Lev Rubinštein. Literatūros klausimai (1992)

1. 

Ir štai aš rašau…

2.

Rašau kaukiant vėjui, barškant langams, šėlstant jūrai…

3.

Rašau: „Čia prasidėjo kažkas neįsivaizduojamo!“

4.

Rašau šėlstant jūrai, kamuojamas klaikaus ilgesio priepuolių, skambant stiklui…

5.

Rašau: „Sunku net įsivaizduoti, kas prasidėjo!“

6.

Rašau skambant stiklui, varstomas pašaipiais aplinkinių žvilgsniais, kaukiant vėjui…

7.

Rašau: „Net ir aprašyti neįmanoma, kas prasidėjo!“

8.

Viešpatie! Kas prasidėjo?

9.

Ar bent kas nors sugebėtų paaiškinti, ką visa tai reiškia?

10.

Jeigu yra, tai kas?

11.

Jeigu nėra, tai kodėl?

12.

O kodėl čia vaikai?

13.

Kur jie buvo?

14.

Ką vaikai veikė miške?

15.

Ar vaikai gerai elgiasi?

16.

Ką vaikai sutiko prie namo?

17.

Kuris vaikas teisingai prižiūri gėles?

18.

Ką vaikai daro neteisingai?

19.

Kodėl niekas nepaaiškina, kad jiems apskritai čia ne vieta?

20.

Kodėl atidarytas langas?

21.

Kas guli ant stalo?

22.

Kam reikalingi šie daiktai?

23.

Kaip vienu žodžiu būtų galima apibūdinti visus daiktus?

24.

Kas ruseno ir užgeso židinyje?

25.

Kur ruseno ir užgeso menkas angliukas?

26.

Koks angliukas ruseno ir užgeso židinyje?

27.

Ir apskritai, kur šuo pakastas?

28.

Kas kreipėsi į senąjį keltininką „tu“, ir kas iš to išėjo?

29.

Į ką Nikolajus kreipėsi „tu“, ir kas iš to išėjo?

30.

Kaip Nikolajus kreipėsi į senąjį keltininką, ir kas iš to išėjo?

31.

Iš kur atsirado senasis keltininkas?

32.

Koks Nikolajus?

33.

Būtent kieno gyvenimas labiausiai pasikeitė, netyčia nugirdus pokalbį telefonu?

34.

Ir būtent kokio šiurpaus reginio liudininkais tapome, pagaliau išsisklaidžius tirštiems juodiems dūmams?

35.

Ir kieno vaikiukas nemokėjo kalbėti iki ketverių metų, o paskui staiga ištarė žodį „Mondrianas“?

36.

Ir konkrečiai kokius žygdarbius atlieka aistringas linksmosios piemenaitės gerbėjas, siekdamas jos palankumo?

37.

O ką atsakė netikėtai ištekėjusi Katenka Baturina nustebusiams anglų tenisininkui?

38.

Būtent kas privertė ją staiga nusigręžti ir mirtinai išbalti?

39.

O kas gi atsitiko, po ko, netyčia susitikusi ant Operos laiptų, ji taip pažvelgė į jį, tarsi pirmąkart regėtų?

40.

O kiek metų buvo Aleksui, kada vyko aprašomi įvykiai?

41.

Kuo, įdomu, baigėsi šis nepadorus šurmulys dėl palikimo?

42.

O kuo baigėsi ginčas apie tai, kuri kalbos funkcija yra pirmapradė?

43.

O apie tai, kuris prancūzas geresnis?

44.

O apie tai, ką nušovė per paskutinį aktą?

45.

O apie tai, kas labiau myli Tėvynę?

46.

Ir kurgi, pagaliau, ta nelemta riba, apie kurią tiek kalbama?

47.

Kur ji?

48.

Ir apskritai, kam visa tai?

49.

Ir kokiu būdu žmogus, regis, Tupikino pavarde atsidūrė svetimame bute?

50.

Kas jis ten veikė?

51.

Kas jis toks?

52.

Veidas. Iš apačios siauras, į viršų platėjantis. Aukšta kakta. Nuožmi akių išraiška, netekusi refleksijos požymių. Kas tai?

53.

Išsišovęs smakras. Žemai nuleisti pilkos skrybėlės bryliai. Netvirta eisena. Amžinai kaltas žvilgsnis. O kas tai?

54.

O kas sakė, kad nenori valgyti?

55.

O kas ėjo saulėta gatvės puse, kai tuo metu šešėlyje vyko svarbiausi įvykiai?

56.

O kas sakė, kad jam vis vien?

57.

O kas patyrė nepaaiškinamą jaudulį vos išvydęs basas pėdas?

58.

Ir kas tvirtino, kad su kalba jis tiesiogiai kalbasi kalbos kalba?

59.

O kas pirmas pastebėjo, kad kažkas negerai, bet nepasakė?

60.

O apie ką vis dėlto kalbėta per šį reikšmingą susitikimą?

61.

O tai iš kur?

62.

Iš kur, pavyzdžiui, atsirado šluba varna ant purvino sniego?

63.

O iš kur, įdomu, atsirado nugriauta tvora ir apledėjęs prieangis?

64.

O apdžiūvęs žvilrbliašūdis ant kastuvo koto?

65.

O suvytusi sardelė ant apatinio eskalatoriaus laiptelio?

66.

O nukristi, paslydus ant banano žievės?

67.

O braižybos ir piešimo mokytojui sudaužyti akinius kreidos gabalėliu?

68.

O trise mėginti įgrūsti gyvą vištą į lagaminą?

69.

O kasdien pėsčiam pusvalandį eiti į vieną pusę leistis vaistų ir svaiginantis eterio kvapas?

70.

O girto chirurgo mirtis griovyje?

71.

O žydas kirpėjas Mytiščių pirtyje?

72.

O pati pirtis?

73.

Iš kur visa tai?

74.

Ir apskritai, kodėl viskas kaip tik taip, o ne kitaip?

75.

O kokia čia tvarkinga senutė, kuri, sausutėlaičiu skiausčiu delnu lygindama krakmolytos staltiesės klostę, vis kažką pasakoja ir pasakoja?

76.

Ir kokie dar kaimynai, pagyvenusi pora, atseit prisimenantys mane nuo pat gimimo?

77.

Ir kam čia tas senamadiškas profesoriaus Volfsono galantiškumas, kada kalbama, atrodytų, visai ne apie tai?

78.

O koks dar languotas lietpaltis, kieno nors pamirštas sode ant suolelio?

79.

O kas ten driekėsi iki pat horizonto? Dabar, ko gero, ir neprisiminsi…

80.

O koks čia „krapo siūlelis“? Iš kur atsirado „krapo siūlelis“?

81.

Koks dar senis? Su kokiomis ašarojančiomis akimis? Iš kur jis atsirado?

82.

Arba štai užrašas: „Su pieštuku rankoje galėčiau įrodyti… ir t. t.“ Ką įrodyti? Su kokiu pieštuku?

83.

O kokios čia lūpos, tarsi perkreiptos kandžia pašaipa? Kieno lūpos? Kodėl?

84.

Kodėl jis staiga nutarė, jog būtent aš žinau, kur dingo jo braižiklinė?

85.

Iš kur man žinoti?

86.

O kodėl staiga tėvas ir motina vos pastebimai susižvalgė?

87.

Ir kodėl aš pajutau, kaip nevalingai raustu, kaip akyse tvenkiasi deginančios gėdos ašaros?

88.

Ir negi galima pamiršti tą akimirką, kada spengiančioje tyloje staiga tyliai, bet aiškiai pasigirdo: „Mamyte, tai aš… Tai aš paėmiau tėtušio laikrodį…“?

89.

Kaip visa tai pamiršti?

90.

Bet kas gi jis buvo?

91.

Ir ko jam prireikė?

92.

Ir kodėl jis taip keistai išėjo – neatsisveikinęs?

93.

Ir kam buvo skirti žodžiai: „Seni, aš daug kartų girdėjau, bet regėti neteko…“?

94.

Ir toliau: „Sakyk, kuriam iš mūsų pavyko prasiveržti?“

95.

O apie ką tai: „Kartą žvarbioje audroj, kai negali nei sėst, nei stot, su koše kruvina burnoj, išeisiu aš tavęs ieškot…“?

96.

O tai: „Su kreida prie lentos, vos pagalvojus, iš homeriškos raudos, pakyla lyrinis herojus“?

97.

O tai: „Nenueisiu, nepalinksiu, nepaliksiu nė dėmės…“?

98.

Ir toliau: „Ir prieš tave išnirsiu be mažiausios nuodėmės“?

99.

Ir apskritai, ką visa tai reiškia?

100.

Ir šit mes skaitome.

101.

Skaitome kaukiant vėjui, barškant langams, šėlstant jūrai…

102.

Skaitome šėlstant jūrai, kamuojami klaikaus ilgesio priepuolių, skambant stiklui...

103.

Skaitome skambant stiklui, varstomi pašaipiais aplinkinių žvilgsniais, kaukiant vėjui…

104.

Skaitome:

105.

Viešpatie! Kas prasidėjo!

106.

Visi pašoko iš savo vietų.

107.

Nepažįstami žmonės puolė glėbesčiuotis ir bučiuotis.

108.

Vienas šaunus storulis, išsitraukęs iš už apykaklės servetėlę, ėmė mosuoti ja, lyg vėliava.

109.

Gan orios išvaizdos dama sultingai pakštelėjo jauną šventiką, dėl ko šis gerokai sumišo.

110.

O ką galima pasakyti apie vaikus?

111.

Vienu žodžiu, visuotiniam džiaugsmui nebuvo galo.

112.

Tą akimirką kiekvienas aiškiai pajutome, kad visos baisybės ir sunkumai mus amžiams paliko.

113.

O mūsų laukia tik begalinis džiaugsmas.

114.

Amžinas džiaugsmas.

115.

Bet apie viską iš eilės…