1983 m. lapkričio 28 d., ką tik atšventęs penkiasdešimtąjį gimtadienį, mirė žymus latvių poetas Ojaras Vacietis. Po jubiliejaus sekęs atsisveikinimas buvo palydėtas įvairios stilistikos ir turinio nekrologais. Lapkričio mėnesio „Karogs“ numeryje Elyna Kliavinia, aptardama O. Vaciečio nekrologų poetiką, savitai pratęsia šiame latvių literatūros mėnraštyje paskelbtą Ritos Treijos studiją apie poeziją kapinėse – epitafijas, kurios susijusios su latvių lyrikos palikimu.
Tarptautinių žodžių žodynas „nekrologą“ apibūdina kaip pranešimą, straipsnį apie žmogaus mirtį; jame trumpai aprašomas velionio gyvenimas ir veikla, suprantama, tik gerais žodžiais. Tyrinėtoja apžvelgia O. Vaciečio atminimui skirtus nekrologus, paskelbtus šalies ir užsienio informacijos priemonėse, aptaria jų meninę sistemą.
E. Kliavinia rašo, kad išeivius žinia apie poeto mirtį pasiekė tik 1984 metų pradžioje. Jų publikuoti nekrologai – Latvijos spaudoje skelbtų tekstų perpasakojimas arba jų fragmentai. Daug kas emigracijoje O. Vacietį laikė tautos išdaviku, pataikaujančiu komunistams (panašus požiūris buvo ir į vieną žymiausių ir intelektualiausių latvių poetų Imantą Zieduonį). Tad kai kurie teisinosi, jog rašo nekrologą „komunizmo šlovintojui“. Šie nekrologai buvo grindžiami principu „tezė–antitezė–sintezė“. Iš pradžių O. Vacietis – įsitikinęs komunistas, paskui – kankinys ir didvyris, kuriam teko „gyventi ir dirbti sunkiu mūsų tautos priespaudos ir pažeminimo metu“.
Sovietų Sąjungos teritorijoje nekrologus dažniausiai rašė literatūros baruose dirbę žmonės, asmeniškai pažinoję O. Vacietį (A. Baltakis, R. Roždestvenskis, I. Saksa). „Lietuvos laikraštyje „Literatūra ir menas“ skaitome A. Baltakio parašytą nekrologą, kuriame jis atskleidžia, „kaip myli ir gerbia savo poetą latvių tauta, – rašo E. Kliavinia. – A. Baltakis dalyvavo Ojaro Vaciečio laidotuvėse, jis prisimena, kaip „nenutrūkstamu srautu plaukia gyva žmonių upė“. Tačiau šio nekrologo negalėtume laikyti reportažu apie laidotuves. Veikiau tai informacija lietuviams apie latvių tautos netektį.“
Pasak publikacijos autorės, nekrologas yra literatūrinė forma, kurios turiniui įtaką daro gyvenamojo meto poetika. Latvijos informacijos agentūra apie O. Vacietį rašė: „Kaip tikras pilietis ir patriotas, kaip tvirtas internacionalistas jis visada rašė apie tai, kas svarbiausia, aktualiausia…“ Oficialiame valdžios nekrologe pabrėžiamas poeto gebėjimas „nepaprastai ryškiai perteikti to laiko dvasią“, nors prieš keliolika metų didieji latvių ideologai O. Vaciečio kūrybą apibūdino kaip degradavusios Vakarų kultūros paveiktą, ypač buvo kritikuojama poema „Einšteiniana“.
E. Kliavinia teigia, kad nekrologas, kaip trumposios prozos žanras, artimas esė – čia susipina faktai ir subjektyvūs jausmai, neaiškios užuominos. Ir nekrologas, ir esė yra monologo formos. Tyrinėtoja išskiria ir aptaria šiuos O. Vaciečiui skirtų nekrologų meninės sistemos tipus: klasikinį, romantinį, realistinį.
Klasikinis nekrologas apibūdina ano meto būvį, atskleidžia politinės situacijos standartus. Jo leksika neutrali, daug tarptautinių žodžių, velionis tarsi idealizuojamas. „Darbo kolektyvų, kūrybinių sąjungų, mokyklų ir aukštųjų mokslo įstaigų jaunimo atstovai atėjo paskutinį kartą pagerbti didį meninio žodžio meistrą...“
Klasikinio nekrologo atšaka – oficialusis nekrologas.
Romantinis nekrologas – klasikinio priešprieša. Jam būdingas emocionalumas, subjektyvumas, kontrastiškumas, egzotiškumas, simboliškumas ir hiperboliškumas. Poetė M. Misinia apie O. Vacietį rašo: „Tu gyvenai veržliai, Tu sviedei save į ugnį, Tu sudeginai savo širdį. Nes kitaip Tu negalėjai“. Ugnis nekrologuose daugiaprasmė – ji gali sunaikinti, bet gali ir šildyti, ji – energijos, gyvybės ir varomosios jėgos simbolis.
Realistiniame nekrologe vyrauja dokumentiškumas, konkretūs gyvenimo faktai, aiškūs vertinimai. O. Vaciečio asmenybei atskleisti nekrologe dažnai pasitelkiami prisiminimai. Poetas Janis Peteras prisimena paskutinį susitikimą su O. Vaciečiu: „Ar 1983 metų lapkričio 19 d. aš galėjau numanyti, kad mes šnekučiuojamės paskutinį kartą? Prie Altonovos gatvės 19 namo vartelių išsiskyrėme. Liudmila ir Ojaras išlipo iš mašinos, aš tariau: jei panorėsi kur nors nuvažiuoti – paskambink, nuvešiu“.
Kaip rašo I. Kalninia apie atsiminimų subjektyvumą, „panaudojant atsiminimus apie rašytojus, tyrinėtojai turi atsižvelgti į vieną ypatybę – atsiminimų autoriai dažnai esti rašytojai, <...> jie, kurdami portretus, panaudoja įvairius prozos pasakojimo būdus“. Reikia turėti galvoje ir tai, kad dauguma nekrologų autorių atstovavo institucijai, organizacijai, draugų grupei <...>, pagal galimybes stengėsi šlovinti O. Vacietį, kartu sureikšmindami save“.
Tikrasis – prieštaringas ir sudėtingas – Ojaras Vacietis, suprantama, išliko gausioje savo kūryboje, literatūrologų studijose.