dalia tamosauskaite*
Kartais
Viskas taip
Pasiutusiai
Tikra!.. Kad
Bemat
Supranti, jog
Sapnuoji.
*
Ne ruduo
Gildo
Širdį – tik
Žodžio
Reikšmė.
Ruduo
Be širdies –
Toks
Beprasmis!..
Kaip viskas.
Ar niekas.
*
Laumės taip
Teškina
Žlugtą, kad
Aižėja
Ledas. Tarytum kas
Šaudo iš
Ežero
Dugno.
Bijoti – tai
Negyventi.
Gyventi – tai
Nebijoti.
Dar yra
Tyla… Bet
Ji
Baisiau net už
Tamsą.
*
Mirtis
Gali
Pasirodyti ir kaip
Nukaršęs
Benamis
Šuo:
Neišsišieps
Kąsti,
Neprasižios
Loti… Bet
Akyse
Bus parašyta
Viskas.
Prieš tai. Ir
Po to.
*
Viskas
Pavirsta
Į nieką. Ir
Iš nieko
Viskas
Atsiranda.
Bet nuo to,
Kaip
Tai
Pasakysi,
Priklauso, ar
Geras
Bus
Eilėraštis.
*
Vos tik
Uždegiau
Šviesą,
Tarakonas kad
Pasileido
Galvotrūkčiais…
Ir pradingo.
Plyšyje tarp
Viryklės
Ir kriauklės
Ak, kad mirtis
Taip
Išsigąstų!..
Tą naktį,
Kai mane pamatys.
*
Kirasyro
Šalmas su
Dviem
Peteliškėm.
Buvo su
Dviem
Ereliais…
Bet
Atminčiai
Svarbu
Spalva, o ne
Svoris.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 12 (gruodis)