Accessibility Tools


       Deja, vieta prie Kristijono paminklo jau buvo užimta – ten bučiavosi, čiulbėjo ir glėbesčiavosi du ilgaplaukiai, storalūpiai paaugliai. Teko sugrįžti atgal ir pasukti Šventojo Jono gatve tikintis surasti patogesnę vietą, saugesnį uostą inkarui nuleisti. Tą uostą surado Sereikiškių parke, kur prieš daugelį metų, kai dar studentavo, pats su kolegom valė griuvėsius ir pertvarkinėjo pagal Marksą gamtą, nelaukdamas iš jos malonių.
       Visą kelią nuo Vokiečių gatvės iki Sereikiškių parko Moiris sekė Roką Trupinėlį už keturių penkių žingsnių tai prapuldamas, tai ir vėl atsirasdamas, kiekvieną kartą pažvalėdamas ir net draugiškai ar sąmokslininkiškai sumirksėdamas, kai jųdviejų akys susitikdavo. Rokas Trupinėlis jau, galima sakyti, nebesigraužė, kad Moiris prie jo prilipo kaip vantos lapas pirtyje. Praėjo ir noras juo atsikratyti. Todėl vis dažniau sustodavo ir jį užkalbindavo.
       – Na kaip jautiesi, brolau? Ar dar nepavargai mane atakuodamas? Aš tai mielai kur nors prisėsčiau ar net prigulčiau, bet kažkoks nikis vis verčia eiti, ieškoti, nerimti, laukti, tikėtis. Ir žinau, kad taip bus iki amžiaus pabaigos. Bet ir ta pabaiga vaidenasi ne kaip išsivadavimas iš visų vargų ir kančių, o kaip naujas įsipareigojimas kažkam, ko dar nebuvo nei gyvenime, nei sapne... O gal užsukam į kurią nors bažnyčią? Šventųjų Jonų? Šventosios Onos? Ar Bernardinų? Seniai bažnyčioje bebuvau. Ir vis dėl to savo Afgano. Mat noriu su juo būti visur. Ir laimėje, ir nelaimėje. Ir danguje, ir pragare. Visur, visur, išskyrus saldžią kaifo nelaisvę. Ko taip sublizgo, užsidegė tavo akys? Susidomėjai tėvo ir sūnaus santykiais? Jų pažiūra į Dievą? Į bažnyčią? Galiu patenkinti tavo smalsumą: Afganas nepalaiko glaudesnių ryšių nei su bažnyčia, nei su ponu Dievu. O ką tai reiškia? Manau, kad nėra ko tau aiškinti. Tad vargu ar Paskutinio Teismo dieną jį prie Dangaus vartų pasitiks su raktais Šventasis Petras. Greičiausiai jam teks dangintis į Skaistyklą arba net į požemio karalystę – Tartarą. Taigi ir aš turiu būti pasirengęs ten atsidurti. Juk negaliu palikti sūnaus vieno. Juk, šiaip ar taip, esu jo tėvas ir atsakingas ar net kaltas už jo gimimą. Visi geri tėvai jaučia kaltę savo vaikams. O kaip tą kaltę išpirkti? Klausimas painus, sudėtingas, metafizinis. Bet po ilgų svarstymų su Dievo ar velnio padėjimu priėjau tokią išvadą: kadangi Afganui kelią prie Dievo užkerta kaifas, o aš prieš tą jo kaifą esu bejėgis, tai man irgi nieko kito nebelieka, kaip sistemingai tolti nuo Dievo. Taip pamažu ir padariau. Ne, darau. Šitaip tau, brolau, sakydamas, aš dar neatmenu minties vėl sugrįžti prie Dievo, jeigu, sakysim, kaifas kada nors bus legalizuotas. Tačiau šiuo metu, kai pasaulyje įsigali globalizacija, sunku tikėtis, kad kaifo pažabojimu kas nors rimtai susidomėtų ir susirūpintų.
       Sakysi, kad šitaip samprotaudamas aš niekuo negeresnis už „kamikadzę“. Ir neoriginalesnis. Galbūt. Ko gero. Bet juk kiekvienas žmogus, net įgrūstas į kampą, turi teisę pasirinkti. O mano pasirinkimas toks: jeigu nori būti ištikimas savo įsipareigojimams ir pats sau, tu kamikadze ir tegali būti. Bet tuo, brolau, leisk man šį klausimą ir užbaigti. O vėliau aš juo, tuo klausimu, norėčiau tau kai ką tarti kur kas daugiau. Pavyzdžiui, mane jau seniai domina ne tiek pasirinkimo, kiek prakeikimo problema.
       O kaip tavo koja, pone „kamikadze“? Juk tokį kelią sukorėm pėsti. Aš kaip aš, nors ir senas, bet dar nešlubas, o tu – įskiepytas. Na! Parodyk!
       Rokas Trupinėlis priėjo prie Moirio ir, didžiam jo nustebimui, šuva pakėlė savo sužeistą koją, kuri nebekraujavo, bet aiškiai buvo matyti, kad žaizda neužsitraukusi ir gal net ims pūliuoti. Jis Moirį paglostė, o šis nusišluostė į jo kelnes nosį.
       – Na nenusimink, iki vestuvių žaizdos neliks nė žymės.
       Oo tos vestuvės! Visokių jų būna! Šuniškos vestuvės aistringos ir trumpos. O žmonių? Ilgos ir iškilmingos? Meilingos? Ilgai lauktos? Apgaulingos?.. Be abejo, visko po truputį ir labai daug to, ko dar niekad nebuvo ir prie ko neįmanoma priprasti, o tik šuniškai pakęsti. Mudviejų su Perpetua vestuvės buvo keistos, negirdėtos, neregėtos ir net juokingos. O gal tik originalios? Be altorių ir kunigų, be iškilmingų pažadų ir auksinių žiedų, be savo kampo ir vaišių, be medaus mėnesių ir pinigų... Nuėjom su dviem liudininkais pas buvusį pranciškonų vienuolį Napomuką ir pasakėm: mes norim gyventi kartu kaip vyras ir žmona. O švento gyvenimo vyras mus be ceremonijų peržegnojo ir tarė: „Gyvenkite ir dauginkitės“. Tada aš ieškojau darbo, nes nenorėjau važiuoti ten, kur mane paskyrė baigus universitetą. Perpetua buvo įsidarbinusi vienoje Vilniaus paruošų kontoroje ir gyveno pusiau slapstydamasi. Mat buvo pabėgusi nuo tremties ir lyg pakaruoklio vėlė klaidžiojo po visą smarkiai apgriautą miestą, ilgiau prisilaikydama pas vieną „davatkėlę“, kuri pati priklausė nuo tokio pergąsdinto dvasininko. Mudu susitikdavom du kartus per savaitę Užupyje ant Vilnelės tilto ir kalbėdavom daugiau apie anglų ir amerikiečių bailią politiką negu apie meilę ir būstą. Kalbėdavom, kol įsitikindavom, jog prieš vėją nepapūsi. Mes ir visi kiti. Ir nieko nedrįsdavom planuoti, kad neišgirstų tas, kam nedera girdėti. Išsiskirdavom nieko vienas kitam nepažadėję ir neįsipareigoję – ją su savo meile ar aistra persekiojo kažkoks galingas ir įtakingas senbernis, o man, Rokui Trupinėliui, dieną naktį lipo ant kulnų KGB. Persekiojo kaip buvusį „plechavičiuką“ ir užkietėjusį nacionalistą, pasirengusį išsprogdinti visą Tarybų Lietuvą. Šitaip metai po metų gyvendamas įsikaliau visiems laikams į galvą mintį: jeigu nori neišsikraustyti iš proto arba neįsitaisyti kokios chroniškos ligos, kiekvieną akimirką būk pasiruošęs viską pradėti iš naujo. Tada likimas ne tik tavęs neužklups netikėtai, bet ir atkąs dantį į tavo geležinį nusistatymą. O nelygioje kovoje parkritęs ar pargriautas, ilgai nokdaune negulėk, bet kelk galvą ir, dantis sukandęs, vėl ropok! Ir niekada didelių vilčių nedėk į tuos draugus ar bičiulius, kurie vartosi banknotuose arba skęsta šlovėj. Žmogų žudo ne skurdas, o prabanga ir šlovė. Kol pasaulyje pinigas viešpataus, tol teisybės žmogus nesulauks.
       Tu, Moiri, nesistebėk dėl mano minoriškų minčių ir nuotaikų. Tam yra įvairių priežasčių. Apie vieną kitą jų sužinosi, kai mes surasime geresnę, ramesnę ir saugesnę vietą pavakarieniauti. O dabar prie viso to, ką pasakiau apie save, dar noriu pridėti, kad aš ir Perpetua pradėjom kartu gyventi tik tada, kai gimė mūsų sūnus Jotvingas, kuris normaliai augo, kol juo nesusidomėjo komjaunimas. Susidomėjo ir leido aiškiai suprasti – komjaunimas ir universitetas arba nekomjaunimas ir Afganistanas. Likimas jam primetė Afganistaną. Iš ten sugrįžo ne metaliniame grabe kaip daugelis, o fatališkų įpročių narve. Va tau ir Afganas!
       Moiris atsitūpė tiesiog ant grindinio prie Šv. Onos bažnyčios, kurią pasaulio užkariautojas Napoleonas Bonapartas norėjo ant savo delno parsinešti į Paryžių, ir atsargiai karpė nulėpusiomis trikampio formos ausimis. Gal ne tiek karpė, kiek judino, tarsi sugrūsdamas visus tuos išgirstus žodžius visiems laikams į smegeninę. Ir nukarusi jo apatinė lūpa liudijo, kad klausosi kaip reta įdėmiai ir sąžiningai.
       – Bet aš jaučiu, brolau, kad tu nori apie Afganą sužinoti ir kai ką daugiau, – mat Rokas Trupinėlis buvo Moirio ne tik sudomintas, bet ir sugraudintas. – Atspėjau?
       Moiris supratingai linktelėjo galvą ir apsilaižė lūpas.
       – Tad klausykis ir dėkis į momenį. Ilgą laiką iš Afganistano apie Jotvingą neturėjom jokios žinios. Kur tik nesiteiravom, kur tik nėjom ir kur nevažiavom – viskas veltui. Nusprendėm, kad jis iš armijos, atliekančios internacionalinę pareigą ar misiją, pabėgo arba pateko į nelaisvę. Tuo metu iš Afganistano rekrutai daugiausia grįždavo metaliniuose karstuose, kurių nevalia būdavo net atidaryti. O kiti, buvę TEN, jeigu ir sugrįždavo, žmonėse pasirodydavo neretai stiklinėmis akimis, kuriose it inkliuzuose atsispindėjo, ką TEN jie buvo regėję, patyrę ir girdėję. O tą košmarą ne kiekvienam lemta buvo išturėti. Deja, nebuvo lemta, kaip netrukus paaiškėjo, ir Jotvingui. Namo jis sugrįžo visiškai nebe toks, koks išvyko. Skirtumas – kaip diena ir naktis. Jeigu anksčiau viskuo domėjosi ir viską norėjo žinoti, tai dabar visos mintys sukosi tik apie kaifą ir jo prisijaukinimą.
       Moiris, iki šiol sėdėjęs ir tik retkarčiais judinęs ausis, dabar atsistojo ant visų keturių, apsisuko aplink savo ašį lyg ieškodamas vaiduoklių ir kelis kartus amtelėjo. Paskui susigėdęs savo nesantūrumo priėjo prie žmogaus ir atsisėdo, tarsi jam kas būtų įsakęs „tarnauti“. Ir šitaip pagarbiai nuleidęs letenėles „tarnavo“ tol, kol žmogus pasakė: „Užteks, Moiri, nesivargink. Juk aš jau žinau tavo jausmus man“. Moiris dar kelis kartus šoktelėjo siekdamas pabučiuoti ranką. O paskui ir vėl „tarnavo“.
       – Ką? Tu nori mane dar labiau sugraudinti? Be reikalo. Man geriau patinka, kai tu, vos vos judindamas ausis, sokratiškai susikaupęs, geri kiekvieną mano žodį. Ir geri ne tik ausimis, bet ir visu atsivėrusiu meilei ir tiesai kūnu. Tada tu atrodai kaip Sokratas, pasiryžęs už Teisybę ir savo artimą išgerti iki dugno kartybių taurę. Išgerti, idant Atėnai ir jie praregėtų. Jie yra tie, kurie mane vadina Don Kichotu, o aš įsitikinęs, kad bailių, infuzorijų ir šakalų pasaulyje nieko garbingesnio už šį vardą ir būti negali. Taip, aš, jų supratimu, kovoju su vėjo malūnais ar vyno statinėmis, bet ir nepuolu į paniką, kai tie patys vėjo malūnai ir vyno statinės pavirsta realiais, garbingais valdžios ramsčiais ir sako: „Pasitrauk mums iš kelio! Arba nebesurinksi savo kaulelių“. Tada aš sau sakau: būk metalas, kuris grūdinamas tik žaizdro ugnyje. Žinoma, ne visuomet man pavyksta tuo metalu būti, kartais tenka ir žemelę po priešo kojomis pagraibyti, bet aš niekad neišdaviau savų principų ir idealų. Na, žinoma, ir draugų. O buvo tokių valandų, kiaurų dienų ir naktų, kai atrodė, kad pasaulis po mano kojom siūbavo kaip laivas audros metu. Pavyzdžiui, sužinojęs apie Jotvingo nedalią, septynias dienas ir naktis iki visiško sąmonės netekimo putau alų ir degtinę. Bet paskui, kai kėliausi iš numirusių, pasistačiau ant stalo butelį l'eau-de-vie9 ir pats sau įsakiau: “Žiūrėk, vėpsok ir kentėk! Savęs nenugalėsi – su kipšu susidėsi!“ Ir nugalėjau. Bet tai buvo seniai, kai, rodės, jog gyvenimą, sukaupus visas fizines ir dvasines jėgas, dar galima suremontuoti ir nudažyti dengiamąja spalva. Tačiau dabar aš vis dažniau savęs klausiu: ar verta netapti alkoholiku arba narkomanu, kai pasaulis vis sparčiau tampa uždelsto veikimo bomba, kuri kiekvieną akimirką gali sprogti? O žmonija vis sparčiau tolsta nuo žmogaus.
       Atleisk, Moiri, aš ir vėl imu filosofuoti, nors aiškiai žinau, kad filosofija, pabrėždama žmogaus teises ir pamiršdama pareigas, stumia žmoniją į pražūtį. Ir niekas nenori girdėti, juo labiau – žinoti, kad žmonija prieis liepto galą, kai, nustūmę moralę ir papročius į šalį, santykius tarp žmonių ims reguliuoti vien teismai.
       O aš, nustūmęs visas bendrybes į šalį, galiu tau, Moiri, pasakyti, jog man atlikti savo pareigą iki galo trukdo su savo prietarais Perpetua, kuri nepavargdama sako: „Tu išeini iš namų tik tam, kad iš gatvės ar šiukšlyno parsivestum ar parsineštum kokią neregėtą šlykštynę“. Tad bijau, Moiri, kad šlykštyne ji nepalaikytų ir tavęs, kai abu peržengsim mūsų būsto slenkstį. O jeigu atvirai ir nepalaikys, tai vis tiek, pažvelgusi į tave, ji tikriausiai nusigręš į sieną, kur juoduose rėmuose drąsiai, su pasitikėjimu žvelgia į šviesią ateitį Jotvingas. Dar nebuvęs TEN ir netapęs Afganu.
       Iš tikrųjų trumpomis laimės, dvasinio praregėjimo ar sielos nuskaidrėjimo akimirkomis Perpetua geidžia šunelio, kuris džiaugsmingai sutiktų ją, sugrįžusią iš savo ambulatorijos, laboratorijos ar Visų Šventųjų bažnyčios, kurioje vis rečiau lankosi išgudrėję inteligentai.
       Sereikiškių parke juos pasitiko drėgna, kelių blausių žibintų draskoma ir draikoma prieblanda ir šaltas, per kaulus einantis gedulingas belapių medžių ošimas. Visur buvo dar tuščia, ramu ir nyku, tik retų žibintų šviesa virpėjo, kažką bugščiai ir nervingai kuždėdama, lyg nekantriai lauktų kažkokio spektaklio pradžios ar įkyrėjusios nakties pabaigos.
       Moiris, vos tik patekęs į šį paslaptingai ošiantį parką, ėmė bėgioti, sukinėtis ir į šalis puldinėti. Šniukštinėjo pašaliais, tarsi norėdamas gerai ištirti vietovę. Paskui susirado nuošalesnę vietą, kurį laikelį ten patupėjo, surimtėjusiom akim žvelgdamas priešais save, pasturgalinėm kojom užkapstė pašildytą ir patręštą vietą ir orus, susimąstęs vėl grįžo prie žmogaus.
       – Atlikai rekognoskuotę? Na ir ką? Gerai bus čia? Negresia mums koks nors pavojus?
       Moiris dalykiškai, supratingai žvelgdamas žmogui į akis papurtė galvą.
       – Na ir puiku! Ačiū už atliktą žvalgybą, o dabar okupuosim va šitą suolą. Čia tuščia, patogu, tamu. Tad niekas mums netrukdys pavakarieniauti, o gal vėliau ir kai ką prisiminti, padiskutuoti, pamedituoti. Aš prisėsiu va čia, o tu pritūpk ant šitos ankstyvą pavasarį pranašaujančios vejelės, prie šitos kultūrą ir europeizaciją peršančios dėžės.
       Ir iš tikrųjų Moiris klusniai atsisėdo ten, kur jam buvo nurodyta. Rokas Trupinėlis atriekė lenktiniu peiliu, kurį visada nešiojosi kelnių kišenėje, gabalą duonos ir jam padavė. Šuva šį kartą duoną kramtė, vobalojo ilgai, pasigardžiuodamas, kaip iš dangaus nukritusį skanėstą. Tik varškę jis sutvarkė vikriai – lapt lapt, ir nebėr. Kebliausia buvo su pienu ir kefyru. Kaip šį patiekalą pasiūlyti Moiriui? Tačiau nėra padėties be išeities – pats Moiris buvo suradęs šiukšlių dėžėje, kuria susidomėjo vos tik ją pamatęs, skardinę dėžutę nuo kažkokių konservų. Dabar ji puikiausiai atstojo lėkštę. Beliko tik į ją šliukštelėti skysto pienelio ar tiršto kefyro. Rokas Trupinėlis taip ir padarė, o Moiris pienišką patiekalą savo liežuviu, paverstu patogiu samteliu, semte išsėmė, tarsi šimtą metų neėdęs ir negėręs. Paskui atėjo eilė ir dešrai, kurią abu sudorojo apsilaižydami. Puotos pabaigoje Moiris dėkingai, sveikai sublizgėjusiomis akimis pažvelgė į savo geradarį taip, tarsi kažko dar pageidautų.
       – Dar nori? Kas prašo? Pilvas ar akys? Bet, Moiri, tu jau esi pakankamai subrendęs, kentėjęs ir patyręs, kad nežinotum, jog mums, žmonėms ir šunims, pagrindinis klausimas yra ne hamletiškas būti ar nebūti, o žmogiška problema pūti ar nepūti. Ypač tai aktualu dabar, kai žmonės – ir net šunys – visame pasaulyje pradeda tukti jau žalioje jaunystėje. Žiūrėk, pilietė dar toli gražu nepasiekė Balzako moters amžiaus, o pilvą neša kaip pamazgų baką. O kas bus vėliau, kai visus darbus atliks kompiuteriai ir robotai, o žmogus tik sėdės prie pulto, kimš į pilvą visokius makdonaldus ir bezdės? Argi ne? Bet ne, nenusigąsk, brolau, netraukiu aš tavęs per dantį, o tik juokauju. Pilvas ir puvimas tau negresia ir negrės. Pilvus skuba augintis tik kai kurie seimūnai, teisėjai, verslininkai, prisivilioję aitvarą, tūkstančius ir milijonus žarstantys ne už darbą, bet už baimę ir riziką, apsukrumą, gobšumą ir suktumą.
       Tačiau Moiris ne tiek tų Roko Trupinėlio postringavimų klausėsi, kiek susikaupęs ar išsiblaškęs po sočios vakarienės dairėsi ir šaudė akimis mėnulio šviesoje varnas, kurios, pajutusios puotos kvapą, kranksėjo, lapsėjo ir tapsėjo tik už metro kito, nuolat pakildamos į orą ir vėl nusileisdamos ant žemės. O gal jas atviliojo ir pati Moirio asmenybė, sugebėjimas žmogui prisigerinti.
       Žmogum ir šunim, atrodo, buvo susidomėjęs ir mėnulis, kuris, nors ir slapstydamasis už kažkur skubančių debesų, debesėlių ižo, žvelgė į šį duetą įsitempęs ir net pražiota burna. Gal taip atrodė tik po karališkos vakarienės, kai visas Sereikiškių parkas nušvito ne tiek nuo mėnulio šviesos, kiek nuo pilvo naštos. Meilios ir drąsą žadinančios. O ir pasaulis įgijo naujų spalvų, naują prasmę ir naują reikšmę. Ir pirmiausia pasikeitė mėnulio veidas, nors jis žvelgė ir pro debesėlių ižą, bet nebuvo rūstus ar apsiblausęs, o ramus ir geraširdiškas. Tikriausiai todėl, kad ši žemė ir šis miestas jam buvo ne tiek nusidėjėlių buveinė, kiek vargšų baudžiauninkų, pasmerktų auginti savo vaikus retuose džiaugsmuose ir dažnose kančiose, o valgyti savo užaugintą duoną su žvėrišku godumu, tremties vieta. Turėdamas tai omeny, Rokas Trupinėlis perskaičiavo likusius litus bei centus – jų buvo trylika plius dvidešimt septyni – ir nusprendė su Moiriu pasikalbėti iš širdies. Ramiai ir išsamiai, kaip dar nebuvo su niekuo gyvenime šnekėjęs. Juk reikia vieną kartą ir jam išsikuopti, pakilti virš žemės ir savęs, kad pajustų ir pamatytų, jog gyvena ne priešų būry, bet gerų ir ištikimų draugų apsupty.
       – Moiri, man jau seniai maga su kuo nors pasišnekėti. Ir iš širdies! Apie gyvenimą, gyvenimo prasmę, meilę, neapykantą, pareigą, mirtį, lietuvių ir žydų žudynes, žmogaus prakeikimą, Dievą ir tikėjimą... Žodžiu, apie viską. Ir ne šiaip paplepėti, bet vieną kitą dalyką pagvildenti ir iš esmės. Tokios esmės, kurioje būtų užgriebtas arba nujaučiamas – na tegul ir nuspėjamas – ne tik žmogaus tragizmas, bet ir komizmas. Pasišnekėti, pagvildenti be liudininkų, be teisuolių ir neteisuolių statuso, be šventųjų ir prakeiktųjų, be įtarinėjimų ir pavydo, be kaltinimų ir teisinimų, be pykčio ir pagiežos. Be viso to, kas žmones gali piktinti ar net siutinti. Ir ne tik pasišnekėti, panagrinėti, bet ir pamedituoti, kai ką apmąstyti, net pasvajoti, viską į savo vietas padėti. Juo labiau, kad man vis dažniau atrodo, jog Likimas specialiai treniravosi, kad mano kartos vyrus ir moteris galėtų kuo skaudžiau ir rafinuočiau pasiųsti į nokdauną. Neaplenkė jis ir manęs. Ir viskas, sakytum, prasidėjo nuo to pranašingo vaikystės sapno, kai ėjau per žydinčią pievą ir nešiau savo galvą, priglaudęs ją viena ranka prie širdies, o kita užčiaupęs burną, kad ji nesuriktų iš siaubo, išvydusi, kaip ta žydinti pieva virsta klastingu, dvokiančiu, burbuliuojančiu liūnu, kuriame gimsta, auga, bręsta, kankinasi, galuojasi ir be pėdsakų dingsta nuogi, išbadėję, didžiulėmis akimis ir bejėgiškomis galūnėmis kūdikiai.
       Tokio žmogaus, tokio subjekto, kuriam galėčiau daugiau papasakoti, o ne iš jo išgirsti, aš ieškojau ir dairiausi, kaip minėjau, jau seniai, bet vis nerasdavau. O tie, kuriuos maždaug jau būdavau nusižiūrėjęs ar įsimylėjęs, dėl įvairių priežasčių vis atkrisdavo. Atvirai šnekant, man ir susikalbėti su žmonėmis vis sunkiau ir sunkiau. Žiūrėk, pradėsi iš širdies ir pats nepajusi, kaip nuslysi į tokią savigraužą, kuri niekur kitur kaip prie butelio neveda. Tad geriau iš viso nesivarginti. Ir štai netikėtai šiandien atsiradai, Moiri, tu, kuriuo aš iš pradžių nepasitikėjau, jo purčiausi ir stengiausi nuo jo pasprukti. Bet va, susidėjus tam tikroms aplinkybėms, pamažu ėmiau suprasti, kad tu ir būsi tas tikrasis pašnekovas, nes sugebi ne tik klausytis, nereikšti veidmainingos užuojautos, manęs nepertraukinėti, nesišaipyti dėl vieno ar kito fakto bei įvykio, bet ir išlaikyti paslaptį. O apie visus išvardytus sugebėjimus man byloja tavo išmintinga tyla. Tu tyli net ir tada, kai tavo akys trimituoja it Jerichono trimitai.
       O gal reikėtų pradėti ne nuo tos žydinčios pievos ir liūno, bet nuo parko, kur mes dabar apsistojome ir ką tik vakarieniavome ir kuris tada vadinosi Jaunimo sodu, nors, kiek prisimenu ir žinau, čia niekada ne tik nebuvo obelų ir kriaušių, slyvų ir vyšnių, bet ir jokių vaiskrūmių. Tuojau po karo čia, kur dabar subrendęs parkas, tvyrojo piktžolėmis apėjusi dykynė, driekėsi šiukšlynai, šabakštynai, ganėsi miestelėnų ožkos, o griuvėsiuose, riogsančiuose šalimais, karaliavo žiurkės, pelės, landžiojo sulaukėjusios katės ir bastėsi benamiai šunys. Tai mes, studentai ir studentės, sugužėję iš visų Lietuvos kampų ir kampelių, sodžių ir viensėdžių, miestų ir miestelių, pagražinom šitą apėjusią piktžolėm, akmenuotą ir laukinę Vilniaus žemę va šitais didžiuliais medžiais, krūmynais ir gyvatvorėm, šitais paviljonais ir žibintais, kurie šiandien sukviečia ilsėtis ir pramogauti tūkstančius vilniečių. Bet tai pagaliau ir ne tiek svarbu. Bene svarbiausia tai, kad niekur kitur Vilniuje, šitame amžinajame mieste, bažnyčių ir požemio labirintų sostinėje, nerasi tiek būdų ir galimybių susitepti ir apsišvarinti kūnui ir sielai, kiek čia, Sereikiškių parke.
       Bet matau, Moiri, kad tu nebesiklausai, ką aš čia dabar tau porinu. Tu net nusižiovavai. Ir burnos neužsidengei, nors tam reikalui turi netgi keturias letenėles. Neįdomu? Įkyrėjau? Pavargai? Sakyk, nesikuklink! Ir nesivaržyk! Tyli? Nenori – nereikia. Aš niekam per jėgą į dūšią nelindau ir nelįsiu. Nesiveržiau taip pat nei į draugus, nei į svečius.
       Moiris kone žmogiškai papurtė galvą ir draugiškai sumirksėjo aiškiai leisdamas suprasti, kad jis, Rokas Trupinėlis, nekreiptų didelio dėmesio į jo žiovulį, kurį sukėlė ne kas kitas, kaip po sočios vakarienės maloniai apsunkęs pilvas.
       Jeigu jau taip, tai klausykis ir dėkis į galvą ir širdį. O pirmiausia, žinoma, pažabok pilvą. Atėjo valanda atlikti tau viso gyvenimo išpažintį. O nuo ko pradėti – vis dar abejoju, galvoju, svarstau. Bet jau lyg ir apsistojau prie to fakto, kai žalioje vaikystėje griūdamas nuo kaimiško „pečiaus“ smarkiai užgavau ir mirtinai nugąsdinau savo bobutę, kuri sunkiai sirgo ir gulėjo už šiltos sienos. Kaip tik tada aš ir susapnavau tą sapną, kuriame nešiau savo galvą per žydinčią pievą, pavirtusią klaikiu liūnu. Nuo to karto bobutė jau nebeatsigavo ir netrukus teko ją vyrams juodame karste išnešti iš gryčios. O dar po kurio laiko, kai gryčia buvo kupina melsvos, numirėliškos mėnulio šviesos, kai aš jau dėl visko nuo pečiaus buvau nukeltas ir nakčiai paguldytas ant suolo, užstalėje prie lango, kai užsnūdo net žadintuvas, pro uždarytas duris atėjo baltu lyg kreida veidu žmogysta, sustojo prie mano guolio ir ne burna, bet išsprogusiomis akimis tarė: „Rokai, tu esi galvažudys! Tai žinok ir ruoškis atpildui!“ Po to aš ilgai sirgau ir buvau mamos smilkytas nuo priemečio. Niekas nepadėjo – naktys pavirto košmarais, o daktarai buvo nepasiekiami. Išgydė didžiažemio kaimyno Murkos galvijų banda, kurią už pusę lito per dieną ganiau ir kurią ganydamas tiek nusilakstydavau, jog naktys iš košmarų pavirto tylos ir poilsio oazėmis. Mat vos tik galvą padėjęs ant pagalvės nugrimzdavau į saldžią nebūtį, kurioje nebūdavo jokių giltinių, numirėlių ir iš kurios mane ištraukdavo tik motinos ašaros. Mat jai atrodydavo, kad rytais mane prikeldavo ir išlydėdavo ne pas didžiažemį Murką, o į karą.
       Tai va, Moiri, kokiu ženklu vaikystėje mane paženklino tas naktį be durų atėjęs baltaveidis. Bet tai buvo tik pradžia. Dar didesnė sielos žaizda, kraujuojanti iki šiol, atsivėrė, kai mokiausi gimnazijoje ir kai kartu su draugu, pravardžiuojamu Pinokiu, apsigyvenau pas tokią davatkėlę Adėlytę. Nors ji buvo vištakė, bet turėjo rudai dažytą trobelę su apvaliu „lelijavu“ kaminėliu. Ten buvo du kambariai ir virtuvėlė. Didžiausias jos turtas buvo lenkiška Biblija su Gustavo Dorė iliustracijom, Jeruzalės Verksmų siena dramblio kaulo rėmeliuose ir nauja cinkuotos skardos apskrita krosnelė. Parapijos tretininkų kongregacijoje Adėlytė garsėjo tuo, kad jaunystėje buvo apsilankiusi Šventojoje Žemėje. Mudu su Pinokiu pas Adėlytę gyvenome kaip Dievo užantyje, nors tarpusavy kartais nepiktai pasišaipydavome, kai rasdavom kopūstų sriuboje varliūkštę arba taukuose prigėrusį tarakoną. Žinojom, kad šaltakraujis padarėlis pas mus atkeliavo iš upės, kur Adėlytė semdavo vakarienei vandenį, o su prūsokais ji sutardavo ir ant jų nepykdavo. Ji pykdavo tik ant bedievių ir girdavosi, kad jos prakeikimai patenka tiesiog į Dievo ausį. O jos prakeiktas žmogus supūva kaip grybas ant koto. Kalbėdama ji tolydžio pro retus priekinius dantukus kaišiodavo siaurą it gyvatės liežuvėlį ir, apsilaižydama plonas lyg peilio ašmenys lūpas, rudomis lipniomis akutėmis ryte rydavo savo pašnekovą. Jai patikdavo, kad žmonės jos bijodavo. Todėl nevengdavo ir jų pagąsdinti, jog galinti ne tik prakeikti, bet ir atimti karvėms pieną, blogai nužiūrėti didelį ir mažą… Bet mokėdavo prakeikimą ar nužiūrėjimą už pinigus ir nuimti.
       Tačiau pas Adėlytę pusėtinai mudu gyvenome tik iki šalčių. Paspaudus šalčiams ir pradėjus poškėti tvoroms, mudu, kur buvę, kur nebuvę, puldavome pasišildyti prie tos cinkuotos krosnelės, kurią Adėlytė vadindavo „Broliuku“ (pagal mįslę – vasarą molis, žiemą brolis). Ir štai vieną naktį, kai mudu jau pūtėm į ūsą, Adėlytė įsiveržė į mūsų kambarį su degančia žvake rankoje ir baisiu raganos balsu subliovė: „Galvažudžiai, kelkitės, gana kirmyti! Eikit pažiūrėti, ką jūsų žvėriškos rankos padarė“. Mes, pabudę iš miego ir netekę žado, spoksojom į savo šeimininkę ir klausėmės jos piktos komandos. O aš, pamatęs ant jos skruosto juodą suodžių dėmę su tarakono sparneliu, lyg tyčia dar šyptelėjau. To ir užteko, kad jos susikaupęs pyktis išsilietų ant manęs vieno. „Dabar jau žinau, katras iš jūsų sukniso mano „Broliuką“. Tu, tu, Rokvelnione! – tai ištarusi ji ėmė mane žegnoti. – Tu esi velnio neštas ir pamestas. Ir to velnio apsėstas. Visame mieste nėra tokio kipšų kipšo, belzebubų belzebubo ir didesnio pramaniūgo kaip tu, Rokšėtone“, – svilinte svilino mane jos išsprogusios akys ir gniuždė tie kryžiaus ženklai, metami man ant galvos ir širdies, kur kažkas įsitempė ir su geliančiu skausmu nutrūko. Pajutęs, kad ir kaktoje skausmingai jau kalasi ragai, aš vos begalėjau pralementi: „Šeimininke, kas atsitiko?“ – „Kas? Kas? Dar jis mat tardys mane, kalės vaikas, išniekinęs mano „Broliuką“. Galgi ne tu jį, mano turtą, subraižei, suraižei? Manai, velnione, kad aš nežinau, kieno dantys ir nagai ilgiausi?“
       Kai Adėlytė, bešaukdama, besikoliodama ir mane bežegnodama, užduso ar pavargo, mudu su Pinokiu vienmarškiniai puolėme krosnelės apžiūrinėti, čiupinėti, tikrinti. Ir iš tiesų viename jos šone įbrėžimą radome. Ir net bandėme Adėlytę raminti, atvesti į protą. Bet šitaip įkaitinome ją dar labiau. Ji ėmė net draskytis ir skeryčiotis – su kumščiais siekė mano veido, sukruvino nosį, perplėšė marškinius, griebė už ausies ir be perstojo plyšojo: „Tu, tu, Rokvelnione, už visus kalčiausias. Tu čia gudriausias, pasiučiausias, pikčiausias!“ Visas drebėdamas iš netikėtumo, pykčio ir baimės, aš beveik nesipriešinau, tik traukiausi į kampą slėpdamas galvą nuo jos nagų, spjūvių ir smūgių. Be to, man buvo ir kažkaip kraupu ir šlykštu prisiliesti prie jos apsinuoginusio kūno, kurį dengė ir saugojo visus galus pasiekiantys gelsvai melsvi papai. Lyg stori kirminai ar soliteriai. Aš tik muisčiausi, abiem rankom slėpiau galvą ir laukiau, kuo visa ta jos isterija baigsis. O baigėsi tuo, kad ji, kone dusdama iš įsiūčio, neapykantos ir nuovargio, rėkte išrėkė baisius biblinius prakeikimo žodžius: „Prakeiktas būsi mieste, prakeiktas būsi ir kaime! Visi tie, su kuo tu susidėsi, kenks tau ir tu kenksi jiems net nenorėdamas. O moteris, su kuria tu susiriši, net per savo gerumą tau darys blogumą. Ir niekur tu nerasi ramesnės vietos: bastysies kaip amžinas žydas iš kampo į kampą, kol galą gausi pašvinkusiame patvory“.
       Kai ji pagaliau su užgesusia žvake ir aprimusiais papais iš mūsų kambario išsinešdino, pirmoji mano mintis buvo bėgti į gatvę ir šaukti: „Aš nekaltas, aš visiškai nekaltas! Aš nieko ir niekada nebraižiau, neraižiau ir neniekinau. Nuimkit nuo manęs tą baisų prakeikimą!“
       Nors aš puikiai žinojau, kad Adėlytės krosnelės, jos „Broliuko“, nebraižiau, neniekinau, bet pamažu mane apėmė nerimas ir abejonės, – o gal? – kurias stiprino keisti sapnai, tikros naktinės vizijos. Pavyzdžiui, pirmą naktį po prakeikimo aš sapne mušiau, draskiau ir už plaukų tąsiau kažkokį vyriškį, kuris norėjo pabėgti nuo manęs, bet jam trukdė per dideli, pilni kraujo kaliošai. O kai jis nukrito po mano kojomis, prisiminiau, kad Adėlytė su juo sueidavo ir kartu garsiai juokdavosi. Antrą sykį sapne mačiau, kaip tie Verksmų Sienos veikėjai tiesė link manęs savo ilgas lyg svambalai rankas ir grasino pasmaugti. O trečią naktį vėl po daugelio metų atėjo tas baltaveidis ir lyg iš ambonos kunigas per pamokslą dėstė: „Tu, Rokai Trupinėli, visą savo gyvenimą neklusnia galva gaudysi mintis, kaip senis ligota ranka gaudo blusas, ir negalėsi jų sugauti ir apvaisinti tokio darbo, kuris atneštų tau nusiraminimą, pasitenkinimą ir gerovę!“ Abejonės ir nerimo kankinamas aš tą subraižymą, tą išniekinimą mėginau net konkrečiu veiksmu atkurti. Kaip? Ogi suradau cinkuotos skardos atraižą ir ją visaip nagu braižiau. Nė velnio! Adėlytė pati pramaniūgė ir mistifikatorė! O ne aš. Bet ir tai manęs nenuramino. Nebeapsikentęs sapnų ir jos akių, išsikėliau gyventi kitur. Bet kas iš to. Vis tiek akyse, mintyse ir sapnuose stovėjo toji ragana ir, grasindama Biblija, iš kurios byrėjo gyvos Gustavo Dorė iliustracijos, suokė: „Prakeiktas būsi mieste, prakeiktas būsi ir kaime! Prakeikta bus tavo pintinė ir tavo gelda! Prakeiktas bus tavo įsčių vaisius, tavo žemės derlius, bandos ir kaimenės prieauglis. Prakeiktas būsi pareidamas, prakeiktas būsi išeidamas!“
       Ir vėl prasidėjo begalinės nemigo naktys. Miegas tapo budėjimu su trumpais košmariškais regėjimais ir šūksniais. Tik jau nebenešiojau glėby savo galvos, nebespaudžiau jos burnos ranka, kad ji iš siaubo nesuriktų, nebekovojau su giltinėm ir numirėliais, nebeplasnojau silpstančiais sparnais virš jūros, kurioje knibždėte knibždėjo išalkę begemotai ir rykliai, o vis dažniau kopdavau į aukštą kalną, kurio viršūnė būdavo paženklinta sukryžiuotais kaulais. O vieną kartą vargais negalais užkopęs į tą kalną radau netvarkingai padriektus lavonus, kurių bedantės burnos, išbadytų akių kiaurymės ir kaktos, paženklintos Gedimino stulpais ar Vyčio kryžiais, tarsi šaukėsi dangaus keršto ar prieglobsčio. O tas prieglobstis glūdėjo tik šalia iškastoje duobėje, virš kurios buvo ištiestas juodas kaspinas su baltu užrašu: REZERVUOTA ROKUI TRUPINĖLIUI.

(Bus daugiau)

 

       _________________

       1 Kiekvienas kenčiame savas baisias kančias (lot.).
       2 Visa, ką turiu, nešuosi su savim (lot.).
       3 Burtų kauliukas mestas (lot.).
       4 Tarp išmatų ir šlapimo gimstame (lot.).
       5 Malonu ir garbinga mirti dėl tėvynės (lot.).
       6 Aš manau, kad tai taip (vok.).
       7 Dažniau gailiuosi, kad kalbėjau, kad tylėjau – niekada (lot.).
       8 Valiutos keitimas (angl.).
       9 Degtinė (pranc.).