, buvo vaikiškai tyras ir lygus, nebuvo įmanoma įžiūrėti nei vienos raukšlelės.

       – Tu esi pirmasis, kuris čionai užėjai, – pavasariškai švelniai tarė senolis, – galbūt ir paskutinysis...galbūt... – pridūrė po kelių gilių atokvėpių ir garsiai pabučiavo rankoje laikytą auksinį kryžių.

       Vaikas tylėjo ir atrodė nei kiek nesutrikęs. Tuomet ilgabarzdis proproprosenelis atsargiai prisiartinęs prie tolimosios savo atžalos tėviškai pakedeno purias avinėliškas jo garbanas ir davė berniukui pabučiuoti kryžių bei palaimino Eliazarą tris kartus jį peržegnodamas.

       – – -

       Tai, jog Didžiosios giminės proproprosenelio enigmatiškame rūsyje niekas niekada nesilankė buvo absoliuti tiesa. Tačiau pats žydintis senukas kiekvieną dieną kažkur paslaptingai išeidavo, pakeliui kartais nebyliai prasilenkdamas su vienu ar kitu laiko neturinčiu žmogumi. Niekas į jį jau nebekreipė dėmesio ir net galutinai buvo atsisakę minties kada nors iškviesti psichiatrą. Senolis visuomet rankose tvirtai laikydavo kumščio storumo pusantro metro aukščio degančią žvakę, kuri niekada neužgesdavo – net ir išėjus į lauką per pačią žvarbiausią vasario pūgą. Nors toks reiškinys „sveikam“ protui galbūt pasirodytų ir neįtikėtinas, tačiau visi seniai jau buvo pavargę liguistai stebėtis. Vieną rytą rūsčioji Didžiųjų namų ekonomė Severija nepagailėjusi santaupų pasamdė privatų detektyvą (seklį-morką), kad išsiaiškintų, kur kiekvieną dieną išeina „trenktas“, anot jos, senukas, tačiau nuo kojų nusiplūkęs detektyvas į Severijos miegamąjį įvirto vėlai vidurnaktį, apiplyšęs kaip elgeta bei persigandęs lyg dezertyras, pametęs visus savo veržliuosius specialiai dresuotus urvinius šunis bei visus paslaptingai dingusio proproprosenelio pėdsakus. Dar keli vėlesni seklio-morkos bandymai, įtūžusios ekonomės apmaudui, baigėsi lygiai taip pat.

       – – -

       Vieną speiguotą bei pūguotą vasario dieną giminės „įkūrėjas“ išėjo iš namų ir niekada daugiau nebegrįžo. Visi į šį faktą taip ir būtų žiūrėję pro pirštus, jei ne viena skaudi aplinkybė – dingo ir Eliazaras. Paskelbta respublikinė bei tarptautinė paieška nedavė jokių konkrečių rezultatų. Prapuolė kaip į vandenį. Nei kamuolio, nei berniūkščio.

       – Tiek to, juk mes – daugiavaikė šeima, – išmintingai tarė Kazys Plušauskas ir išskubėjo į trečiąjį savo darbą.

       Ponia Plušauskienė tuo tarpu stovėjo ant galvos ir žvelgė į pasaulį kitu kampu, o karo veteranas Zigmas su Laikos veislės šunimi Drezdenu per nacionalinį kanalą žiūrėjo istorinį filmą apie Trečiąjį pasaulinį karą, kuriame jis pats kažkada dalyvavo. Rūsčioji namų šeimininkė Severija užvertusi Didžiąją namų knygą pro užpustytą Didžiojo namo langą švelniai žiūrėjo į palaipsniui išblėstantį ūkanotą tolį.

       – – -

       O dar vėliau visi numirė. Tie, kuriems pavyko pralobti, ir tie, kuriems nepavyko. Nė neįtardami, kad visą savo amžių praleido „gyvendami“ ant lobio. Numirė net ir tie, kurie manė neturėsiantys tam laiko. Taip ir nesusiprotėję bent akies krašteliu pažvelgti į gilųjį paslaptingąjį rūsį, kuriame nuo proproprosenelio dingimo dienos apsigyveno mažasis pūstažandis Eliazaras. Ten jis gyvena ir iki šiol.

 

       2009 01 09

 

 

       Bičių vaškas

 

       Įsikibę vienas kitam į parankę dulkėtu priemiesčio keliu lingavo du ta pačia kryptimi žiūrintys seneliukai. Tiksliau sakant, seneliukas ir seneliukė. Tokia įžanga galbūt labiau tiktų pasakos pradžiai, tačiau pakelėse alų burbuliuojantys paaugliai manė kiek kitaip ir tirštai išpučiamais cigarečių dūmais ore raizgė cinišką savo nuomonę: „Tiek žmonės negyvena!“. Gal ir negyvena arba tai nutinka labai retai, galų gale, kaip sakoma, kiekvienam savo… Kiekvienam sava smilga. Smilga kopimui ir smilga kritimams. Smilga žemuogių vėriniui arba smilga kirminų karoliams. Smilga kurmių virškinamajam traktui arba smilga motiniškoms Saulės glamonėms.

       Abu jie ką tik buvo perkopę šimto metų ribą, todėl nusprendė, jog pats metas miestą palikti užnugaryje. Miestiečio akimis žiūrint, atrodė, jog šis vyksmas reiškė pasitraukimą iš centro į periferiją, tačiau, kas ten žino, galbūt kaip tik tai buvo valties atsispyrimas nuo Tikrosios Būties periferijos (nuo žemiško pavidalo) Tikrosios Būties centro link, atsispyrimas į galutinį Dangiškąjį dovanotos gyvybės įprasminimą?...

       Nesutramdomuose pavasario laukuose švietė iki absurdo įkaitusios pienės. Viskas aplinkui dvelkė uoliu bičių dūzgimu, lengvais boružių sparnų virpėjimais, rūgščiu skruzdėlių trepsėjimu ir neapibūdinamu kūdikystės pienu. Nuo menkiausio vėjelio dvelktelėjimo besistiebianti žaluma švelniai susiūbuodavo, visai kaip svorį praradusios užuolaidos šalia plačiai į pavasarį atverto lango.

       Ne viena karta jau buvo išsibarsčiusi po visą Žemės rutulį, todėl seneliukai jautėsi kaip savo darbą baigiančios bitės, kurioms greitai jau nebereikės nešti medaus, nebent tik paskutinį saiką vaško Amžinybės žvakės įforminimui. Atrodė, jie jau nebeturi nieko bendro su šia Atomine pavasario elektrine, nepaliaujamai kuriančia vitalinį egzistencinį krūvį. Jie netroško nugyventi viršvalandžių, kurių taip beatodairiškai vaikėsi kiti jų bendraamžiai (tokių, reikia pripažinti, mūsų planetoje buvo ne tiek ir daug) arba kur kas „jaunesni“ į nubyrantį laiką įsisiurbę seniai. Kai nebekamavo nenugalimas čionykščio gyvenimo alkis, mirtis nebereiškė fatališkos nesėkmės, ištinkančios visiškai nepasiruošusius kur nors pajudėti.

       Todėl įsikibę vienas kitam į parankę seneliukai lėtai kulniavo dulkėtu priemiesčio keliu žvelgdami į vieną tašką, kuris buvo netgi ne kažkur horizonte, o kur kas toliau už jo. Ir tai visai ne pasakos pabaiga, ne tiesmukiškai gera pasakos pabaiga, o Absoliuti Ramybė, kurios dar nepažįsta metų laikų misterijoje savo darbo nebaigusios bitės.

 

       2008 12 09

 

 

       Nepaprastoji padėtis

 

       Visos šalies masinės informacijos priemonės tą įsimintiną dieną paskelbė nepaprastąją padėtį. Padėtis iš tikrųjų buvo nepaprasta. Tokia akivaizdi karo grėsmė iki pačių šaknų pašiurpino net ir atkakliausius skeptikus, iki pat praeitos paros išnaktų tvirtinusius, jog karo proveržis – tai tik nepagrįsta panika persisunkusi drebuliškai virpančių bailių iliuzija. Vis dėlto, faktas kaip blynas... nevėkšliškai šleptelėjo ant riebaluoto miesto visu savo svoriu (beje, miestas taip ir vadinosi – San Riebaluotis).

       Žvilgtelėkime, kas dėjosi visur aplinkui... Visi kaip įmanydami bandė gelbėti apčiuopiamą savo turtą. Vieni platino kanalizacijos angas gatvėse, kad pro jas galėtų pralįsti didžiuliai sentimentalių dulkių pritvinkę foteliai, kiti, taip nesivargindami, manė, jog kiekybė visgi svarbiau, todėl kaip į krepšį vieną po kitos į pogrindį metė tiesmukiškas taburetes. Be abejo, neišvengta brutalių kivirčų bei muštynių, bet policija tą dieną buvo visiškai neįgali, nes ir ją epidemiškai apsėdo visuotinė slėpimo manija. Kruopščiai paslėpę visą apčiuopiamą turtą, žmonės ėmė į atokiausius plyšius ir užkaborius slėpti vieni kitus.

       Tuo tarpu pačiame San Riebaluočio centre, didelėje smėlio dėžėje, kuriai dar vakar dosnioji miesto savivaldybė atseikėjo didžiulę krūvą garuojančio šviežut šviežutėlio smėlio, ramiai tupinėjo du vaikučiai, neatitraukiamai įsijautę į smėlėtos pasakos užkulisius. Jie klausiamai stumdė akmenukus iš vienos vietos į kitą, paslaptingai rausė klastingus tunelius, statė neregėtų formų amfiteatrus, planavo traukinių maršrutus ir filosofiškai mosavo nedidelėmis plastmasinėmis lopetėlėmis.

       – – -

       O karas buvo žiaurus! Išradingojo žmogaus kruopščiai suregztos naujausios technologijos be gailesčio smogė į vienus žmonijos vartus. Žmogus-vartininkas pasirodė esąs visiškas bejėgis. Iš San Riebaluočio, tarptautinių ekspertų pripažinto perspektyvaus pramoninio miesto, teliko tik chaotiškai išsibarstę dulkėmis aplipę betono kepalai ir daugybė smulkių sprangių industrinių nuograužų. Kadaise apčiuopiamas turtas tapo visiškai nebeapčiuopiamu. Neliko skirtumo ne tik tarp fotelio ir taburetės, bet ir tarp fotelio bei pramogų arenos. Net jei žmonės ir būtų turėję galimybę ieškoti vieni kitų, visvien nebūtų nieko radę tuose plyšiuose, į kuriuos neseniai rūpestingai išsislapstė. Netgi pasišviečiant pačiu moderniausiu žiburiu visame susmukusiame mieste nebuvo įmanoma aptikti nei vienos bent šiek tiek gyvos žiurkės.

       O didelėje smėlio dėžėje, kuriai dar vakar dosnioji miesto savivaldybė atseikėjo didžiulę krūvą šviežut šviežutėlio duoniškai garuojančio smėlio, ramiai tupinėjo du vaikučiai ir  filosofiškai mosavo nedidelėmis plastmasinėmis lopetėlėmis. Nei viena skeveldra nepateko į šią neliečiamybės statusą turinčią oazę, nes neregimas absoliučiai tobulos kūdikystės gaubtas neginčijamai garantavo visapusiškai pilnavertę apsaugą nuo visų išorinio pasaulio dirgiklių. Tik tokia padėtis iš tikrųjų ir vadinama Tikrąja Nepaprastąja Padėtimi.

 

       2008 09 12

 

 

       Kaktusaligė

 

       Ambraziejus Kaktauskas buvo verslus žmogus. Dar pakankamai jaunas, bet jau ir pakankamai „prasistūmęs“. Ne, nepagalvokite, jis nebuvo nemandagus ir be reikalo niekada nesistumdydavo. Visus reikalus tvarkydavo ir iškilusias problemas spręsdavo liežuviu. Jo liežuvis buvo tarsi pulsuojantis visraktis – konkrečioje situacijoje išsiplėsdavo tiek, kiek reikia arba susitraukdavo tiek, kiek reikia. Taip pat turėjo savybę pailgėti arba sutrumpėti. Giminės ir kolegos kartais juokaudavo, jog Ambraziejus net ir šalčiausią žiemą vienmarškinis išmestas į kiemą nesušaltų – kaip šaliku liežuviu apsivyniotų šiek tiek kumptelėjusį kaklą bei visą likusį kūną. Tačiau ponas Kaktauskas niekada nekišdavo liežuvio ten, kur nereikia.

       Taip ir būtų mūsų herojus laimingai „stūmęsis“ į priekį, į šviesią nepriekaištingą ateitį, jei ne viena netikėta ir, švelniai tariant, sukrečianti aplinkybė. Tą lemtingą, kaip vėliau paaiškėjo, rytą, penktą valandą dvidešimt minučių klonuotos moters balsu prabilo mobiliajame telefone implantuotas žadintuvas: laikas keltis, penkios valandos dvidešimt minučių, laikas keltis, penkios valandos dvidešimt minučių... Toliau viskas vyko kaip ir kiekvieną labą rytą, tad neverta net ir aprašinėti. Tiesa, iki tos akimirkos, kol Ambraziejus Kaktauskas pasižiūrėjo į veidrodį.

       – O, varge neregėtasai! Kas ir kada į mano namus atvilko šitą gremėzdišką kaktusą?! – apstulbo universaliojo liežuvio savininkas, kuris, regis, dar negalėjo patikėti, jog pabudo iš sapno.

       Tačiau šiek tiek atkutęs ir tingiai prasikrapštęs traiškanas, jis dar labiau nustėro. Pasirodo, gremėzdiškas kaktusas – tai jis pats! Iš veidrodžio išsprogusiomis akimis į Ambraziejų žvelgė žalia spygliuota baidyklė. Rankos, kojos ir visos kitos kūno dalys taip pat buvo žalios, bet nespygliuotos (išskyrus veidą). Negalėdamas apčiuopiamai suvokti tai, ką regi nelaimėlis bandė įsignybti sau į žandą, tačiau pirštai žaibiškai atšoko atgal, nes į juos giliai įsmigo keli kaktuso spygliai. Ponas Kaktauskas desperatiškai mėgino pataisyti situaciją skutimosi peiliuku – spygliai buvo ne šiaip sau nekalti paaugliški plaukeliai, o suaugusio žmogaus piršto storumo ataugos. Netekęs paskutiniųjų kantrybės likučių, jis apmaudžiai nutėškė skutimosi peiliuką į tolimiausią vonios kambario kampą ir piktdžiugiškai parodė veidrodžiui liežuvį, kuris pasityčiojančiai sužaliavo kaip slidi gleivėta varlė. Eksperimentinio skutimo vietoje ištryško keli žali kraujo lašeliai.

       Po ranka netikėtai pasitaikė kažkokio apdriskusio laikraštpalaikio priedas su pusiau išspręstu kryžiažodžiu. Tai buvo tokios rūšies kryžiažodis, kokius labai mėgsta spręsti sraigėtus serialus ir rūgpieniškus „Žvaigždžių duetus“ bei išvietiškai švietėjiškus dainų ir šokių dešimtukus žiūrinčios riebaluotos namų šeimininkės. Gėda pripažinti, bet tokius kryžiažodžius kartais mėgo pabraukyti ir Ambraziejus Kaktauskas. Ne todėl, kad būtų ieškojęs kuo paprastesnių gyvenimo iššūkių, ne, anaiptol, jis mėgo keblias nestandartines situacijas, bet todėl, kad manė, jog toks užsiėmimas yra savotiška atsiribojimo nuo pasaulio, užsimiršimo priemonė, kaip ir futbolas, o riebaluotoms namų šeimininkėms tai – erudicijos, išmonės, įžvalgumo įtvirtinimo forma. Na, pavyzdžiui, tokia užduotis: ROMEO _ _ DŽIULJETA. Įrašius IR, užplūsta neapsakomo pasitenkinimo euforija. Arba: ŠOKOLA_ _ _. Įrašius DAS, iš džiaugsmo su visu foteliu galima pakilti iki pat palubių. Kaip tyčia, akys įsmigo į užduotį KAKTUS_ _. Beliko įrašyti AS, o tai jau skamba beveik kaip „AŠ“. Pašieptas tokios negailestingai sarkastiškos likimo ironijos Ambraziejus Kaktauskas suprato, kad užsimiršti šį kartą visgi niekaip nepavyks, todėl tulžingai suglamžęs įžūlų laikraštpalaikį užmetė jį už modernios sofos atlošo.

       Į tokią nepavydėtiną padėtį mūsų herojus dar niekada nebuvo patekęs. Negelbėjo net universalusis stebuklingasis liežuvis. Tą dieną reikėjo sutvarkyti vieną labai svarbų reikalą. Po pietų, 15:00, laukė rimtos derybos su rimtais, ne ką mažiau verslesniais verslo partneriais. Dalyvavimas būtinas, nepriekaištingas įvaizdis, be abejo, taip pat. Visas žmogaus-kaktuso kūnas nuėjo pagaugais, vos tik jis pabandė save įsivaizduoti pasirodantį tokiu pavidalu. Nors buvo suplanavęs iki pietų parengti kelis reikšmingus dokumentus, Ambraziejus vis dėlto nusprendė paskambinti į savo darbovietę ir pasakyti, kad dėl aukštos temperatūros ir vidurių užkietėjimo darbe galės pasirodyti tik apie pietus. Reikėjo šiek tiek laiko, kad apsiprastų naujajame kūne. Ir prasidėjo nelemtos nesėkmės, vos spėjusios keisti viena kitą.

       Vienuoliktą valandą trisdešimt minučių laiptinės davatka-statistė Indulgencija Plerpelytė (toks buvo keistas jos vardas, o gal pravardė, kas ten žino) vos spėjo nusistverti turėklų, išvydusi sunkiai beatpažįstamą savo kaimyną – žmogų-kaktusą, lyg ką tik nušokusį nuo palangės ir kaip niekur nieko žygiuojantį lauk pro duris. „Kur jo vazonas?“ – pirma mintis, kuri šovė į galvą vis dar neblogai matančiai devyniasdešimt septynerių metų sukriošusiai senei. Indulgencija Plerpelytė tris kartus skubotai persižegnojo ir nervingai pasuko atgal link savo buto durų ieškoti karvalolo.

       Iš varliškai slidžių rankų nevėkšliškai išslydo automobilio rakteliai. Žmogus-kaktusas pasilenkė jų pakelti ir didžiuoju kaktos spygliu dramatiškai pradūrė priekinę padangą. Žaliuodamas iš pykčio (nes raudonuoti nebemokėjo) žaliai nusispjovė ir nusprendė važiuoti troleibusu, nors to jau nebuvo daręs net septynerius su puse metų.

       „Savivaldybės“ stotelėje į troleibusą „Soliaris“ sugūžėjo tuzinas MC (Muck) Donaldo išmatomis pradvokusių vaikiūkščių su daugybe balionų ant plastmasinių pagaliukų. Visa ūsuota transporto priemonė akimirksniu, kaip soliariumas, pritvinko vakarietiškos dvasios. Netrukus pradvokusių vaikpalaikių rankose bolavo vien plastmasiniai pagaliukai, nes visi balionai dusliai čiaudėdami pasimovė ant žmogaus-kaktuso spyglių. Ambraziejui Kaktauskui iš pasąmonės išniro mėgstamiausias jo vaikystės anekdotas: Skrenda du balionai. Vienas sako – kaktusssssssssssssss..., o kitas klausia: kur kaktusssssssssssssss... Tačiau dabar buvo visai nejuokinga. Keleiviai pasijuto apstulbę ir šokiruoti, degė noru pasityčioti iš žaliosios baidyklės, bet pirštais badyti nebandė, nes tai, mažų mažiausiai, buvo pavojinga. Net ne vietoje įsipainiojusi piranijiška keleivių kontrolė, vos įsiveržusi vidun (nelyg koks OMON‘as), iš karto spruko atgal į savo raudonąjį autobusiuką ir be pėdsakų išnyko nežinoma kryptimi.

       Ilgakojė sekretorė Nataša, kuri visus kelius gyvenime drąsiai ir užtikrintai skynėsi tarpkoju, savaime suprantama, neatpažino nepatogiai tarpduryje įstrigusio kolegos-bendradarbio ir jau pradėjusiam nerimauti savo gerbėjui generaliniam direktoriui Valdūnui fon Geldenburgui pranešė, jog, matyt, išradingi verslo partneriai, o gal klastingi konkurentai nevykusiai pajuokavo atsiųsdami originalią verslo dovaną – ne vazoninį prisukamą kaktusą. Viesuliškai įsiutęs Valdūnas fon Geldenburgas įsakė tučtuojau iškviesti apsaugą ir aukštyn kojomis išmesti tokią dovaną į šalia verslo centro stūksantį šiukšlių konteinerį.

       Šiaip ne taip išsikabarojęs iš tokios žeminančios padėties, ex-ponas Kaktauskas galėjo visiems laikams pamiršti generalinio direktoriaus neseniai žadėtą paaukštinimą už universaliojo liežuvio pritaikymą ne visai švariose ir ne visai padoriose vietose. Aplamdyti spygliai, sumuštinių liekanomis apkibęs kostiumas, nebeužsisegantis portfelis su nuplyšusia sagtimi – tai tik išorinis chaosas, šiek tiek atspindintis vidinę nelaimėlio būseną. Dar visai neseniai buvęs verslus žmogus žalia gyslota ranka pirmą kartą gyvenime pasikūkčiodamas nubraukė vargais negalais išsisunkusią žalią ašarą (Net ir man jau šiek tiek pagailo mūsų herojaus...).

       Pogrindinio naktinio striptizo klubo-kazino apsauginis Serioga Rukopašnoboicevas, kuriam kažkada kažkaip pavyko baigti net septynias klases (ne be kumščių pagalbos), atsakingai pareiškė:

       Klientai su džinsais ir sportine avalyne neįleidžiami.

       Ambraziejus nustėro:

       Bet juk aš nei su džinsais, nei su sportine avalyne...

       Tada palauk, – tarė Serioga ir kiek įmanydamas susirietė, susitraukė, kad kaip nors galėtų pralįsti pro ankštas pusrūsio duris.

       Greičiausiai, jis tą vienintelę frazę ir temokėjo, todėl nusprendė nueiti pasiklausti pamainos viršininko, kaip elgtis tokioje, jo manymu, nestandartinėje situacijoje. Kuo ši situacija neįprasta argumentuotai bei artikuliuotai paaiškinti negebėjo – tiesiog intuityviai jautė, kad kažkas čia ne taip. Po dešimties minučių Serioga Rukopašnoboicevas sugrįžo su taurele rankoje ir vėl atsakingai pareiškė:

       Klientai su džinsais ir sportine avalyne neįleidžiami.

       Ambraziejus vėl nustėro:

       Bet juk aš nei su džinsais, nei su sportine avalyne...

       Ir su spygliais ant kaktos taip pat, – robotišku tonu atkartojo Serioga pamainos viršininko žodžius ir pasiūlė žmogui-kaktusui įkalti 50 gramų tekilos bei nešdintis iš čia kuo toliau, kad ir į kokią Meksiką.

       Labiausiai norėjosi ne į Meksiką, o jog tą akimirką prasižiotų žemė su visais savo pragarais ir skradžiai į juos nugarmėti. Tekila šiek tiek atitirpdė nepaliaujamai diegiančius paširdžius, todėl ašaros šį kartą pasipylė upeliais, srauniai nuvinguriavusiais įkaitusio asfalto plyšiais. Nors žemė tą akimirką neprasižiojo, tačiau staiga prasivėrė kanalizacijos dangtis ir iš tamsios skylės į dienos šviesą palengva išsikabarojo nedidelio ūgio žmogysta. Žmogystos veidas buvo raukšlėtas kaip ką tik suartas dirvonas, bet vaikiškai šviesus ir pedantiškai kroupščiai nuskustas. Jei kas paklaustų, kiek šiam seneliukui metų, drąsiai būtų galima spėti, kad jis savo akimis matė Pirmąjį pasaulinį karą. Visiškai sudėvėto švarkelio atlapuose sužibo keli išdidūs medaliai už pasiaukojimą bei drąsą. Pirmas pasirodymo akimirkas pusiau primerktos akys dar nebuvo pratusios prie ryškios dienos šviesos, todėl jis, kaip ne vietoje ir ne laiku išniręs kurmis, apgraibomis bandė susivokti beveik nepažįstamoje aplinkoje. Pirmojo pasaulinio karo veteranas staigiu nekoordinuotu judesiu čiupo kažkieno ranką ir akis į akį susidūrė su žmogumi-kaktusu.

       Nebemyli manęs pasaulis, – kaip paguodos ištroškęs vaikas „pasisveikino“ Ambraziejus, kuris šiek tiek sutriko, kai pastebėjo, jog svečias iš pogrindžio nei kiek nesuglumo išvydęs jo veidą.

       Tai buvo įsimintinas pirmasis toks atvejis tą neįprastą ir nelemtą (o galbūt lemtą) dieną.

       Tavo vietoje sunerimčiau, jei ir toliau pasaulis tave mylėtų, – ramiai atsakė tvarkingai apsiskutęs seneliukas, – Tu nepastebėjai vieno esminio dalyko. Manei, kad spygliai išdygo tik ant tavo veido, tačiau tai – netiesa. Neveltui kartais jauti, jog kažkas įnirtingai bado širdį. Visa vidinė tavo odos pusė nenuilsdama daigina tūkstančius pasauliui neregimų spyglių. Esi savotiškas ežys – labiau į vidų, nei į išorę. Ant išorinių adatų pasiveria Šio pasaulio tuštybę transportuojantys balionai bei padangos. Tavo išvaizda jiems atgrasi. Vidiniai spygliai arba spygliai į vidų nuolatos bado tavo paties tuštybę, kuri prakiurusi pragariškai šniokščia. Tą šniokštimą galima išgirsti per tavo ausis ir nosį. Skausminga? Taip. Ką padarysi, – jei nebūsime beviltiški trumpažiūriai, turėtume bent miglotai įžvelgti, jog toks reiškinys kur kas išganingesnis, nei kobriškai liūliuojanti Šio pasaulio meilė mums.

       Į žmogaus-kaktuso kaktą rėžėsi kelios arbūzų liekanomis apspangusios širšės ir tragiškai išsitėškė šalia jo batų.

       Pirmojo pasaulinio karo veteranas rūpestingai nupūtė dulkes nuo kaliausiškų švarkelio atlapų, grakščiai pasitaisė spindinčius medalius už pasiaukojimą bei drąsą ir raginančiai pamojo ranka, lyg kviesdamas prieiti arčiau.

       Netrukus abiejų pagrindinių veikėjų viršugalviai palaipsniui prasmego šniokščiančios kanalizacijos angoje. Dangtis užsivožė pats savaime. Žmonės skubėjo į darbus.

       * * *

       Tėvą Ambraziejų pažadino išplaukiančiai gaudžiantys varpo dūžiai. Iš pradžių jis pažiūrėjo į veidrodį, o paskui pro nedidelį apvalų langelį, vienintelį visoje kameroje (galbūt celėje). Veidrodyje jis pamatė iki grindų nutįsusį rūpų abitą, lygut lygutėlę kūdikiškai šviesią veido odą, o už lango stūksojo beveik penkių metrų aukščio stora mūrinė tvora, šalia kurios nerūpestingai ganėsi keli specialiai dresuoti rotveileriai.

 

 

       2008 06 05