Accessibility Tools

Algis KaledaAlgis Kaleda       ...Kalbant apie laiko slinktį, teisingiau būtų sakyti taip: yra trys laikai – praeities dabartis, dabarties dabartis ir ateities dabartis...

Šv. Augustinas
 
I
 

Istorinė tematika lietuvių literatūroje – nuolatinis kultūrinės sąmonės dėmuo, vienais tautos gyvavimo tarpsniais labai intensyvus, kitais – sulėkštėjęs, schematiškas, paveiktas deformuojančių ideologemų. Tai neabejotinai taip pat yra vienas iš esmingųjų idėjų ir topikos klodų, itin glaudžiai susijęs su būtimi tautos, dažnai jautusios grėsmę savo egzistencijai. Literatūrines istorijos interpretacijas (ir ne tik literatūrines) labai dideliu laipsniu determinuoja įvairios politinio-visuomeninio gyvenimo aplinkybės; antra vertus, istorinės tematikos manifestacijos grožiniuose tekstuose bene sugestyviausiai įprasmina, išreiškia nacionalizmo–tautiškumo–patriotiškumo idėjas.

Istorinį diskursą, kaip, regis, jokį kitą, aižo nuolatinės įtampos: tarp kolektyvinės ir individualios sąmonės, tarp faktografinio objektyvizmo ir literatūrinės fikcijos, tarp siekiamybės objektyviai rekonstruoti praeitį ir neišvengiamos subjektyvios projekcijos, tarp savo ir svetimo, tarp sociumo lūkesčių ir kūrėjo laisvės. Lietuvos geopolitinė padėtis per ilgus amžius skatino rezistencines-kontestacines nuostatas prieš militarinį pavojų savo valstybingumui ir prieš kitų civilizacinių vertybių spaudimą savoms kultūrinėms orientacijoms. Būtis tarp Rytų (rusų, kitų rytinių slavų) ir Vakarų (lenkų, germanų) – nuolatinis lietuvių sąmonės topas, išugdytas nuo viduramžių ir kone permanentiškai, su įvairiomis variacijomis tęsiamas iki mūsų dienų. Iki šiuolaikinio etapo – jo pradžią sąlygiškai žymi 1990 m. data, Nepriklausomybės atkūrimas – buvo nueitas ilgas istorinių nuostatų manifestavimo ir transformacijų kelias.

Istorinio diskurso patirtis klostėsi per ilgą laikotarpį, pradedant folkloro kūriniais ir Lietuvos metraščiais; formuojantis profesionaliajai literatūrai didelę reikšmę įgavo Vilniaus romantizmo mokykla (Adamas Mickiewiczius, Juliuszas Słowackis, Władysławas Syrokomla, Józefas Ignacy Kraszewskis ir kt.). Tuo laikotarpiu, pakilus naujojo tautinio atgimimo bangai ir siekiant atkurti nuo 1795 m. sunaikintą ir Rusijos bei Prūsijos pavergtą Lietuvos valstybę, lietuvių kultūrinėje sąmonėje buvo išsiugdytas ir įtvirtintas nostalgiškas mitas apie herojiškus praeities laikus, didingus taurių protėvių žygius. Iš to laikotarpio atėjo patriotizmo manifestas, jog Lietuva – didvyrių žemė ir jos sūnūs savo stiprybę turi semtis iš praeities (Vinco Kudirkos Tautiškos giesmės, vėliau tapusios valstybiniu himnu, parafrazė). Pirmasis lietuvių istorinis romanas, Vinco Pietario „Algimantas“ (1904), taip pat skirtas herojiškai praeičiai vaizduoti, įnirtingoms ir kupinoms klastų XIII a. lietuvių kovoms su slavais. Iškilus rašytojas ir kritikas Balys Sruoga dar 1935 m. rašė: „Praeitį iš pasakos padaryti realybe – istorijos ir jo pagalbinių mokslų uždavinys. Bet padaryti ją savą ir mylimą – tai jau dailiosios literatūros reikalas ir pareiga“1. Tokia nuostata tapo imperatyvi daugeliui lietuvių autorių, kurie siekė meninėmis priemonėmis kuo sugestyviau atkurti praeities įvykius, panaudoti juos dabarties kontekstui.

XIX a.–XX a. pr. literatūroje suformuota pusiau mitografinė Lietuvos istorijos vizija tapo turtingiausiu, mažne imperatyviu temų, motyvų ir įvaizdžių repertuaru, kurio poveikio negalėjo ir negali išvengti vėliau kūrę autoriai. Tad būtina bent trumpu žvilgsniu atsigręžti į istorinių žanrų raidą.

Gausią ir labai šakotą medžiagą redukavus iki būdingiausiųjų pjūvių, galima nubrėžti supaprastintą XX a. istorinio diskurso transformacijų diachroninę trajektoriją. Ji ganėtinai glaudžiai siejasi su bendrosiomis socialinio-politinio proceso tendencijomis ir atspindi nacijos bei valstybės likimo peripetijas. Propedeutiniais-metodologiniais sumetimais glaustai apžvelgsime pagrindinius, mūsų manymu, lietuvių istorinio diskurso raidos kontūrus ir, paryškinę bendrąjį paraliteratūrinių veiksnių kontekstą, tolimesnėse teksto dalyse susitelksime į kai kurias būdingas konkrečias manifestacijas.

Tarpukario laikotarpis. Po 1918 m. (Lietuvos valstybės atkūrimo data) anksčiau vyravusį romantišką apoteozišką istorizmą ilgainiui keičia skvarbesnis, analitiškesnis praeities reflektavimas, net bandymai demontuoti patriotinius mitus. Būdinga, jog lietuviškojo avangardo kūrėjai, futuristai ir ekspresionistai, susibūrę apie leidinį „Keturi vėjai“ (1924–1928) ir apie savo vėliavnešį Kazį Binkį, pirmiausia ryžtingai siekė atsiriboti nuo sentimentalaus romantiškojo patriotizmo tradicijų ir deklaravo neigiantys pagrindinio tos tradicijos atstovo Maironio kūrybines nuostatas. Kita vertus, istorinio mąstymo paradigma tarsi šakojasi, ji reiškiama naudojant platesnį retorikos ir ideologemų repertuarą, beveik visų žanrų ir diskursų priemonėmis, dažniausiai – dramos bei epikos kalba. Tuo periodu pasirodė per trisdešimt istorinių romanų, o vaisingiausieji iš jų buvo 1936–1938 m., kai išėjo aštuoni šio žanro kūriniai2. Diskurso strategijos juose dažniausiai tiesiaeigės, suteikiančios nedaug galimybių terptis adresato nuomonei ir vertinimams. Pažymėtinas ir gana ryškus aksiologinis pokytis.

Anot žymaus lietuvių emigracijos literatūrologo Broniaus Vaškelio, „iki nepriklausomybės atgavimo (1918 m. – A. K.) kovoje prieš rusus dėl tautos laisvės Lietuvos praeitis buvo pagrindinis lietuviškosios kūrybos ir patriotizmo šaltinis. Todėl nenuostabu, kad dramos srityje beveik be išimties vyravo istorinė drama. Atgavus nepriklausomybę, dramaturgo užduotis pasikeitė: iki šiol buvęs motto – „kovoti“, keitėsi į „kurti“, t. y. „kurti tautinę kultūrą“, tautinę dramą, tautinį teatrą. To meto spaudoje imta svarstyti, kas sudaro tautiškumą, kokie yra lietuvio būdo bei lietuvio dvasios bruožai, kas turėtų būti laisvo lietuvio kelrodžiai ir įkvėpimo šaltiniai“3. Šių, kreacionistinių, tikslų vedini, naujieji Lietuvos intelektualai (leidę žurnalą „Naujoji Romuva“, 1931–1940, siekė integruoti tautiškumo problematiką į moderniąją Vakarų kultūrą.

Greta šių nuostatų labai aktyviai buvo įtvirtinami, plėtojami jau susiformavę, taip pat – kuriami ir diegiami nauji mitiniai vaizdiniai apie herojišką praeitį, nacionalinį savitumą, tautinį charakterį. Pirmiausia, žinoma, mokymo įstaigose, publicistikoje, istoriografiniuose veikaluose, tačiau dideliausią reikšmę šiuo atžvilgiu turėjo literatūra, menas. Siekiant iškelti garbingą tautos istoriją buvo išnaudojamos įvairios progos, pretekstai ir galimybės, beje, valstybiniu lygmeniu. Organizuojami literatūriniai konkursai, šventės, rengiami projektai, – šitaip buvo glorifikuojama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didybė, mobilizuojamas tautinis judėjimas dėl lenkų užgrobtos sostinės Vilniaus, begal aukštinamas Lietuvos istorinių valdovų indėlis. Išskirtinis pavyzdys – didžiojo kunigaikščio Vytauto kultas, viršūnę pasiekęs 1930 m. švenčiant 500-ąsias jo mirties metines.

Antrojo pasaulinio karo ir pokario rezistencinių kovų metais istorinis diskursas kone be išlygų traktuojamas utilitariškai, kaip politinių grumtynių priemonė. Ryškiausia skirties riba, vaizduojant praeitį dabartyje, buvo tarp savo ir priešo. Literatai, remiantys Lietuvos sovietizaciją ir komunizavimą, patriotinius mitus, romantikų sukurtus įvaizdžius naudojo pirmiausia kaip būdą telkti bendruomenę prieš amžinąjį priešą – germanus. Kovotojams už šalies nepriklausomybę, ypač miško broliams, buvo svarbu iškelti laisvą tautiškumo dvasią, aktualizuoti kovos su rusais tradicijas. „Romantiniai tautos praeities mitai įeina į savigynos sieną, kurią statėsi rezistencija iš lietuvių kultūros paveldo. Kęstučio, Vytauto, Žalgirio vardus pasirenka partizanų būriai, kovoję prieš Lietuvos okupaciją (stalininę bei hitlerinę). Maironio kūrinius spausdina pogrindžio laikraštėliai kaip pasipriešinimo šūkius. Šventi istorijos prisiminimai, pakilę iš „piliakalnių ir sentėvių kapų“, guldomi į pasipriešinimo ir herojiškumo mostus: „Girdėjau giriose aš Gedimino ragą, / girdėjau aidą jo aukštajam panery, / mačiau, kaip laužai, šaukdami kovon lietuvį, dega...“4

Pokario laikotarpiu, maždaug iki 1990 m., istorinio diskurso plėtra ir modifikacijos sovietinėje Lietuvoje vyko sudėtingiausiomis sąlygomis, pirmiausia – dėl beatodairiško komunistinės valdžios siekimo uzurpuoti ir monopolizuoti kultūrinę tautos sąmonę. Atitinkama praeities traktuotė, remiantis klasių kovos, socialistinio internacionalizmo ir kitais panašiais principais, turėjo padėti realizuoti kompartijos tikslus – įdiegti įsitikinimą, kad Lietuva gali egzistuoti tik SSSR sudėtyje. Manipuliuojant istorijos reiškinių interpretacijomis, selektyviai juos pateikiant – vienus sumenkinus ar visai „pamiršus“, kitus (pavyzdžiui, komunistinį revoliucinį judėjimą) nepelnytai iškėlus – buvo formuojamos tam tikros privalomos mentalinės schemos, kurių viešojoje erdvėje nebuvo galima kvestionuoti. Daugelis rašytojų joms pakluso. Tik laisvesnės dvasios autoriai (maždaug po 1970-ųjų) gebėjo lanksčiau, atviriau reikšti kitokį požiūrį. Tad vienu iš esmingųjų įtampos židinių tapo paslėptos, o kartais laisviau deklaruojamos priešpriešos tarp pavergto ir laisvo proto, tarp falsifikuotos ir autentiškos istorinės medžiagos suvokimo.  

Labai svarbi literatūrinės kūrybos dalis priklauso emigracijos autoriams, kurie iš esmės tęsė prieškario tradicijas; bene reikšmingiausias šios rašytojų grupės indėlis į istorinio diskurso plėtrą – pokario pasipriešinimo prieš sovietus, miško brolių vaizdavimas.

Artėjant 1990 m. ir po valstybingumo atkūrimo į literatūrą plūstelėjo anksčiau neprieinamos istorinės informacijos srautas, daugeliu atžvilgių keitėsi pati praeities procesų samprata. Prozos kūrinių naracijoje retesni tapo autoritetiniai diskursai, aktualūs tapo istoriosofiniai svarstymai, pagrįsti virtualybės eksponavimu ir principu – „kaip galėjo būti“. Į pirmąjį planą išėjo reiškiniai, kurie prieš tai buvo traktuojami kaip tabu (lietuvių kovos su rusais, ginkluota pokario rezistencija, trėmimai į Sibirą ir pan.), taip pat – naujų postūmių įgavo individualios, neretai postmodernizmo ženklais pažymėtos praeities interpretacijos. Nors daugelis po 1990 m. pasirodžiusių kūrinių tarsi restauravo prieškario tradicijas (pavyzdžiui, romantizuotais stereotipais grindžiamą diskursą, ideologijos lygmenyje – aiškią priešpriešą tarp savo ir svetimo), bet radosi ir nemažai bandymų demitizuoti, naujai performuluoti istorinės sąmonės dėmenis. Šiuo metu, maždaug nuo 1990 m., pastebima didelė istorinių kūrinių įvairovė, kuria siekiama aprėpti labai platų, skirtingo amžiaus ir skirtingo išsilavinimo adresatų ratą. Antai nuo 1993 m. kolektyviniu slapyvardžiu Skomantas buvo pradėta leisti istorinių apysakų ir romanų serija, skirta jaunimui (jos koordinatorius – žinomas prozininkas Kazys Almenas). Joje išleista per dvidešimt kūrinių, tarp kurių – „Teutonų belaisvis“ (1993), „Užkeiktas lobis“ (1995), „Mindaugo sūnus“ (1998); juose vyrauja nuotykiniai-pažintiniai elementai, tačiau ryškus siekimas naujai interpretuoti tautos istorijos fenomenus.

Apskritai naujausio laikotarpio istorinėje prozoje naudojami lankstūs stilistinių priemonių variantai bei hibridiniai istorinio diskurso tipai tarsi atspindi ir per visą XX a. susiformavusius tradicinius raiškos modelius, ir naujausią postmodernizmo literatūros patirtį. Esminės lietuvių istorizmo paradigmos siejasi su tautinių mitų kūrimu („sapnai apie buvusią didybę“) ir individualiais jų perfrazavimais, taip pat – naujomis interpretacijomis, kvestionavimu, o galop – dekonstravimu.

Šios transformacijos būdingos kone visiems literatūros žanrams ir formoms. Kita vertus, istorizmo pojūtį literatūroje bene adekvačiausiai reprezentuoja epiniai kūriniai, visų pirma – istorinis romanas. Mat jis geneze bei sanklodos pavidalais, naracija susijęs su laiko tėkme (juk pasakojama visada praeteritum laiku, t. y. apie tai, kas buvo, apie praeitį).

 
II
 

Nekyla abejonių, jog istorinis romanas, lyginant su kitais žanriniais romano tipais ar formomis, yra vienas stabiliausių. Žanro atmintis šiuo atveju yra determinuota daugelio aplinkybių, – tiek vidinių, imanentinių žanro normų, tiek (tai itin svarbu) adresato, bendruomenėje glūdinčių, internalizuotų ir intelektualiai, ir emociškai labai sugestyvių, kryptingų veiksnių. Juk puikiai suvokiame, kad rašytojas, rinkdamasis kokią nors reglamentuotą vaizdavimo konvenciją, nolens volens privalo laikytis tam tikrų taisyklių. O juk istorinė beletristika, ypač rimtoji, interpretuojanti egzistencinius, lemtinguosius tautos būties raidos fenomenus, yra keleriopai reglamentuota. Kita vertus, literatūra yra laisvo apsisprendimo erdvė, ir vaizdavimo būdas, turiningumas iš esmės priklauso nuo autoriaus valios, jo gebėjimų ir intelektualinių išteklių. Kaip galima šiuo atveju identifikuoti, apibrėžti individualią kategoriją pagal panašių atitinkamų tradicijų ir konvencijų kontekstą?

Šičia norėčiau paanalizuoti kai kuriuos istorizmo manifestavimo atvejus, kurie parodo, kaip istorinio romano kūrėjai renkasi vertinimo perspektyvą, stebėjimo taškus, kaip kuria diskursą. Taip pat istorinei literatūrai svarbus, esmingas, yra pats objektas, tema, vaizduojama epocha ir pasirinkti praeities įvykiai. Taigi ypatingą dėmesį reikia skirti empirinei medžiagai ir klausimams, kaip rašytojas ją transformuoja ir intrepretuoja, kreipdamasis į adresato sąmonę bei jausmus.

Neklysiu pasakęs, jog kone visų mūsų regiono (gimtosios Europos) šalių kultūrininkų, mokslininkų, politikų, rašytojų atmintyje ir vaizduotėje nuolat glūdi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija ir ligi šiol neblėstantis jos paveldas. Lietuvos viduramžiai imponavo daugeliui įžymių kūrėjų, net ir prancūzui Prosperui Mérimée (jo novelė „Lokis“). Gimtosios šalies praeities išskirtinumą labai dažnai pabrėždavo ir Czesławas Miłoszas – Nobelio premijos laureatas, gimęs ir augęs Lietuvoje, save laikęs lenkakalbiu lietuviu. Apie tą laikotarpį jis sakė: „Dievai, garbinami po šventaisiais ąžuolais, pasirodė esantys galingesni negu Bizantijos Dievas, ir šitokiu būdu susikūrė vienas iš keisčiausių Europos valstybinių organizmų: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Savo didybės laikotarpiu jos teritorija driekėsi iki Maskvos, vienu pakraščiu lietėsi prie Baltijos jūros, kitu – Juodosios jūros“5.

Greta kitų įtakingųjų tautinių mitų ypatingas rašytojų dėmesys skiriamas jau minėtam didžiajam kunigaikščiui Vytautui (apie 1350–1430 m.), su kuriuo daugiausia siejama viduramžių Lietuvos didybė bei pastovieji patriotizmo šaltiniai. Šis valdovas sumaniais diplomatiniais veiksmais ir ginkluotomis grumtynėmis su priešiškais kaimynais iš Vakarų ir Rytų išsaugojo ir sustiprino didžiulę valstybę. Kita vertus, ši tema yra stabiliausias lietuvių nacionalizmo topas, kuris jungia visų kartų stiprybės ir didingumo ženklus, sakralizuotą praeitį leidžia projektuoti į tam tikrą metachronologinę (užlaikinę) erdvę, taip pat – į dabartį. Tautos gyvenimo laikotarpis iki 1795 m., kai buvo sutremptas Lietuvos valstybingumas, tapo nuolatiniu istorinių kūrinių refleksijos objektu. Literatūriniai vaizdavimo modeliai liudija įvairių laiko aspektų junginių, pirmiausia – sustingusio mitiškojo (aukso amžiaus) ir nuolatos kintančio, tekančio į ateitį. Atidžiau pažvelkime į vieną kitą šių mitų aktualizavimo atvejį nuo tarpukario, maždaug prieš septyniasdešimt metų, iki mūsų dienų.

Ypač kunigaikštis Vytautas aukštintas tarpukariu, kada susiformavo „ištisa istorinė-publicistinė vytautinė literatūra“6. Tam lemiamos įtakos turėjo tai, kad 1930 m. sukako 500 metų nuo labiausiai Lietuvoje garbinamo valdovo mirties. Iškilmingi Vytauto Didžiojo metinių minėjimai, paminklų statymas šalies miestuose ir miesteliuose, konkursai ir kitokie renginiai buvo organizuojami oficialiai ir ligi tol neregėtu mastu – jie valdžios buvo pagrįstai traktuojami kaip svarbiausia tautą konsoliduojanti galia. Antai kaip atrodė šis šventimas amžininko akimis:

„Kauno miestas papuoštas tautinėmis vėliavomis ir žaliumynais. Langai ir balkonai taip pat buvo išpuošti kilimais, įvairiomis gėlėmis ir įstatyti Vytauto Didžiojo arba Respublikos Prezidento Antano Smetonos paveikslais. Tą pačią dieną 13 val. visose salėse įvyko paskaitos apie Vytautą Didįjį. Vytauto prospekte prie Pramonės, Smėlio ir Laisvės Alėjos gatvių buvo pastatyti dideli ir gražūs vartai. Viršuje kabojo Vytauto Didžiojo paveikslai ir įvairūs obalsiai“7.

Kunigaikščio Vytauto asmeniui ir visai šiai epochai skirtas Antano Vienuolio romanas „Kryžkelės“ (1932). Kokiais principais remiasi jo struktūra, ideologija ir retorika? Keletas žodžių apie kūrinio pasirodymo aplinkybes. Autorius dalyvavo tais metais paskelbtame literatūriniame konkurse ir nors nugalėtoju netapo, žiuri jo romaną aukštai įvertino ir išleido valstybės lėšomis. Galima daryti prielaidą, kad buvo vertinamas ir pats temos svarbumas, įtakingumas.

Jis visų pirma buvo suvokiamas ir traktuojamas kaip vienas iš to laikotarpio pilietinės sąmonės brandumo veiksnių, atspindėjo visuomenės poreikius šlovinti protėvių didvyriškumą. Šiandienos skaitytojo požiūriu romanas skamba kitaip, nes jau atsidūręs kitų sugestijų ir interpretacijų kontekste. XX a. antroje pusėje, susiformavus analitiniam diskursui ir išleidus naujų veikalų (labai svarbus buvo Juozo Grušo ir Justino Marcinkevičiaus istorinių dramų vaidmuo), praeities vaizdiniai formuojami daugeliu lygmenų, plėtojamas nuotykinis, psichologinis, intelektualinis ir kt. pasakojimai.

A. Vienuolio romanas neabejotinai svarbus tiek žanro raidos lygmeniu, tiek siekiant suvokti lietuviško istorinio literatūrinio mąstymo ištakas, versmes, sąlygiškumus, pamatines ypatybes. Jis taip pat teikia galimybių svarstyti klausimą: kaip praeitis atgyja dviejose dabartyse, XX a. ketvirtame dešimtmetyje ir – XXI a. pradžioje.

Pasak G. Viliūno, kuris bene išsamiausiai ir ganėtinai plačiai aptarė šį kūrinį, „A. Vienuolio romane jaučiama svetimkalbių kūrinių apie Lietuvos senovę įtaka: vienas pagrindinių jo veikėjų – kryžiuočiams tarnaująs riteris Griežė – yra „prūsų didikų bajorų giminės palikuonis“ jis įsimyli Vytauto bajoraitę ir pereina į kunigaikščio pusę. Tačiau ši siužetinė schema „Kryžkelėse“ panaudojama kitaip negu aptartoje epigoniškoje tradicijoje: „kryžiuočių išauginto lietuvio“ linija čia nėra vienintelė ir svarbiausia, bet eina greta kitos, istorinės – kunigaikščio Vytauto. Išgalvoto ir istorinio herojaus linijų derinimas – tai skotiškojo istorinio romano bruožas“8. W. Scoto įtaka lietuvių istorizmui yra neabejotina, juoba jo pastangos remtis ne vien fikcija, nuotykinėmis intrigomis (kaip A. Dumas), o pateikti ir faktografija pagrįstą, pusiau objektyvų istorijos atvaizdą, imponavo lietuvių literatams.

Vis dėlto praslinkus dešimtmečiams dažniausiai išlieka išgryninta kūrinio sugestija, jo mitiškasis turinys – tai, ką išbūrė ir išsaugojo selektyvi kolektyvinė atmintis. Skaitant „Kryžkeles“ pirmiausia į akis krinta platus vaizduojamų įvykių fonas, veiksmo erdvės modeliavimas. Kur, kokioje aplinkoje vyksta trys kunigaikščio Vytauto flirtai-sandoriai su kryžiuočiais, derybos su pusbroliu Jogaila, žinant, kas yra jo tėvo mirties kaltininkas. Esmingos erdvėlaikio komponavimo koordinatės, manding, sutampa su iki tol jau įtvirtintais mitografiniais viduramžių Lietuvos paveikslais.

Pagal B. Sruogą „Valteris Skotas stengiasi poetizuoti savo tautos buitį ir praeitį, stengiasi poetizuoti „istorinius charakterius“ ir „tautos dvasią“. Norėdamas įtikinamiau atvaizduoti praeitį, jis plačiai studijuoja senovės buities ir senosios literatūros paminklus. Suvoktąja medžiaga pasiremdamas, jis stengiasi reljefingai ir puošniai apibrėžti buvusios, jam rūpimos gadynės buitį. Jis tartum piešia tai buičiai puošnias dekoracijas“9. Lietuvių romanistams (aišku, tiems, kurie istoriją traktuoja ne vien kaip patrauklią erdvę nuotykinėms intrigoms) šio rašytojo kūrybos būdas buvo itin patrauklus. Ne tik varijuojantiems romantizmo konvencijas ir siekiantiems atkurti „tautos dvasią“, bet ir šiuolaikiniams autoriams.

Pacitavau šias nuomones norėdamas atkreipti dėmesį į kontekstines „Kryžkelių“ prasmių sąsajas, pirmiausia – į to meto visuomenėje susiformavusius ir nusistovėjusius požiūrius į svarbiausius tautos gyvenimo įvykius. Visuomeninę opiniją labiausiai veikia istorijos tyrėjų koncepcijos ir interpretacijos, plintančios per kultūros ir edukacijos institutus.

 
III
 

Begal daug galimybių ir pavojų slypi, kai rodomi fikcinių ir realių, istorinių asmenybių santykiai, kontaktai, pokalbiai ir pan. Pirmiausia čia raiškiai iškyla recepcijos, meninės komunikacijos problema. Skeptiškai nusiteikęs, istorinio žanro žaidimo taisyklių nepripažįstantis adresatas gali tiesiai pasakyti: „Visi kūrinio personažai yra fiktyvūs, kas gi gali žinoti, kaip kalbėjo, juoba mąstė kunigaikštis Vytautas arba karalius Jogaila!?“ Ypač daug abejonių kyla tada, kai realūs istoriniai asmenys bendrauja su aiškiai pramanytais. Tokiu atveju autoriui atsiranda tam tikra interpretacijos ir apsisprendimo laisvė – ar rinktis moksliškumo imitaciją, ar kurti istoriosofinę viziją pagal principą „kas galėjo būti, jeigu...“.

Kaip šį ontologinį kazusą sprendžia rašytojai? Tradicinėmis vaizdavimo konvencijomis paremtose „Kryžkelėse“ realiųjų ir fikcinių personažų bendravimą autorius rodo pagal to meto suformuotus stereotipus, o personažų santykius daugiausia interpretuoja pagal anuomet lietuvių istoriografijoje įtvirtintus vertinimus. Vadinamąją psichologinę tiesą, meninį sugestyvumą į antrąjį planą nustumia ideologiniai kriterijai, siekimas iškelti savo nacionalinius herojus10.

Kitas atvejis irgi iš to paties laikotarpio, tematiškai ir genetiškai susijęs su „Kryžkelėmis“ ir minėtu jubiliejumi – Kazio Puidos romanas „Magnus Dux“ (1936). Čia taip pat vaizduojama kunigaikščio Vytauto kova dėl teisės valdyti šalį, jo intrigos, konfliktai su Jogaila, Skirgaila, lenkų didžiūnais. Vytautą Didįjį rašytojas rodo kaip „ryžtingai kovojantį už Lietuvos vienybę ir savarankiškumą, bet dažnai susimąstantį, svarstantį, abejojantį. Būtent šitais žmogiško charakterio bruožais šis paveikslas labiausiai ir įstringa į skaitytojo atmintį“11.

Pasak J. Žėkaitės, nors čia kalbama „apie tuos pačius laikus ir tą patį istorinį veikėją kaip ir „Kryžkelėse“, [tai] yra visai kitokių idėjinių ir estetinių koncepcijų kūrinys. Jame pirmą kartą lietuvių stambiojoje prozoje susiduriame su modernizuota pažiūra į praeitį. Autorius praeityje ieško momentų, kurie būtų reikšmingi ir būdingi dabarčiai, siekia ne tik teisingai atkurti buvusius įvykius ir žmones, bet juos savitai, poetiškai įvertinti“12.

Autorius savo personažą rodo kaip atitinkamų emocinių ir dvasinių nuostatų rezonatorių, tarsi ekstrapoliuodamas ir savo, ir numanomo skaitytojo jausmus: „Vytautas, žiūrėdamas pro pilies langą į pakalnėje žaliuojantį sodą, atsimena gimtuosius Trakus, ežere burtininko išmėtytas žaliuojančias salas ir svaigulingą lakštingalų suokimą. Krūtinėje kažkas susigniaužia, susispaudžia – širdis panūsta, gimtinės ilgesys ją pagauna“13.

IV
 

Vytauto Didžiojo asmenybė, svarbiausi epochos reiškiniai (pagonybės saulėlydis, krikščionybės įvedimas, Lietuvos–Lenkijos valstybės formavimas) vienaip ar kitaip yra aktualizuojami ir daugelyje XX a. pab.–XXI a. pr. sukurtų prozos, dramos veikalų. Tiesa, šiuos tautinių mitų prasmę įgijusius įvykius autoriai dažniausiai traktuoja jau kaip bendrojo istorinio konteksto dėmenis, rečiau vaizduoja juos kaip nacijos išaukštinimo būdą. Vis dėlto tokio tipo kūriniai kartais primena apriorinį alternatyvinį (arba–arba) diskursą.

Šiuo atžvilgiu būdingi Jono Laucės ir Jono Užurkos veikalai. Pirmasis dviejuose romanuose „Karūna ir kalavijas“ (1995) bei „Mirštančių dievų kerštas“ (2002) pretenduoja sukurti išsamų, visuminį politinių procesų bei juose dalyvavusių istorinių asmenybių atvaizdą.

Pirmame romane J. Laucė daugiau dėmesio skiria Vytauto pusbrolio, Lenkijos karaliaus Jogailos, asmenybei – čia daug kur į viską žiūrima ir vertinama iš šio herojaus pozicijos. Kita vertus, kartu siekiama pateikti bendrąjį epochos paveikslą: holistinę perspektyvą autorius kuria ne tik vaizduodamas esminius XIV–XV a. įvykius, bet ir naudodamas įvairius diskurso kodus. Jis imituoja pasakojimą pagal stilizuotus metraščius, kitus raštijos ir dokumentikos šaltinius, prisodrina liaudyje paplitusiais legendų fragmentais, taip pat nevengia artimos ironijai ir groteskui verbalinės raiškos. Diskurso plėtra, pagrindiniai jo vektoriai modeliuojami daugiau dėmesio skiriant daugiareikšmiams, semantiškai turtingesniems ir į adresato vaizduotę nukreiptiems segmentams. Pabrėžtina, kad J. Laucė personažų portretus kuria kaip tam tikrą koliažą, mozaiką, paryškindamas mažas, bet iškalbingas detales, kurios turi kryptingą, a priori determinuotą ir emociškai pabrėžtą vertybinį atspalvį. Taip rodomi ne tik fiktyvūs, bet ir istoriniai asmenys, šalies valdovai:

„Kai Jogaila su Skirgaila įėjo į erdvius tėvo apartamentus Žemutinėje pilyje, ten jau buvo susirinkęs nemažas būrys saviškių. Visų centre vidutinio ūgio, kresnas, žila barzda ir dar žilesniais, gana vešliais plaukais, kaip visuomet judrus ir energingas Trakų ir Žemaitijos kunigaikštis Kęstutis. Jis šnekėjosi su tamsiais drabužiais apsirengusia broliene kunigaikštiene Juliona. Vytautas, Tautvilas ir Marija plepėdami linksmai kikeno, nors kunigaikštienė gana piktai į juos dėbčiojo. Dramblotas, nevikrus ir ne pagal amžių aptukęs Žygimantas net prasižiojęs klausėsi, ką jam kalbėjo besišypsantis Švitrigaila“14.

Romanas „Mirštančių dievų kerštas“ skirtas „tūkstantmečio galingiausiam ir iškiliausiam Lietuvos valdovui didžiajam kunigaikščiui Vytautui pagerbti“. Kaip tik kūrybinis užmojis (tikslas) suponavo specifinį retrospekcinį diskursą, kurio pagrindinė ašis ir spyruoklė – stilizuotas kronikininko pasakojimas apie tariamai tikrus įvykius. Tokiam patikimumo įspūdžiui sustiprinti rašytojas naudoja plačią faktografinę medžiagą, kurią sudaro kelios svarbiausios semantinės sferos: 1) išsamiai aprašyti erdvės segmentai, vietovės, dvarai, pilys etc; 2) tikroviški, įtikinami buities, kasdienio žmonių bendravimo vaizdai; 3) istoriniuose dokumentuose patvirtinti nutikimai, sutartys, pasitarimai, kovos, susitikimai, kelionės etc; 4) nuosekliai išdėstyta chronologinė fabula, prasidedanti ankstyva herojaus vaikyste ir užsibaigianti jo mirtimi.

J. Užurka, suvokdamas rašytojo, kaip patriotinės literatūros kūrėjo, misiją, eina panašiu, bet paprastesniu ir daugeliu atvejų primityvesniu keliu. Explicite formuluoja vykdomą savo istorinį-literatūrinį projektą „Lietuvos istorija romanuose“, kuriuo siekia, kad skaitytojas didžiuotųsi savo valstybės kūrėjais-herojais, besąlygiškai priimtų stereotipinius tautos mitus. Jo romanuose – „Mindaugas – karališkasis kraujas“ (1999), „Gediminas – nevainikuotas karalius“ (2003), „Vytautas Didysis – nuo bėglio iki monarcho“ (2005) – vyrauja autoritetinė naracija, nekvestionuojama aksiologinė perspektyva. Pirmieji Lietuvos valdovai, feodalinės valstybės kūrėjai, pakeliami kone iki sakralaus lygio, yra literatūriškai kanonizuojami. Net ir aiškiai fikciniai personažai, pramanyti įvykiai tampa papildomais argumentais parodant herojiškų asmenybių teigiamąsias savybes, jų poelgių reikšmingumą. Pasakojimo patikimumo ar istorinės tiesos klausimai čia apskritai nekeliami ir negali būti keliami, – jie tiesiog eliminuojami kaip neegzistuojantys šio pusiau tikro pasaulio modelyje.

Vienas iš svarbesnių šiuolaikinio istorizmo bruožų – siekimas sukurti holistinius (visuminius) reiškinio atvaizdus, kuriuos galima generuoti, remiantis ir istorine medžiaga, ir modeliuojant galimus, virtualius tos medžiagos variantus. Dažniausiai tai nėra nuoseklūs pagal parabolės logiką ar fantastikos principą sukurti pasauliai, kokius matome, pavyzdžiui, Jonathano Swifto, George’o Orwello bei lietuvių rašytojo Romualdo Lankausko (romanas „Užkeiktas miestas“, 1988) kūryboje. Neretai praeitis yra tarsi modeliuojama pagal galimo pasaulio būties logiką, jo ontologinį vientisumą labiausiai užtikrina eksponuotas konkretus požiūrio taškas.

Tokios nuostatos ryškios Juozo Kralikausko kūriniams, romanų ciklui iš Mindaugo epochos – „Titnago ugnis“ (1962), „Mindaugo nužudymas“ (1964), „Vaišvilkas“ (1971), „Tautvila“ (1973), „Mindaugas“ (1995). Dėl orientacijos į būklės, o ne įvykio atkūrimą, dėl praeities vaizdų visapusiškumo G. Viliūnas tokio tipo kūrinį siūlo vadinti „archeologiniu romanu“15. Autorius medžiagos semiasi iš vadinamųjų baltųjų dėmių – mokslo veikaluose neaprašytų istorijos puslapių, nežinomų faktų, kurių neatskleidė istoriniai tyrinėjimai. Pabrėžtina, kad J. Kralikausko kuriamas diskursas orientuotas į kasdienybės, buities, papročių vaizdavimą; tuo tikslu jis transformuoja ir pačią kalbą, imituoja archajiškas gramatikos, morfologijos ir sintaksės lytis, naudoja gausius neologizmus – taip pagal dabartinį lingvistikos lygį generuoja naujas daiktų ir reiškinių formas. 

Istorinio diskurso kūrėjai tarsi aktualizuoja praeitį, suteikia jai šiandienos konotacijų, iškelia dabarties žmogaus regos ir vertinimo perspektyvą, tampa savotiškais praeities įvykių scenaristais.

Kita vertus, tarp šio užmojo ir meninei kūrybai būdingos (tiesiog natūralios) subjektyvių faktorių manifestacijos susikuria komunikacinė įtampa. Šiuolaikinėje literatūroje adresatas tarsi verčiamas nuolat svyruoti ir rinktis: ar galima pasikliauti autoriaus patikimumu ir kalbėsenos tikrumu. Vienu iš paplitusių vaizdavimo būdų tapo laisvas netiesioginis diskursas, kai pasakotojas savo požiūrį ir vertinimo perspektyvą išreiškia personažo kalba. Autoritetingo nuomonių formuotojo vaidmuo tuomet tampa neryškus, savarankiškesni darosi kūrinio veikėjai, žymiai daugiau laisvės paliekama ir adresato interpretacijoms.

Fikcijos–dokumentikos santykis problemiškiausias netradiciniuose istoriniuose romanuose, kur diskurso modelis nėra vienaplotmis, o integruoja daugelį pasakojimo perspektyvų, dažnai suponuoja polifonišką prasmių ir aksiologinių kriterijų žaismą. Dabartinių netradicionalistų autorių požiūrio raiškos būdai ryškiai skiriasi nuo J. Laucės, J. Kralikausko, jau nekalbant apie J. Užurkos kūriniuose įprasminto regos taško. Tokie originalūs ir talentingi rašytojai kaip Petras Dirgėla, Saulius Šaltenis istorinei perspektyvai suteikia daugiaprasmį pavidalą, perkeldami į ją dabarties patirtis ir eksponuodami šiuolaikinio žmogaus refleksijas.

S. Šaltenio, lyrinės-ironiškos prozos atstovo, kūryboje istorinė tematika nėra (priešingai nei P. Dirgėlos) vyraujanti: jis parašė apysaką apie XII a. prūsų sukilimo vadą „Herkus Mantas“ (1971) ir romaną „Kalės vaikai“ (1990), tačiau pastarajame kūrinyje suformavo itin savitą kalbėjimo apie praeitį būdą. Romano veiksmo vieta – XVIII a. Mažoji Lietuva, o fabulos centre – lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio aplinka, lietuvių ir kolonizatorių vokiečių santykiai. Į šią epochą autorius žiūri pro individualizuotos jausenos prizmę: jam labiau rūpi ne istorinį procesą lėmę reiškiniai, ne kažkokie reikšmingi įvykiai, bet numanomos paprastų, lėmėjo statuso neturinčių žmonių išgyvenimai, jų emocijos, reakcijos, kasdieniški poelgiai. Kitaip tariant, S. Šaltenis vaizduoja ne istorijos determinantus, struktūrinius elementus, o tokius dalykus, apie kuriuos nėra žinoma ir kurių nefiksuoja faktografiniai šaltiniai. Dar daugiau – jis kuria savąjį, įsivaizduotą tam tikrą chronologinį vaizdą, tad šiuo atveju dokumentų ir faktų svarba yra palyginti nedidelė. Romane „Kalės vaikai“ pateikiama ir tam tikrų epochą žyminčių detalių (tikri vardai, gyvenimo realijos, istorinis kontekstas), kurios išplečia semantinę kūrinio erdvę, tačiau nėra skirtos tradiciškai suvokiamam istoriškumui pabrėžti. Rašytojas vaizduoja apibendrintą lietuvių elgsenos, nacionalinės savivokos modelį, išryškėjusį nutautinimo ir kolonizavimo akivaizdoje. Tad svorio centras pagal autoriaus intenciją šiame romane perkeliamas į naujo, pusiau istorinio pasaulio sukūrimą, o ne atkūrimą, kaip yra klasikiniuose istoriniuose kūriniuose. Tokio diskurso tipą, kuris dominuoja S. Šaltenio kūrinyje, galima vadinti kreacionistiniu, kadangi jį grindžia pasaulį transformuojanti vaizduotės galia.

Toks vaizdavimo būdas dažnas P. Dirgėlos kūryboje. Romanuose „Kūlgrinda“ (1985), „Joldijos jūra“ (1987–1988), „Anciliaus ežeras“ (1991), „Benamių knygos“ (1997) bei didžiuliame epiniame veikale, tetralogijoje „Karalystė. Žemės keleivių epas“ (1997–2005), vaizduojama XV–XVII a. Lietuvos istorija atsiskleidžia kaip plati realizuotų ir nerealizuotų galimybių erdvė. Autorius galimo pasaulio koncepciją plėtoja įvairiomis kryptimis, pasitelkdamas hipotetines prielaidas, istoriosofines refleksijas, bet dažniausiai – iškeldamas dabartinio žmogaus perspektyvą. Subjektas čia nėra depersonalizuotas, bejausmis, o atvirkščiai – tai emociškai angažuotas intelektualus mąstytojas, kuriam svarbu šiuolaikiškai pažinti ir perprasti praeities prasmę.

Tačiau skirtingai nei S. Šaltenis, P. Dirgėla remiasi gausiais faktografiniais šaltiniais, moksline literatūra ir dažnai tiesiogiai, citatomis, nuorodomis eksponuoja istoriografinę medžiagą. Jis kuria originalų diskursą, imituodamas metraštininko, kronikų autoriaus rašymo strategiją: atskiruose fragmentuose ir išnašose sutelkia gausybę istorinių vardų, datų, aprašo išnarstytus genealoginius medžius, pateikia detalią istorinių įvykių analizę, rekonstruoja to meto diplomatijos kontekstą ir t. t. Dar 1988 m. rašytojas sakė: „Vienuolikti metai Lietuvos ir Baltijos temą tyrinėju. Knaisiojimasis danų, švedų, rusų, lenkų, savaime suprantama, lietuvių istorijoje, medžiagos kaupimas, tas juodas darbas teikia džiaugsmą. Praregi, praturtėji. Tačiau atsakomybė slegia.“ Ir vėliau: „Kodėl man svarbu atsiminti istorijos užmirštuosius, beveidžių veidus atkurti? Todėl, kad jie – tikrieji mūsų protėviai. Todėl, kad būtent jie pakėlė sunkiausius išbandymus“16.

Tačiau tuo pat metu jis komponuoja labai plačią vizijų, hipotezių, galimų nutikimų ir pranašysčių erdvę, kuri primena savotišką futurologinį diskursą – prisiminimus apie ateitį. Taip šie romanai, išlikdami istorinio žanro paradigmoje, transformuoja pamatinius jo struktūros komponentus ir explicite gręžiasi į dabartį.  

P. Dirgėla mėgsta naudoti adresato vaizduotę atakuojančias intelektualines sugestijas, netikėtas nuorodas ir asociacijas. Laikas jo romanuose retai būna tiesiaeigis, nuoseklus – chronologišką veiksmo slinktį papildo fabulos posūkiai ir šuoliai į ateitį, kartais reiškiami gramatinėmis futurum formomis. Šio prozininko kūriniai suponuoja tam tikrą riziką dėl interpretacijos pagrįstumo, adekvatumo, kuri neišvengiamai iškyla dėl asociatyvaus pasakojimo, kai dažnai kaitaliojami stilistiniai kodai, požiūrio ir vertinimo taškai, o istoriniai įvykiai traktuojami kaip savotiška medžiaga refleksijoms, apmąstymams.

Subjektyvus veiksnys ir laisvas, kone nevaržomas vaizduotės polėkis esmingai transformavo istorinį diskursą bei keitė lig tol vyravusias mitologizacijos tendencijas. Šias permainas skatino ir istorikų darbai, kuriuose praeitis dažnai suvokiama kaip tam tikras įvairių naratyvų kaleidoskopas, daugiau priklausantis nuo pasirinkto požiūrio taško. Istoriškumas jau nėra objektyvi duotybė, juo labiau, kad postmodernizmo epochoje galimi labai įvairūs, netgi ekstravagantiški, sąmoningai skaitytoją klaidinantys, jo patiklumą išnaudojantys sprendimai. Atsirado ir kūrinių, kuriuose praeitis tampa kūrybinio epistemologinio žaidimo pretekstas.

Ironišką, liudistinį pasakotoją savo kūriniuose įtvirtino mokslininkas mitologas Gintaras Beresnevičius. Jis it fokusininkas vartalioja laikus, istorijos faktus, atmiešia juos fantastiniais vaizdiniais, tiesą suplaka su pramanu, perfrazuoja istorinių asmenų posakius, suveda juos su mitologinėmis būtybėmis. Eseistiniame romane „Pabėgęs dvaras“ (2005), kurio kompozicija primena mozaiką, sudarytą iš gausybės ironiškų paveikslėlių, tautos istorija, kultūra tampa sinchroniniu kaleidoskopu: čia mainosi praeities, dabarties ir virtualios ateities plotmės. Toje karuselėje tarsi ištirpsta sakralumo aureole nuolat puošiami tautiniai mitai ir jų herojai:

„Vytautas nindzė buvo, kai apsivilkęs moteriškais rūbais ir įvaldęs moterišką eigastį apmaudavo kalėjimų prižiūrėtojus. Po to parodė nindzės sugebėjimus, kai paslėpdavo Žemaitiją ir Ordinas negalėdavo niekur jos rasti. Vytautas yra, Ordinas yra, o Žemaičių nėra. Po to dingdavo ir Vytautas, o kryžiuočiai tik akimis klapsėdavo, nieko nenusimanydami apie nindzizmą. Galiausiai dingo ir kryžiuočiai, o toje vietoje atsirado Bismarckas, Ludendorffas ir Vydūnas“17.

Ironiškas diskursas ne tik atlieka aiškią liudistinę funkciją, sukuria komiškumo efektą, bet ir padeda demontuoti kolektyvinius mitus, nusistovėjusią stereotipiniais vaizdiniais grindžiamą istorinės raidos sampratą. Tokios traktuotės negalima pavadinti alternatyviąja istorijos versija, kadangi ji pateikiama su išankstine emocine nuostata. Kita vertus, tai yra tam tikras požiūris dabartinio žmogaus, skeptiškai nusiteikusio ir linkusio į postmodernistinį žaismą.    

Lietuvių istorinis diskursas, plačiausiai įprasmintas romane, formavosi veikiamas tautinių tradicijų, pasaulinės literatūros tendencijų, taip pat, neabejotina, sociumo būsenos ir konkrečiu laikotarpiu vyraujančių ideologinių nuostatų. Laiko perspektyva tarsi sufokusuoja, išryškina, padeda atpažinti daugybę istorizmo modifikacijų, kurios būdingos literatūrai, kuriamai po 1990 m.

 
 

1 Sruoga B. Istorinė teisybė dailiojoj literatūroj // Istorinės prozos byla. – Vilnius: Vaga, 1988. – P. 67.

2 Viliūnas G. Lietuvių istorinis romanas. – Vilnius: Mokslas, 1992. – P. 51.

3 Vaškelis B. Nepriklausomybės laikotarpio lietuvių istorinė drama ir jos recepcija // Žvilgsnis iš atokiau. – T. I. – Vilnius: Versus aureus, 2004. – P. 185. 

4 Kubilius V. Romantizmo ir antiromantizmo priešpriešos // XX amžiaus lietuvių literatūra. – Vilnius: Vaga, 1994. – P. 283–285.

5 Miłosz Cz. Rodzinna Europa. – Warszawa, 1990. – S. 14.

6 Viliūnas G. Lietuvių istorinis romanas. – P. 54.

7 Didžioji Tautos Šventė. Rugsėjo mėn. 7 dieną // [be autoriaus] D. L. K. Vytauto jubiliejinių 1930 m. albomas. – Kaunas, 1931. – P. 114.

8 Viliūnas G. Lietuvių istorinis romanas. – P. 58.

9 Sruoga B. Istorinė teisybė dailiojoj literatūroj // Istorinės prozos byla. – P. 73–74.

10 Pavyzdžiui, įtakingiausio tarpukario istoriko A. Šapokos sudarytame studijų rinkinyje „Jogaila“ (1935) mokslininkai įvairiais aspektais analizuoja didžiojo Lietuvos kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus asmenybės bruožus, jo reikšmę, santykius su savo pusbroliu Vytautu. Dažniausiai pabrėžiamas Lietuvos kunigaikščio taurumas, patriotizmas, kuo jis skiriasi nuo savo priešininkų, kurie paprastai vadovaujasi privačiais, asmeniniais interesais ir yra neigiamai nusiteikę lietuvių tautos atžvilgiu Tokiomis aksiologinio pobūdžio išvadomis vadovavosi dauguma to meto rašytojų.

11 Žėkaitė J. Lietuvių romanas. – Vilnius: Vaga, 1970. – P. 178–179.

12 Ten pat.

13 Puida K. Magnus Dux. – Vilnius: Mintis, 1989. – P. 62.

14 Laucė J. Karūna ir kalavijas. – Vilnius: Vaga, 1995. – P. 12.

15 Viliūnas G. Lietuvių istorinis romanas. – P. 111.

16 Dirgėla P. Pasisakymas diskusijoje „Dabartis ir perspektyvos“ // Istorinės prozos byla. – P. 21–28.

17 Beresnevičius G. Pabėgęs dvaras. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – P. 64. Čia pateiktos ironiškos parafrazės apie dokumentuotus istorinius įvykius – Vytauto pabėgimą iš nelaisvės, jo gudravimą su Kryžiuočių ordinu.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 11 (lapkritis)