Accessibility Tools


       Žmogus amžiais mėgino įminti paslaptį – kaip nukeliauti iš dabarties į ateitį ar grįžti į praeitį, į gražiausius savo gyvenimo metus, susitikti į nebūtį iškeliavusius artimuosius ir protėvius. Pasakose tai atsitinka vienu stebuklingu burtininko mostu, ir herojus akimoju atsiduria kitoje erdvėje, kitame laike. Gal galėtume manyti, kad dabar šiuos vylius ir troškimus išsprendė internetas, tačiau vietovėje, kur visai neseniai buvau įstrigęs, internetas neveikia, iš čiaupo nebėga vanduo, dingsta elektra, tualete nėra popieriaus. Tokia vieta yra Europoje, didžio kariūno ir užkariautojo, despoto ir garbėtroškos Aleksandro tėvynėje Makedonijoje. Kvailas nesusipratimas nubloškė mane visai ne į virtualią, o į absurdišką ir groteskišką realybę. Paprasčiausiai lėktuvo skrydį namo pramiegojau (kam gi nepasitaiko tokie kuriozai) ir be pinigų kišenėje keturias dienas turėjau gyventi Makedonijos kaime daugiavaikėje musulmonų bosnių šeimoje.

       Ramadanas, nuo saulės patekėjimo iki laidos nieko neimama į burną, musulmonai negeria net vandens. Pasaulis čia suvokiamas visiškai kitaip nei pas mus. Tai – visai kitas pasaulis, visai kitas laikas, visai kitaip tekantis, net netekantis, o kaži kaip sustingęs, neturintis vektoriaus iš praeities į ateitį. Jame žmogus tiesiog skendi. Saitas, septyniasdešimt aštuonerių bedantis pakumpęs senis, ištisą dieną sėdi prie baltos sienos saulės atokaitoj, ir tiek. Mane apspitę vaikai tiesiog lipa ant galvos, žiūri kaip į kokį ateivį iš kosmoso, naršo po mano portfelį, piniginę, popierius segtuve, trukdo rašyti. Aš rašau, o jie nesupranta, kodėl aš rašau, kam viso to reikia, klausinėja, kaip labas rytas prancūziškai, angliškai, vokiškai, rusiškai, šveicariškai (Šveicarijoj gyvena jų dėdė). Šešiolikmetis Alenas iš mano segtuvo ima tuščią popieriaus lapą, tušinuką iš mano rankų ir rašo savo brolių ir seserų vardus kirilica ir lotynišku alfabetu. Jam atrodo, kad jei moka lotynišką alfabetą, tai moka ir angliškai. Jis labai nori važiuoti dirbti į Lietuvą, kitaip sakant, sprukti iš šitos skylės, nors neturi žalio supratimo, kur ta šalis yra, bet mano, jei aš turiu mobilųjį telefoną, ten – labai gerai. Čia nėra darbo, nėra pinigų, nors viskas palyginti ir pigu. Radzaničino kaime, kur dabar gyvenu, dvi krautuvėlės – tokie apšniaukšti kioskeliai, būtiniausių produktų juose yra. Ne badas. Mes įpratę visokiems dejuotojams ir dūsautojams sakyti: „Nepatinka Lietuvoj, keliauk į Baltarusiją“. Baltarusija, palyginti su šiuo kraštu, dabar man atrodo beveik rojus. Na jei ne rojus, tai bent skaistykla, iš kur dar yra vilties į rojų pakliūti. Čia tokios vilties nematau, nors, anot jų, Makedonijoj labai gerai, labai gražu, lyginant su Kosovu, kur karas nusiautė daug baisesnis.

       Dar iš paauglystės laikų prisimenu, kas prieš trisdešimt metų darydavosi Vilniaus universalinėje parduotuvėje, kai su motina pakaitom stovėdavom ilgoje eilėje prie jugoslaviškų Cebo „basanoškių“. Tada mums Jugoslavija atrodė Vakarai – labiausi Vakarai iš viso „soclago“. Iš tikrųjų taip tada ir buvo, bet ką jie veikė visą tą trisdešimt metų, sunku suprasti. Kad kariavo, tai tiesa, patys tą karą sau ir pasidarė, tik dabar niekas nesupranta, kas tą karą laimėjo. Atsakyti į klausimą, kas laimėjo, galėtų nebent šaunusis kareivis Šveikas – šios sunykusios imperijos specialistas.

       Kaip šiame krašte atsidūriau? Buvau pakviestas į tarptautinį poezijos festivalį „Diet a Naimit“ (Naimito, albanų poeto, dienos) Tetovo mieste. Tai – vakarinė šalies dalis, apgyvendinta albanų. Rytinėje pusėje gyvena makedonai, bosniai, čigonai. Festivalis man priminė sceną iš Chulijo Cortázaro romano „Žaidžiame“ „klases“ – Bertos Trepos koncertą. Groteskiškas ir siurrealistiškas spektaklis, trukęs tris dienas, o mes, apie penkiasdešimt pasaulio poetų, – to šaunaus spektaklio vaidmenų atlikėjai ir dalyviai. Festivalio poezijos antologija (almanachas) albanų kalba (taip pat kaip ir mūsų „Poezijos pavasario“ knyga – lietuvių). Negali suprasti, kokie čia tavo eilėraščiai išversti, nes albanų kalba kalbininkams yra neįminta mįslė, nepriklauso jokiai kitai kalbų grupei ir negali aptikti jokių panašumų su slavų ar kitomis kalbomis. Organizatoriai nekalba angliškai, todėl stengiasi šalintis, vengia žodžiais bendrauti, tik gražiai šypsosi tau, plekšnoja per petį, o tarp savęs rėkaloja albaniškai, lyg kažkas vyktų ne taip, ne pagal jų numatytą mums nežinomą scenarijų. Nesugeba paaiškinti, kada ir kur būsime, kas ir kada skaitys savo eiles (tokio sąrašo apskritai nėra), autoriai pristatomi maždaug taip: į sceną išeina mergaitė tautiniais drabužiais ir praneša: Liudvikas Joakimavičičius, Lituanika. Visi dalyviai, išskyrus laureatą Thomasą Tydholmą, lietuvių bičiulį, festivalyje skaito du kartus po vieną eilėraštį. Pusė autorių skaito festivalį atidarant, kita pusė – uždarant. Salė, kurioje šis didingas renginys vyksta – Tetovo kultūros centras. Jei kas nors dar prisimena Vilniaus „Spalio“ kino teatrą prieš pat jo egzistencijos pabaigą, turėtų nesunkiai įsivaizduoti, kur tas festivalis vyko. Kultūros centras aptriušęs, apšniaukštas, sienos, grindys nežinia kiek metų nemačiusios dažų, šluotos ir skuduro. Kėdės, ant kurių mus sodina scenoje, nubrizgusiais šonais ir atkaltėm. Šventės pompastiškumui ir didingumui paryškinti į dangų iššaunamos petardos, beveik kaip pas mus per Naujuosius metus. Organizatoriai ir kažkokie funkcionieriai juodais kostiumais ir ilgais smailais štiblietais nuo scenos rėžia iškilmingas kalbas albaniškai. Renginį tiesiogiai transliuoja nacionalinė televizija, ir tai skatina oratorius į šį reikalą žvelgti labai rimtai ir atsakingai. Į balkoną suvaryti mokiniai spjaudo saulėgrąžų lukštus ant galvų sėdintiems parteryje ir garsiai juokiasi, kai pataiko. Tokia tad sukuriama atmosfera. Gal dėl to mus pakvietę albanai ir visai niekuo dėti, paprasčiausiai jie taip įpratę, kitaip nemoka, nes nėra matę, kaip gali būti kitaip. Čia niekas nesupranta, kad negražu šiukšlinti, kad reikia kartais ir apsitvarkyti. Tiesa, šventovėse švaru, į musulmono namus neįžengsi apsiavęs. Prie slenksčio privalai palikti apavą. O už mečetės sienų ar už kiemo tvoros tikras sąvartynas ir sąšlavynas. Į gatvę metama gelžgaliai, plastikiniai buteliai, šiukšlės, žodžiu, kas nebetinka vartoti ar parduoti. Jie aiškina taip: „Mūsų sostinės Skopjės centras labai gražus“. Ir iš tikro yra nedidelis lopinėlis švaraus ir gražaus miesto aplink užsienio bendrovių įstaigas, bankus, dviaukščius namus senamiestuke, kur turizmo verslas verčia šiek tiek apsiliuobti, tačiau vos tik pasuki į šalį, atsiduri ten, iš kur staigiai neri atgal. Nepasakytum, kad žmonės čia nesiekia prabangos ir gerovės. Štai šalia senos mečetės trys imamo broliai išgriauna architektūros senienas ir jų vietoje statosi tris dviaukščius kotedžus. Klausiu mane lydinčio albano, istorijos mokytojo: „Kodėl jie taip daro?“ O tas neslėpdamas pasididžiavimo atsako: „Dabar prie mečetės bus gražu, nes kas gi čia buvo? Apgriuvusios sienos, kažkokios akmeninės negyvenamos lūšnos. Dabar – visai kitas reikalas“. Man dilgteli, ar ne panašiai, tik gal ne tokiu mastu, elgiamės ir mes su savo senamiesčiais. Turime dar saujelę inteligentų, kurie purkštauja matydami ardomą paveldą, bet ir jie jau nebeatsistoja po ekskavatoriaus kaušu, kaip andai Atgimimo priešaušryje Tilto gatvėje stovėjo Marcelijus Martinaitis. Kad pamatytum daiktus, kokie jie iš tikrųjų yra, reikia truputį nuo jų atsitraukti, pažiūrėt iš šalies, iš tolo. Musulmonas albanas nei tų šiukšlių, nei ardomo miesto nemato. Prie viso to jo akis pripratusi arba labai greitai pripranta – tokia įprasta kasdienybė, kitaip ir nebuvo, jis neturi su kuo palyginti. Kokiam anglui inteligentui mes su savo pasididžiavimu – dangoraižiais ir senamiesčio stiklinėmis vitrinomis – atrodome irgi lyg kokie naujieji Europos barbarai, kaip mums – makedonai.

       Posovietinis laikas labai staigiai sukūrė naujas pasaulėžiūros paradigmas – fantastinius monstrus. Greito pelno troškimas ištrynė ribas tarp priešpriešų: „gražu – negražu“, „dora – nepadoru“, „garbinga – negarbinga“. Pirmuosius priešpriešų dėmenis iš mūsų viešojo gyvenimo godumas stengiasi išstumti, turime gyventi pagal antrųjų siūlomas taisykles ir manyti, kad viskas normalu – visame pasaulyje taip žmonės gyvena. Tačiau į Lietuvą žvelgdamas iš tolo, iš rūke skendinčio Balkanų kalnyno papėdės, imi suprasti, kokia mizeriška ir provinciali mūsų kasdienybės drama, palyginti su tuo, kas vyksta apšniaukštam Makedonijos kaime.

       Taksistas Kemo, šešių vaikų tėvas, priklausantis oro uosto taksistų mafijai, atsiveža mane, sutrikusį užsienietį, į savo namus tikėdamasis gerai „numelžti“. Jis neleidžia man niekur išeit iš namų, nes bijo, kad galiu nesusimokėjęs pabėgt. Jo kieme stovi naujintelaitis mersas ir audi, tačiau savo sūnui Jasminui nenuperka dūdelės už vieną eurą. Pagal kaimo pragyvenimo standartą jis čia – bosas ir despotas. Jis vienas visai šeimai kombinuoja pinigus, tad gali sau leisti viską. Pirmą žmoną, dviejų vaikų Anelos ir Alino motiną, jis išspyrė iš namų, už 20 tūkstančių eurų nusipirko antrąją, kuri jam pagimdė dar vieną mergaitę ir tris sūnus. Anelai jau penkiolika, ji nebeina į mokyklą, nuo ryto iki vakaro triūsia virtuvėje su antra Kemo žmona. Romi, tyli, užguita mergaitė, šiek tiek pramokusi angliškai, bet Kemo neleidžia jai su manim kalbėtis, vos tik ji pasirodo svetainėj, varo ją atgal į virtuvę. Jis guodžiasi man taip skaičiuodamas: „Žiūrėk, kitais metais aš parduosiu Anelą už 20 tūkstančių eurų, bet tuoj pat reikės man pirkti dvi žmonas Alinui ir Jasminui. Grynas nuostolis“. Klausiu jo, – o jei mergaitė įsimylės, jei pabėgs iš namų, jei pastos, kas tada? „Niekados nebeperžengs šių namų slenksčio.“ Iš tikrųjų jaučiu, kad mergaitei bus dar blogiau. Visko, kas jo galvoje, musulmonas niekada nepasako. „Pi...da“, – rėkia ant dukros, kai ji neatneša man peleninės, ir drovus raudonis nudažo gražų mergaitišką veidą.

       Šitų žmonių mąstymas ir pasaulėžvalga suėmė savin ir keistu būdu sujungė, atrodytų, nejunglius dėmenis: nacionalizmą, komunistinį mankurtizmą, musulmoniško ritualo atplaišas, grubiausius patriarchalinės gyvensenos įpročius, begalinį godumą, beje, ir, nepatikėsite, – begalinę meilę vaikams ir giminei. Tad toks yra taksistas Kemo.

       Dulkėta kaimo gatvele eina stačiatikių popas, ir man kyla nenumaldomas noras pasikalbėti su krikščionim. Einu link kiemo vartų, bet vaikai visu būriu ir beveik supykę čiumpa mane už megztinio rankovių ir tempia atgal. Negalima, sako, tu esi kvailas. Jokiais būdais negalima su juo kalbėtis. Po valandėlės popą vis dėlto susitinku, ir mes, du krikščionys, apsikabiname netyčia susitikę šiame svetimame pasaulyje. Kviečia mane rytoj ateiti į pamaldas. Turbūt neateisiu, sakau, nenorėdamas meluoti, bet pasimelsk už mane.

       Ir dabar, kai po visų odisėjų sėdžiu prie kompiuterio savo šiltame būste Literatų gatvėje, neabejoju, kad pasimeldė. Pasimelsiu ir aš už visus kelionėje sutiktus vargšus. O mūsų vargai dažnokai – iš per gero gyvenimo.