1. Artėja 2009-ieji – Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis. Kokias mintis žadina Lietuvos nueitas kelias? Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?
2. Kokie esame Europos kultūroje ir literatūroje? Ar turime dvasinių resursų būti saviti, įdomūs patys sau ir kitiems? Ar pačios Europos dvasia tebėra didinga?
3. Kaip gyvenate kiekvieną savo dieną? Ar kūrybinį darbą lydi socialinio saugumo jausmas, o gal atvirkščiai – baimė ir nerimas dėl ateities?
1. Graudžiai simboliška, kad mūsų valstybė savo istorinį laiką pradėjo skaičiuoti nuo vandališko pagonybės ir krikščionybės susidūrimo mūsų krašte – vienuolio Brunono nužudymo. Misionieriaus nukirsdinimas buvo tas faktas, kuris Lietuvos vardą įrašė į Europos tautų vardyną. Pasakojimas:
„Arkivyskupas Šv. Brunonas Bonifacas su 18 palydovų 1009 metais pirmą kartą pasiekė Lietuvos paribį, kur sugebėjo įtikinti kunigaikštį Netimerą [istoriniai šaltiniai vadina pastarąjį „karaliumi“] krikštytis kartu su 300 karių. Tačiau netrukus, 1009 m. kovo 9 d., po krikšto Netimero brolis Zebedenas nukirto arkivyskupui Šv. Brunonui Bonifacui galvą ir įmetė į Alstros upę.
Šv. Brunonas (Brunonas iš Kverfurto) buvo kilęs iš Saksų aristokratų. Tapęs dvasininku pakviečiamas Romos imperatoriaus Otono III užimti dvaro teismo kapeliono pareigas. Kai Šv. Romualdas 998 metais atvyko į imperatoriaus dvarą, Šv. Brunonas tapo jo mokiniu ir įstojo į Kamaldulių ordiną. Po dešimties metų gavo popiežiaus Jono XVIII leidimą keliauti į rusų žemes skelbti Evangelijos. Iš pradžių jis nuvyko pas prūsus, o vėliau – į Rusios teritoriją. 1004 m. konsekruotas pagonių krašto arkivyskupu ir, gavęs leidimą vykti į misijas, 1005–1008 m. darbavosi Lenkijoje, Vengrijoje, Rusioje. 1008 m. rudenį per Prūsiją išvyko į Lietuvą kartu su 18 palydovų. Su šv. Brunonu Kverfurtiečiu, atlikusiu Lietuvoje pirmąjį krikšto aktą, susijęs pirmą kartą Kvedlinburgo analuose paminėtas Lietuvos vardas.“
Anot profesoriaus E. Gudavičiaus: „Šaltiniai, aprašantys Šv. Brunono mirtį, vaizduoja genties vadą Netimerą, turintį 300 vyrų kariauną, paveldimą valdžią ir laikantį sargybą šalies pasienyje – Netimeras norėjo krikštytis, ir jis tai padarė, kai Šv. Brunonas savo stebuklu įtikino kunigaikštį, jog egzistuoja Dievo galia, Jėzaus Kristaus mokslas, bet būta ir stipraus pasipriešinimo, kuris misionierių ir jo palydovus pražudė. Tik vienas iš palydovų, vardu Vipertas, netekęs regėjimo, buvo paliktas gyvas; grįžęs į Saksoniją jis viską papasakojo vienuolyne. Jo pasakojimas ir patvirtina minėtą įvykį.“
Žvelgiant iš metafizinio taško, galima būtų svarstyti, ar labai turėtume didžiuotis tokiu pirmuoju mūsų valstybės vardo paminėjimu, kur skirtingų pasaulėžiūrų susidūrimo išdava – žmogžudystė. Ne herojinė pergalė mūšio lauke, ne koks nors mitinis ar mitu apaugęs istorinis įvykis, o brutalios barbarystės paliudijimas istoriniuose analuose. Kad ir kaip ten būtų, mes galime į tą tūkstančio metų senumo įvykį žvelgti ir kaip į dviejų skirtingų sistemų (pagoniškosios ir krikščioniškosios) susidūrimą. Biblijoje, taip pat ir krikščionybės istorijoje tokių, dar ir kraupesnių epizodų – begalės. Tokia simboliška ar metaforiška mūsų istorijos pradžia šneka apie amžinybės matmenį, gal net lemtį, kuri, ko gero, persekios mus iki pat laikų pabaigos. Nuo tų įvykių prabėgo tūkstantis metų, visko istorijoj būta – didingų pergalių, niekšysčių, išdavysčių, apkiautimo ir apsileidimų, per netikėtą malonę vėl gyvename nepriklausomoje valstybėje. Bėda ta, kad prieš du dešimtmečius lengvai laimėtas pinigas šiandien taip pat lengvai ir išleidžiamas. Galėtume svarstyti, kaip būtų buvę, jei istorija būtų pakrypusi kita vaga, tarkime, jei tą Nepriklausomybę būtų išsikovoję pokario partizanai ir rezistentai? Manau, kad ir jos kokybė būtų visiškai kita. Deja, esame kraštas, anot Oskaro Milašiaus, „neturintis liūdnos prabangos subręsti“.
Kaip šioje vertybių sumaištyje jaučiasi lietuvis, kaip jaučiuosi aš? Gana prastai. Didelė dalis mano bendraamžių, daug draugų ir pažįstamų ne laiku išmirė, kiti išsivaikščiojo – ir ne pensininkai, ne autsaideriai, bet tie, kurie čia galėjo būti sveikesnės visuomenės ir kultūros kūrybos židiniu, galinga vidurine klase, lemiančia valstybės istorinę perspektyvą, o ne susikurtą stabilumo bei tvarkos imitaciją. Nenoriu būti blogas pranašas, bet bijau, kad naujoji mūsų emigrantų karta į tėvynę sugrįžinės tik kaip turistai – Kalėdoms, Velykoms ir savaitėlei atostogų. Tačiau jų vaikai leis ir suleis šaknis ne į tėvynės žemę. Kartais klausiu savęs, kodėl aš pats neišsidanginau į kokią nors Airiją ar Ispaniją maišyti skiedinio ir kokie inkarai mane čia laiko, kai iš mano profesijos žmonių čia nevengiama pasityčioti? Atsakymą atradau pagyvenęs mėnesį Kanadoje ir mėnesį – Švedijoje. Mano kraujyje yra sentimentalumo, nostalgijos ir neurozės – užkrato, kuris mane užklumpa užsieniuose. Savaitę svetur galiu išgyventi, paskui pradingsta gyvenimo intriga ir motyvacija. Ten nuolatos patiri jausmą, šiek tiek panašų į svetimavimą, kuriame yra užkoduota savo–svetimo priešprieša ir atomazga – pralaimėjimas. Tad tenka susitaikyti, kad niekur, žmogau, nesidėsi, teks dieneles pragyventi čia. Bet ir prisiėmus tą kryžių, norėtųsi, kad čia realizuojama gyvenimo komedija turėtų daugiau „šarmo“, turinio ir intrigos. Jau įsivaizduoju tuos fasadinius fejerverkus, kuriuos kitąmet matysime, tuščias oracijas iš aukščiausių tribūnų, ir mane purto negeras drebulys – visa tai jau yra tūkstantį kartų buvę, apšnekėta, išsityčiota ir išsijuokta, o grėblys vėl pastatytas: „Lipkite ant manęs.“
2. Viena ryškiausių šiandienės lietuvių literatūros tendencijų yra jos mėginimas prisitaikyti prie naujų gyvenimo aplinkybių. Lietuvių rašytojas suvokė, kad Lietuva per maža, per mažai skaitytojų, kad, kurdamas ir leisdamas čia knygas, jis nebegali iš tos veiklos užsidirbti sau bent kuklų pragyvenimą. Dalis tautos gal norėtų skaityti, bet neturi už ką tą knygą įsigyti, kiti knygų skaityti nemėgsta, treti neturi tokiems niekams laiko, o dar kiti skaityti nemoka. Neišvengiamai rašytojui, kad pragyventų, reikia užsiimti dar ir kokia nors kita veikla arba mėginti įsisprausti su savo kūriniais į didesnes rinkas. Jei ta kita veikla nesukelia dvasios diskomforto ir nežlugdo jo kaip rašytojo – valio, bet kiek pažįstu rašytojų, tokių laimingųjų yra tik vienetai. Jurgis Kunčinas paskutiniais gyvenimo metais yra pasakęs: „Pagaliau. Atrodo atėjo ir mano laikas. Pradėjo ir man sektis.“ Jis arė juodai, rašė ir vertė. Tie darbai vienas su kitu nesipjovė. Tai buvo jo stichija. Jo kūryba susidomėjo Europos leidyklos, pradėjo versti jo romanus. Tokie dalykai yra lyg iš fantastikos žanro, išimtys, kurios jokiu būdu nerodo bendrų tendencijų. Aišku, jos turi poveikio kitiems, ne vieną ir užkrečia noru pakartoti kūrybinę trajektoriją, ir čia prasideda rimtos bėdos. Kūrybos motyvu tampa slaptas noras matyti savo knygos nugarėlę Londono ar Berlyno knygynuose. Taip atsiranda intencija kurti euroromanus ir euroeilėraščius – tokius bendrybinius, visuotinio vartojimo tekstus, kurie be didesnių pastangų gali būti lengvai perskaitomi ir suprantami daugeliui skaitytojų visur, kur tik yra mokančių skaityti žmonių. Tokio universalaus kalbėjimo viršūnė yra „muilo operos“, kurias žiūri, su kurių herojais susitapatina milijonai. Kultūrinė savastis ir identiteto skirtybės šiam žanrui yra visiškai nereikalingas, netgi kenksmingas dalykas. Literatūros kūrėjas, siekdamas kurti kuo universalesnius tekstus, nusideda literatūrai ir literatūrinei kalbai. Dažnai poetas ima manyti, kad tekstas yra geras, jei suprantamas bet kurioje šalyje, geriant bet kurios rūšies alų ant bet kurios upės kranto. Tiesa, nemaža ir nuolatinė rašytojų grupė dabar tampa kultūros turistais. Vadinu tokius senu sovietiniu terminu „vyjezdnyje“. Jie keliauja po įvairius užsienyje vykstančius festivalius, kuriuose reikia prisistatyti, todėl ir pateikti save reikia taip, kad kiti suprastų. Žinoma, tie jų pritaikyti turizmui eilėraščiai nebūtinai yra blogi. Yra ir labai gerų tekstų, tačiau jie nedaug tepasako, kuo mes esame kitokie, į kitus nepanašūs, kuo mūsų pasaulio matymas ir kentėjimai skiriasi. Jei mes visi tokie patys, tai esame labai neįdomūs, nesvarbu, kad labai gerai susišnekame. Kuriama lektūra patogi ir pritaikyta statistiniam vidutiniam vartotojui, kaip kokie dantų šepetukai, kurie visur vienodi.
Žinoma, tai dėsningas ir natūralus procesas, rašytojas laisva valia prisiima arba neprisiima atsakomybę už kalbą, žmogiškąsias vertybes bei tradicijos tęstinumą. Vieni dirba su senais tekstais, žodynais, kalbiniu ir kultūriniu paveldu, fiksuodami nykstantį paveldą ar perkurdami visa tai ir iš naujo aktualizuodami. Ten, kalbos ir literatūros institutuose, bibliotekose, yra armijos paniekintų ir nuskurdintų vargo pelių – mūsų valstybės patriotų, savasties puoselėtojų ir sergėtojų. Labai nepopuliarus ir nepelningas užsiėmimas. Kiti pasiduoda literatūrinių madų traukai. Ne čia tos mados kuriamos. Gal ir smagu jas vaikytis lyg kokias įnoringas koketes, kurios vieną dieną paliks tave kelkraštyje juokingą, vilkintį keistomis nebemadingomis drapanomis. Bijau, kad po trisdešimties metų mūsų gyvenamasis laikas bus suvoktas kaip tas, per kurį buvo prirašyta daug visokių niekų. Yra ir grėsmių, kad po kelių dešimtmečių jau gali būti nebeįmanoma ištaisyti tų klaidų, kurias mes darom šiandien. Ypač tai pasakytina apie literatūrinę kalbą, nes mūsų literatūros žodynas bei literatūrinė kalba gali būti taip sulėkštėjusi ir susiaurėjusi, tapusi tokia banali, kad ja jau bus nebeįmanoma autentiškai išreikšti lietuvio egzistencijos pilnatvės. Panašių dalykų mes savo istorijoje esame patyrę – išeivių vaikai jau nebešneka gyva lietuvių kalba, ir tai akivaizdžiai matyti antrosios išeivių kartos poezijoje. Prozos jie jau išvis nebegali rašyti, o poetų santykis su kalba, švelniai tariant, labai komplikuotas. Jei rašytojas kalboje nesijaučia kaip žuvis vandeny, jam ima stigti žodžių sudėtingesnei ar subtilesnei dvasios patirčiai išreikšti. Mąstome juk kalba. Ar tik neateina toks laikas, kai, siaurėjant vartojamos kalbos plotui, seklėja ir mūsų egzistencijos refleksija bei žmogiškasis turinys. Labai gali būti, kad ir Lietuvoje ateinančios kartos, vartodamos kalbą, jau nebebus laisvos. Štai kur esminis klausimas rašytojui ir visiems kitiems, kurių valioje daryti viską, kad taip neatsitiktų.
3. Atvirai pasakysiu, kai pabundu paryčiais ir, pramerkęs akis, pamatau aptriušusias savo kambario sienas, o mintyse it gyvas priekaištas sukasi sąrašas nepadarytų darbų, mane užklumpa pats didžiausias nerimas. Jau išmokau tokioje situacijoje elgtis. Jokiu būdu tų pirmųjų ryto vaizdinių ir minčių nereikia įsileisti į širdį, nes diena gali labai liūdnai baigtis. Paprastai elgiuosi taip – iš pradžių padėkoju Dievui, kad pabudau ir kad man davė dar vieną dieną, po to einu praustis, paskui apsirengiu ir einu į Bernardinų rytines pamaldas (be abejo, ne kiekvieną rytą. Čia pasakoju apie idealų dienos scenarijų). Per pamaldas išblaškomas mano nerimas ir baimė dėl ateities, nes kiekvienas katalikas turi kuo pasitikėti. Tiesa, dabar esu vienas iš tų, kurie valdiškai ar formaliai neturi jokių socialinių garantijų – gyvenu tik iš to, ką pats parašau, pravedu pamokėlę mokykloje ar paskaitau paskaitą. Bet tai ir yra didžiausia dovana, apie kokią ir svajojau, nes esu tegul ir neturtingas, bet laisvas.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 5 (gegužė)