
Turėjau tris brolius
Sykiu žaisdavom slėpynių.
nors tie stovėdavo man už nugaros –
baltagalviai, šviesiaodžiai,
Sparnai jiems dar buvo neprasikalę,
todėl ir vaikščiojo žeme.
Dalijaus su jais ką turėjau,
per petį atkišdavau blynų, duonos žiauberę.
Vyšnių sakų nemėgo –
nuo jų sulipdavo lūpos,
ir šiaip jie buvo nekalbūs,
kartais paniūniuodavo,
kai su mama dainuodavom
Paskui ir jie ėmė augti,
negrabiai mosavo sparnais,
Kažkur juos pamečiau
persikėlus į miestą,
prisimerkus bandau įžiūrėt
tingiai vingiuodama, išplitusi,
blizganti kaip sidabras.
Rūsčios debesų properšos
šykščiai gelzganai saulei.
purpuru šviečia skarelių rožės.
Šilta, gaudžia vargonai,
giesmė nedarni, trūkinėjanti.
Vėjas šventoriuj drasko lapus.
Stoviu sutaršytais plaukais.
švęsto vandens lašelis
papteli ant dažytų grindų.
Tavo virpčiojantis alsavimas
Neberandu maldai žodžių.
bet nebuvo tada nuodėmklausio.
Nuo to laiko stengiuosi
kurie veržias į šviesą
pro slegiančią sūrumą.
Juodos kaip naktys negrės –
sutūpusios ant akmenų
pina skystus europiečių plaukus,
puošia žibančiais karoliukais,
kerėdamos niūniuoja svingą
krūtiningais balsais.
varinėja kaltūnų draikenas.
O afrikietiškai padabintos moterys
nebepakelia geliančių galvų.
tarsi pakabintas ore.
tankiai paplaka sparnais
pasklando, paskraidžioja
lyg vaikiškas lėktuvėlis,
fokusuoja tobulą savo optiką.
toj saulės nusvilintoj dykroj,
tarp sutrupėjusios lavos,
to alkano paukščio skrydis.
Iš lėto ateina katė.
Ji nežiūri į tavo drabužį,
šukuoseną, paryškintas lūpas,
žiedą ant piršto, apyrankes, auskarus
ar akmenėlių karolius.
Gali būt net visai plika.
Jai nesvarbu tavo amžius,
profesija, titulai, turtas ir pažiūros.
Nesvarbu, ar tu graži,
geidžiama, ištekėjus ar išsiskyrus.
Jai pakanka tik tavo akių
ratas juosvų plunksnelių
Pilki pūkai kruvini.
motinos Gamtos instaliacijų.
kaitra užgulus Dzūkiją.
Plūgą traukia vyriausioji,
kitos dvi spaudžia rankenas,
naminė, sovietmetis,
Alma šaltiniuotas vanduo
per suskirdusias kojas.
prikelia perkūnijos narnesys