***
Langai atidari
traukiny tarp Varėnos ir Marcinkonių.
Sueina klegėdamos dzūkės,
pardavusios lepeškas –
gėlala, saulala, motula, dzie...
Ant kito kalnelio,
kitame krašte
liesa mergaitė
vanagėlio akimis seka
sierą traukinio gyvatėlę:
toli, toli –
gal ties Mauručiais.
***
Išėjau
į tamsų, pasenusį sodą.
Viena žvaigždė danguj,
kita – ant žemės.
Jonvabalis
žibėjo po obelim,
kurioj anais metais
perėjo kikilis.
***
Rupūžėle,
bobute storoji,
išvengusi dalgio ašmens
ir mūsų žalčių,
kur tu dabar žiemoji?
Įsirausk į mano gėlyną,
po buvusios obels pašaknėm,
po narcizo keru.
Pasiilgsiu kerinčios tavo akies
auksiniais krašteliais.
Kai laikiau tave delnuose,
įveikusi baimę.
***
Močiutė man drausdavo švilpaut –
prisišauksi piktąją dvasią.
Kasmet nusikalstu
tam draudimui.
Susišvilpauju su varnėnais,
parlėkusiais į mūsų inkilus,
ir volunge,
už upelio
šaukiančia lietų.
***
Galusody,
liepų ir eglių užuovėjoj,
augo sena, pasvirusi obelis –
dvilypė.
Mama man drausdavo
valgyti jos obuolių –
kad nesusilaukčiau dvynukų.
(Sergėk Dieve – trynių!)
Vaikų aš nesulaukiau,
bet tų trilypių grapštukų skonis
lig šiol gomury.
***
Su broliuku rituojam
nuo Didžiojo kalno
iki pat Pervažos.
Katpėdėlės šiugždėdamos braukia
per skruostus.
Atsistoju –
Revai sukasi
su visais kloniais ir atšakom,
skruzdžių liūto piltuvas
siurbia mano broliuką.
Jau dešimt metų nemačiau
jauniausiojo brolio.
Jis – Rusijoj,
Jehovos liudytojas.
***
Krygelynėj
po išduobtu akmeniu
kadaise pakišau savo žiūroną,
sudėtą iš trijų pailgų stikliukų,
pripiltą spalvotų druzgelių,
juodu popierium storai apsuktą,
suraišiotą raudonu siūlu,
mamutės dažytu alksnio žieve.
Kai labai ramu,
padūmavusiam toly
kartais regiu
dvi basas jaunas moteris,
susėdusias ant kūdros kranto.
Jos žaidžia mano žiūronu,
paskui žiūri į mane
lyg iš pageltusios nuotraukos.
Tai mano motina
ir vienintelė jos draugė,
prieš karą
repatrijavusi Vokietijon.
***
Sesuo šveičia grindis,
primynusi ražą.
Saulės pluoštai pro langą
kaip nytys.
Man – kiaulytė,
neprašneku,
pagurklis
kaip tos strazdanotos tetos,
kurią pernai užtiko
su svetimu vyru,
kai nuo mūsų lauko vežė
kolchozo rugius.
Kiurksau ant mūrelio,
audžiu tom saulės nytim
sykiu su voru,
nusileidusiu iš juodos palubės.
***
Karščiavau,
kambarys sukosi,
tėvas leido peniciliną,
lašino vandenilio peroksido
į geliančią, šnypščiančią ausį.
Virtuvė kvepėjo
aviečių šaknim ir serbentų ūgliais.
Paskui tėvas atnešė gaidį
liepsnojančia skiautere.
Lyg ne savo ranka glosčiau
sruvias žvilgančias plunksnas,
jis vis taikėsi man įkirst,
perkreipęs rudą akį,
ne laiku užgiedojo kaži kokiu balsu.
Ir aš vėl įnikau
sukti medsukį,
įstačius jo kotą
į duobutę pašinuotose grindyse.
Ta duobutė
tebėra iki šiol –
penktoj lentoj nuo slenksčio,
parduotoj sodyboj, tėviškėj.