Lapė
Oskarui K
nuneš nuneš tave, dantim sukandus
gražuolė lapė, dvelkianti trūnėsiais
Aidas Marčėnas. „Vasario šaltis“
Vabzdžiai čia kitokie. Jie tylūs ir rudeniškai lėti – musės raudonomis akimis ir pailgais peršviečiamais sparnais, išvagotais kapiliarų, ilgakojai uodai, sparvos ir didžiuliai pūkuoti šilkaverpiai, bejėgiškai bandantys kopti lango stiklu, – tik iš įpročio, bet ne iš baimės besipriešinantys artėjančiai žiemai.
Zuikialūpio, strazdanoto berniuko žvilgsnis šaltas ir drėgnas, jo rankos apkramtytais nagais ir nenatūraliai raudonos tarsi nuo šalčio. Jis varto seną, aprūkusią geltonlapę knygą, pilną keistų graviūrų, išraitytų raidžių, gotikos ir baimės. Jis sėdi prie lango, nugara į kambario tamsą, veidu į rugsėjo šviesą, stebi rėplinėjančius naktinius drugelius, vis krintančius ant atverstos knygos puslapių. Knygoje šoka inkvizicijos liepsnos, ryjančios prie stulpo pririštus eretikus. Jų veidai bejausmiai. Bejausmiai ir kareiviai, bejausmis iečių miškas, bejausmė vienodai galvas palenkusių žmonių minia. Plaukuotos peteliškės šnara it pelenai, vis suburzgia jėgų netekusi geltona vapsva, sunkiai kvėpuoja – jos pilvelis trūkčioja, pasirodo ir vėl pasislepia nuodingas vabzdžio geluonis.
Pro dvigubą langą berniukas mato prie daržinės pririštą dėmėtą senelio šunį Pinčiuką, kuris skalija aukštu balsu, piktai šiepias rodydamas senas geltonas iltis, stojas ant užpakalinių kojų, ręžiasi iš paskutiniųjų, dūsta bandydamas pasiekti jo taip nemėgstamą kaimynę Stefą, atėjusią vandens iš jų šulinio. Ji stovi vidury kiemo ir, nekreipdama dėmesio į pririštą pikčiurną šunį, kažką nesuprantama greitai tarška seneliui, papsinčiam papirosą. Stefa žema ir plati, o senelis aukštas ir tvirtas – gyslos ir kaulai: Stefa kalba užvertusi galvą aukštyn. Prie jos kojų stovi sklidini vandens kibirai, ant pečių – naščiai.
Berniukas girdi tos senos liežuvautojos balsą, kuris pinasi su šuns skalijimu, kartais nugirsta minint savo vardą – Simas, kartais kažką apie nuodėmingą mirtį, bet stengiasi nesiklausyti jos šnekos, pastebi, kad senelis nervingai kažką vis atsako, galiausiai mato, kaip perpykęs jis nusviedžia ant žemės rūkstantį papirosą, pakelia ranką ir energingai kažką tai senei šaukia. Gal net grasina. Stefa skubiai kabina naščių kablius už kibirų lankelių ir pateliūskuodama skuta iš jų kiemo tolyn, ten, kur pamiškėj matyti geltonuojantys jos dukters namai.
Berniukas, matydamas visa tai, keistai pakreipia galvą, kaip kareivis iš pageltusios graviūros, akimirksnį galėtum pamanyti, kad jo lūpomis nubėga vos pastebimas šypsnys, nors greičiausiai tai tik atsispindėjęs Stefos kibiro vandeny besiplakantis rudeninis saulės zuikutis.
Stefa, paėjėjusi keletą skubių žingsnių, atsisuka, mosuoja dešiniu kumščiu ir piktai šaukia Simo seneliui, grūmodama ar pašiepdama, velniuodama, tikriausiai ir karkdama it sena nebepaskrendanti miškinė varna, – senelis nusispjauna ir nusisuka, Pinčiukas vis loja, tyliai krinta geltoni medžio lapeliai.
Simas žiūri į liepą prie tvartelio, ji lyg gindama (nors tai ne tiesa) laiko apglėbus mažesnę už save obelį, ant kurios šakų dar kybo keli rudeniniai balti obuoliukai. Keista, tačiau obelis beveik jau be lapų, o liepa kol kas tik nutaškyta geltoniu – tai pirmieji rudens skinami lapai, jų baltos dėmelės šmėsčioja tamsiai žaliame medžio lapyne, – tarytum ji sirgtų vėjaraupiais.
Šilkverpis krinta pavargęs, jis kutena berniuko pirštus, lėtai velka didžiulius savo sparnus tiesiog per raides, per nusidėjėlį, kareivius, inkvizitorius, per vyskupo tiarą, per dideles kaip obuoliai miestelėnų akis ir per nuodėmes valančią ugnį.
Berniukas staiga suglaudžia knygos puslapius palaidodamas didelį pūkuotą drugį seno popieriaus kape.
Jie išsuka iš kiemo ir smagiai žingsniuoja miškelio vieškeliu: senas aukštas žmogus ir pablyškęs berniukas. Žvirgždas girgžda po jų kojomis, aplinkui tvyrantis rudens rūkas migdo skarotas egles, kirtimuose vešinčius lazdynus. Pakelėje tarp seniai jau bežiedžių, tačiau vis dar mėlynai žalių ugniažolių šliaužia sraigė, sunkiai velka drėgnus savo namus. Berniukas trumpam pritupia prie skubančio į rudenį moliusko, atsargiai paliečia pirštu jo ragučius – sraigė išsigąsta, slepiasi saugiame kalcio kiaute. Kažkur trakšteli šakelė, nuo medžio pabyra sunkūs lašai – tai paukščiai ar voverės trumpam pažadino snaudžiančius medžius. Tačiau berniukui nedrąsu atsilikti nuo senelio, jį gąsdina tie atklystantys iš miško tylūs, paslaptingi garsai. Jis galėtų prisiekti, kad akimirksnį jaučia kažkieno žvilgsnį.
Jį persmelkia šaltas nepažįstamų akių spindulys.
Miške švysteli blyški dėmė, eglynėlio tamsoj sumirga keistos švieselės ir pranyksta.
Vaikui pašiurpsta oda, o sraigė vėl iškiša savo ragučius, tačiau berniukui ji jau nebeįdomi. Jis nubėga į priekį, pasiveja plačiais žingsniais žengiantį senelį ir įsikimba į jo suskirdusią, seną, bet vis dar tvirtą ranką.
Miškelis pasibaigia. Tylu. Vienodai girgši žvyras. Girdėti tolumoje sumūkiančios karvės. Rūkas – kaip pienas. Miško kerai išsisklaido, baimė išgaruoja: vos įžvelgiami rūke, ant kiekvieno pakelės stulpo kaip geniai kybo elektrikai ir moja praeinančiam vaikui bei jo seneliui. Vaikui smagu – jis mato žmones aukštai virš žemės, net pro rūką tarytum didelės šypsenos spindi jų metalinės nagės. Berniukas taip pat nusišypso, – keisti tie žmonės stulpuose, it nukryžiuoti Spartako kariai.
Senelis pamoja elektrikams kepure.
Vienas iš jų (berniuko draugas), Vincelis, mojuodamas ranka ir šypsodamasis iki ausų laimingo žmogaus šypsena, klausia:
– Kur iškeliaujat, vyrai?!
– Pas draugus, – atsako senelis. – Pas draugus, – pakartoja.
– Reikia, reikia! Simai, aš tau turiu dovaną! Gaudykit! – jis įkiša ranką į užantį, išima kažkokį ryšulėlį ir meta žemyn. Senelis pagauna. – Kaip žadėjau! Lakūno šalmas ir akiniai!
– Tokie kaip Dariaus ir Girėno? – šypsodamas klausia senelis.
– Kaip Dariaus ir Girėno, – atsako Vincelis-genys. – Apsaugo nuo audros ir ugnies, ir nuo blogų bobų žvilgsnių!
Berniukas atsargiai paima ryšulėlį: į odinį lakūno šalmą įsuktus akinius. Iš džiaugsmo berniuko akys plačiai atmerktos. Jis nekantriai užsimaukšlina šalmą ir užsideda apvalius akinius. Senelis padėkoja Vinceliui ir jie žengia tolyn į balto rūko marias. Už nugarų likęs Vincelis uždainuoja:
– Darius ir Girėėėėnas perskridoooo Atlantąąąą...
O stulpuose sutūpę elektrikai jam pritaria darniu padangių choru:
– Bet į žemę kriiiiiiiiiito ant smėlėto krantooooooo...
Senelio ir berniuko širdys prisipildo ir džiaugsmo, ir liūdesio, jie tolsta ir klauso vis dar aidinčios dainos. Ji tokia graži. Ataidi iš rūko.
Krinta į krūvą nuvytę, tačiau dar drėgni bulvienojai, bet kvapnūs dūmai vėl pamažu prasisunkia iš apačios, smarkėja vingiuota jų srovė, tyliai spragsi gelmėj rusenanti liepsna. Trota eina atgal, didžiulėmis šakėmis renka Klevinio nupjautus bulvienojus ir neša į didelį, vis neįsidegantį laužą. Senis Pusvaškis sėdi ežioje ant akmens, žiūri į dūmus ir papsi juodą didžiulę pypkę, prikimštą dvokiančios tabokos.
Simas ir senelis pasuka iš vieškelio tiesiai į dirvą. Jie prieina prie dirbančių kaimynų, senelio draugų. Tie sustoja, paduoda seneliui rankas, paskui taip pat rimtai pasisveikina ir su Simu. Tų žmonių veidai tokie pat raukšlėti kaip ir senelio. Jie plačiai šypsosi, patenkinti dirbamu darbu, tyliu rudens rytu, bulvių derliumi, kuris dar snaudžia po jų kojomis, žemėje – mažuose molio karsteliuose.
– Sveiki, – sako senis Pusvaškis ir išpučia dūmus. – Gražūs akiniai, Simai, kaip pas kombainiorą.
– Čia lakūno. Tokius Darius ir Girėnas turėjo, – ištarė Simo senelis, spausdamas ranką. – Prastai kūreni. Vos smilksta.
– Kad jaunimas taip neša, taip verčia bulvienius, nespėja ugnis.
Simui keista, kad Pusvaškis vadina kitus jaunimu. Visi jie atrodo Simui vienodo amžiaus, vienodai susiraukšlėję, vienodai seni. Tik jo senelis aukštesnis už visus. Ypač už Pusvaškį, kuris ant akmens atrodo lyg nykštukas, išlindęs iš pelkės viksvynų.
– Reikia apmyžt laužą, tada tai jau degs, – sako Pusvaškis. – Pajėgsi, Simai?
– Neerzink vaiko, – burbteli senelis.
Simas ir senelis prisijungia prie dirbančiųjų, neša bulvienojus ir deda į rūkstančią krūvą, smagiai verčia, kartu su usnimis ir kiečiais. Kad ir suvytusios, tačiau duria usnys Simui rankas. Laikas lekia smagiai, tarsi pasišokinėdamas. Senis Pusvaškis kažkur išeina. Neilgam. Kol vyrai pabaigia rinkti bulvienojus, jis grįžta, išsitraukia smagų butelaitį degtinės, į laikraštį suvyniotų lašinių, duonos, svogūno, porą paraugintų agurkų. Viską padeda ant ežios akmenų, atpjauna lenktiniu peiliu svogūno ir lašinių, padeda ant duonos riekės, šelmiškai mirkteli Simui, paskui nuvalo švarko skvernu iš kišenės ištrauktą briaunotą stiklelį, atkemša butelį, pila skaidrią degtinę.
Vyrai susėda. Kas ant akmens, kas ant nulinkusios žilvičio šakos. Juos supa žilvičiai, bulvių laukas, ražienos, vieškelis, netolimas alksnynas, pro pamažu skystantį rūką prasišviečiantys Pusvaškio trobesiai anapus keliuko.
– Nebegaliu net bulvienių nupjauti. Skauda sąnarius. Ot atėjo laikai. Gerai, kad jūs jaunesni, – sako Pusvaškis.
– Kiek jau mes ten jaunesni, – numoja ranka Trota.
– Imk lašinių, Simai, – siūlo Klevinis.
– Imk, Simuk, nesisarmatyk, – ragina senelis.
Simas stovi, žiūri į ištiestą Klevinio ranką su lašiniais, duona, supjaustytu svogūnu ir atrodo, kad čia visai nedalyvauja. Kleviniui, matyt, pasidaro keistai nejauku nuo apvaliais lakūno akiniais pridengto berniuko žvilgsnio, jis atitraukia ištiestą ranką.
– Kaip nori. Kaip nori...
– Jeigu valgyt nenori, eik pažaisk, eik laužą pakūrenk, paieškok pakrūmiais sausų pagalių, gal labiau įsidegs, – sako senelis.
Vaikas apsisuka ir nueina šakele stuksendamas sau per raudonus guminius batus. Senelis nulydi berniuką žvilgsniu, išlenkia stiklelį degtinės ir nuleidžia galvą.
– Padla ta miesčiunka, – sako Klevinis.
– Kaip gali savo vaiką palikt, – jam pritaria Trota. – Negali, juk vaikas – tavo kraujas. Mano sūnus į kalėjimą papuolė. Kai klausinėjo tardytojas, sakiau sau, – tylėsiu, viską darysiu, kad tik nepasodintų, kad tik neišvežtų. Kad ir banditėlis, pijokas, bet vis tiek juk sūnus. Kaipgi gali savo vaiko atsisakyt? Bjaurybė ta tavo marti... Nors kiek jau Danius man bloga pridarė, kiek kraujo sugadino... ir motina per jį anksčiau laiko kapuose... ir aš be sveikatos... bet vis tiek juk sūnus... kad ir kas atsitiktų, bet vaikas lieka vaikas... juk tavo... kaip gali atsisakyt... negali... geriau jau tegu ranka nudžiūva...
– Nepradėk vėl apie Danių, nepradėk, – pyksta Pusvaškis.
– Padla ta tavo marti, bjaurybė, per ją ir Adomas... ne jis vienas per tokias kaip ji galvą į kilpą...
– Ką jūs čia kaip susitarę vis apie mano sūnų, ko jūs vis... dar vaikas išgirs...
– Kad Simas gal nieko nesupranta... Kaip jūs susišnekat? – klausia Pusvaškis.
– Jis viską supranta. Viską. Labai protingas berniukas. Vis skaito knygas.
– Ir tyli?
– Ir tyli.
Berniuką supa rūkas; siluetai, išnykstantys rudeninėje migloje; karklai, eglaitės, rūkstantis bulvienojų laužas, dirva, ražienos su šiaudų kupetaitėmis, kiek toliau – pastatai, karvės anapus vieškelio. Palei dirvą barškėdama pieno bidonais, skimbčiodama geležėlėmis pravažiuoja moteriškė. Ji padžeržgina Simui dviračio skambučiu. Berniukas laiko ką tik išsilaužtą lazdą, kuria kapoja pavieškelės kiečiams galvas. Kerta kaip tikras karys – jo galvą nelyginant šarvai saugo lakūno akiniai ir kiek didokas odinis šalmas, jo rankoje spindintis kardas Eskaliburas, todėl jis nenugalimas. Lekia priešų galvos nuo pečių, kardas švilpčioja ore, žybsi jo ašmenys. Riteriai yra teisingi ir išdidūs, jie kovoja dėl garbės ir dėl šaunumo, jie nieko nesigaili, jie yra teismas ir tiesa, jie neša ugnį ir kalaviją, jie pakelia skydus ir užstoja saulę, jie pakelia ietis ir jų antgaliai švyti Šventojo Elmo ugnimis, – švytintis Viešpaties karių miškas.
Laikas slenka. Ruduo traukia viską į save kaip didžiulis magnetas. Rūkas leidžias žemyn.
Vaikas nuleidžia kalaviją – riteris pavargo mūšyje, tačiau priešai nugalėti. Mūšio lauke lavonai ir ginklų nuolaužos, kraujas ir purvas. Jis stovi nuleidęs rankas ir klauso tylos, jis stebi tyliai plaukiantį laiką: visi įklimpę laike tarytum kisieliuj.
– Simai! – iš rūko pasigirsta senelio balsas. – Eisim namo! Ateik čionai!
Senelis dar sėdi ant akmens, laiko rankose stiklelį, kurį baisiai susiraukdamas išlenkia, ir Trotai supila paskutinius butelaičio lašus. Pusvaškis juokiasi:
– Dabar tau, Trota, reiks kviest mus talkon – buteliuką statyti.
Klevinis, nuėjęs prie karklų atlikt paprastų reikalų, kažką tyrinėja:
– Ei! – pašaukia nustebusiu, kiek kimoku balsu. – Pastipus lapė!
Seniai prieina, tikrai – pakrūmėje guli lapė. Berniukas taip pat mato nudvėsusį žvėrį. Lapės dantys prašiepti, lyg norėtų mirčiai įsikibti į juodus skvernus, akys išėstos maitvabalių ar išlestos varnų, kailis pradėjęs dryksti gabalais.
– Kad nebūtų pasiutus, – sako susirūpinęs Pusvaškis.
– Šunys laksto palaidi, prilįs prie maitos...
– Geriausia būtų sudegint, – sako senelis. – Einam, Simai, atnešim malkų, reikia sudegint. Ugnis viską apvalo, viską išgydo... Visas ligas, visas bjaurastis... Viską.
Jie neša iš miškelio sausas šakas, uždengia jomis nudvėsusią lapę. Senis Pusvaškis greit subėgioja iki namų ir sugrįžta su benzino bakeliu. Gerokai šliūkšteli ant drėgnų šakalių. Laužas didelis kaip piramidė, ugnis plyksteli, išsiverčia didžiuliu kamuoliu, net apsvilina Pusvaškiui blakstienas, paskui greit įsikimba į medžių šakas, liepsnos veržias aukštyn. Berniukas žiūri į ugnį tarytum užburtas, jam rodosi, kad ugnyje kartu su ta lapės maita dega dalis didžiulės sunkiai nusakomos, ilgas dienas jį slėgusios baimės. Liepsnos drasko rūko vystyklus, išlaisvina visus: Simą, senelį, Pusvaškį, Trotą, Klevinį, išlaisvina Simo mamą Eleną, atskiria nuo to didžiulio tamsaus žmogaus gauruotomis rankomis, išlaisvina jo tėvą Adomą, nutraukia jį veržiančias virves, išgydo jų kančią.
Žiežirbos kyla aukštyn, į juodą pro rūką atsivėrusį dangų ir susimaišo su mažytėmis žvaigždėmis.
– Einam namo, Simuti, – sako senelis.
Senelis greitai užmiega. Jo garsaus švilpesio prisipildo visa troba. Simas atsikelia, išeina į kiemą. Inkščia ir vizga tamsoje senelio šuo Pinčiukas. Vaikas prieina ir atriša šunį, paleidžia jį laisvėn. Šuo, nežinodamas ką daryti, iš džiaugsmo cypdamas, amsėdamas bėga ratais po kiemą, o paskui nukuria kaimynų sodybos link. Vaikas tyliai pastovi kieme, pasiklauso – šuo galėjo pažadint senelį, tačiau nieko – tylu. Tik tolumoj ūkčioja kažkoks paukštis, sumūkia galvijai, netolimo miškelio medžių viršūnėm nuošia vėjo šuoras, matyt, prisiminęs vasarą kaip išprotėjęs čirpia žiogas, nes kad ir ruduo, tačiau naktis šilta. Simukas girdi, kaip tvartelyje žvygteli kiaulė, pro miegus sukudakuoja vištos.
Vaikas dar pasiklauso, paskui atkabina kablį, nedrąsiai atidaro daržinės duris. Jam atrodo, kad širdies plakimas tampa garsesnis už visus aplinkinius garsus. Durys tyliai prasiveria – senelis visai neseniai sutepė vyrius. Iš vidaus plūsteli šviežio šieno kvapas. Berniukas atsargiai žengia į tamsą. Kelias akimirkas jis pastovi visiškai nieko nematydamas, čia taip tamsu, kad galima prarasti pusiausvyrą – neįmanoma susigaudyti, kur viršus, kur apačia. Švysteli degtukas – šviesos rate išryškėja pilnas šieno prėslas, prie durų atremti grėbliai, šakės, rezginės šienui nešti. Toks įspūdis, lyg būtum giliai giliai po vandeniu – Simas nenustebtų, jeigu staiga ore praplauktų žuvis. Degtukas užgęsta, berniukas uždega dar vieną, kurį iškelia aukštyn virš galvos – liepsnelė apšviečia daržinės vidury esančią siją. Simas žiūri į šitą stambų, seną, perdžiūvusį, suskilinėjusį rąstą, į šitą didžiulę baimės ranką. Čia jis dar mažesnis, seniai seniai (taip jam atrodo), žaisdamas karą su savo įsivaizduotais draugais, tamsoje netikėtai galva atsitrenkė į kažką, kas pasirodė besą tėvo kojos, – tai šita baimės ranka laikė nugriebus jo tėvą Adomą. Simas bijojo šios vietos. Bet dabar nebebijo. Jis staigiu judesiu čirkšteli iškart kelis degtukus ir meta juos baimei į tamsų jos veidą. Degtukai it šnypščiantys meteoritai skrodžia besiraitantį iš skausmo tamsos kūną, jie sminga kaip liepsnojančios strėlės į išdžiūvusį šiųmetį šieną. Iš pradžių atsargiai liepsnelės mažais savo liežuvėliais lyžteli po smilgelę, tačiau staiga šoka ir linksmai spragsėdamos ima ryti baimės turtus. Berniukas stovi ir žiūri, tik stovi ir žiūri. Jo baimė seniai išsisklaidė, pranyko, ištirpo, jis apimtas keistos euforijos, it pašėlusi plaka širdis. Tas kerštas toks saldus. Liepsna lyžteli balkį, ji net ūžia, nebeįmanoma pakęsti karščio. Berniukas atsuka nugarą liepsnai ir iššoka į kiemą.
Daržinė it didžiulis kiniškas žibintas švyti iš vidaus, bet staiga pro visus plyšius, pro pastogę šoka liepsnos. Berniukas atsitraukia prie jazminų krūmo ir stovi ramus – jo veidas bejausmis, galva kiek palenkta ant šono. Didžiuliuose lakūno akiniuose atsispindi liepsnos – jis dabar panašus į keistą pasakos personažą nykštuką ar piktą juokdarį su didelėmis liepsnojančiomis akimis.
Kiemas prisipildo žmonių: kažkas pažadino senelį, kuris bėga pirmyn, atgal, kibirais pila vandenį, – šis pranyksta kriokiančioje ugnies gerklėje. Jau ir gaisrinė lieja vandenį, laksto ir kažką šūkauja kaimynė Stefa ir jos dukra Aldutė, čia ir Simono draugas Vincelis, kuris dabar, matyt, gaisrininkas, jis tempia iš tvarto (sujungto su daržine) putojantį ir besispyriojantį veršį. Kaimynai pila vandenį ant namo, kuris taip arti, kad gali užsiliepsnoti. Simas stebi viską iš už atokiau augančių krūmų, pro visuotinį triukšmą – žmonių šurmulį, ugnies kriokimą, šiferio pokšėjimą, gaisrinių ūžesį – jis girdi, kaip senelis jo ieško, šaukia: „Kur Simukas?!! Kur Simas?!! Ar nematėt Simo? Ar nematėt mano vaiko?!! Simai! Vaikeli! Viešpatie, kur tu?!!“ Senelis stovi viduryje kiemo, aplinkui jį sukasi visas gaisro pasaulis – šešėliai, žmonės, dūmai, liepsna. Senelis stovi nuleidęs rankas. Toks senas ir toks apgailėtinas. Simas žiūri į jį iš slėptuvės. Žiūri pakreipęs galvą. Jo akys atspindi liepsną.
Staiga vaikas pajunta įbestą į savo pakaušį žvilgsnį. Kažkas žiūri į jį iš nakties, ir baimė kaip šaltas vanduo užlieja pečius, rankas, pasiekia kojų pirštus. Nugara nubėga pagaugai. Nevalingai įsitempia klausa, jis stengiasi išgirsti kokį trekštelėjimą ar žingsnius. Vaikas nori bėgti, tačiau šiandien jis jau nugalėjo baimę ir nebenori daugiau jai pasiduoti, todėl susikaupia ir pamažu atsisuka į miško pusę. Į tamsą.
Jis nenori išsigąsti.
Jis nenori išsigąsti.
Nenori išsigąsti.
Kiek toliau, už kokių dešimties žingsnių, stovi lapė. Liepsnojanti, ugninė lapė žiūri į berniuką. Ji švyti, bet nieko neapšviečia – vaikui tai pasirodo keista. Jis šypteli. Lapė apsisuka ir pasileidžia į mišką. Paskui sustoja, vėl atsisuka į Simoną. Šis stovi ir žiūri. Lapė sugrįžta, vėl apsisuka lyg kviesdama, ir vėl nubėga miško link. Berniukas pasileidžia paskui lapę. Ji bėga greitai, ji švysčioja tarp medžių ir tarp krūmokšnių. Berniukas vos spėja paskui. Miškas ima tankėti, aklinoje tamsoje bėgti sunku, veidą drasko šakos, tačiau Simas neatsilieka, jis kiek įmanydamas greičiau bėga paskui ugninį žvėrį.
Paskui medžiai prasiskiria, lapė sustoja miško laukymėje.
Simas išeina į keistai švytinčią laukymę – čia viskas aiškiai matoma.
Simas pamato žmogų, sėdintį ant didžiulio rąsto ir rūkantį cigaretę.
Priešais tą vyriškį smilksta laužas.
– Simai, – sako žmogus. – Ateik arčiau, nebijok.
Simonas eina artyn, jo širdis plaka dar smarkiau nei anksčiau.
Jis mato, kaip ugninė lapė glaustosi prie to žmogaus kojų.
Ji atsigula prie jo kojų ir žiūri žėrinčiomis akimis.
– Tėti, – sako Simonas. – Tėti, čia tu?
– Negi nepažįsti manęs?
– Kodėl mane palikai?
Ugninė lapė prieina prie berniuko ir tarytum katė glaustosi jam prie kojų – keista, pamano Simas, ta liepsnojanti lapė visai nedegina manęs.
Senelis, Simo draugas Vincelis, kiti elektrikai, gaisrininkai, kaimynė Stefa ir jos duktė Aldutė, senis Pusvaškis, Trota ir Klevinis – visi, nešini deglais ir elektriniais žibintais, šukuoja mišką, ieško nakties tamsoje pasiklydusio vaiko.
Jie šaukia, ir jų balsai girdėti toli – miškas it didžiulis garsiakalbis sustiprina jų šauksmus. „Simai!“, „Berniuk!“ – šaukia ieškotojai. Naktis atrodo ilga, tiesiog begalinė rudeninė naktis. Miškas ošia virš ieškančiųjų galvų, virš jų nerimo ir nevilties. „Simai!“ – šaukia senelis. Jis tamsoj užkliuvęs už medžio šaknies krinta, susižeidžia ranką, jaučia, kaip kraujas sunkiasi pro marškinių rankovę, jaučia, kaip ruduo geriasi į jo senas gyslas. Vincelis šuoliuoja mišku vis šūkčiodamas, vis šviesdamas žibintu po kiekviena kerplėša, po kiekviena egle, – nieko nėra.
Berniukas girdi jo ieškančių žmonių balsus, mato šmėstelinčias tarp medžių švieseles. Jos pasirodo visai netoli, paskui – nutolsta.
Simonas apkabina savo tėvą. Tėvas ranka glosto jam galvą. Ieškančiųjų balsai vėl priartėja.
– Ša. Neatsiliepk, – sako tėvas.