Dovile Zelciutelaistyt bendras gėles
tylėti kai reikia tylėti
pakelt telefono ragelį
sakyti ne, dabar užimtas
arba tuojau, minutėlę
atstoti ką nors brangaus
kokį vaikystės prisiminimą
jaunystės klaidą ar švelnų skersvėjį
galbūt nesimpatiški ar ydingi
vienas kito rankų kai žiūrėsim
pamaniau kad galėčiau
Iš ryto truputį pasi...
griebiausi pirmadienio
na ką ten griebiausi
papusryčiavome apėjau sanpaulijas
sakiau jeigu kada nors pražys
kur išleido šaknis kelsiu puotą
tokį niekuo neypatingą
ir Zenono kiminais apsigobusi tą pirmadienį
redagavau makabrišką knygą apie Džeimsą apie save
paskambinau į vieną kitą vietą nieks neatsiliepė
o ir kodėl turėtų skambink neskambinęs
parašiau keletą nereikšmingų žinučių
įkišau spalvotus skalbinius pažiūrėjau senas fotografijas
toks ruduo net mintyse jo negalėčiau...
gėrėm arbatą vakarieniavom kažką rodė
kažko nerodė kažko nerodėm nedarėm
tvarkingai susikroviau drabužėlius prieš miegą
peržegnojau visus į tris puses
norėjau truputį pasi... bet nuovargis
reiktų tiesiog sulaukti
Neleisiu sau džiaugtis
Jeigu leistų rinktis
o ką dvasia ar tas protas –
ne
tai kiek man dar laukti
nepasilenk taip arti
atleisk nuo švytėjimo
naktimis nusileidžia aukštikalniai
motociklų burzgimas penktą valandą ryto
atėję pakeisti budėtojus
karūną vėlei vasara deda
Tomas Manas už Ciūricho
su varpais pasitinka
šviečia bokštai žaisliniai bažnyčių
kaskados kerta žolę sidabriniai kriokliai
tą kelionę – į Viršų
kur skaidriai nuvalytas
Jo smaragdinis veidas –
Fräkmüntegg tarpstotėj
alpstant ilgesio Alpėse
ir su
Ant Uetlibergo giedra
kad būtų giedra kai atrasiu
Biliūną Šatriją kad būtų
o baltas Ciūrichas profesorių rašytojų poečių
skurdžios buities paženklintų džiovos
per tokį kraują atkeliavusių iš Lietuvos
ir vis dar tebekylančių į g i e d r ą
Klaidinantys judesiai
Šveicarijos žemės ūkuos
mano veidas tikresnis nei šičia
gal ir kliedžiu bet toks ilgesys
lyg būčiau palikus save
prie Piloto viršukalnės degina
kur Vienintelis įsišviečia
o bedugnė o skrydis o kelias
pas Tave pas Tave pas Tave
O dabar tik ilgėjimosi lygumos
pareigų grandinėlė viliuosi
atsivertęs Pilotas pasveikins
ir atlėgs tušti liūdesiai
ir aš nieko daugiau nebijosiu
ir tik gėda kad mano buvimas
vien klaidinantys judesiai
Traukinio lėtas ta dan žalios kalnų akiduobės
įrėmintas vasaros niekada nepraeinantis kadras
sustabdytas išryškintas
mūsų senstantis mirštantis juokas
bilietėliai už šimtą frankų skardinė alaus
puodelis kafe creme tylus palydovo madam
intymi šio sekmadienio liturgija
kai plieskia už lango
Maironio smaragdas daubose bažnyčių bokšteliai
žaislinio kaimo maketas ir žaibas –
traukinio nyris į tunelį
drėgnos uolos šiltas drumzlinas vėjas
traukinio lėtas ta dan kai net švyti
virpantis gyvas niekada nepraeinantis