Jeigu miestų didumas priklausytų ne nuo dangoraižių aukščio ar gyventojų skaičiaus, o nuo juose gyvenusių ir tebegyvenančių asmenybių masto – tuomet mūsų brangieji Druskininkai būtų garsūs šiais trimis vyrais: Mikalojum Konstantinu Čiurlioniu, Karoliu Dineika, Antanu Dambrausku.
Žinoma, per visą šio krašto istoriją prisirinktų ir daugiau asmenybių, kurios darytų garbę kiekvienai „didvyrių žemei“. Daug vertas, pavyzdžiui, legendinis Benediktas Sūrutis Sūrmetis Suraučius bei jo sūnus, pasak legendos ar poringės, per tuos „pamačlyvus“ sūrymus išgarsėję, pirmieji ėmęsi gydyti žmones mineralinėmis voniomis ir ne pirmieji iš sumanių – gal net genialių – vyrų tuos iš vandens susikrautus turtus prašvilpę vėjais.
Yra ir daugiau siluetų, šmėkščiojančių šio kurorto priešistorėje, tik jie tokie blankūs, kad atgaivinti nebėra vilties. Kas kita pradžioje paminėti trys vyrai, kone amžininkai, nors ir šitiems didiems mirtingiesiems įmanoma užmarštis. Todėl labai sveikintina kiekviena pastanga išsaugoti ateičiai visa, kas sietina su jų gyvenimu ir darbais.
Apie pirmuosius du – M. K. Čiurionį ir K. Dineiką – net man teko daugiau ar mažiau rašyti, plačiai minimos jų gyvenimo sukaktys, rodomi įvairiausi atminimo ženklai. O apie A. Dambrauską, kurio gyvenimo datos mažiausiai nuo mūsų nutolusios, – byloja tik pasigailėtinas kampelis Tremties ir rezistencijos muziejaus patalpose. Prisiminimų knyga apie šį kilnų, didžius darbus nuveikusį vyrą būtų visų geriausias paminklas A. Dambrauskui, kurį nemažai druskininkiečių dar pamena gyvą ir linksmą.
Padėjau tašką ir užsigalvojau: kada gi aš pats jį pirmą kartą sutikau? Nuo kada ir iki kada tęsėsi mūsų bendravimas, manyčiau, grįstas šiokia tokia sielų bendryste ir draugyste?
Bene tai buvo 1957-ųjų ruduo, kai aš, Vilniaus universiteto pirmo kurso studentas, kitus išvežiojus po kolūkius kasti bulvių, buvau dviem savaitėms paleistas kaip neįgalusis ir, nė nespėjęs pauostyti mokslų, parvažiavau į tėvų namus visam bulviakasiui, o kurorte – visam bobų vasaros tviskėjimui. Parbėgęs saulėtu taku iš geležinkelio stoties – pro gydyklų parką, per Ratnyčios tiltelį – namo kieme po apkežėle obelim radau linksmai klegančią pažįstamų bei visai nematytų žmonių draugiją. Iš pirmo žvilgsnio jie buvo kažkokie keisti, ne iš šio pasaulio: visi nedidelio ūgio ir itin linksmi, nors ant stalo stovėjo tik suodinas motinos arbatinis ir saldūninių obuolių kraitė iš mūsų senojo sodo.
Mane paregėję, artimieji sutriko: nuo studijų pradžios tepraėjo kelios savaitės, tai kas atsitiko, kad sugrįžau? O svečiai, išgirdę grįžimo priežastį, neva paguodė. Girdi, pamokų, kaip kasti bulves, galėčiau gauti ir čia, tėvų namuose, o šiaip dalykas tai rimtas, nes bulvės – svarbiausias ar bent dažniausias studentiškas pašaras. Vėlesnė gyvenimo praktika patvirtino, kad ne kitaip ir yra.
Pažįstamas iš linksmos akiniuotos trijulės buvo tik vienas motinos brolis ir mano dėdė kunigas Juozas Radzevičius, prieš seminariją – Marijampolės marijonų vienuolis. Kitą akiniuotį, iš pažiūros neką vyresnį, jis vis vadino profesorium, o supažindindamas paaiškino: „Kolega Antanas Dambrauskas mane mokino lotynų kalbos.“ Trečias mažylis, vardu, rodos, Viktoriukas, tarnavo minėto vienuolyno sodininku, o kai vienuolyną sovietų valdžia uždarė, prisiglaudė, atrodo, „Draugystės“ sanatorijoje, ten prižiūrėjo medžius ir gėlynus.
Rašydamas vis svarstau, kodėl tą susitikimą su A. Dambrausku – ne kaip kitus – prisimenu detaliai ir aiškiai: gal kad pirmutinis? Iš vėlesnių laikų ką nors su juo susijusio regiu lyg per miglą, be to, ir susitikdavome retokai. Dambrauskai kurį laiką samdėsi kambarį Birštono gatvėje, mano tėvų sodyba stovėjo P. Cvirkos g. 6, visai netoli, tad parvažiavęs sutikdavau ir Šnekutę, įsikibusią Antanui į parankę. Tačiau į kalbas nesileisdavom, pasisveikindavome, ir tiek. Mane, suprantama, buvo pagavęs jaunas studentiškas gyvenimas, tad kitos kartos gal neatrodė vertos dėmesio ir įdomios...
Kaip mūsų pažintis atsinaujino, drįsčiau sakyti, pereidama į suartėjimą, irgi sunku prisiminti. Nelauktai netikėtai gavau jo laišką, atsiųstą į tėvų namus, išėjus pirmajai mano knygai „Prie gimtojo slenksčio“. Sveikino, gyrė, kad neskrajoju padebesiais, rašau apie tėviškės gamtą, žmones bei kitus pažįstamus dalykus, ir linkėjo „kūrybinių aukštumų“. Deja, dėl talento stokos bei tinginystės ne tik tų vilčių nepateisinau, bet ir laišką pradanginau, jei jis neslypi kur nors lentynoje, įspraustas į knygą. Kas gi galvoja apie asmeninį archyvą iš jaunų dienų?
Nors ir anų laikų, skirtingų interesų žmogus, A. Dambrauskas sekė ir kitų Druskininkų literatų kūrybą, o apie jo geranoriškumą ir tikėjimą mumis galvoti nesijaudinant sunku. Ypač patiko jam Kornelijaus Platelio rimtumas ir darbšta. „Va iš jo tai kas nors išeis,– sakydavo,– tegu tik nustoja apie kranus dainavęs.“ Betgi Kornelijus dirbo statybų inžinieriumi, apie ką daugiau galėjo eiliuoti. Vėliau jo poezijos tematika visiškai pasikeitė, ir Metro pamokymai nenuėjo veltui, jeigu jau net didysis Juozas Erlickas patvirtino, jog „...Platelio poeziją dera skaityti šviečiant pilnačiai, atsirėmus į dorėninę koloną“.
Vienintelis Druskininkų padangės poetas, apie kurį A. Dambrauskas nenorėjo girdėti, tai Vytautas P. Bložė. A. Dambrauską erzino pirmųjų V. P. B. knygų lenininis angažuotumas, o vėlesnių – formos dirbtinumas ir vartymasis per galvą, kad atrodytų modernus. Vis pasijuokdavo iš poeto pasižadėjimo raštu „visu savo vidutiniu ūgiu stovėti socializmo idealų sargyboje“, o pasikeitus laikams – sukurti iš savęs disidentą.
Gyvendamas Druskininkuose, gana ilgą laiką A. Dambrauskas duonelę sau ir Šnekutei pelnė, kaip pats sakydavo, „iš snargliukų šluostymo“, o ne iš literatūros. Tas jo pasakymas nereiškė, kad darbą sanatorijoje „Saulutė“ su nesveikais vaikais jis laikė menku ar žeminančiu, kad galėtų veikti ką kitą. Kartą jį sutikau palei Nemuną, kur aukštas skardis šalia „Saulutės“, su globotinių būreliu. Aptūpę auklėtoją, jie klausėsi skaitomos knygos – J. Korčiako „Karaliaus Motiejuko“. Tada tos pasakos dar nebuvau skaitęs; dabartės, dėl visa ko pasakysiu, ji guli lentynoje tarp pačių mėgstamiausių, retkarčiais „pakartojamų“ pasaulinės literatūros kūrinių.
Prisėdęs prie tos po medžiu susispietusios draugijos, aš ne tik „Motiejuką“ tada atradau: pirmąkart iš A. Dambrausko lūpų išgirdau šį bei tą apie tik dabar Lietuvos mokyklose bandomą diegti Valdorfo pedagogiką. Pasak A. Dambrausko, ji – tikras vaistas bendraujant su neįgaliaisiais vaikais. Šnekėjomės tada ilgai. Kad vaikai turėtų kuo užsiimti, jis išdalijo mažyliams po įnagėlį ir pušinės žievės gabaliuką, prieš tai parodęs turbūt jo paties iš luobo išdrožtą juokingą žirgelį. Net ir tokios, atrodytų, smulkmenos liudija, koks rimtas užsiėmimas jam buvo tas „snargliukų šluostymas“.
Kita vertus, kai rimtai žiūri į vieną dalyką,– sunku būti tokiam pat rimtam kitų reikalų atžvilgiu. Niekas nežinome ir niekad nesužinosime, kiek jėgų ir sveikatos kainavo politiniam kaliniui A. Dambrauskui grįžti į oficialų humanitarinį gyvenimą. Reikėjo būti smarkiai pranašesniam, kad įsiskverbtum į tankų, toli gražu ne geranoriškų antikos vertėjų tinklą. A. Churginas, J. Dumčius, M. Račkauskas, H. Zabulis, – kai kurie jų buvo mano profesoriai, antikos dėstytojai, kiti (pvz., A. Churginas) gerai pažįstami. Deja, negalėčiau patvirtinti jų aukšto dorovingumo. Net dvasiškiai, seminarijos laikų mokiniai, yra A. Dambrauskui prikrėtę šunybių, kai jis ėmėsi Šventojo Rašto vertimo. Vertę labiau dėl pelno, negu dėl kitų paskatų, anie smarkiai siuto, kad „kunigėlių mokytojas“ dirba leidyklai kone veltui (o padaro už juos ne blogiau). Pats A. Dambrauskas džiaugėsi, kad didžiųjų romėnų vertimai jam buvo būdas „palaikyti dvasinį lygį“.
Tačiau daug geriau ką tik minėtus dalykus, manding, praskleis vienas labai netikėtas mūsų susitikimas 1982-ųjų sausio 7 d. – per Tris karalius, kaip sakydavo tai prisimindamas A. Dambrauskas.
Atkreipėt dėmesį? Šiame mano rašinyje kiek įmanoma vengiama datų; tai dėl to, kad bijau suklysti netrumpoje pusės šimtmečio metų virtinėje – kas paskui pataisys? O šitas susitikimas lyg pats savo datą užfiksavo Juozo Vosyliaus knygoje „Lotyniški posakiai ir sentencijos“:
Reverenda scriptoris Romas Sadauskas
Plurimos annos!
Ab imo corde
A. Dambrauskas
Tokie dalykai, nors ir nereikšmingi, negali išdilti iš atminties. Kaip dabar regiu jį, stovintį prie lifto mūsų name (Viršuliškių g. 91–21), mūsų laiptinėje; nesuabejojau, kad jis bando pakilti į mūsų šeštą aukštą ir eina pas mane... Bet kur gavo adresą? Ir pasirodė, kad jis iš tikrųjų keliasi į šeštą aukštą, bet mano adresas jam nežinomas. Ketina aplankyti Juozą Vosylių, savo seną bičiulį iš prieškario bei lagerio laikų. Bus pravartu čia pridurti, jog J. Vosylius prieš karą ir po karo iki suėmimo dirbo Biržų gimnazijos direktorium ir dėstė ten lotynų bei kitas kalbas. Anuolaik aš to visai nežinojau, nors su senuku, kurio balkonas buvo greta manojo, dažnai pasisveikindavome ir persimesdavome vienu kitu žodžiu. Tais laikais žmonės buvo uždaresni, nesigirdavo lagerine praeitim; ir pats A. Dambrauskas (kaip ir mano tėvas) nėra nė žodžiu išsižiojęs, kad Druskininkuose gyveno saugumo tolydžio sekamas. Nors vėliau A. Dambrauskas tą įkyrų dėmesingumą netgi yra aprašęs.
Pakviečiau užeiti pas mane, žmona netikėtą svečią pavaišino, jis užsirašė buto numerį ir nuo tol Viršuliškių adresu siųsdavo naujamečius sveikinimus (net kai gyvenome jau kitur), beje, ateinančius ankstėliau, kad lyg netyčia suspėtų Kalėdoms.
Pas J. Vosylių, gyvenusį vienumoje vieno kambarėlio bute, A. Dambrauskas užsibuvo ilgai, kaip vėliau prisipažino, jis vos suspėjo į traukinį: stotyje važiuoti į Druskininkus jo visą tą laiką laukė tylioji Šnekutė. Kodėl ji nėjo sykiu pas J. Vosylių? Nenorėjo būti liudytoja, kaip du vyrai aiškinasi santykius ir t. t. O „santykiai“ buvo susiję su ką tik, prieš pat Naujuosius metus išėjusia „Lotyniškų posakių ir sentencijų“ knygele. Aš iš karto atkreipiau dėmesį: knygos autorius – vienas J. Vosylius, o dovanodami ją pasirašė abu. Buvau patyręs, kad A. Dambrauskas į kito autoriaus knygą nesirašydavo, net savo verstas „Metamorfozes“ pasirašė tik kietai prispaustas. „Tegu Ovidijus pasirašo“, – gynėsi kaip galėdamas.
Tik išlydėjęs svečią, kaimynas papasakojo, kas atsitiko, kaip jie neva buvo „visam likusiam gyvenimui susipykę“. Pasirodė, kad tuos lotyniškus sparnažodžius kadaise Sibire iš atminties abudu atkūrė ir į lietuvių kalbą išvertė, pasak J. Vosyliaus, smegenims treniruoti. Pasikeisdami surašė juos į sąsiuvinį, pasigamintą iš cemento maišų. Parvežtas Lietuvon tas mintis J. Vosylius gražiai perrašė, šį bei tą pataisė ir davė bičiuliui, kad tas, leidyklose apsitrynęs veikėjas, pamėgintų išleisti. Jis paėmė, susitarė, bet kažkuriuo leidimo momentu, jau po korektūrų, „iš autorių pašalino savo pavardę“, palikdamas vieną J. Vosylių. Gavęs išėjusį veikalą J. Vosylius didžiai supyko ir dar didžiau įsižeidė. Užuot pasveikinęs lagerių bendražygį kaip paprastai Kalėdų proga, nusiuntė jam protesto notą.
„Tas laiškas mus išties galėjo suvisam išskirti, – guodėsi vėliau A. Dambrauskas, – todėl ir išvykome su Šnekute taikytis su Juozuku. Gerai, kad pats lyg Dievulio pasiųstas pasipainiojai...“ Nereikia nė aiškinti, kad autorystę žmogus atsiėmė tik norėdamas kolegai gero – tiek moralinio, tiek ir materialinio, t. y. honorarinio gero.
Gal būtų reikalinga čia išsitarti ir apie tragišką bei kvailą J. Vosyliaus baigtį, ištikusią gal po metų nuo mūsų apsilankymo. Kažkokie piktadariai iš po Viršuliškių kapines vaikštinėjusio senuko atėmė senutėlę „Pobedą“ (toks rusiškas rankinis laikrodis) ir jį suspardė. Po to J. Vosylius jau neatsigavo. Į jo laidotuves susirinko netikėtai daug žmonių, daugiausia jo buvusių mokinių, ten sutikau ir poetą Eugenijų Matuzevičių, dailėtyrininką Edvardą Pranckūną.
Atrodo, kad vėl nuklydau į lankas, tad grįžkime prie A. Dambrausko. Kad jau užsiminiau apie dedikacijas ir knygas, nesiginsiu, turiu net keturias. Brangiausia jo dovana, suprantama, memuarai bibliniu pavadinimu – „Viskas praeina“. Tik įrašo viešinti neišeitų: „Didžiam Druskininkiečiui...“ ir t. t. Toks jau buvo jo stilius, gal graikų ar romėnų paveiktas. O gal paprasčiausiai žmogus negailėjo kitam gražaus žodžio, tegu tas kitas ir nebuvo jo vertas.
Tiesa, sugebėjo jis ir kitaip rašyti – sarkastiškai, nevyniodamas žodžių į vatą. Buvo tokia TV laida lyg ir apie A. Dambrauską, įrašyta, atrodo, jo namuose. Kitą dieną paskambinau jam, padėkojau ir pastebėjau: galėjot pasamprotauti ir daugiau.
– Taigi, kad negalėjau! – atšovė be ūpo ir pridūrė: – Jei būtų davę...
Matyt, kad tuo pačiu atsikvėpimu ir parašė šį laišką ant atviruko, kuriame – ežerėlio vaizdas. Ruošęsis, jaudinęsis, girdi, manė, kad „reikia išsispaviedoti prieš Lietuvą, prieš dar gyvus draugus ir nedraugus iš viso gyvenimėlio. Bet atsirado kalbesnių, labiau norinčių, neliko laiko. Buvau netenkąs kantrybės, bet ištylėjau sukandęs dantis“.
Suprantama, gaila, kad nepavyko žmogui kažko svarbaus pasakyti, taip ir nesužinosime ko. Juoba gyventi buvo likę visai neilgai. Kaip tik tada, paskutiniais metais, turėjome galimybių daugėliau pabendrauti, dažniau susitikti ir išsišnekėti. „Neužmiršk, kai čia (Druskininkuose – R. S.) būsi, užeiti“, – sakydavo atsisveikindamas prie durų arba telefonu, kurio jis, silpstant klausai, o gal ir dėl kitų priežasčių, nemėgo. Sykį išsitarė, neva jo pokalbių klausosi negera „ausis“.
Ar tik ne paskutinį jo gyvenimo pavasarį mudu su žmona tris savaites praleidome „Draugystės“ sanatorijoje, taigi – visai šalia A. Dambrausko namų. Manyčiau, tada ir atėjo tas tikras dvasinis suartėjimas, kai žmogų ne vien protu pažįsti, bet ir pajunti. Po žiemos A. Dambrauskas atrodė išbalęs, toliau nuo namų nenužingsniuodavo, tačiau kiekvieną dieną mūsų laukė, kaip pats sakydavo, „kelionei po pasaulį“. Tos mūsų kelionės vykdavo du sykius per dieną, pasaulis ribodavosi sanatorijos teritorija – ratu Ratnyčėlės ir Nemuno skardžiais. Išeidavom po procedūrų, po pietų ir po vakarienės, o grįždavom leidžiantis vakaro prieblandai, kai darydavosi vėsu. Tada jį lydėdavom į namus, lipdavom laiptais į trečią aukštą ir virdavome arbatą. Sykį žmona paklausė, ar ne per aukštai laipioti, ir A. Dambrauskas atsakė: „Būtų geriau žemai, vis tiek pro langus nieko ypatingo nematyti, bet ir iš lipimo gauni naudos, pasitreniruoji.“ Kai paskutinis peržengdavo buto slenkstį, lazdele apvesdavo ore ratą ir vis kartodavo tą patį, užmiršęs, kad tik vakar tą sakė:
– Viskas taip bus ir po mano mirties, iki smulkmenų apgalvota.
Tiesą pasakius, to visko buvo ne kažin kas – darbo stalas su rašymo įnagėliais, paties pasidirbta kėdė, knygų spinta su nudryžusiais žodynais, grožine literatūra, kitų dovanotomis knygomis bei rankraščių, užrašų, dokumentų segtuvai. Bene brangiausia relikvija – miegamajame kabanti Popiežiaus padėka už Šventojo Rašto vertimą. O svarbiausia yra neapčiuopiama: mintis ir žinojimas, jog čia, šitame kukliame būstelyje, gimtoji literatūra, praturtinta dideliausiais pasaulio kultūros dalykais, ir tai padarė šitas mažutis, silpnutis žmogelis....
Gurkšnodami mėtų arbatą klausydavomės jo kalbėjimo apie gyvenimą, senus nutikimus, nebendrus ir bendrus pažįstamus, pavyzdžiui, monsinjorą Kazimierą Vasiliauską.
– Šventas žmogus, – kartojo žiūrėdamas pro akinių viršų, o man nei iš šio, nei iš to ištrūko:
– Abudu jūs tokie patys.
A. Dambrauskas karštai paprieštaravo, girdi, jis visai kitokiai žmonių padermei priklauso – „jakštinių, o ne vaižgantinių“.
Kas galėjo numanyti, kad kaip tik iš monsinjoro vieną vėloką tų pačių metų rudenio vakarą sužinosiu, kad A. Dambrauskas išėjo Amžinybėn. Paskambino ir pasiteiravo, ar klausiau vakarinių žinių. Ką jau ten, atsakiau, mano gimimo diena, sėdėti prie televizoriaus neturėjau galimybių. Ir tada išgirdau:
– Ką tik pranešė – amžiną atilsį mūsų Antanas... Dambrauskas. Monsinjoras pridūrė, kad pats guli prispaustas temperatūros, todėl nežinia, ar pajėgs į laidotuves nuvažiuoti. Iš tikrųjų sirgo. kai mirė kitas tremtinys bei poetas – Leonardas Matuzevičius, į Druskininkus monsinjoras kaipmat atskubėjo.
Išgirdęs žinią apie A. Dambrausko mirtį, norėjau pas monsinjorą nubėgti. Jis gyveno netoli, Pylimo gatvėje. Buvau sudraustas: vėlu! Iš tiesų, pagalvojau ir ilgam sustingau. Naktinėse žiniose pakartojo: lapkričio 21 d. mirė žymus vertėjas, rašytojas, Sibiro tremtinys. Pašarvotas Druskininkų laidojimo namuose, Ligoninės gatvėje, bus laidojamas Ratnyčios kapinėse...
Toks pat sustingęs sulaukiau pusryčių ir niekaip neišauštančiom gatvėm patraukiau į Vilniaus autobusų stotį. Baisus tas mano gimimo mėnuo, nebuvo visai išbrėškę ir Druskininkus pasiekus. Žinojau, kad tėvukai vėlai bunda, todėl pasukau tiesiai į laidojimo namus. Jie jau buvo neužrakinti. A. Dambrausko palaikai atrodė sumažėję, plazdėjo kelios žvakelės, vos vos apšviečiančios karstą ir kelis kuklius vainikus. Stovėdamas prie velionio pajutau save mingant ar grimztant į sąmonės rūką, todėl pasitraukiau ir atsisėdau atokiame pasienyje. Vieną akimirką netoli karsto grindimis perbėgo didelė ir labai liesa žiurkė.
Mieguistoje galvoje mintys sukosi it pakuliniai siūlai nuo seno kamuolio. Trūkinėdavo, vėl susimegzdavo, nurituodavo kaži kur. Krito akysna, kad laidojimo namai skurdūs ir apleisti, o karstelis atrodė lyg paskubomis užmirštas išnešti. Kur šį vyrą šarvotų, jeigu jis būtų gyvenęs ir darbus dirbęs Vilniaus mieste? Arkikatedroje arba Šventųjų Jonų bažnyčioje. O palaidotas – menininkų kalnelyje, Antakalnio kapinėse. Per radiją buvo susakyti visi velionio nuopelnai, bet Druskininkai nebuvo paminėti, mat Vilniuje kiti vertybiniai matai, o savi reikalai arčiau kūno.
Vienu metu staiga užėjo kažkoks niekada nepatirtas graudulys, dzūkiškai tariant, „žėlius“, net supurtė kelis kartus. Ne juokais išsigandau. Išgelbėjo užplūdę prisiminimai apie pažintus meno žmones, kuriems likimas lėmė patirti tremties golgotas. Dainininkai Antanas Kučingis, Nijolė Ambrazaitytė, Vincentas Kuprys... Dailininkai Rimantas Dichavičius, Veronika Kelmelytė, Balys Palys... Rašytojai... Jų tiek daug, kad ir prisiminti sunku. Išplėštum iš lietuvių kultūros jų kūrybos lapus ir liktų juoduoti neužlopinamos aketės – tarsi ledu apsitraukusioje upėje. O kiek jų, gražių ir talentingų, Lietuvai verkiant reikalingų, liko įšalę Arkties leduose ar užpustyti Sibiro sniegynuose. Bent jau šiuo atžvilgiu velionis buvo laimingesnis, gavo galimybę padirbėti ir nenustojo už tai Viešpačiui dėkoti.
Pamažu įsidienojo, atsirado žmonių, pasirodė irgi iš Vilniaus atskubėjusi „Dienovidžio“ redaktorė Aldona Žemaitytė, lydima gražios moteriškos svitos. Taip pat su palyda šmėstelėjo miesto vicemeras, kurį A. Dambrauskas juokais vadindavo Kornelijum Klaudijum. Pastovėjo prie karsto ir ėmė kažko dairytis, ak, fotografo, tas įlėkė, įamžino valdžią su velioniu, o paskui visi dingo.
Nesinorėjo nė vieno pažįstamo sutikti, bet, važiuojant į Ratnyčią, autobusėlyje ant vienos sėdynės netyčia prisiglaudėme sykiu su dailininku Adelbertu Nedzelskiu, kurį A. Dambrauskas ypač mylėjo ir gerbė. Neatrodo, kad bent pasisveikinome, persimetėme ir kokiu žodžiu. Ir visai jau nepamenu pačios „pakasynų“ kulminacijos, kas prie kapo duobės kalbėjo ir t. t. Po visko nelaukiau jokio transporto, pėsčias parpėdinau į Paganką ir tėvų pastogėje kaip užmuštas išmiegojau visą parą.
Prabėgus kažkuriam laikui po A. Dambrausko mirties, vienu reikalu užsukau į savivaldybę. Meru tada buvo architektas Vytautas Janonis, Krikščionių demokratų partijos atstovas, taigi lyg ir A. Dambrausko vienmintis. Pasiteiravau, kokie memorialinio buto – muziejaus reikalai.
– Kaip? Juk savo butą Dambrauskas paliko jį globojusiems žmonėms.
– Tiems globėjams mainais galite duoti kitą panašų butą.
– Neatėjo tokia mintis į galvą, o dabar vėlu.
– Tai nors memorialinę lentą ant namo prikalkite.
– Kad gal jis gyveno ne pirmame aukšte?
Paaiškinau, kad tai nieko nereiškia – Vilniuje gyvas galas lentų, gyvenusiems už lentą aukščiau.
Valdžia, atrodo, tai padarė – lenta kabo. Tiesa, dar gyvam, nors jau sergančiam A. Dambrauskui buvo suteiktas Druskininkų miesto garbės piliečio vardas. Vis klausinėdavo, ką tai reiškia, ir pats sukūrė gana vykusį anekdotą: „Jeigu garbės pilietis Sotskov nebūtų Druskininkų išvadavęs, garbės pilietis Dambrauskas nebūtų atsidūręs čia – taip pat ir Sibire. Kai atvykau, ilgai nenorėjo priregistruoti, o paskui mano buvimą Druskininkuose palaikė garbe.“
Ne valdžios pastangomis Tremties ir rezistencijos muziejuje atsirado A. Dambrausko memorialinis kambarėlis. Atrodo, lyg tas vargšas žmogelis vėl už grotų uždarytas. Jonava už šiokį tokį Homero „Odisėjos“ vertimą Jeronimui Raliui pastatė paminklą; Druskininkai už daug didesnius antikinius žygius savo garbės piliečiui tesėjo... patys regite, ką ir kiek.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 11 (lapkritis)