Jonas Jackevičius. THE YELLOW INSECT / GELTONAS VABZDYS. – Vilnius: Diemedžio leidykla, 2005. – 192 p.
Poezijos pasaulis, arba pasaulis poezijoje, turi įvairių formų ir turinių. Jis gali būti dvimatis, trimatis – imanentinis, transcendentinis, permanentinis – arba išvis be matmens, priklausyti nuo autoriaus pažiūrų sistemos, idėjų, filosofinės koncepcijos, nuo erdvėlaikio ženklų. Pasaulis yra sukurtas žodžiu ir iš žodžio (logos), tačiau ar gali būti tikra tai, kas sukurta? Tokias mintis sukelia Jono Jackevičiaus eilėraščiai. Dainius Gintalas, pristatydamas pirmąją poeto knygą „Demono pašventinimas“ (1997), įspėjo šios poezijos neskaityti jautrios psichikos, į sadizmą arba mazochizmą linkusiems žmonėms, nes daugelyje tekstų tvyro nekoordinuota dvasios būsena („Metai“, 1998, Nr. 10). Kitaip tariant, jeigu skaitytojas toks ir yra, būtinai turi imti ir skaityti. Jeigu kūrinys paveikia sąmonę, vadinasi, jis atlieka savo funkciją – sužadina skaitytojo pojūčius. Estetinis žvilgsnis keičia, formuoja ar deformuoja aplinkos suvokimą: „Vos ima judėti / Kambario linijos / Žmogus išgirsta / Gėlės kvėpavimą“ („Vos ima judėti“).
2004 m. J. Jackevičius išleido ketvirtą rinkinį „Ugnies šešėliai“, o šiemet dvikalbę rinktinę „The yellow insect / Geltonas vabzdys“. Eilėraščius į anglų kalbą vertė Judita Glauberzonaitė ir Kerris Shawnas Keysas. Poezijos vertę anglakalbiams skaitytojams tikriausiai turėtų įrodyti prestižinių premijų laureato Sigito Gedos palydimasis žodis. S. Geda pavadina J. Jackevičių universalaus talento menininku, daugiausia rašiusiu jaunystėje, „paskui – nelabai“. Jo kūryba – tai lyrika, atvira pasauliui ir jo apokaliptinėms apraiškoms, o skaitytojams pateikiama knyga, sudaryta iš keturių rinkinių, yra, „tarkime, rinktinė“. Kadangi visa tai užrašyta, patikėti būtina.
J. Jackevičiaus poezijoje vyrauja visiška eklektika: groteskiniai vaizdai, absurdo situacijos, vyksmo teatrališkumas, esaties butaforija, gyvenimo kaip sapno ar filmo suvokimas. Eilėraščiuose susipina įvairios, ypač antikinių filosofinių mokyklų (pitagoriečių, atomistų, platonikų ir kt.), mąstymo tendencijos, rytietiškų motyvų, pagoniško gyvybės medžio, krikščioniškojo Dievo ar šėtono įvaizdžiai – kaip gėrio ir blogio niveliacija: „kai šviesos užsidega žino visi tada fain tamsa dingsta blogio nėra / gėrio taip pat o mirtis tiktai žodis“ („Iš po žemių trykšta šviesa ir teka požemio upės“). Antikinė filosofija reflektavo amžinosios formos galimybę, dažniausiai tai buvo viena ar visos keturios ugnies, vandens, eterio ir žemės materijos. J. Jackevičiaus kūryboje šios materijos tampa nuolatiniais įvaizdžiais: „Vanduo atspindi esmę / Ir žemė žymi esmę // <...> Ugnis nudažo esmę / Kvėpuoja oras esmę“ („Esmės, varliagyviai ir ežeras“). Dažniausi poeto eilėraščiuose ugnies vaizdiniai. Herakleitui ji buvo vienintelė tvarkos palaikytoja, amžinasis būties pradas. Nuo jos krintantys šešėliai primena šviesos žaismą platoniškoje oloje, todėl būtis yra inversiška: „Tai buvo vienagalvė kompanija / išvirkščiai matomų / išvirkščiai mylimų / išvirkščiai saulės apšviestų žmonių“ („Galvos istorija“).
Platono idėjos J. Jackevičiaus eilėraščiuose perfrazuojamos ir sumoderninamos iki stiklinės arba veidrodinės būties metaforos. Olos atitikmuo yra akvariumas – televizoriaus ar kompiuterio monitorius. Veiksmas prasideda įsižiebus lempoms, o subjektų egzistencija yra nuolatinis dalyvavimas spektaklyje, buvimas scenoje. Šiam karnavalui stebėti svarbus yra regėjimas, akies izotopija. Erdvė yra virtuali, nors veiksmas gali vykti konkrečioje vietoje, pavyzdžiui, Niujorke ar Londone, tačiau kai akis užsimerkia, pasaulis išnyksta („Nostalgija“). Todėl reikalingas šios egzistencijos tikrumo įrodymas: „įrašas patvirtina kad jie čia buvo ir yra kompiuterinis diskas / patvirtina buvimą tačiau įrodymai kiti / virtualumą neigia / tai buvo iš tikrųjų – yra net / parašas – kanopinio žmogaus“ („Geltonas submarinas“).
Virtualiame akvariume plaukiojančios žuvys, paukščiai ir vabzdžiai atrodo kaip chaoso vaizdinija, tačiau tik šie gyviai atskleidžia tikrąsias idėjas: „tik sparnuočiai supranta / kad visa kas pasakyta labai / panašu į čirškimą čirenimą <...> musė supranta / kad yra tik zvimbimas“ („Sako dainuoja visatoj“). Būtis yra abstrakti, o konkretūs vaizdiniai įprasmina idėjas, pvz., smėlis – mintis, saulė – spalva, vabzdys – akimirksnis ir pan. Erdvė ir laikas yra kvadratinis, nes tokia yra miesto, kambario, lango, monitoriaus geometrinė erdvė, kurią nuo gamtos visuomet skiria stiklas. Todėl ir gamtos reiškiniai įgyja geometrines, svetimas jų prigimčiai formas, užpildančias foną. Gėlės reikalingos tam, kad vaizduotų grožį.
Tad pagrindinės tokio pasaulio egzistavimo prielaidos yra regėjimas ir žodis. Pasaulis yra logos priežastis ir padarinys, tačiau jis laikinas ir dūžtantis. Autorius plėtoja laikinumo motyvą, nes „akvariumas“ bet kada gali sudužti: „šiandien dabar – / Lekia vėju plieniniai žirgai / Ir sudūžta pasaulis“ („Stiklinis miestas čiuožia stiklo kalneliais“). Stiklas yra naujoji materija, tiesioginis būties vaizdinys ir metaforinė jos raiška („belsis už stiklo pavasaris“, „teko žiūrėti pro stiklą į vabalą gyvą“, „fotografuoja filmuoja / orą stiklinės akys“ ir pan.). Net ir gyvybė gimsta stikliniame inde: „kolboje gimę jaunuoliai / statys šiuolaikinį spektaklį / apie buvusio šimtmečio pradžią, / apie tai, kaip šaukėsi laimės / mechaniniai žmonės“ („Damos“).
Tekstuose daug ryškių spalvų (geltona, violetinė, žalia), nes vaizdas yra matomas iš spalvoto ekrano. Kita erdvės suvirpinimo substancija yra garsas. Neatsitiktinai eilėraščiuose dera geometrinės formos ir muzika. Pitagoriečiai visus savo matematinius apskaičiavimus kildino iš muzikos. Virpančių stygų ilgių atitikimas gamos intervalams leido filosofuoti apie sferų muziką – apie kosminį centrą ir aplink jį dėsningai judančius visus dangaus kūnus. Skaičius yra visa ko esmė, o muzika – tai sielos harmonija. Vos ne kiekviename J. Jackevičiaus eilėraštyje plėtojamas muzikos motyvas: „Ir iš nieko užgimsta muzika – – // Apskritas muzikos laikas“ („Šventa vakarienė“). Kadangi Platono ola paverčiama monitoriumi, tai ir muzika poeto pasaulyje yra nuolatinis veiksmą lydintis fonas: „Apskaičiuota: gyvybė – tai muzika, / Jai čiulba upelių folkloras, / Žerdamas žėrinčius skaitmenis, / Kompiuteriai rodo, kaip juda / Kolboj tik gimę homunkulai“ („Švyturio liekanos“). Muzika nutyla tik tuomet, kai užgęsta vaizdas, t. y. baigiasi filmas („Matė visi – atsivėrė ola“).
Šioje erdvėje nėra skirties tarp gyvenimo ir meno, tarp gamtos ir kultūros. J. Jackevičiaus poezija artima modernizmui ir avangardizmui, nes pats literatūrinis avangardas yra viešas spektaklis. Vis dėlto netikslu būtų J. Jackevičiaus poeziją pavadinti avangardine. Jo kūryboje esama tik kai kurių pirmosios XX a. pusės avangardizmo srovių bruožų. Ekspresionizmą primena butaforinė gamta, jos įkalinimas gamtos muziejuje („pro langą mačiau / butaforinį sniegą / butaforinis vėjas / butaforinį paukštį / supo padangėje / nesąmonė sakė teatro kritikas“, „Sniegas“), geometrizuoti apokaliptiniai vaizdai, degantis, demoniškas miestas, absurdo motyvai, artistiškumas, personifikacijos, ironija, deformuota dvasios raiška („Auka puola į transą, o šis jai pro gerklę ištraukia sielą“, „Autožudikas“). Futurizmo bruožai – mitinis mąstymo pradas, nuolatinis veiksmas ir judėjimas, siurrealistiniai sapno motyvai, dadaistinė imitacija ir žaidimas, karnavališkumas ir klounada (pvz., „Performansas“). Poezija primena ne tik lietuvių avangardistų, bet ir latvių poeto A. Čako miestiškos kūrybos įvaizdžius – gyvenimą ant trotuaro: „Taip ir liko melodija – ant / trotuaro, po kojomis mėtėsi / natos“ (eil. „Foto-“).
Kai kurių tekstų siužeto užuomazgos primena fantastinio pasakojimo kūrimą: „net mirtis nėra blogis / žinau kad profesorius užmušė katiną / anas jam trukdė gyventi / mirusio katino atvaizdas / kaba auksiniuose rėmuose / kartais net pamanau / kad čia pasislinko / švento Brunono dvasia“ („Katinas“). Vis dėlto daugelyje eilėraščių vaizdas itin siurrealistinis (pvz., „Vieno įvykio kronika“). Jis peržengia fantastinio pasakojimo ribas, tampa absoliučiai virtualus, gali egzistuoti tik poetiniame tekste.
Eilėraščiai vizualūs, tačiau jie mažai tesusiję su iliustracijomis – knyga „Ugnies šešėliai“ iliustruota abstraktaus ekspresionizmo stiliaus tapybos darbų reprodukcijomis (autorius – A. Indriulaitis). Jos be jokio pavadinimo, turinčios tik numerį, originalo formato skaičius ir užrašą „drobė, kartonas, aliejus“, didelio pasitikėjimo nekelia. Kita vertus, užrašus prie iliustracijų skaityti daug įdomiau, negu žiūrinėti pačią reprodukciją. Pvz.: „Sapno fragmentas, popierius, aliejinė pastelė, koliažas, 20,5x23“. Dvikalbė knyga iliustruota autoriaus nuotraukomis. Jose matyti elektros laidai pilkšvų tinkuotų sienų grioveliuose.
Knygoms trūksta gero redaktoriaus. Galima autorių kaltinti žodžių pertekliumi – viename eilėraštyje dažnai kartojasi tie patys žodžiai, nors kai kur tai ir kuria prasmę bei įtampą. Esama nereikalingų dalelyčių, netaisyklingos linksnių ir prielinksnių konstrukcijos. Kūrinius suvokti trukdo autoriaus labai mėgstamas brūkšnys. Minėti trūkumai palieka nenušlifuoto teksto įspūdį. Eilėraščius gal net įdomiau ir lengviau skaityti anglų kalba, nes vertėjai pasistengė logiškai ir meniškai perteikti tokį sudėtingą originalą, net išlaikyta lietuviška skyryba – pertekliniai autoriaus brūkšniai. Skaitymą apsunkina ir naujadarai (pvz., „šypsa“), svetimybės, tarptautiniai žodžiai (entomologija, sarkofagai, mentalitetas, prelegentas, evoliucija, flažoletai). Tačiau tai – avangardinės tendencijos prerogatyva. Poezija yra deklaratyvi, todėl geriau atsiskleistų skaitoma garsiai. Tarp „kampuoto“ teksto žodžių kylanti įtampa sukuria vidinį ritmą, kuris atrandamas sutelkus dėmesį į žodžių ar eilučių intonacinį kirtį.
Išvada: pasaulis yra butaforinis, tačiau jis turi ribą, kitokios egzistencijos galimybę, kuri yra anapus stiklo, anapus veidrodžio ar anapus sapno. Tikroji poezija glūdi ten ir tada, kai nubundama iš sapno, labai panašaus į gyvenimą (eil. „Preliudas“). Nubusti galima tuomet, kai į ausį sušnibžda mažas simpatiškas arkliukas:
Pabusk, pabusk, sako mažas arkliukas
Ir alsuoja tiesiai į ausį
(„Naktyje – nakties maišas“)