Busdamas iš miego, Tomas jautė pastovų maudulį, kuris jį žadino kaip perštintis nudegimas. Kartkartėm praplėšdamas blakstienas jis matė, kad darosi vis šviesiau ir šviesiau, o paskui pabudo ir plačiai atmerkė akis.
Jis gulėjo lovoje prie lango, šalia dėžės su antaniniais obuoliais, ir žiūrėjo į baltas lubas. Buvo pirmoji Naujųjų metų diena. Palėpė buvo nekūrenama, pro lango plyšius skverbėsi šaltis, iš burnos kilo garas, tačiau dvi storos antklodės saugojo jį lyg gležną augalo daigą nuo šalnos. Jis gulėjo nė nekrustelėdamas, tarsi jo gyvybė būtų labai trapi ir jis bijotų jai pakenkti.
Pagaliau jis sujudėjo, pasivertė ant šono. Dabar jo akys žvelgė į sieną, kuri – kaip ir lubos – buvo apkalta kartonu ir nudažyta pigiais rausvais vandeniniais dažais. Šią palėpę įrengė jo tėvas, tikėdamasis, kad Tomas arba Odeta, kuris nors iš jų, sukūręs šeimą, gyvens šiuose namuose ir palėpė bus reikalinga naujai gyvybei ateiti. Siena, į kurią žiūrėjo Tomas, buvo apklijuota aktorių nuotraukomis, iškarpomis iš meno žurnalų, tolimų šalių ir miestų vaizdais, tarsi kviesliais tų pasaulių, kurių jis, gulėdamas čia, netroško pažinti. Praėjo nemažai metų nuo to laiko, kai sesuo šioje palėpėje ruošėsi stojamiesiems egzaminams ir paveikslėliai kūrė jai jaukią aplinką – jie paseno, išbluko, pakraščiai atsiknojo ir užsirietė nelyginant sparnai paukščių, kurie, lyg jausdamiesi čia svetimi, norėjo lėkti į savuosius kraštus.
Kaip čia tuščia, pamanė Tomas. Ir kaip jis anksčiau nepajuto, kad tuščia ne tik šioje palėpėje, ne tik visame pasaulyje, bet ir giliai jo širdyje.
Šiandien šventė. Rytoj taip pat bus šventė, ir poryt, ir visas kitas dienas. Jam nereikia niekur eiti, jis ga~li gulėti čia kad ir visą amžinybę. Draugų jis neturėjo, o darbo neteko prieš pusę metų. Na nebent namiškiai susirūpintų, jei jis visai nebenuliptų žemyn. Susirūpintų veikiausiai tėvas, kadangi sesuo tik trumpam atvažiavo iš Vilniaus ir, ko gero, šiandien išvyks atgal. Nebent ji norėtų jį susirasti, kad atsisveikintų.
Maudulys sustiprėjo, tačiau jis nesikėlė iš lovos, vėl atsivertė ant nugaros, žiūrėjo į baltas lubas, o paskui pažvelgė pro langą. Maumedžio šakos buvo apsnigtos. Vadinasi, naktį, po to, kai jis parėjo namo ir atsigulė, ėmė šalti. Gerai, pamanė jis, šaltis daug geriau negu lietus – purvas sušalo, ir jį uždengė sniegas.
Pro keturkampę skylę lubose iš virtuvės į palėpę kilo garai ir kvapai nuo besikūrenančio pečiuko. Trankiai atsidarė laukujės durys – įėjo tėvas. Sesuo taip pat buvo atsikėlusi. Jie kalbėjosi virtuvėje. Tomas aiškiai girdėjo jų balsus.
– Teta Liudvika kviečia atvažiuoti į svečius.
– Taip, – ryžtingai tarė Odeta. – Būtinai.
Tikriausiai tėvas parėjo iš kaimyno – ten pakalbėjo su teta telefonu, nes šiuose namuose telefono nebuvo.
Apačioje brazdėjo, vaikščiojo, atrodė, namiškiai ruošėsi skubiai kažkur važiuoti, gal į miestą. Sugirgždėjo laiptai – Tomas suprato, kad pas jį lipa tėvas.
– Duokš batus, – tarė tėvas. – Oho, kokie purvini! Kur tu vakar buvai?
Tomas nepajėgė atsakyti ir užsimerkęs tylėjo. Išgirdęs tėvo balsą, jis dar labiau pajuto, kokia aplinkui tuštuma – pasaulis buvo tarsi didžiulė cisterna, pilna bauginamų garsų. Tėvas nulipo žemyn.
Netrukus jie išskubėjo į autobusų stotelę. Ėjo taku kalbėdamiesi kaip tik pro jo langą. Balsai tolo, nutolo ir visiškai nutilo.
Tomas vėl žiūrėjo į baltas lubas plačiai atmerkęs akis. Į palėpę plūdo žiemos skaidruma ir šaltis, o tas tuštumos pojūtis kankino nepaliaujamai. Jis vėl atsidūrė prieš nežinomybę kaip tuomet, kai nuskendo mama, o jis, mažas vaikas, laukė jos pareinant tamsiame, tuščiame kambaryje. Pro langą matė, kaip žmonės pareina nuo upės nešdamiesi rankšluosčius ir pripučiamus čiužinius. Nuojauta, kad atsitiko kažkas labai bloga ir nepataisoma, vis stiprėjo ir tapo neseniai matytu vaizdu: žmonės stovi ratu, jie kažką sūpuoja ant paklodės, jis nori prieiti arčiau ir pasižiūrėti, tačiau jį pasitinka kaimynė ir sako: „Eik namo“. Jis parėjo, laukė, žiūrėjo pro langą ir suprato. Paskui jam pasakė. Tąsyk nebuvo taip sunku, nes jis žinojo, kad yra tėvas, sesuo, kaimynai, draugai, tarp jų egzistavo ryšiai, be to, jis buvo vaikas, ir jam į sąmonę nesiskverbė – kaip dabar – giedra, šalta žiemos diena ir spindintis sniego baltumas.
Galbūt Tomas būtų gulėjęs palėpėje visą dieną, tačiau vis stiprėjantis nerimas privertė jį atsikelti, apsirengti ir nulipti žemyn. Svečių kambaryje buvo tuščia. Tuštumoje daiktai atrodė labai ryškūs. Iliuzijos išsisklaidė vakar, kai jis parėjo namo. Dabar, dienos šviesoje, matė, kokie skurdūs baldai: įdubusi sofa, nespalvotas televizorius, knygų spinta, nuo kurios atšokęs lakas. Jis pasistatė kėdę prie koklinės krosnies ir atsirėmė į ją nugara, tačiau ilgai neištvėrė, negalėjo nusėdėti – pašoko ir ėmė vaikščioti po kambarius, vaikščiojo ir vaikščiojo, tarsi norėdamas praminti grindyse taką, ir jam atrodė, kad jaučiasi truputį geriau. O, jei sesuo arba tėvas būtų pakvietę važiuoti kartu! Žinoma, jis, kaip visada, būtų atsisakęs, juk ir žieminių batų jie teturėjo vieną porą, – bet gal nuo to jam būtų pasidarę dar šiek tiek geriau…
Tėvo kambaryje ant stalo gulėjo praplėštas cigarečių pakelis. Tomas ištraukė vieną cigaretę ir mindžikuodamas užsirūkė, bet geriau nepasidarė – suskaudo galvą, o smilkiniuose ėmė tvinkčioti. Reikėjo sulaukti namiškių, reikėjo jų kaip nors sulaukti. Tomas įjungė televizorių. Rodė kažkokį filmą. Los Andžele paaugliai važinėjosi riedučiais laikydami rankose beisbolo lazdas ir žargonu kalbėjosi. Tomui pasidarė negera, jis perjungė kanalą, vėl perjungė, paskui visiškai išjungė televizorių. Blogiausia, kad jis nebegalėjo klausytis muzikos, netgi bitlų, kuriuos labai mylėjo. Jis mylėjo bitlus, o dabar nebegalėjo jų klausytis. Jam nuo muzikos darėsi negera. Jis vėl ėmė vaikščioti po kambarį – atrodė, kad vis šalčiau, kad žiema skverbiasi į vidų, ir Tomas ėmė glaustytis prie pečiuko. Kaip svarbu dabar buvo sulaukti namiškių…
O vis dėlto jis ją mylėjo. Monika jam buvo pati gražiausia mergaitė, o jaunam žmogui, jei jis neturi mamos, labai reikia švelnių jausmų. Jie mokėsi toje pačioje klasėje, Monika kiekvieną dieną iškildavo jam prieš akis. Tomas manė, kad yra jos nevertas, nes buvo negražus, o ji turėjo daug gerbėjų, tad jam buvo svarbu į ją atsižiūrėti – jautė, kad išleistuvėmis iš mokyklos viskas pasibaigs ir jis jos daugiau nebematys. Taip ir įvyko. Ji ištekėjo ir su vyru išvažiavo gyventi į miestą. Tomui pasidarė visai blogai, mat buvo pripratęs prie jos kaip prie švento paveikslo svečių kambaryje, į mokyklą eidavo tik dėl jos, taigi dabar jis nebeturėjo ką veikti, gulėjo lovoje ir stengėsi miegoti, kad nuvytų šalin liūdnas mintis ir klausimus. Jam reikėjo vienatvės. Tačiau po kambarius nuolat kas nors vaikščiodavo, neduodavo ramybės. Jis ir į palėpę persikraustė nenorėdamas klausytis močiutės ir kaimynių kalbų apie save – tos kalbos jį trikdė. Na kad jis guli, nesimoko, nesiruošia niekur mokytis. Niekas nenujautė, koks gilus ir nuoširdus yra jo sielvartas. Nei tėvas, nei sesuo niekada nepasišnekėdavo su juo iš širdies – tai buvo neįprasta šiuose namuose. Gal reikėjo visai svetimo žmogaus, kad jį prakalbintų?
Tomas gulėjo palėpėje ir liūdėjo, o vasara kaip žalias kvepiantis laivas plaukė pro šalį.
Kartą Tomas išgirdo, kad pas jį į palėpę lipa močiutė. Girdėjo švilpiantį, švogždžiantį kiaurų plaučių alsavimą ir laiptų girgždesį – oi, kaip lėtai, kaip sunkiai ji lipo rankomis stverdamasi už pakopų, nes tėvas nebuvo padirbęs turėklų. Tomas, apimtas gailesčio, gulėjo įsikniaubęs į pagalvę ir šnabždėjo, kad tik jai neužeitų kosulys, kad tik ji nenukristų, nenubrazdėtų žemyn – tada jau būtų galas močiutei, – bet ji, matyt, buvo pasiryžusi nugalėti visas kliūtis, užlipo, atsisėdo ant Tomo lovos ir ilsėjosi sunėrusi rankas, judindama melsvas lūpas, mąstydama, ką pasakyti vaikaičiui, kuris štai guli nusigręžęs į sieną. Močiutė buvo aštuoniasdešimt septynerių metų nemokyta kaimo moteriškė, iškamuota nuolatinių senatvės ligų ir negalavimų, svetima tarp visų tų šiuolaikinių dalykų, reikalingų jaunam žmogui. Matyt, ji suprato, jautė, kad viskas, ką ji gali padaryti, – tai pasėdėti ant lovos šalia savo anūko, plačiaburnio ir negražaus kaip ir ji pati, ir pasimelsti už jį taip tyliai tyliai, kad tik iš lūpų krutėjimo tegalėtum numanyti, jog meldžiasi. Močiutė, tik ji iš tiesų sielojosi dėl Tomo – vienintelė tikra jo draugė, tačiau ji buvo labai sena, ligota ir gyveno paskutinę vasarą šioje Žemėje.
Monikos vestuvių vakarą Tomas gulėjo lovoje apimtas beviltiško nusiminimo. Į galvą lindo visokie niekai. Įsivaizdavo, kaip nueina į vestuvių kiemą, atsistoja prie lango ir prispaudžia blyškų veidą prie stiklo kaip kilnusis muškietininkas Atas, pasirodydamas mylimai miledi. O paskui apsiverkė, išmetė kvailystes iš galvos, palinkėjo jaunavedžiams laimės ir, susitaikęs su savo dalia, užmigo.
Keista ir nuostabu, kad sūnus nerūpėjo tėvui – šis nebuvo užlipęs į palėpę nė pažiūrėti, kaip Tomas guli. Tik vieną kartą dėl to jį barė. Tada tėvas dirbo kolūkyje statybininku, ėjo namo pietauti ir jį susistabdė mokytojos – ėmė klausinėti, į kurią aukštąją mokyklą sūnus ketinąs stoti. Tėvas nežinojo ką atsakyti ir pasijuto labai nepatogiai. Namie Tomas tylėdamas išklausė tėvo priekaištus, o paskui, kai tėvas pavalgęs išėjo į darbą, užlipo į palėpę ir atsigulė į lovą.
Viešpatie, kaip jis bijojo didmiesčio! Kaipmat būtų ten pasiklydęs. O mokytis su tokia nuotaika… Na nežinau, ar ne vis tiek pat, kur gulėti – palėpėje ar bendrabutyje? Iš bendrabučio jis būtų pabėgęs – jam reikėjo ramybės, jis nieko daugiau netroško, tik ramybės.
Taip jis pragulėjo visą vasarą, praslinko ir ruduo, medžiai numetė lapus, ir vieną dieną, kai jis žiūrėjo pro virtuvės langą į krintančias snaiges – jos tarsi ramino ir guodė jį, tėvas, pritariant seseriai, pasakė:
– Ar ne metas tau pagalvoti apie darbą?
Kitą dieną jie nuėjo į kolūkio kontorą, ir Tomą oficialiai priėmė dirbti lentpjūvės darbininku.
Lentpjūvė buvo rami, nuošali vieta, darbas joje buvo paprastas ir monotoniškas, ir tai Tomui patiko. Patiko ir bendradarbiai – ramūs seniai, perkopę penkiasdešimt ar net šešiasdešimt metų. Tomas buvo ketvirtas šios mažos bendruomenės narys.
Se~niai jam pavedė volioti rąstus ant rampos, išpjautas lentas krauti į vežimėlį, o išvežtas į lauką – krauti šalia bėgių arba į priekabą.
Tomas buvo patenkintas, kad nereikėjo nieko siekti ir mokytis.
Kai eidavo iš dviejų pusių apipjautas medis ir nereikėdavo kilnoti velenų, gera būdavo sėdėti su seniais už stalo pasienyje, šalia būdos pjūklams galąsti, dūmų debesyje, kadangi seniai rūkė kaip kaminai, ir lošti kortomis „kvailį“. Vėliau jis prisimins tas dienas su ilgesiu.
Taip ėjo dienos. Jos slinko pro šalį kaip medžiai pro gaterį, ir jis pamažu užsimiršo. Vieną sykį medžių atvežė vaikinai, su kuriais Tomas ėjo į mokyklą, tik ne į tą pačią klasę, – jie buvo keleriais metais vyresni.
Jie stebėdamiesi žiūrėjo į Tomą, kuris, visas apiplyšęs, nesiskutęs, nesiprausęs, su didžiuliais guminiais batais, su šimtasiūle stovėjo prie gaterio ir kilnojo veleno rankeną, nes medis buvo šakotas ir kaip pridera nenugenėtas.
– Ar tu žadi visą gyvenimą čia dirbti? – paklausė jie.
– Taip, – atsakė Tomas.
Kodėl gi ne? Ar ne vis tiek, ką veikti, jei nėra meilės? Tiesa, žiemą čia šalta, drėgnos pjuvenos limpa prie velenų, jie apsivelia, todėl tenka gramdyti griovelius su tam skirtu kabliu, rytais apšerkšnija varantysis ratas, reikia ant jo berti pelenus, reikia virti smalą gaterio diržui, bet kaip čia gera vasarą, kaip vėsu. Kai seniai pasigerdavo, čia ir miegodavo. Gaila, kad Tomas negėrė degtinės, būtų patyręs su jais, ką reiškia tikras džiaugsmas.
Per visą tą laiką daug kas nutiko Lietuvoje. Ji atkūrė Nepriklausomybę, paskui žlugo rugpjūčio pučas, pasirodė maisto prekių talonai ir vertybiniai popierėliai su meškų ir briedžių atvaizdais, dar vėliau buvo įvestas litas su garbingų žmonių portretais. Iširo kolūkis ir įsisteigė bendrovė „Virto ąžuolai“, kuri vertėsi miško ruoša ir medienos perdirbimu. Tomas su seniais dirbo toje pačioje lentpjūvėje.
Kartą vėlų rudenį, kai jis tamsų vakarą iš lentpjūvės ėjo namo pro senas kapines nuo smarkaus vėjo ūžiant dideliems medžiams, jam pasidarė nyku – į širdį ėmė belstis nuojauta, kad štai gyveni, gyveni, o paskui pasensi, numirsi, ir niekas nesužinos tavo istorijos. Tomas norėjo nueiti prie močiutės kapo ir jai savo vargus pasipasakoti, bet pagalvojo, kad ji gali neišgirsti per tokį stiprų vėją, o kitą rytą pamiršo, kuo norėjo močiutei guostis.
Tomas dėjo litą prie lito – per kelerius metus nemažai sutaupė – ir kišo į šachmatų dėžutę, kurią užrausdavo palėpėje po spaliais, kad tėvas nerastų. Gera buvo žinoti apie šachmatų dėžutę, gera būdavo skaičiuoti pinigus, taip pat būdavo gera žaisti su seniais kortomis pro gaterį slenkant apipjautam medžiui, bet reikėjo dar kažko – jis visą laiką jautė, kad kažko trūksta, ir Tomą vis dažniau apimdavo toks liūdnumas, kaip tada prie kapinių ūžiant dideliems medžiams. Viskas kartojosi. Jis žinodavo, kad išauš rytas, reiks keltis ir eiti į lentpjūvę. Atveš medžių, kuriuos reikės užritinti ant rampos, o išpjautas lentas krauti lauke šalia gelžkeliuko bėgių. Rytoj – vėl tas pats. Ir kas iš to? Medžiai, lentos, pjuvenos, pinigai… Kam visa tai, jei nėra meilės?
Tomas paėmė visus savo pinigus ir nunešė į banką, į tokį, kuris žadėjo pačias didžiausias palūkanas. Iš pradžių buvo smagu turėti indėlininko knygutę, tačiau veikiai jis ėmė galvoti, kam jam apskritai reikalingi tie pinigai? Sesuo baigė mokslus, išvažiavo dirbti į užsienį ir jai pagalbos nebereikėjo, o atiduoti tėvui, kad pragertų, nesinorėjo. Sumanė štai ką: paims visus pinigus, nuvažiuos į miestą ir įmes juos į kepurę elgetai. Tai būtų pokštas! Tai apsidžiaugtų elgeta, taip netikėtai pralobęs!
Tačiau bankas, kuriame Tomas laikė pinigus, buvo sukčių ir apgavikų lizdas. Paukšteliai pasiskelbė bankrutavę ir su žmonių indėliais išskrido į Ameriką, taigi Tomo santaupos iškeliavo kartu su jais. Jis jau nebegalėjo elgetai iškrėsti pokšto. Jam pačiam iškrėtė pokštą.
Beveik tuo pačiu metu Tomas neteko ir darbo. Atvažiavo kažkokie žmonės, išjungė gaterį ir pasakė, kad bendrovės „Virto ąžuolai“ veikla sustabdoma, turtas areštuojamas, o direktorius suimamas, nes jis užsiiminėjo neteisėta veikla. Jie užantspaudavo lentpjūvės duris. Seniai iš nevilties nusigėrė ir paskutinį kartą sugulė, susiglaudę kaip paršiukai, pamiegoti prie rampos po žydinčių alyvų krūmu. Tomas parėjo namo ir užlipo į palėpę.
Prasidėjo vasara. Tomas nebeturėjo ką veikti, todėl tik gulėjo nusisukęs į sieną, kol jam pradėjo atrodyti, kad sugrįžo laikas, kai ištekėjo Monika, – jis vėl gulėjo lovoje, tik šį kartą žinojo, kad nebėra močiutės, ji nebeužlips pasėdėti šalia jo ant lovos. Širdis ėmė ilgėtis. Matyt, siela negalėjo užmiršti to vėjo ošimo dideliuose senų kapinių medžiuose.
Kaip tik tuo metu jam į rankas pateko nestora violetiniais viršeliais knygelė – ji seniai gulėjo lentynoje, ją Odeta parvežė iš Vilniaus, tačiau jis tiesiog užmiršo perskaityti. Knygelėje Tomas atrado įstabų dalyką – išmintingą patarimą, kas galėtų atstoti meilę. Meninė kūryba – štai kur glūdi būties prasmė. Tomas prisiminė, kad literatūros mokytoja palankiai atsiliepdavo apie jo rašinius. Kodėl jis negalėtų pamėginti? Jei taptų rašytoju, siela būtų išgelbėta – išsivaduotų iš tamsaus kambario.
Tomas pasiėmė iš bibliotekos patį naujausią literatūros žurnalą. Jis norėjo būti vienu iš tų, kurie eina priekyje – tikru menininku, novelistu, rašančiu ne dėl pinigų, o dėl sielos ramumo. Pavartęs žurnalą Tomas įsitikino, kad dabar labai vertinamas postmodernistinis stilius.
Tą patį buvo girdėjęs ir iš sesers – žurnalas buvo išspausdinęs kelis jos eilėraščius, kaip tik dėl to Tomas jį ir pasiėmė. Jis ėmė skaityti noveles. Buvo ir įdomu, ir sunku. Tomas jautėsi kaip pirtyje ant viršutinio gulto, kur garo karštį nelengva ištverti. Pagaliau visas noveles perskaitė. Čia tai bent! Kas galėjo pamanyti, kad pasaulyje esama tokių dalykų? Jis nesuprato nė vieno sakinio. Tai štai kaip dabar žmonės rašo! Na dabar ir jis pamėgins.
Tomas užsidarė pirtyje – jo manymu, čia buvo tinkamiausia vieta susikurti nuotaikai, reikalingai postmoderniam kūriniui parašyti. Jis gulėjo priepirtyje ant čiužinio, laikė rankoje sąsiuvinį, kramtė šratinuką ir, įtempęs protą, stengėsi įsiklausyti, ką jam nori pasakyti patamsis. (Pirties langelis buvo mažutis, apmusijęs, aptrauktas voratinkliais.) Po trijų dienų Tomą apėmė tokia nuotaika, kuri jį net išgąsdino, bet ir apsakymas buvo sukurtas. Tomas perskaitė ką parašęs du sykius nuo pradžios iki galo, tačiau nesuprato nė vieno sakinio. Vadinasi, kūrinėlis pavyko. Jeigu jau pats nesupranti nė vieno sakinio, tai ar begalima parašyti moderniau? Jis jau vaizdavosi, kaip žilabarzdžiai rašytojai, susėdę už apskrito stalo, aptarinėja jo kūrinį ir pritariamai linguoja galvomis. Kažkas naujo! Tomas gražiai perrašė apsakymą dailyraščiu ir nusiuntė žurnalui.
Redakcijoje dirbo jauna stilistė, ji buvo pažįstama su Odeta, Tomo sesute, ir kartą ją susitikusi paklausė, ar toks Kalinauskas iš Paparčių nėra jos giminaitis? Pasirodo, redaktorius iš pradžių nė nenorėjo skaityti apsakymo, nes jis buvo parašytas ranka, o ne atspausdintas mašinėle. Kai vis dėlto perskaitė, iš karto atmetė tardamas:
– Tam literatui tikriausiai šizofrenija.
Suprantama, Odeta tai papasakojo Tomui ir paprašė daugiau nerašyti. Jam išsyk išgaravo noras būti kūrėju. Pasidarė labai liūdna. Jis užlipo į palėpę ir atsigulė į lovą. Ilgai galvojo, ką padarė negerai. Juk stengėsi parašyti taip kaip anie vyrukai ir merginos, ir jam net pasirodė, kad juos pranoko, nes pats nesuprato, ką parašė. Tai kodėl apsakymas netiko? Pritrūko jo dėmių? Galbūt reikėjo vanotis pirtyje tol, kol pro odos poras būtų pradėję lįsti raudonos sielos dėmės?
O Tomai! Tavo siela kaip balandis atsitūpė ant palangės, pažvelgė į platųjį pasaulį ir vėl sugrįžo į tamsų kambarį.
Buvo metas, kai jis gyveno dėl sesers. Odeta mokėsi universitete archeologijos ir jai reikėdavo pinigų. Tomas jai padėdamas jausdavo malonumą. Ji buvo gera – ir jam, ir tėvui. Sutvarkydavo kambarius, suplaudavo indus, išskalbdavo patalynę. Tačiau ji Paparčiuose liūdėjo.
Būdavo, sėdi už virtuvės stalo pakėlusi prie lūpų garuojančios arbatos puodelį, žiūri pro langą į keliuką, kuriuo niekas neina, ir sako, kaip čia liūdna. Peizažas iš tiesų kėlė liūdesį – Tomas gali tai patvirtinti. Ypač rudenį, kai stiprus vėjas keliuku gena nukritusius medžių lapus, tarsi norėdamas išvyti juos iš šio miestelio. Bet kaip gera būdavo Tomui prie arbatos puodelio šnekėtis su Odeta apie tą paslaptingą pasaulį, iš kurio ji atvyko!.. Odeta turėjo neeilinį ir nuolat lavinamą protą, ji rašė eilėraščius, domėjosi šiuolaikiniu menu – Tomas numanė, kad jai gali būti neįdomu jo klausytis. Jam pačiam atrodė, kad jo galva – kaip surūdijęs, užsikertantis šautuvas, kuris, jei ir iššauna, tik tuščiai blyksteli tamsiame danguje.
Odeta baigė mokslus, išvyko į užsienį, užsidirbo pinigų, paskui gavo darbą sostinėje. Tomas seserį matydavo vis rečiau.
Kaip Tomas jos ilgėdavosi gulėdamas tamsioje palėpėje, kaip klausydavosi penktadienio vakarais, ar nebrakštelės priemenės durys!.. Jis laukdavo sesers kaip angelo, o pareidavo tėvas kaip velnias. Būdavo baisu, kai jis gerdavo savaites ar net mėnesius. Gulėdavo apačioje nepanašus į žmogų – apžėlęs žilais šeriais, sukepusiomis lūpomis, paklaikusiomis akimis. Dejuodavo ir grasindavo nusižudysiąs. Baisu ir nyku klausytis, kai ir tau pačiam truputį atsipalaidavę varžteliai. Tomas galėdavo tik verkti ir prašyti: negerk, tėveli, maldauju. Tai, žinoma, nepadėdavo. Gal tėvas norėjo paveikti Tomą psichologiškai, kad šis greičiau vestų? Jis visada ragindavo sūnų susirasti kokią nors merginą, tada jie šviesiau gyventų šiuose namuose, augintų vaikus ir gyvulius, – tėvas dažnai apie tai kalbėdavo, Tomas klausydavosi ir tylėdavo. Tą vakarą, kai ištekėjo Monika, jis Dievui pasižadėjo, kad nepamils kitos, liks ištikimas jai, kad ir kas nutiktų, ir saugos šią paslaptį iki mirties.
Tomas, netekęs darbo, gulėdavo lovoje, neišeidavo nė į parduotuvę, maitindavosi tuo, ką parnešdavo tėvas arba visai nesimaitindavo. Niekas jo nelankė – nei seniai iš lentpjūvės, nei klasės draugai, nebeatvažiuodavo nė Odeta, o tėvas su juo šnekėdavosi tik būdamas girtas, ir Tomui pasirodė, kad visi jį užmiršo. Bet jis klydo.
Tomui buvo jau dvidešimt dveji, juo susidomėjo Krašto apsauga, ji vis šaukdavo, vis kviesdavo atvažiuoti, pašto darbuotoja vis nešdavo ir nešdavo laiškučius. Tomas pasirašydavo gavęs, perskaitydavo ir pasidėdavo šaukimus į stalčių.
Kartą laiškininkė atnešė registruotą atviruką – sveikinimą gimtadienio proga atsiuntė dėdė iš Kauno. Tomas to dar nežinojo, kai laiškininkė, pradariusi duris, šūktelėjo:
– Tomai, tau sveikinimas! Pasirašyk!
Jis iš kito kambario atsiliepė:
– O nuo ko? Nuo Krašto apsaugos?
Laiškininkė labai smagiai juokėsi, bet, geriau pagalvojus, čia nebuvo iš ko juoktis. Dėdės sveikinimas tik paliudijo, koks Tomas vienišas, tarsi balta burė mėlynuose jūros toliuose, ir jam pasidarė liūdna. Dėdė linkėjo jam kitais metais susirasti gerą, gražią mergaitę – Tomui pasidarė dar liūdniau. Jis žinojo, kad niekada nesusiras geros, gražios mergaitės – jis jos neieškos.
Krašto apsauga visokiais būdais stengėsi Tomą atvesti į protą. Bandydama paveikti morališkai, miestelio laikraštyje įdėjo Tomo nuotrauką su pavarde ir prierašu, jog čia tasai, kuris vengia atlikti pareigą Tėvynei. Pagaliau atsiuntė policininką. Šis pasakė, kas Tomo laukia, jei ir toliau vengs tarnybos: baudžiamoji byla, teismas ir kalėjimas. Tomas nusigando, bet kai policininkas išėjo, jį apėmė apmaudas ir pyktis. Kaip jie drįsta jam grasinti? Jo sąžinė švari. Jis nepadarė nieko blogo, nieko nenuskriaudė. Už ką jį nori nubausti? Jis negeria, nesišlaisto gatvėmis, netriukšmauja; tiesa, dabar neturi jokio užsiėmimo, bet anksčiau stengdavosi atlikti savo darbelį sąžiningai. O ką jam davė žmonės, visuomenė? Darbą atėmė, pinigus pavogė, kūrybą paniekino, meilę… meilę – taip pat. Ir dabar, kai jis nori ramybės, tik ramybės, nieko daugiau, ateina policininkas ir jam grasina. O ką reiškia ta pareiga Tėvynei? Argi karas nėra blogis, o kariuomenė – argi ne jo įrankis? Žmogus laisvas ir jo valia laisva – kodėl jis turi tarnauti, jeigu to nenori?
Anksčiau Tomas buvo prasimanęs šiokį tokį darbelį – iš storų uosinių lentučių meistravo virtuvinę spintelę, nes senąją smarkiai apgraužė žiurkės. Užsiėmimas reikalavo didelio kruopštumo. Tomui džiaugėsi širdis matant, kaip dailiai išeina. Jis įsijautė, užsimiršo, akys ėmė spindėti, jis ėmė švilpauti ir niūniuoti, bet kai atėjo policininkas ir ėmė grasinti, Tomas darbą metė, užlipo į palėpę ir atsigulė į lovą. Širdį gniaužė pyktis. Jis nekentė visuomenės, visų žmonių. Kodėl jie lenda prie jo, kodėl neduoda ramybės? Jis gulėjo lovoje, nebenorėjo meistrauti virtuvinės spintelės, tik gulėjo įkniaubęs veidą į pagalvę.
Tėvas bandė su juo kalbėtis. Sakė, kad iš to liūdėjimo nieko gero nebus. Tomas aptarė savo reikalus su draugu, kuris neseniai išėjo iš kalėjimo. Jo nuomone, Tomą kalėjime užmuš. Kaliniai – žiaurūs žmonės. Jie tokių kaip Tomas gyvų nepalieka.
– Na ir gerai, – pasakė Tomas. – Tegul nužudo.
Pamažėle pyktis atslūgo. Tomą vėl užvaldė apatija.
Kaip gera snausti palėpėje skruostą priglaudus prie pagalvės, pravėrus burną, ak, kaip gera, kai nieko neskauda, kai nejauti niekam pykčio, kai nieko nereikia galvoti, nes mintys dažniausiai būna liūdnos. Gulėti, kaip gera gulėti, kai pro lango plyšius švilpia vėjas ir beria į vidų smulkias sniego kruopeles, o tau šilta po dviem storom antklodėm. Naktį aplink kaminą imdavo brazdėti žiurkės, jis pykdavo ir ant jų – kam jos krebžda, graužia, neduoda jam ramybės.
Jo lova buvo baisi. Antklodės susidėvėjusios, sudriskusios, tarsi žiurkių sugraužtos – jis įsirausdavo į jas lyg į skudurų krūvą kaip laukinis žmogus. Tomas nepamena, kada buvo skalbta patalynė – turbūt vasarą, kai atostogavo sesuo. Šalia lovos stovėjo dėžė su antaniniais obuoliais – Tomas jais maitindavosi, ant grindų mesdavo graužtukus, naktį graužtukų tykodavo žiurkės.
Košmarai jo nekankino. Sapnai būdavo labai gražūs. Kelis kartus jis sapnavo nuostabiai malonų moters veidą, nepažįstamos jaunos moters baltą, spindintį veidą, moteris sakydavo jam: aš tave myliu. Štai kodėl jis pykdavo ant žiurkių, kai atsibusdavo nuo jų bruzdėjimo – būdavo sunku vėl susapnuoti tą patį sapną. Tomui patikdavo, kai spindinti moteris sakydavo meilius žodžius. Sapnai buvo geri, dėl jų Tomo negrauždavo sąžinė, kad yra neištikimas Monikai.
Palėpėje tarp šiukšlių ir skarmalų, obuolių nuograužų ir žiurkių egzistavo siela – labai graži ir dienos šviesoje, ir nakties tamsoje, bet, deja, serganti ir nelaiminga.
Kartą Tomas pabudo gūdžią naktį. Buvo tamsu tamsu – nešvietė mėnuo, tik žvaigždės silpnai žibėjo, – ir tylu kaip kape, net žiurkės nebrazdėjo, tarsi būtų ko nusigandusios ir tyliai tūnojusios urvuose. Ūmai Tomą persmelkė keista baimė – jausmas, kad kažkas yra čia, palėpėje. Jis nieko nematė, tik juto svorį, tarsi kažkas sunkus, blogas ir juodas, todėl tamsoje nematomas, būtų slėgęs jo krūtinę. Tomas gulėjo prasižiojęs, sustingęs iš siaubo, besidaužančia kaip kūjis širdimi, nedrįsdamas nė pasijudinti, kad įsitikintų, jog tamsoje nieko nėra. Joje nieko ir nebuvo. Jam tik pasirodė. Tik pasirodė. Bet kaip baisiai! Jis gulėjo vis dar negalėdamas pasijudinti, tačiau baimė palengva tolo nuo jo, kilo aukštyn kaip juodi dūmai, kol pagaliau išnyko tolybėse. Širdis ėmė plakti ramiau, vis ramiau ir ramiau, o paskui jam pasirodė, kad ji – stoja. Tomas pridėjo ranką prie krūtinės, bandydamas užčiuopti širdį, tačiau ji buvo visiškai nurimusi. Gal aš nebegyvas? – pagalvojo Tomas. Jei taip, tai gal ir kvėpuoti nebereikia? Jis sulaikė kvapą ir ilgai gulėjo sustingęs, nė nekrustelėdamas, o vėliau įtraukė oro, atsiduso ir pajuto ašaras akyse. Tomas pasivertė ant šono, įkniaubė veidą į pagalvę ir ėmė verkti – tyliai, graudžiai kaip mažas vaikas, kuris, vakare paliktas tamsiame kambaryje vienui vienas, prieš užmigdamas prisimena praėjusios dienos skriaudas.
Nurimo. Įsistebeilijo į langą, į nakties dangų, į žvaigždes. Pro ašaras jos atrodė tokios didelės ir neryškios. Tomas galvojo apie Moniką. Dieve mano, kaip gera, kai dar gali verkti ir ją prisiminti.
Staiga danguje jis pamatė labai gražią žvaigždelę. Ji buvo ne tokia kaip kitos – ji mirktelėjo jam ir pajudėjo. Tomas aiškiai matė, kaip ji – skaistus, jaukus šviesuliukas – tylutėliai ir lėtai juda tamsiu dangaus skliautu. Ką tai galėtų reikšti? Gal žvaigždelė skuba pranešti kam nors gerą naujieną? Tomas akimis sekė švieselę, bet netrukus ją užstojo namo siena, ir jis nepamatė, kur ji nusileido. Tomas neišdrįso tikėti, kad žvaigždelė buvo pasiųsta jam, tačiau bent trumpą valandėlę buvo gera ir ramu…
Tomas nepamena, ar po močiutės mirties jie šventė Kūčias, tarsi Jėzaus gimtadienis būtų išėjęs iš šių namų kartu su ja, tačiau šį kartą tėvas užsispyrė būtinai paruošti dvylikos patiekalų šventinį stalą. Tomas nulipo žemyn ir žiūrėjo, kaip jis šeimininkauja. Tėvas susirado seniūnijoje darbą, todėl buvo žvalus, energingas, pasitikintis savimi ir stengėsi paruošti patiekalus kaip pridera.
– Tradicija, – pasakė jis. – Tokia tradicija.
Tomui ji atrodė netikra. Na ir kas, kad tradicija? Juk viskas netikra. Švelnus rūpestingumas apgaubdavo namiškius, kai močiutė, sėdėdama už stalo garbingiausioje vietoje, švilpdama kiaurais plaučiais, dusdama iš susijaudinimo, spindinčiomis akimis dalydavo Dievo kūną ir kalbėdavo apie angelus, kurie, nematomi paprasta akimi, leisdavosi iš dangaus su dovanomis. Tomui atrodė, kad po močiutės mirties to pakartoti neįmanoma, todėl ir galvojo, jog tai, ką daro tėvas, tėra tik pamėgdžiojimas. Tėvui to nesakė. Net ir pats pakrutėjo – iš daržinės parnešė šieno kuokštą. Paskui užlipo į palėpę ir pagulėjo, o kai vėl nulipo, smagiai ūžė pečiukas, traškėjo eglinės pliauskos, katiliuke kunkuliavo vanduo, kilo garai, – virtuvė atrodė jauki ir pilna gyvybės. Tomas atsisėdo vienas prie Kūčių stalo. Valgyti nenorėjo – jam kaip tik buvo užėjęs nevalgymo periodas, bet karšto vandens buvo sočiai, o tirpią kavą paruošti lengva, taigi jis sėdėjo už stalo ir gėrė kavą, puodelį po puodelio, žiūrėdamas į gelsvą močiutės kryžių. Paties kryžiaus spalva buvo šilta, tačiau alavinį Jėzų, patamsėjusį nuo laiko, jau reikėjo nušveisti. Tomas galvojo apie močiutę, apie jos tikėjimą, šviesų ir tyrą. Ji mirė šypsodamasi. Ji tikrai pamatė šviesą. Dabar ji turbūt sėdi su Jėzumi gretimuose debesyse, tarsi foteliuose, ir žiūri milijardus dangiškosios televizijos programų – juk rūpi sužinoti viską, kas dedasi Žemėje, kaip gyvena kiekvienas žmogus, ypač tie, kurie kenčia ir yra nelaimingi (močiutė tikriausiai paliečia Jėzaus ranką ir paprašo atkreipti dėmesį, ką veikia Kalinauskų šeima). Kuo ilgiau Tomas apie tai galvojo, tuo labiau ėmė ilgėtis močiutės, tikrųjų Kūčių ir suprato, kad ilgisi meilės. O juk jis kažkada mylėjo, skaitė knygas, turėjo draugų. O kad visa tai sugrįžtų!..
Tomas šypsojosi.
Į virtuvę grįžo tėvas, triukšmingai pasakojo, kokį gerą matė filmą, ir Tomas, nenorėdamas, kad išsisklaidytų ta ypatinga ir maloni būsena, kurią laikė kalėdine dovana, išėjo į svečių kambarį. Atsisėdęs ant sofos prie išjungto televizoriaus, paėmė nuo lentynos albumą su nuotraukomis – norėjo prisiminti klasės draugus. Štai Monika – jos veidas jau nebekelia jam gilaus liūdesio, nes viskas buvo taip seniai ir ji nutolo kaip lengvutis debesėlis vasaros danguje. O šit ir jis pats – žiūrėdamas į save nebesisielojo dėl savo trūkumų. Vienoje nuotraukoje jo profilis atrodė netgi gražus. Žinoma, jei ne tas stambus, grubus smakras. Tomas uždengė smiliumi smakrą ir buvo beveik patenkintas. Gal tokį galima ir pamilti? Gal be reikalo jis save menkino, gal be pagrindo vengė veidrodžių mokyklos fojė? Tiesą sakant, juk su Monika nieko neišėjo kaip tik dėl šito prakeikto nevisavertiškumo komplekso. Nejučia Tomas pažvelgė į televizorių – tamsiame ekrane atsispindėjo mažytis atvaizdas, lyg jo susigūžusi siela būtų žiūrėjusi į jį iš tamsaus kambario.
Jis toliau sklaidė nuotraukas. Kiek čia gražių mergaičių! Tačiau Monikai, žinoma, jos neprilygsta. Tomas paėmė dar vieną nuotrauką – joje vos pastebimai šypsojosi mergaitė. Jis įsižiūrėjo atidžiau, ir atsitiko nepaprastas dalykas – pasaulis apsivertė kaip smėlio laikrodis, ėmė byrėti naujos smiltys. Tomas, rankoje laikydamas nuotrauką, ilgai sėdėjo nejudėdamas, apimtas švelnumo mąstė apie tą mergaitę. Kažkodėl jam pasirodė, jog ji – artimiausias žmogus pasaulyje. Tačiau praėjo dar kokia minutė, kol prisiminė jos vardą – Diana.
Labas, Diana!
Na, Tomai, pasistenk prisiminti daugiau!
Diana mokėsi dviem klasėm žemiau. Kai Tomas baigė mokyklą, ji turėjo rudenį eiti į vienuoliktą klasę, taigi buvo gal šešiolikos metų. Klasės draugės jam sakė, jog Diana juo domisi, girdi, jai patinka, kad jis toks linksmas, iš kur ji galėjo žinoti, jog linksmumas buvo tik kaukė, iš tikrųjų jis liūdėjo dėl Monikos. Diana buvo gera mokinė, graži ir protinga, tik labai tyli ir kukli mergaitė. Mokyklos susirinkimuose, kai neužtekdavo kėdžių, ji stovėdavo pasienyje su draugėmis. Kartą jis netyčiomis į ją pažvelgė ir negalėjo atitraukti akių, o Diana nusišypsojo gražia, skaisčia šypsena. Tomas prisimena tą šypseną. O kas nutiko vėliau? Atrodo, jis įskaudino ją, neišklausė Dianos, kai jai buvo sunku. Kodėl jis taip pasielgė? Tomas susirado daugiau nuotraukų su Diana. Ši mergaitė dabar jam buvo labai brangi. Juk ji myli, laukia. Jis ištaisys praeities klaidą, pasiaukos dėl jos ir išgelbės savo sielą.
O kaipgi Monika? Ji kaip debesėlis nakties danguje praplaukė pro mėnulio pilnatį, ištirpo, išnyko iš Tomo svajų ir sapnų. Jis pamiršo savo pirmąją meilę, tarsi jos nė nebūtų buvę. Dieve mano, taip atsitiko, nieko nebepakeisi.
Diana! Kokia ji panaši į tą gražią moterį, kurią Tomas sapnuodavo!..
Jis prisiminė naktį, kai mirė močiutė. Ji sunkiai sirgo, tėvas ir teta Liudvika budėdavo prie jos. Aną naktį jis, parėjęs iš lentpjūvės, miegojo palėpėje, staiga atsibudo – pajuto palėpėje esant kažką labai gerą. Suprato, kas atsitiko. Tėvas dar nevarstė apačioje durų, dar neverkė teta Liudvika, o jis jau žinojo. Ir jautė neapsakomą ramybę. Tikriausiai močiutė, prieš išskrisdama į dangų, dar buvo atėjusi pasėdėti ant lovos šalia savo anūko ir jam ant kaktos uždėjusi vėsų delną.
Močiutė ilgai kankinosi ir negalėjo numirti. Sudžiūvo, sunyko, kliedėdavo ir nieko nebesuprasdavo. Tomas tik vieną kartą ją aplankė, nes jam buvo labai skaudu matyti ją kenčiančią. Tąsyk Tomas į ją tyliai kreipėsi:
– Aš neturiu šiltos striukės. Juk tik pradėjau dirbti lentpjūvėje, dar negavau algos, neturiu už ką nusipirkti. Kuo apsivilksiu per tavo laidotuves? Juk žiema, šalta. Būk gera, dar pakentėk.
Gavęs pirmą algą, tuojau atidavė ją Odetai. Buvo sunkūs laikai, provincijos parduotuvės buvo tuščios, kaip iššluotos. Jis manė: Odeta Vilniuje tikrai suras šiltą striukę.
Močiutė mirė naktį iš ketvirtadienio į penktadienį, Odeta visada parvažiuodavo penktadienio vakarais, parvažiavo ir šį kartą. Ir atvežė Tomui šiltą striukę. Močiutė apskaičiavo, kad geriausia mirti ketvirtadienio naktį, kad budynės ir laidotuvės išpultų savaitgalį, kai Tomas jau turės striukę ir nešals su ja atsisveikindamas.
Geroji dvasia aplankė palėpę… Tomas žiūrėjo nuotraukas pasišviesdamas žibintuvėliu, galvodamas apie Dianą, ir jam atrodė, kad močiutė sėdi šalia jo angelo drabužiais, rami ir patenkinta, spinduliuojančiu veidu, didžiuodamasi tuo, ką dabar daro anūkas, – ji tarsi pašnibždėjo jam į ausį:
– Kvailuti, ji tau skirta. Neapvilk jos.
Tomas buvo neteisus manydamas, kad nori pasiaukoti dėl Dianos. Ji visada jam patikdavo – tai koks čia pasiaukojimas?
Dabar Diana, be abejonės, buvo pasikeitusi – juk prabėgo penkeri metai. Kaip jai susiklostė gyvenimas, ką ji veikia, kur mokosi? Akimirką Tomui suspaudė širdį – gal jis pavėlavo? Gal ji jau ištekėjusi arba turi draugą? Ne! Juk močiutė pašnabždėjo, kad ji jam skirta. Be to, jis įsimylėjo Kūčių vakarą, kai gimė Jėzus, – tai geras ženklas, nereikia tuo nė abejoti.
Tomas taip džiūgavo, kad vėl norėjo gyventi. Jis atsigulė lovon, apsiklojo sudriskusiom antklodėm, nuotraukas pasikišo po pagalve ir ėmė svajoti, kaip susitiks su Diana. Jis niekada nebuvo draugavęs su mergaite. Prisigalvojo visko.
Kitą dieną jis klaidžiojo po kambarius neišmanydamas, ką veikti. Norėjo gyventi, bet nežinojo nuo ko pradėti, todėl galiausiai vėl užlipo į palėpę svajoti. Visą pusmetį jis nieko nedirbo, gulėjo lovoje kaip lokys, kartais persivalgydavo. Paskui dingtelėjo, kad reikia susirūpinti savo išvaizda. Tomas atsistojo prieš didelį – žmogaus augumo – veidrodį ir įvertino savo trūkumus. Diana buvo aukšta, liekna mergaitė – kaipgi jis atrodys šalia jos? Prieš Naujuosius metus turėjo parvažiuoti sesuo, Tomas tikėjosi, kad jinai padės jam susitikti su Diana.
Tomas nusprendė iki susitikimo badauti, kad įdubtų skruostai, ir Diana suprastų, jog jis atgailauja. Netrukus ėmė gurgti pilvas, Tomas nežmoniškai užsinorėjo valgyti, tačiau sukaupė valią ir kantriai kentė alkį. Norėdamas atrodyti vyresnis, rimtesnis ir liūdnesnis, ėmė želdinti ūsus, derinti juos prie įdubusių skruostų.
Ketverius metus dirbęs, taupęs pinigus, Tomas nebuvo nusipirkęs padoresnių kelnių, teturėjo džinsus eiti į darbą, bet ir tie buvo suplyšę. Tomas juos išskalbė ir sulopė.
Parvažiavo sesuo. Iki Naujųjų metų likus dviem dienoms, Tomas iškūreno pirtį, nusiprausė, išsitrinko galvą, Odeta apkirpo jam plaukus. Tomui sukosi ir svaigo galva – taip tikriausiai ir turėjo būti penkias paras nieko nevalgius ir nemiegojus. Jis jautėsi labai nusilpęs, tačiau neprarado ryžto.
Tačiau kaip apie savo jausmus pasakyti Odetai? Sesuo visada blaiviai galvodavo, stebuklus ji vertindavo skeptiškai, o juk tai, ką norėjo pasakyti Tomas, buvo nereali fantazija.
Naujųjų metų vakarą tėvas svetainėje žiūrėjo televizorių, Odeta ruošėsi eiti į kultūros namus, į šokius. Ji stovėjo prieš veidrodį ir dažėsi lūpas, Tomas gūrinėjo aplinkui – išsipuošęs, susišukavęs. Tikėjosi, kad sesuo atkreips į jį dėmesį, ims klausinėti, tačiau Odeta susiruošė ir išėjo, o Tomas liko namuose tarsi jūreivis ant kranto laivui išplaukus. Slankiojo po kambarius, keikė savo neryžtingumą. Štai jau devinta, dešimta, vienuolikta valanda, o Tomas vis dar čia. Žlunga jo planai, jis bailys, bijo eiti ieškoti mylimosios. Sakoma, kaip sutiksi Naujuosius, taip juos ir praleisi, o Diana kažin kur, ir ji nė nežino, kad jis ją pamilo.
Tomo galva visai susisuko. Atrodė, kad lubos skrieja ratu kaip karuselė ir lyg koks girnų akmuo leidžiasi ant jo, o tuo metu kažkas šleikštaus iš vidurių kyla aukštyn. Jam pasidarė bloga. Baisiai nusigandęs puolė į priemenę, atidarė spintelę, kurioje tėvas laikė degtinę. Tirtėdamas kaip lapas, užsivertė butelį ir didesnę jo pusę iškliukino. Bet vis tiek buvo labai negera, neramu. Tomas nuėjo į ūkinį pastatą. Užsidegęs šviesą, ėmė žingsniuoti aplink obliavimo stakles tankiai mindamas kojomis lyg meistras, susirūpinęs, kaip čia geriau darbą padirbus. Tuo metu degtinė mušė Tomui į galvą, ir jis pasiryžo.
Kas bus, tas! Reikia susirasti Dianą!
O, kaip tamsu lauke!
Sniegas buvo nutirpęs. Tomas klampojo patižusiu keliuku į Paparčių kultūros namus drebėdamas, nenulaikydamas danties ant danties, vis įbrisdamas į balas.
Prie paradinių kultūros namų durų stovėjo būrys jaunuolių. Tomas praėjo pro šalį nepasisveikinęs, – nė vieno iš jų nepažinojo. Apsidžiaugė, kad jie jo neužkabino. Jis padavė kultūros namų direktoriui tris litus ir įėjo į salę. Šviesa, muzika, žmonių gausa Tomą pribloškė, ir jis valandėlę stovėjo nežinodamas, ką daryti, o paskui pamatė prie durų, prie koklinės krosnies, kelias laisvas kėdes.
Tomas sėdėjo patenkintas, jog išdrįso ateiti, dairėsi, ar nepamatys Dianos. Prie scenos šoko daug jaunuolių, tarp jų Tomas negalėjo įžiūrėti Dianos, ir širdis jam sakė, kad jos ten nėra. Durys buvo atidarytos, pro jas nuolat pavieniui ir būreliais įeidavo ir išeidavo žmonės. Niekas nekreipė į Tomą dėmesio.
Pamažu jis apsiprato su aplinka, tik muzika jam nepatiko – atrodė, kad, užkalant grabą, plaktukai kaukšėtų.
Buvo jau po dvyliktos. Iš kultūros namų kiemo į dangų leido raketas. Žmonės sveikino vieni kitus su Naujaisiais metais. Tomas nuleido galvą ir susimąstė.
Ir išgirdo tariant jo vardą. Pakėlė galvą. Prie pat jo stovėjo daili mergina, atokiau – jos draugė, kuri ištarė vardą. Ji ir buvo Diana. Baltas skruostas, šviesūs plaukai, papurę ant pečių. Mergina spindinčiomis akimis žvelgė į šokančiuosius, tikriausiai ieškojo draugų. Nors lauke dulksnojo, Diana vilkėjo trumpais kailinukais – jų tamsūs plaukeliai blizgėjo nuo drėgmės. Ji – tokia artima, graži, miela – stovėjo šalia, bet jo nematė. Tomas pakilo nuo kėdės.
– Labas, Diana! Sveikinu Tave su Naujaisiais metais!
Apimtas neapsakomo švelnumo, jis ištiesė rankas.
O Diana?
Ji sustingo, žiūrėjo į Tomą išplėstomis akimis, paskui ėmė atatupsta trauktis link durų, staiga ryžtingai apsisuko ir išėjo.
Tomas stovėjo bejėgiškai nuleidęs rankas ir dairėsi kaip ligonis daktaro, kuris turėtų suteikti jam pirmąją pagalbą. Jis grįžo į savo vietą prie krosnies. Viduriuose tapo baisiai šalta, tarsi būtų prarijęs ledinę sniego gniūžtę. Jis sėdėjo kamputyje jausdamas, kaip sielvartas ir muzika, lėta, liūdna muzika, vilnija aplinkui lyg tamsi jūra, kurią kartkartėm nutvieskia trumpi šviesos blyksniai. Numirtų – nebūtų taip nyku, aplink kapuose gulėtų kiti numirėliai, o čia, tarp gyvųjų…
Netrukus jis išėjo.
Namie pažvelgė į veidrodį – akių lėliukės buvo išsiplėtusios, tamsios, gilios, tarsi matinės. Jis ilgai stovėjo, žiūrėjo į savo akis, į išbalusį veidą jausdamas, kaip iš to pasaulio, kurį susikūrė per šias septynias dienas, nelyginant iš kokio didžiulio smėlio laikrodžio, byra paskutinės smiltys…
Jis užlipo į palėpę, nuo šalčio kalendamas dantimis nusirengė. Gulėjo susirietęs į kamuoliuką, nuščiuvęs ir ramus. Užmigo labai greitai.
Po pietų parvažiavo Odeta. Tėvas liko viešėti pas tetą Liudviką, o ji skubėjo grįžti į Vilnių. Odeta, rinkdama savo daiktus, vaikščiojo po kambarius paniurusiu veidu, o Tomas, bejėgiškai sekiodamas ją akimis, sėdėjo ant sofos kaip neįgalusis vežimėlyje. Šokiuose jis tikriausiai padarė kažką negero, netinkamo, norėjo pasiaiškinti, bet neišdrįso prakalbėti.
Odeta atsisveikino ir išėjo – Tomas pro langą matė, kaip ji eina taku palei gyvatvorę. Širdy liko visiškai tuščia.
Diana nusisuko nuo jo. Nemylėjo, nelaukė jo tuos metus. Diana atrodė laiminga ir patenkinta, kol jo nepamatė. Meilę jis prasimanė. Tai buvo tik sapnas. O gal ne? Gal viskas daug sudėtingiau, tik jis nesupranta žmonių gyvenimo? Jau geriau komendantas būtų uždaręs Tomą į kalėjimą, kaliniai jį būtų nužudę, ir jam būtų buvę gera danguje su močiute. Tikriausiai ir mama tenai. O dabar siela bijo palėpės, tūkstančiai minčių ir klausimų ją kankina. Iš kur ta tuštuma? Gal ji atsivėrė todėl, kad Tomas išdavė savo pirmąją meilę? Juk išdavė – pasižadėjo prieš Dievą ir netesėjo. O gal Dievas jį baudė už tai, kad suteikė skausmo Dianai? Dėl katros jis dabar kenčia – dėl pirmos ar antros? O gal dėl abiejų? Jėzus su močiute jį suvedžiojo. Jėzus atsiuntė žvaigždelę, o močiutė pakuždėjo į ausį. Dabar jis suvedžiotas iki gyvenimo galo.
Po poros dienų Tomui pagerėjo, jis užsinorėjo valgyti. Manė: pradės valgyti, pradės ir miegoti, galbūt viską užmirš, vėl viskas bus kaip anksčiau. Ne, nebus! Reikia atkentėti už tai, ką bloga padarė tai mergaitei. Per lengvai jis norėjo ją laimėti. Galbūt ji pagailės Tomo, kai pamatys tikrą jo kančią. Kelias dienas jis kentė alkį, paskui vėl nė valgyti nebenorėjo, pasidarė dar blogiau, negu buvo.
Jis pasitaisė guolį svetainėje, kad būtų arčiau tėvo, kad justų jį esant gretimame kambaryje.
Tomas dažniausiai negirdėdavo, kada tėvas išeidavo į darbą, nes kaip tik tuo metu, paryčiais, trumpam užmigdavo. Atsibudęs ilgai negalėdavo pasijudinti, tik žiūrėdavo pro langą į raudoną, šaltą žiemos saulę, o kai galų gale prisiversdavo atsikelti, kiūtindavo iš kambario į kambarį šlepsėdamas didelėmis vilnonėmis kojinėmis kiaurais kulnais. Tėvas palikdavo pavožęs šiltų bulvių ir blynų – iš pradžių Tomas jų neliesdavo, bet paskui, susiprotėjęs, kad tėvas gali susirūpinti, atiduodavo maistą Čarliui, šuniukui, kuris buvo pririštas prie tvarto. Jis šlepsėdavo nuleidęs galvą kaip kankinys, kambariai ir grindys per naktį būdavo atšalę, ir jis gūždavosi, apsikabindavo rankomis liemenį, lyg nešiotų savo skausmą kaip kūdikį sūpuodamas jį, kad pagaliau nurimtų, užmigtų.
Užėjo šalčiai. Tėvo kambaryje kiekvieną dieną reikėdavo kūrenti krosnį. Jis eidavo persinešti malkų. Kaip sunku prisiversti tai daryti slegiant liūdnoms mintims ir beprasmybės nuojautai, tačiau kai eglinės pliauskos imdavo spragsėti, traškėti, pasidarydavo truputį smagiau. Tomas įsivaizduodavo, jog laužas liepsnoja. Praverdavo krosnies dureles, kad matytųsi ugnis, kėdę patraukdavo atgal ir šildydamasis kojas kiūtodavo, kol pakuroj imdavo žioruoti žarijos.
Kai krosnis įkaisdavo, Tomas užstumdavo sklendę, atsiremdavo nugara į karštus koklius, o visai sutemus, užžiebdavo šviesą. Iš darbo pareidavo tėvas. Jis pavalgydavo ir eidavo miegoti. Jie beveik nesišnekėdavo. Kitą rytą tėvas vėl išeidavo į darbą.
Atsikėlęs Tomas šlepsėdavo į virtuvę. Ten prie lango, įtaisytas į metalinį žiedą, imituojantį beržo šaką – baltą su juodais brūkšniais, kabojo vazonas, jame augo Benjamino fikusas. Odeta atvežė jį iš Vilniaus – mažą augalėlį, kuriuo Tomas galėtų rūpintis kaip geru draugu. Fikusas buvo maždaug poros sprindžių aukščio, labai gražus, tvirtu stiebu, tamsiai žaliais blizgančiais lapais. Atrodė lyg mažas medelis. Odeta sakė, kad jis užaugęs turėtų būti didumo sulig žmogum.
Tačiau vienas dalykas Tomui nepatiko. Vazono dugne buvo skylutė, pro ją išlindęs kyšojo mažas šaknų kuokštelis lyg barzdelė. Tos šaknelės iš oro negauna jokių maisto medžiagų – tai kam jos reikalingos? Tomas ėmė ir nupešė tas šakneles.
Kokią jis padarė klaidą!
Fikusas ėmė mesti lapus. Iš pradžių nukrito vienas lapas – Tomas ryte rado jį ant grindų. Kitą rytą jis rado jau kelis nukritusius lapus. Augalas juos metė tarsi ruošdamasis žiemai. Tomas suprato, kad fikusas nyksta, bet kodėl? Gal virtuvėje jam per šalta, per mažai šviesos? Gal jam trūksta maisto medžiagų, gal reikia dažniau laistyti? Tomas pernešė vazoną į svečių kambarį, į saulėtąją namo pusę, patręšė fikusą pelenais, palaistė švariu, sušildytu vandeniu – tai jis darė kiekvieną dieną, tačiau fikuso lapai gelto, džiūvo ir krito vienas paskui kitą.
Ir vis dėl to, kad Tomas nutraukė tas šakneles!
Slinko dienos. Ant grindų buvo prikritę susiraičiusių, pajuodavusių lapų, Tomas į juos žiūrėjo neprisiversdamas surinkti – argi ne vis tiek, jeigu fikusas nebeatsigaus?
Dabar žiūrėdamas į nykstantį fikusą jautė, kad jie – lyg broliai dvyniai, nykstantys kartu dėl tos pačios klaidos. Argi Tomas, užgniaužęs meilę, nenutraukė ir savo šaknų? Dabar jis nepatektų į dangų pas močiutę, jei būtų nužudytas kalėjime, nes paniekino gyvenimą.
Kiekvieną dieną Tomas ateidavo pasižiūrėti fikuso ir ant grindų rasdavo vis daugiau susiraičiusių lapų. Viršūnė dar žaliavo, bet ir ji nudžius, fikusas sunyks, numirs, ir visi mes mirsime.
Tie krintantys fikuso lapai – kaip mintys apie nebūtį ir išnykimą. Mirtis neatneš ramybės, siela vis labiau kentės, kris į juodą bedugnę.