Gyvatės ir plaštakės

Tu patikai gyvatėms,

jos šliaužia iš paskos,

o štai margoms plaštakėms,

Kad bent viena nutūptų

netyčia ant peties –

jos leidžiasi ant medžių,

Tu patikai gyvatėms –

jos taikosi minkščiau

priglusti prie krūtinės,

Čia daug prabėgo kojų,

o štai tave sekioja,

joms šilta, tau baisu.

Saulingosios plaštakės

tetrokšta atgaivos –

kur nors ant akmenėlio,

 

 

 

Miestelis prie jūros II

Gal kas nors ir išeitų,

jei mudu suvytume savo mintis

kaip išdžiūvusias gyslas –

tokį lyną vargu ar nutrauktų

darniąją logiką bloškiantis vėjui.

Gal kas nors ir išeitų,

jei mudu supintume savo žvilgsnius

kaip spalvotus kaspinus –

tokią juostą vargu ar atrištų

linkęs visus išplukdyti į šviesą.

Jei eitume koja kojon,

jei motume ranka rankon,

gal ir sudrebėtų akloji gatvytė,

kur mudu šiemet gyvename,

bet vis viena ji neperšoktų jūros,

dvokiančios pragulom.

Bet netapatinkit trimito su garbe,

garbė yra tik atsilikęs garsas,

toks šleifas, kuris velkasi per žolę –

užmynus jį, garbės dėvėtojas nugriūna.

Skardus trimitas paskelbia medžioklės

pradžią, o kuo ji baigsis – gėda ar garbe –

nežino niekas, reikia palūkėti,

o ypač tikintis garbės – ji amžinai

vėluoja, tad galima ir nesulaukti.

Kad daiktai susilietų,

jie turi būti skysti.

Krenta vienas akmenukas

ir išguli metų metus.

Ir šildo viens kitą,

kol praeivis nepaspiria jų.

O lašai niekada neatšoka.

Jei susiglaudžia, tai amžiams.

Žliba močiutė išdalijo žiedus:

tam davė vieną, tam davė du, tam tris,

o tam ir nebeliko, beje, neliko nė vienam.

Ak, kaip įsižeidė negavę žiedo,

tarsi gražios mergaitės atstumti.

Žliba senutė jų tiesiog nematė,

nes mindžikavo jie kampe, o ten tamsu.

Nereikia kuklintis, nereiks tada raudoti –

garbė ir akademija negirdi, neprimato,

o čia tik drovios tautinės žaidynės,

ne gladiatorių kova, kur spindinčiu diržu –

žiedai jame iš tikro aukso –

apjuosia tą, kursai visiems kitiems

nusukinėja sprandus.

Tarsi palietas ant stiklo

ir dar pavedžiotas pirštu –

Tai kas, kad žaismingas ir margas –

dirva neprisiima jo,

mikroninė laiko plėvelė

ant kietojo kvarco paviršiaus –

nereikia fatališkų liūčių,

užtenka ąsočio vandens,

šliūkštelto tarsi netyčia –

ir nelieka linksmų raibulių,

mįslingų lemties ornamentų.

Esu įkalintas dauboj.

Kokia sargyba? Kokios grotos?

Stačiais nusvidintais šlaitais

nebent tik voras išropotų.

Pradvisęs oras kaip klijai,

dauboj klampodamas po tirštą

istoriją, ne vienas čia

apsivelia ir užsimiršta.

Bet aš ne voras, juo labiau

dumbliagyviu nepasiversiu,

ilgai tarp nuosėdų (tai kas,

kad jos auksinės) neištversiu.

ir mokat nešykštėdami.

jūs mokate brangiau,

kad dosniai lieju jas,

vargšams už grašius.

ilgai šokinėja ir spurda

kiekvienas gabalas sau

tol atsišaudo ir rėkia

ginasi visą gyvenimą

net daugintis vengia

O senjoras antrame aukšte

per valdžios virtimus

jis skaičiuoja namus,

nekilnojamojo turto agentas,

o dolerius ir svarus

išmainė į deimantus.

Lūžta miškai, griūva namai,

šliaužia lavinos, laidoja kaimus,

šaukia vaikai, baubia galvijai,

jis skaičiuoja namus,

kas sugriuvo – į nuostolius,

kas parduota – į pelną.

kaukši skaitliukais,