štai ir nubrėžtos visos klystkelių kreivės
nemalonių pokalbių išklotinėmis
apmuštos nebegyvenamos sienos
vienur kitur pradrėkę išmintingi
vienur kitur žioji prisipažinimų prakiuros
grindyse girgžteli negyvybė
pamatu – laiko greičiu –
šliaužia vynuoginė sraigė
kryžkelės kurioje galėtų sudvejoti keleivis
tik limfa motinos pienas gleivės –
visa tai kas pravertė gyvenime
štai ir praverstos išgeltusios dienos
su gamtos aprašymais
su meškoms pripaišytomis pypkėmis
su nuobodžiomis atradėjų biografijomis
užlieti ištisi vos žerplėję mėnesiai
kurių pavartėse žvairos deivės
spjaudosi saulėgrąžų lukštais
paniekintas saulėtekių skystokas dažas
pastovėta ant apleistų postamentų
tarp suaižėjusių rakandų
suplėkusių ryšuliukų
vorų ir musių giminės portretų
sukabinti neperkirptų virkščių ritiniai
štai ir nubrėžtos kardiogramų tiesės
jaunos kuosos po debesiu kosti
o luošos ligotos jų mošos
kupini neišsenkamo nuodėmių aukso
štai prasiveria durys į šviesą
uostų ir pūdymų povai
tėvynės kaulai pakelėm
benamės sielos nučiulptos
du makiaveliai lietuje
išsivadėjęs žiebtuvėlis
praplyšta purvinas pavasaris
ir už tamsos atsiveria
sifiliais ir vyliais
o kur dar slogos ir savižudybės
su žiemą nukankintais kūnais
prisikėlimo nevertais
su nusidėjėliais iš gailesčio
kreivai susiūtais šakumais
sniegas kapinėse miegas
gelzganoje drobulėje
akis paklydusio nomado
ir niekas kapuose nemiega
tai paskutinis eilėraštis
ant juodo bangų talžomo molo
ant šarmoto vienatvės molo
ant hidrotechninio statinio
uosto akvatorijai apsaugoti
bet apie kirus ant molo
šis eilėraštis – paskutinis
o dyla saulėtekių spalvos
o žiedėja duonos kasdienės
kas didžiavyrių žygius
žodžių suodžių juodumą
dulkių kodylai po liepomis
kadaise mylėtos tėvynės
už svetimą ugnį šviesesnis?
žiema akla ir nekalta
ir dienos vergės jos ir naktys karalienės
akių plyšiai pritvinkę
vorai ne miega o sapnuoja miegą
ji suragėję skudurai
ji artipilniai kibirai
ji – vėlės brėkšmoje palinkusios
virš bergždžio guolio
atodūsio molekulės plevena