V. Braziūno nuotr.
dykinėtojas
vienas yra skaičius du
yra skaičius trys yra skaičius
keturi ir visi kiti yra skaičiai
o tas kur po jų – jau ne skaičius
va juo visą mielą gyvenimą
ir skaičiuoju
varnas
***
ir ką tu gali pasakyt apie šitą pasaulį be baimės suklysti
be baimės sutrikti švepluoti nebent šešios žąsys ir šešios
žąsytės šašiukas žara gumiliovo šešėlis kazašas
kakta siuvinėta driežais hiacintais vapsvom... –
beprotystė
ir dvasios viršukalnės varge jos tokios panašios
– liepos penktoji –
lyg paėmus už rankos:
– matai...
vėjo šuoruos
galingai alsuojanti pieva – vabzdžiai
švitesiai ir drugeliai
paskui
lyg paleidusi ranką: „ir vis tiek
kapinių žolė
gyvesnė“
***
ar mane sapnuosi? būtinai
ką į guolį kviesies? vis tą patį
pasenai karaliene mano pasenai
ar seniai?
ką tik
***
Surdo asello fabellam narrare
Horacijus
nukaušt gaudant vėjus, samarijoj rast savo rakštį
budėt termopiluos, daug merginti, vesti kvailiausią
išbristi iš stikso sausam, vytis vėžlį prie nidos, apakti
provincijoj ci, gilią žiemą tikėtis naudos iš kaliausės
prigert su li bo, o tada jau, horacijau mielas, per naktį
į aukso kaltūnų prižėlusią didelę ausį
kurčiam – asiliukui – pasaką – sekti
***
plentas pro kapines, kekės
šermukšnių, jauna nepažįstama
moteris, ne, veikiau
mergina, užvertusi galvą – taip dusliai
nelyg iš platono olos: „kalba kvepiu“
ji kvepėjo vienatvės
kalba. O paskui,
jau kapinių miglelėn nirdama:
– rytas be vėjo bet medžiai
neramūs, bijau kad vaikai
nesusirgtų
gal vis dėlto moteris
sesuo
iš ko ji sakai panaši į tave
iš akių?
ne, iš dvylikos
juodvarnių
lietaus pradžia
išvydęs jas pro langą iš arti
ką tik pradėjus švisti vėlų spalį
neteksi žado: šitaip būt negali –
kuri jų meilė o kuri mirtis?
krapnos lietutis jos artės alėja
šypsosis kerinčiai bet vienišai
ir bus baisu – lyg regint kaip artėja
kad susilietų du lašai
mirksnis prieš patekant saulei
mirksnis prieš patekant saulei, tikriausiai jis Dievo
krusteli meldai ir žuvys pro ūkaną sunkias tingus
sapnas galvijo mūkimas už raisto dūzgenančioj pievoj
meldžias drakonai suglaudę rausvus delniukus
žiemos juvelyrika
Sausis. Mėnuo lange. Kiaurąnakt
skalpeliu žydresniu nei žvaigždė
reto grožio lengvais raižiniais
kam puoši mano galvą, mirtie?
p. s.
lengva nesustyguota gaudžia
ne, net ne nuoskauda kas kita
erdvu – – – – kiek daug čia
nepasakyta
apie vienatvę
vienatvė graži
kol netampa
šiek tiek
gilėlesnė
už šiltą duobutę
pagalvėje
tėvonija
– sapnavau –
jaspio žvilgesio kūdrą, žvaigždes
tvartų meistrą neūžaugos veidu
guvernančių kupras žvakides
susmaigstytas į smilkstantį šlaitą
jurgį, šarkio senelį, jis gieda
ten tarp kiaulių marija marija
tėvas rodo jam gėda pelėda
žvilgsnis varpučio kailis galvijo
kūdron brendantis sraigavedys
kelia fleitą prie smilkinio, mėnuo
skardžiai pokšteli, slysta nuo strėnų
tėvo galią iščiulpęs žaltys
sine ano
– lapkritis, gruodis –
tais ilgais
tais tarytum paguoda sunkiais vakarais
nesulaukdamas sergstinčio miego
tu žadėjai numirti gražiai ar mirei?
„taip“
gražiai?
„ne“
be pykčio?
„be sniego“
iš Praradimų Knygos
tartum šermukšniai stikle
spindi kažkur bočių žvaigždės
groja po jom dūdele
vaikas o gal kunigaikštis
klausos dūdelės dievai
laiką pamiršę ir šalį –
tą į kurią keliavai
pasiklausyti dūdelės
***
oras žuvų išalsuotas
dugno slyva lengvas nerimas
slysta laja tuščias luotas
sodas skaidrus kaip akvariumas
akvariumas čiulba kaip sodas
sakinys iš senų užrašų
„Buda – amžinybė iki mirksnio,
Kristus – mirksnis iki amžinybės...“
kvaila. tuščia. niekados nemirsi
proto puikybe
***
prie tvenkinio vaikai paliko laužą
dūmelio kvapas klonio įplėšomis šliaužia
gysloti lapai, grublios šakos, o kokia
aukšta tiesi ugnis – neregima ranka
lapus tuos neskubriai į liepsną meta
šį rudenį jau daugel metų
***
sutinku, iš esmės koheletas neklysta
betgi būna – brėkšmoj išgirsti palei kelią
kokį žvirblį ir tampa jauki mūs menkystė
nedidukė kaip pranašo nosies kuprelė
***
nuo karuselės rato atitrūkęs
per naktį parku vaikščiojo arkliukas
taip jau nutiko kad tą pačią naktį
po parko rūką braidžiojo vienatvė
– o kas toliau?
– ar neužtenka: rūkas
naktis vienatvė ir arkliukas