Januszas Andermanas (g. 1949) – prozininkas, sceraristas, vertėjas. Kūrybinį kelią pradėjo dirbdamas reporteriu studentų laikraštyje. Nuo to laiko susikūrė savitą dokumentinės prozos stilių, kurį pasitelkęs, autorius lyg magnetofonas registruoja gatvės balsus, „liaudies balsą“. J. Andermanas – kultinis savo kartos rašytojas, aktyvus pogrindinio literatūrinio gyvenimo dalyvis paskutiniaisiais komunizmo metais. Autorius ne itin tiki visuomenės būklės pokyčiais, apie kuriuos trimituoja posttotalitarinės Lenkijos kultūrininkai.
Pirmoji komunija
Pirmoji komunija: jau žinojau, kad viskas bus gerai, nes buvau išlaikęs sunkų egzaminą pas griežtą kunigą, nors ne per daugiausia turėjau laiko mokytis. Tomis dienomis sunkiai kasinėjau.
Netoli geležies liejyklos buvo senas sąvartynas, užžėlęs aštria žole. Čionykščiai gyventojai kažkodėl jį vadino Barakais. Žmonės kasė sąvartyno keteroje griovius ir duobes ir iš šlako gabalų krapštė geležies liejinio luitus, už kuriuos metalo laužo supirktuvėje galima buvo gauti keletą grašių. Iš kaimynų pasiskolinęs keturių ratų vežimėlį, daugelį dienų kastuvu rausiau žemę ir vežiojau į kiemą nuo vokiečių užsilikusį laužą, kol jo prisirinko tiek, kad pagaliau buvo galima pamažu, kantriai, lyg mului, tempti vežimėlį į supirktuvę. Uždarbiavau dėl dviejų priežasčių. Pirmoji buvo Sienkiewicziaus "Dykumoje ir girioje". Turėjau tą knygą, bet joje trūko paskutinių keliolikos puslapių, ir, kai man pabodo išsigalvoti įvairiausias pabaigos versijas, nutariau nusipirkti tą knygą už savus pinigus. Be to, man buvo mirtinai reikalingas suomiškas peilis.
Neturėjau laiko tikybos mokslams, bet, sugrubusiais nuo darbo pirštais glamžydamas striukės rankovę, išlaikiau egzaminą pas griežtą kunigą ir jau žinojau, kad man bus leista stoti prieš objektyvą atminimo fotografijai.
Išėjęs su motina iš Pšemkovo Švenčiausiosios Mergelės Marijos dangun ėmimo bažnyčios, prisimerkiau, pabūgęs, kad saulė neišluptų man akių, todėl nepastebėjau, kas atsitiko, tik girdėjau, kaip žmonės šaukia: makaulė! makaulė! Viešpatie švenčiausias, makaulė!
Gatve važiavo suspausto šieno prikrautas sunkvežimis. Aukštai ant šieno stovėjo šelmis krovėjas su cigarete dantyse, svyruodamas, kad lengviau išlaikytų pusiausvyrą, ir turbūt dirsčiojo žemyn, kad matytų, ar žiūri į jį moterys, bet tos moterys jį ir pražudė, nes jis nepastebėjo tarp dviejų namų per gatvę nutiestų laidų, ir lemtingasis laidas surado jo kaklą. Niekas net nepamatė, kaip tai įvyko, kupini nepasotinamos nuostabos pasakojo liudininkai, niekas nežino. Krovėjas nė neriktelėjo ir nesudejavo, energijos netekęs kūnas akimirksniu sukniubo ant šieno, o nukirsta galva nusirito ant grindinio ir atsirėmė skruostu į šaligatvį. Iš sulūžusios cigaretės toliau smilko dūmai, ir saulės spindulys žaidė ant spindinčio pusiau pražiotoje burnoje metalinio danties. Sunkvežimis, kurio vairuotojas taip ir nesuvokė situacijos, nuvažiavo su bejėgiu kūnu, iš kurio varvėjo kraujas ir godžiai sunkėsi į šieną.
Motina puolė į paniką ir iš pradžių savimi užstojo man vaizdą, paskui nesąmoningai griebė mane už rankos, nusitempė prie bažnyčios sienos, kur snūduriavo karuselė, pasodino ant kėdutės, užsegė grandinę ir įbruko sušilusiam nuo degtinės operatoriui banknotą. Karuselė pajudėjo ir kaip tik ėmė įsibėgėti, kai operatorius išgirdo žmones šaukiant: makaulė! Visa žmogaus galva visas komplektas! Net cigaretė smilksta! "Mozūrus" rūkė! Makaulė nulėkė! Operatorius akimirką sustingo, paskui nėrė žemėn, prašliaužė po besisukančių kėdučių aureole, ir netrukus jį prarijo žioplių minia.
Skraidžiau virš aikštės priešais Švenčiausiosios Mergelės Marijos dangun ėmimo bažnyčią, paskui skraidžiau virš viso Pšemkovo ir su kiekvienu apsisukimu akimirką išvysdavau tą galvą, ji atrodė kaip nereikšmingas taškelis. Paskui sukau ratus virš viso pasaulio ir ėmiau manyti, kad jau temsta, o aš visuomet skraidysiu po aptemusį dangų, net miegodamas, ir, prieš užsnūsdamas, apačioje, prarajoje, dar spėjau pamatyti, kaip motina bėgioja aplink karuselę ir tiesia rankas, lyg bandydama sugauti kėdutę, iš kurios kabojau, ir išgirdau jos šauksmą: žmonės, gelbėkit jį!
– Niekas jo jau nebeišgelbės,- kalbėjo žiopliai, neatsigręždami, kad nepamestų iš akių reginio: turbūt manė, kad šiai veriančiu balsu rėkiančiai moteriai rūpi įvykio auka. – Kaip jį gelbėsi? Galvos niekaip nebeprisiūsi. Net prisiūti nėra kur, jei ką. Mirė su batais!
Vėliau buvo pasakojama, kad milicininkas pridengė galvą laikraščiu "Pšemkovo liejykla", bet teko tą laikraštį nuolat taisyti, nes vėjas vis taikėsi įšliaužti po juo ir jį nupūsti, kedendamas pelenų spalvos galvos plaukus, kad žmonės toliau galėtų sotinti savo godžias akis. Viso to jau negalėjau matyti, nes per miegus skraidžiau po tamsybes, ir tik po dviejų valandų, kai galva jau buvo išvežta, atsirado operatorius ir sustabdė mašiną, o mane atsargiai paguldė ant akmens plokštės.
Paskui ilgai sirgau, ir atrodė, jog nepasveiksiu, ir pirmoji komunija mane aplenks. Vis dėlto atsistojau ant kojų, o griežtajam kunigui ta pirmoji komunija buvo paskutinė. Netrukus buvo suimtas. Žmonės šnibždėjosi, kad už kažkokį paprastą nusikaltimą. Buvo 1957-ieji, ir kunigai jau nebebuvo sodinami dėl politinių priežasčių.
Iš lenkų kalbos vertė VYTAUTAS DEKŠNYS
Versta iš: Janusz Anderman. FOTOGRAFIE. – Kraków: Wydawnictwo literackie, 2002.