2021-06-29 17:15 Konferencijų salė, Respublikos g. 14, Panevėžys
Birželio 29 d. 17. 15 val. bibliotekoje vyko susitikimas su didelio pripažinimo sulaukusia poete Aušra Kaziliūnaite. Renginio metu pristatytas naujausias jos poezijos rinkinys „Jūros nėra“. Penktoji autorės knyga pasižymi taupiu kalbėjimu, minimalistine raiška, kuri atveria netikėtą žiūrą į kasdienius veiksmus ir įprastus daiktus. Knygos autorę kalbina bibliotekos kultūrinių renginių organizatorė, poetė Elvyra Pažemeckaitė.
Poetė, filosofė, rašytoja Aušra Kaziliūnaitė išsiskiria unikaliu poetiniu braižu, kuriame susipina vizualumas, formos precizika ir filosofinis, daiktų bei reiškinių esmę kvestionuojantis santykis su pasauliu. Autorė yra išleidusi penkias poezijos knygas: „Pirmoji lietuviška knyga“ (2007), „20% koncentracijos stovykla“ (2009), „Mėnulis yra tabletė“ (2014), „esu aptrupėjusios sienos“ (2016) ir susitikimo metu pristatomą „Jūros nėra“. Autorės kūryba buvo apdovanota prestižinėmis premijomis, jos eilėraščiai išversti į aštuoniolika užsienio kalbų. A. Kaziliūnaitė yra kviečiama savo kūrybą skaityti tarptautiniuose poezijos festivaliuose, yra dalyvavusi Europos ir JAV menininkų rezidencijų programose. 2018 m. Ajovos universitetas (JAV) rašytojai suteikė garbės nario (Honorary Fellow in Writing) vardą.
„Jūros nėra“ – penktasis Aušros Kaziliūnaitės eilėraščių rinkinys, sukomponuotas iš penkių skyrių. Taupus, lakoniškas verlibras. Pasitelkusi šypsningai mąslias patirtis bei pajautas, poetė meistriškai pasakoja švelnių paradoksų, prisiminimų, sykiais ir socialinių ženklų nestokojančias istorijas. Ir tos istorijos, ir mes patys su savo patirtimis bei pajautomis galbūt ir esame jūra, kurios galbūt ir nėra. Donaldas Kajokas
Aušra yra šamanė, kuri moka nukeliauti kitur, aprėpti multivisatą ir parodyti, ką pamatė. Jai pavyksta tas keistàs, demaskuojančias, džiugias ir baisias būsenas išskaptuoti tekste iki aiškumo, virpančio kaip įkaitęs oras, o išgrynintoje formoje lieka potyrio esmė ir lengvumo įspūdis. Eilėraščiai tampa portalais į galimybes, kurių neįsivaizdavome: kai laikas eina atgal ir ką tik buvusi negyva katė ima gaudyti plaštakes, kai galima atsidaryti stiklainyje užkonservuotą juoką, kai žaizdos – žiedai, o jūra – laikas, nugludinantis šukes. Aira Niauronytė-Leonidovna, leidykla „Kitos knygos“