Rudens filosofijos
iš ryto voratinkliai draikės rasoti
ir aš pagalvojau, jog kartais mirtis
skaidri ir prasminga, ir lengva alsuoti,
nes meilės daugiau nei verta išmintis
bet net ir tada, ir tada kiek per garsiai
čirena žiogelis, kad naktį šalnos
ir krintantis lapas pasveikina, tarsi
esi jo likimo bičiulis, dienos
saulėkaitoj vėjas pašiurpina odą,
apėjęs daržus, pasiklydęs į sodą,
išgryninęs spalvą, išmėtęs dažus
ką tarsi, Adoni, vėlavęs į Aidą?
– raudoni šermukšniai manęs nepaleido,
ruduo buvo ilgas ir baisiai gražus
2005. X. 14
Įkopęs į kalvelę
seniokiškai atsidūsėjau
ir tuomet pasirodė,
kad, Viešpatie,
jei esu
o esu priartėjęs prie tavo
prieglaudos, šito beprotnamio
Dieve
ženklą siunti man – aiškų,
suprantamą pasikartojimą,
įkvėpimo –
tarsi jaunystėje – angelą,
įspėjantį nebesiartinti
gūsį
kaip filmoj – už kadro
autoriaus balsą, dialogą
įraudusių boružėlių
šviesoj, pro retėjančią lają
tviskesį aukso
renetų
šilumą paskutinę
belzebubinėms pragaro musėms
atokaitoj
krintančio lapo
stebuklą, ilgai krintančio lapo
stebuklą
mane – senstančiam kūne
burną bedantę pražiojusį
vaiką
2005. X. 11
Vis daugiau atrabotkės
ir iš tikro kadaise buvau,
kaip ir daugelis mūsų, kentauras,
menamas
motociklas ir menamas
motociklininkas viename, gan lengvai
užsivesdavau
gazuodavau apsiputojęs,
raudavau staigiai iš vietos, tikriausiai
laimingas
tikriausiai keistai turėjau atrodyt
lakstydamas kaip pasiutęs
kalvomis Sapieginės
burzgiantis, atsilikęs nuo bendraamžių,
su savimi
lenktyniaujantis, vienas
maloningasis Viešpats pasakė:
bet juk ir dabar iš tikrųjų niekas
nepasikeitę
ta pati kibirkštis ir tos pačios
trys tave persmelkę gunos,
stūmokliai, tas pats
neišmanymas mechanizmų
2005. X. 13
Plungės centrinės
– visi esame kalti dėl visko, už visus, |
tanki ir graži buvo
vasara, debesys
vertikalūs, klausimus
mąslios filosofės reflektavau,
ataidėjau vis labiau
išmintį, gyvenimo
prasmę, senatvę artėjančią
mirtį nesisekė
formuluoti
vasarą visą – jei jau buvai,
jei gyvenai, tai vien tam,
kad išdrįstum
paprašyt atleidimo štai stoviu
centrinėse kapinėse
svetimoj žemėj
brūkšny tarp mirties ir gimimo
datų nežinia ko
šypsausi
nežinia ko prie tavo saulėto
kapo, bičiuli, šypsausi
ir nejaučiu nieko
nieko, vien gumulą
gerklėje, tartum žemėmis
būčiau paspringęs
gumulu tuo, iš kurio –
juk žinai – kartais
išsprogsta poezija
2005. X. 11
Paskutinis seansas
1
laterna magica, šešėliai miestą pusto,
ištraukia žvilgsnis šviesą iš langų
į laiką prarastą, į nebūtį, į proustą
įvirtęs ego, lėta, nerangu
išplaukus formoms, kontūrams išblukus
manęs per daug ir per mažai erdvės
palieka projektuotojo trintukas
gyvenime – kol šis susidėvės,
turiu ištart, ištardamas patirti
ligas, nykimą, netektį, jėgų
byrėjimą mirtin ir tą – prieš mirtį –
ilgiausią žiemą iš žiemų ilgų
2
o atspindžiai, siaubingos Dievo burnos,
sakykim, mickas jaggeris arba
savo vaikus maumojantis saturnas –
kultūrų putos, seilės, pagarba
šlaituos žibučių, kur zuikučiais saulės
pasaulis tveriamas naujakuriams
varnėnams iš tuščios makaulės
delyrinio herojaus, to, kuriam
žiaumojančio vaikus saturno iltys
tik specefektas sapno ekrane,
kol dar galiu mylėti mus ir viltis,
kad mes taip pat pamilsime mane
3
neįmantrus ramaus rugpjūčio stilius –
žiogų čirpimas, mėnesio delčia
dar nesutemus – sąskambiai, iš čia
minčių bangelės, lengvos ir negilios,
ir tas švelnumas, tas dizainas, bože
šio vakaro, ištirpsiančio kartu
su atspindžiais – o laikinumas grožio
ir grožis laikinumo – aš ir tu
darželyje viliūtės holivudo
žydroji rože, kaip ilgai kaleis
į vasarą, užpildytą vertikaliais
debesimis, iškrypusiais kaip mudu
4
į gintarinę sutemą įklimpęs
jaučiaus kaip priešistorinis vabzdys,
o parkas, susikaupęs ir palinkęs,
mane stebėjo, tvenkinio vyzdys
vos susitraukė, vieną ilgą mirksnį
tvirtai žinojau, jog kažkas baisaus
turėtų atsitikt, klausiaus, kaip tvinksi
tyla visatoj, iš kurios klausaus
savęs paklausto: – nori pamatyti
būties didžiausią slėpinį, mane?
ir kai suglumęs ataidėjau: – ne, –
pakilo vėtra ir prapliupo lyti
5
lyg pats išrasčiau vėją, jėzų kristų,
juodgalvį kirą, sukantį ratu
ir patį ratą, kuriame kartu
su mano siela rimstančia nušvistų
rudens diena ir apsiniaukęs protas,
ir vandenys, ir moterys, ir šis
eilėraštis, ne mano sugalvotas,
tik užrašytas, suteptas – ašis
gyvenimo, kuris nepasibaigęs
mažoj šaly prie didelio vandens
buvau laimingas, krito pirmos snaigės
spalvotoj dokumentikoj rudens
Palanga, 2005 m. spalio 17