Jonas Mačiukevičius. Porcija. Romanas (2)

       Mirė.
       Visi keliai veda į Romą. Visos mintys apie mirtį ar pomirtinį gyvenimą veda prie įkyrių minčių apie gyvenimą.
       Į ką buvo panaši Martyno mirtis? Į Iloną – jam likimo ar atsitiktinumo pamėtėtą Porciją? Ar ji buvo tokia pati kaip ir jo gyvenimas – paties per daug sureikšmintas, kitų per daug sumenkintas?
       Daug klausimų. Geriausiai nusiraminti bibline tiesa apie mirtį, kuri sustiprina ramybės jausmą... Juk iš tikrųjų sustiprina... Arba reikia suvokti, kad homo sapiens sukūrė biologinė evoliucija. Ribotas individo gyvenimo laikas yra privaloma sąlyga, kuri galiausiai sukūrė žmogų. Štai kaip paprasta, tik, brolyti, nesidžiauk prisikasęs prie tiesos, geriau pagalvok, kaip iš tos duobės išsikapstysi.
       Prisikankino. Skausmas ir kančia – skirtingi dalykai. Įtariu, kad jam užteko ir skausmo, ir kančios. Į ką ši buvo panaši? Į Iloną – jau ne Šekspyro, o jo Porciją? Į neparašytą knygą? Į nerealizuotas idėjas?
       Kodėl aš dabar prisimenu Iloną? Jeigu būtų mano valia, ją tarsi dulkelę nušluostyčiau nuo Martyno gyvenimo. Mano mintys sukosi apie kažką tikresnį ir tauresnį negu Ilonos dėmesys Martynui. Deja, tik dėmesys. Martyną suprantu: geram katinui ir gruodį morčius. O kaip suprasti Iloną?
       Martynas prie skulptūrytės ir kitur tiesiog negalėjo su manimi nekalbėti apie ją, nors savo santykius su išdykėlė studente nuo visų kitų slėpė. Kai keletą kartų prie kitų kažką leptelėjau apie apkvaišusį seneliuką ir mergaitytę trumpu sijonuku, paskui jis mane auklėjo:
       – Supranti, tėvai, mums reikalinga konspiracija, kitiems nebūtina žinoti mūsų istorijų.
       – Nebūtina. Tylėsiu kaip kapas. Tik žinok, seni, kuo tu giliau kiši galvą į smėlį, tuo viešesnis bus tavo užpakalis.
       – Nesirūpink mano užpakaliu. O tau tylėti nereikia, – Martynas pasislinko arčiau manęs. – Apie ją galvoti, kalbėti man labai malonu. Net svarbu. Toks jausmas, lyg ja užsigardinčiau savo gyvenimą. Lyg ant košės užsipilčiau spirgučių ir taukų. Na palyginimas supaprastintas.
       – Išprotėjo seneliukas. Žmonės užsinori visko iš karto, bet nieko negauna ir daug metų. O šviesą užgesinus visos moterys nuostabios.
       – Bet kai šalia mūsų yra kitų žmonių, kalbą turim koduoti. Sugalvokim tokias žaidimo taisykles, kad mums viskas būtų aišku, o kiti nieko nesuprastų.
       – Atsikvošėk, seneli. Žinok: kuo mažiau mylime, tuo daugiau miegame. O miegas – sveikata.
       – Juk ir karo metais kiekviena svarbi operacija turėdavo koduotus pavadinimus. Uraganai – ir tie moteriškais vardais pavadinti. Gyvenimą arba ką nors kitką apibūdinti tiesmukai – neįdomu.
       – Tas kas nors kitkas – meilė?
       – Nežinau. Bet nenorėčiau, kad kiti gromuliuotų mano istorijas. Todėl ir siūlau šnekas apie Iloną – užkoduoti.
       – Koduok.
       – Man labai patinka Henriko Radausko posmelis:

      
       Gerai nežinau – stoviu ar sėdžiu po akacijos šakom, bet šiuo atveju tai nesvarbu. Vyriškai sutariam: pavadinkim tą mano nesąmonę Akacija. Tu paklausi manęs: „Kaip tavo Akacija?“ Visi pamano, kad aš kokiame nors kolektyviniame sode auginu akaciją. Aš atsakau: „Žydi“. Vadinasi, viskas gerai. Jeigu aš sakau, kad buvau trumpam išvykęs į žydinčią akaciją pažiūrėti, vadinasi, buvau susitikęs su Ilona. Manau, tu greitai susigaudysi ir suprasi, apie ką kalbu, o kitiems atrodys, kad svaičioju.
       Pagalvojau, kad nusivažiavimas iki akacijos krūmo – akivaizdus suvaikėjimo požymis. Jeigu iš žmogaus atimamas humoro jausmas, vadinasi, yra už ką.
       – Ak, vargše meilės kankiny, – tik tiek pasakiau, lyg atspėdamas, kad jam reikės daug kentėti.
       Už kokias nuodėmes?
       Ar negalėjo kitaip būti?
       Tokie banalūs klausimai ne vieną mūsų užplūsta analizuojant kitų gyvenimus ir mirtis. Tokios „analizės“ gali nuvesti iki absurdo.
       Gerai, kad prisiminiau Martyno laišką Ilonai, kurio viso taip ir neperskaičiau. Koks Martynas buvo jaunystėje ir ar tuomet žiūrėjo į dangų?
       Žiūrėjo.
       Martynas, niekada nieko nepasakojęs apie savo gyvenimą, kartą (tuštinome, rodos, jau antrą degtinės butelį) atsivėrė:
       – Žinai, vyruti, aš kariavau.
       – Žinau. Šešioliktojoje lietuviškoje divizijoje. Mūsų biografijos kai kam įdomios ir jos spausdinamos.
       – Apmyžt ir padegt tas išspausdintas biografijas. Iš tiesų aš kariavau tik vieną sykį. Surinko mus, lietuviukus, išsiblaškiusius po visą sojūzą, davė po šautuvą, po dešimt šovinių ir kažkieno gimtadienio proga liepė užimti Aukštumą. Za rodinu, za Stalina.
       Išgėrėme.
       – Taigi, vyruti, vos tik pasileidome tos Aukštumos link, prasidėjo toks pragaras, jog kritome net nenusikabinę nuo pečių šautuvų. Į priekį skuisti buvo didžiausia nesąmonė, bėgti atgal – tas pats. Paskui mus slinko specialus būrys, kuriam buvo įsakyta šaudyti visus, kurie pabandytų pasukti atgal. Nemylėjo Josifas lietuviukų. Manau, prie tos Aukštumos gyvi išliko tik sužeistieji.
       – Tai ar užėmėte tą Aukštumą?
       – Nežinau. Apmyžt ir padegt tą Aukštumą. Za rodinu, za Stalina.
       Išgėrėme.
       – Prie manęs kažkas bumbtelėjo, tikriausiai nelabai didelė bombikė. Trenksmas nutilo, apėmė tokia palaima, kad baigėsi ta beprotybė, ta nesąmonė. Kai atmerkiau akis, pamačiau aukštą aukštą dangų. Žinai, vyruti, pirmą kartą supratau, kad yra dangus. Jis buvo toks keistas. Ir aš kažkoks keistas buvau.
       – Kiek tau buvo metų?
       – Gal jau per dvidešimt.
       – O toliau?
       – Toliau. Net nežinau, kiek praėjo laiko, para ar daugiau, bet pajutau, kad kažkas mane tempia, o su manim slenka ir tas aukštas, keistas dangus. Vienas jo gabalas, kuris būtų skirtas tik man.
       – Tai kas tave tempė?
       – Kas? Žinoma, jauna, graži rusikė.
       – Ir sekasi žmonėms.
       – Pasisekė. Ji ir išlaižė žaizdas, kurių ant mano nuodėmingo kūno buvo net septynios. Viena, sakė, beveik mirtina.
       – O ką tu paskui su ta rusike darei?
       – Vedžiau.
       – Išmintingas poelgis, nors ir nelabai originalus.
       – Ne tavo reikalas.

      
       Aš niekada nebuvau matęs Martyno žmonos. Jis lankydavo nemokamas parodas, nemokamus koncertus, kaip karo dalyvis gaudavo kvietimus net į elitinius renginius, bet visur sukinėdavosi vienas. Neretai Martyną pasikviesdavau į savo šventes, nors namiškiai prieštaraudavo, nes tas grubijonas prisigėręs visada iškrėsdavo kokią nesąmonę – ką nors sudaužydavo, išmušdavo durų stiklą, pakišdavo ranką po šalia sėdinčios padorios moters sijonu. Visoms moterims jis buvo atgrasus, jos visada leisdavo man suprasti, kad būtų daug geriau, jei jis negadintų padorios kompanijos arba bent ateitų su žmona, kuri, be abejonės, laiku išvestų tą kuilį.
       Bet Martynas visada ateidavo vienas. Pamatęs miesčioniją, elgdavosi įžūliai.
       Priekaištauti jam nenorėjau. Visada maniau ir manysiu, kad žmogus elgiasi taip, kaip jam geriau. Kai man pasakydavo, kad galbūt reikėtų kaip nors pakoreguoti Martyną, atsakydavau:
       – Aš ne dresiruotojas.
       Taigi Martyno žmonos nebuvau matęs ir, manau, mažai kas ją yra matę. Buvo galima pagalvoti, kad jos nėra ir niekada nebuvo. Bet ji buvo, neretai Martynas palikdavo mane prie skulptūrytės ir bėgdavo atlikti žmonos užduočių – ką nors nupirkti ar sutvarkyti kokį nors buitinį reikaliuką. Žmonos užduotis jis paklusniai vykdė, turbūt nė karto jos nebuvo pavedęs, kartais man net būdavo keista, kad toks plevėsa yra labai pareigingas šeimos žmogus.
       Kai jis jau paralyžiuotas gulėjo lovoje ir kai aš jam dar paskambindavau, atsiliepdavo ji, visada vienodai, be jokių emocijų, iš kurių būčiau galėjęs nuspręsti, ar ji patenkinta, ar nepatenkinta, kad skambinu vyrui, pasakydavo, jog jis šiuo metu nemiega, ir Martynui perduodavo ragelį. Kartais pasakydavo, kad miega arba tupi ant basono. Sykį net pamaniau: kalba į telefono atmintį įrašytas balsas su rusišku akcentu.
       Kai Tomo Mano išvedžiojimais „uždariau“ dešimties Martyno gulėjimo metų ir bėgančio laiko derybų su savimi skirsnį, taip ruošiausi pasielgti ir su Martyno žmona. Nieko daugiau apie ją nežinojau, net jos vardo neprisiminiau. Bet vis dėlto man dabar buvo ne visai bereikšmiai jų santykiai. Juose slypėjo kažkas, ko aš nebuvau pajutęs kitų šeimų santykiuose. Juk jeigu kaimynų, giminių ar draugų šeimyniniai gyvenimai perregimi, be jokių paslapčių, jie labai nepatrauklūs. Tik įžvelgiama ar nujaučiama paslaptis mus sudomina.
       Dabar prieš tą moterį – gyva ji ar jau mirusi, – aš jaučiausi šiek tiek kaltas ir šiek tiek niekingas. Argi galima taip greitai pamiršti draugą, per anksti jį palaidoti? Tarsi gyvą užkasti...
       Įdomu, ar ji žinojo apie Martyno meilę Ilonai? Gal tik girdėjo, kaip jis telefonu man kažką pliurpia apie Akaciją?
       O gal nujautė, kad aš juos supažindinau?
       Supratau: jeigu turiu bent kiek padorumo, turiu jai paskambinti, bent jau įsitikinti, ar ji dar gyva.
       Ir štai tuomet prisiminiau vieną labai svarbų dalyką. Mes abu buvome rašytojai. Kai jis grįžo iš karo, išleido knygą. Nemačiau jos, neskaičiau, manau, kad nė vienas iš gyvųjų genijų tos knygos nėra skaitęs. Martynas grįžo kaip nugalėtojas, gavo gerą tarnybą, išleido knygą, buvo priimtas į Rašytojų sąjungą. Greit prarado tarnybą – šiek tiek per dažnai į ją ateidavo su kvapeliu. Nesakyčiau, kad Martynas buvo girtuoklis, jį būtų galima pavadinti nemokančiu gerti, deja, „nugalėtojo“ tarnybai ir toks gėrimo būdas netiko. Bet Martynas tos tarnybėlės per daug ir nesigailėjo, nes kaip karo invalidui jam buvo paskirta nemaža pensija, geras butas, ir neišlaidaudamas jis ramiai galėjo gyventi.
       O Martyno rašytojavimas man, kaip ir kitiems, panėšėjo į anekdotą. Tarnybą gavo trumpam laikui, o nariu tapo visam gyvenimui. Kiekvienais metais važiuodavo į kūrybos namus, kurių buvo ir Pietuose, ir Šiaurėje, gaudavo net kūrybines komandiruotes, galėjo gydytis valdžios vyrams skirtoje poliklinikoje, naudotis išrinktiesiems skirtomis sanatorijomis, vasarą gaudavo kambarį Valakupių miške. Kiti šių gėrybių jam pavydėdavo, o aš jiems atkirsdavau, kad jis visai teisingai leidžia laiką. Mat pats Martynas, beje, visai kitame kontekste, man buvo sakęs, kad gyvenimas – tai laiko leidimas: vieni jį leidžia smagiai, kiti – nuobodžiai.
       Visokio gėrio Martynui nepavydėjau, nuoširdžiai maniau, kad septynios žaizdos ant jo kūno – viena jų galėjo būti mirtina, – lyg medaliai, už kuriuos gaudavo privilegijų. Bet kai kiti, Martynui grįžus iš kūrybos namų ar kūrybinės komandiruotės, vis dažniau pašiepdavo reikalaudami kūrybos rezultatų, aš būdavau jų pusėje. Neretai paklausdavau:
       – Tai kada parodysi savo šedevrus?
       – Parodysiu, – ramiai atsakydavo Martynas. – Bus laikas, gims ir vaikas.
       Kadangi knygą galima rašyti visą gyvenimą ir jeigu tas laikas yra geros meninės kokybės garantas, kitokių ataskaitų iš Martyno niekas nereikalavo. Be to, knygą galima visą gyvenimą rašyti ir neparašyti. Neatspėjama rašytojo dalia.
       Martyno pažadas, jog vis dėlto gims vaikas, man buvo reikšmingas, aš jam net pavydėjau, kad jis, ko gero, tikrai kantriai siekia tobulybės, juvelyriškai šlifuoja kiekvieną žodį, kai aš beveik kasmet išleidžiu po knygelę ir neretai kritikai pakritikuoja už skubotumą.
       Martynas iš tikrųjų buvo pasitikėjimą kelianti asmenybė. Kritiškai mąstė, domėjosi visais menais, skaitė knygas. Na o savikritiškumas bylojo jo asmenybės brandą, – rašliavyčių jis negamino, glūdino savo grynuolį, nors, tiesą sakant, kartais pagalvodavau, kad tik leidžia laiką. Kartais smagiai, kartais nuobodžiai.
       Esame ir rimčiau pasikalbėję apie kūrybą. Tada, kiek prisimenu, jis pirmiausia paklausė:
       – Tėvai, ar tu man gali atsakyti, kas yra tavo rašymai?
       – Galiu. Kūryba.
       – Puiku. O ar gali atsakyti, kas yra kūryba?
       – Atsakymų gali būti daug, – kiek pagalvojęs atitariau. – Vienas jų: kūryba – tai laisvė.
       – Nenugrybavai. Tiesiog – dešimt balų. Einame toliau į mišką. Kūryba – laisvė. Tu gali rašyti apie ką tik nori. Tiesa, tiek vidinis, tiek išoriniai cenzoriai kai ką apkarpo, bet iš principo tu gali rašyti apie viską: apie meilę, mergas, apie medžius, paukščius ir netgi apie sapnus. Sutinki?
       – Sutinku.
       – O dabar pasakyk man, kas tave verčia rašyti? Kodėl tu ne malkas skaldai, ne traktorius remontuoji, o rašai?
       – Nežinau. Įtikinamo atsakymo neturiu.
       – O aš turiu. Tave verčia rašyti tai, apie ką tu rašai: meilė, mergos, medžiai, paukščiai, sapnai.
       – Tikriausiai, seni, tu teisus.
       – Varom toliau. Ar tau neateina į galvą tokia mintis: jeigu yra laisvė rašyti, tai yra ir lygiai tokia pati laisvė nerašyti. Rašyti galima apie viską ir apie viską galima nerašyti. Tai, kas verčia rašyti, verčia ir nerašyti. Todėl tarp rašymo ir nerašymo galima padėti lygybės ženklą.
       – Tai kodėl tu neini skaldyti malkų ar remontuoti traktorių, o trainiojiesi po Rašytojų sąjungą?
       – Matau, manęs nesupratai. Beje, ko iš tavęs tikėtis? Ariogala, ir tiek. Bet pabandysiu iki galo išaiškinti. Jeigu rašymas ir nerašymas – tapati kūrėjo būsena, vadinasi, kūriniai nieko neįrodo, nieko nepaneigia. Svarbu vidinė būsena. Ir todėl aš esu ne malkų skaldytojas, o rašytojas. Tik tai, kas tave verčia rašyti, mane verčia nerašyti. Šiek tiek skirtingos kūrybinės nuostatos. Žinoma, gali būti, kad aš persistengiau. Bet, šiaip ar taip, aš negaliu prisidėti prie plagiatorių, kurių daug rašytnamyje. Beveik kiekvienoje knygoje kas nors yra nuplagijuota nuo Dostojevskio, Tolstojevskio ir dar velniai žino nuo ko.
       – Kopijuojant kitus pasiekiama didžiausio savitumo, – smagiai leptelėjau.
       Tuo diskusija pasibaigė.

      
       Po to, kai Danguolė pasakė, kad Martynas kasdien Ilonai rašo laiškus ir kai aš, perskaitęs vieno jų pastraipėlę, pajutau, jog tie laiškai tikrai nėra praleisto laiko atpasakojimai, priverčiau Martyną pasikalbėti apie kūrybą. Paklausiau:
       – Seneli, privalai neišsisukinėdamas man pasakyti: ar tu šiuo metu ką nors rašai, ar ne?
       – O kodėl, tėvai, aš tau privalau pasakyti?
       Vienas kitą „seneliu“ ir „tėvu“, pašiepdami save, pradėjome vadinti po to, kai įsipainiojome į meilės studentėms Danguolei ir Ilonai raizgalynes. Jis už savąją buvo vyresnis keturiasdešimčia metų, aš – dvidešimčia. Taigi galėjome joms būti seneliu ir tėvu. Lyg nujausdami, kad kiti kaip tik dėl to gali mus traukti per dantį, paskubėjome užbėgti pašaipūnams už akių ir pradėjome patys iš savęs juoktis.
       – Bent todėl, kad kalbėjimai vien apie mergaitytes ar politiką susina mūsų bendravimą. Jeigu tave tenkina niekuo neįpareigojantys, paviršutiniški pasišnekėjimai, gali neatsakyti. Taip bendrauja gausybė žmonių, jiems to užtenka ir dangus dėl to negriūva. Bet man banaliukų jau neužtenka, bijau, kad atsiras dingstis tavęs vengti.
       Mano žodžiai, o gal tai, kaip jie buvo ištarti, Martyną paveikė. Jis kurį laiką tylėjo, paskui įdėmiai pasižiūrėjo į mane ir tarė:
       – Ką konkrečiai, tėvai, nori sužinoti? Juk aš galiu atsakyti, kad rašau skundus. Tai irgi rašymas.
       – Seneli, kai tu rašytojų susirinkimuose sėdi pirmoje eilėje ir konspektuoji visų kalbas, daugelis mano, kad paskui užrašus perduodi saugumui ir už tai gal net pinigų gauni.
       – O ką tu jiems atsakai? – susidomėjo Martynas.
       – Jeigu labai atvirai – ir man yra kilę tokių minčių. Bet kitiems atsakau: žmogus tikriausiai rašo dienoraštį, kurs memuarus, galbūt kiekvieną įdomesnę kolegų mintį perduos ateinančioms kartoms.
       Dabar Martynas dar ilgiau tylėjo. Jau buvau pagalvojęs, kad jis, kaip įprasta, pasakys, jog žmona prisakė nupirkti sviesto ir varškės ir paliks mane vieną prie skulptūrytės. Bet taip neatsitiko.
       – Susitarkim, tėvai: saugumo temos negvildenkime, ji per daug nuvalkiota, kiekvienas kiekvieną įtaria, o iš tiesų niekas nieko nežino. Bent jau mudu vienas kito neįtarinėkime. Dėl rašymų galiu pasakyti tik tiek: rašau, bet ne šiems laikams, o ateičiai. Šių laikų aš negerbiu, nejaučiu prasmės, noro ir, svarbiausia, vidinės būtinybės šiandienos visuomenei rašyti.
       – Tyliau, – parodžiau į Leniną, – šitas diedas visada ir visur yra su liaudimi, tai yra su mumis. Įsivaizduoji, – norėjau šiek tiek pakreipti kalbą į kitą pusę, – kartą su vienu estrados dainininku, pavardės nesakysiu, pakaušę atėjome diedo apmyžti, ir mums tai pavyko, nors, kaip matai ir žinai, diedą dieną naktį saugo du milicininkai.
       – Gerai, kad priminei estradą, – pašoko Martynas, – mes šiandien esame pakviesti pas Antaną Šabaniauską.
       – Gal ne mes, o tu? – sutrikau.
       – Mes. Aš jam esu pasakojęs apie tave.
       – Įdomu – ką?
       – Na kad vienas poetas iki ausų įsimylėjęs jauną panelę. O Antanui tokiom temom patinka šnekėti.
       – Įtariu, kad tu norėjai jam papasakoti, kad pats esi įsimylėjęs jauną panelę iki ausų.
       – Galbūt, – sutiko Martynas. – Meilė nėra kasdienė žmonių patirtis, ji paslaptinga ir tuo įdomi. Be to, meilė yra liga, kuri mus daro blogus arba gerus. Beje, Antaną irgi yra įsimylėjusi jauna mergina. Jaunoms panelėms patinka bjaurūs seniai.
       – Ar tu čia apie save?
       – Tai eisime pas Antaną?
       – Palauk: rašai ar ne?
       – Tėvai, rašytojas rašo ir nerašydamas. Galiu atsakyti dar ir kitaip: juk pats žinai, kokie svarbūs kūrinyje gali būti nutylėjimai, neretai jais daugiau pasakoma negu žodžiais. Tai gal aš rašau vien nutylėjimais? Be to, jeigu tau taip labai smalsu, galiu pacituoti vieno išmintingo žmogaus sentenciją: „Didžiosioms knygoms būdinga tai, jog kiekvienas skaitytojas yra jų autorius“. Aš nematau dabar tokio skaitytojo, kuriam mano knygos bylotų tai, ko jis nori. Visa tai išdėstęs, tėvai, jaučiuosi atsakęs į visus klausimus. Galiu dar pridurti, kad stalčiuose turiu popiergalių. Jeigu jų susiūti į krūvą nespėsiu, tą darbą paliksiu tau, – pasakė Martynas ir atsistojo. – Einame nusipirkti buteliuką ir – pas Antaną.
       Atrodo, tai buvo vienintelis mūsų rimtas pokalbis. Visi kiti – pašmaikštavimai, pakvailiojimai, banalybės. Tiesiog lengvas, niekuo neįpareigojantis bendravimas, laiko leidimas. Nors mūsų prigimtyse ir charakteriuose tikriausiai buvo ir panašumų, kurie traukė vieną prie kito. Tačiau bendravimą imame analizuoti tik tuomet, kai šis dėl vienokių ar kitokių priežasčių jau yra nutrūkęs. Netektys priverčia krutėti smegenis.
       Nors daugelis Martyną vadino ciniku, net ir pašlemėku, vis dėlto jo bravūrose visada buvo gilumos. Jei pasakodavo anekdotą, šis nebūdavo tik nuvalkiotas pliurpalas. Jei girtas ir užbliaudavo, tai pasigirsdavo ne kokia nors nešvankybė, o dainuška iš Karlo Orfo oratorijos:

     
        Šią dainušką jis ir su Antanu Šabaniausku užtraukė. Žinoma, tuomet, kai jau buvome gerokai apšilę.
       Kartą prie skulptūrytės atėjo girtas, į kišenes prisikišęs poezijos knygelių. Kai paklausiau, kam jas nupirko, atsakė:
       – Ko tik girtas nepridarai, net poezijos knygelių nusiperki.
       Kitą kartą jį sutikau meninės fotografijos parodoje ir juokais paklausiau:
       – Ką tu čia veiki?
       Jis atsakė:
       – Žmogus nebeturi kitų išteklių, tik savo paties asmenį. Tie ištekliai, tėvai, senka, juos reikia papildyti, – ir pridūrė: – Man nuobodu tikriausiai todėl, kad neturiu nė menkiausios moralytės.
       Esu jo klausęs, kodėl visur vaikšto be žmonos. Atsakymas buvo vokiškai taiklus:
       – Tegu moterys būna savo vietoje.
       Nutraukęs šių prisiminimų grandinę ir suvokęs, kad ilgai sąžinę kankins graužatis, jog, ko gero, ir aš neturiu moralės, per porą dienų save įtikinau – vis dėlto privalau paskambinti Martyno žmonai. Ką galėjau žinoti – galbūt tikrai tik man lemta susiūti į krūvą bičiulio paliktus kūrinius. Buvo apmaudu, kad net nežinojau, kuri jo pusė buvo paralyžiuota – dešinė ar kairė. Jei kairė, dešine ranka dar galėjo rašyti iki pat mirties. Įsivaizdavau stalčiuose gulint daug įdomių dalykų.
       Kai jau rengiausi surinkti Martyno telefono numerį, laikrašty perskaičiau kelias užuojautas žinomam gydytojui, netekusiam mylimos motinos…