gytis_norvilasgytis_norvilas       neįmanoma. namo: keturi žingsniai

      

       – pateisink savo buvimą...

       – man šiandien būtinai reikia grįžti namo.

 

 

       I

 

       miškas – it šukos, kuriomis motina vaikystėje iš plaukų šukavo utėles. kad miškas tankus, tikino atmintis, – plūduriuojant tokiems nakties tirščiams, to negalėjau nei patvirtinti, nei paneigti. lygiai taip pat galėtum tvirtinti: priešais – plynas laukas ar beformė juodoji skylė. tamsoje visos juslės bevertės, klaidina, apie pasaulį ima transliuoti keisčiausius signalus, hiperbolizuotus, iškreiptus. juolab apie tamsą

 

       II

 

       kad yriausi taku ir iš jo dar neišklydau, bylojo tik iš po padų sklindantys garsai. jokio trakštelėjimo. maniau, einantis per suplūktą žemę, prasišovusias žemės kūno gyslas – medžių šaknis. dviratį tvirtai laikiau už ragų. ne. jojau ant jaučio. (tai buvo gyvis: pusiau dviratis, pusiau jautis.) ragai laikė mane, mano iš nuovargio, kurio nebegalėjo nugramzdinti joks miegas, sverdintį kūną. jame pūpsojo plačiai atmerktų akių vabalai. jie ropojo po juodą tyrę – bandė įžiūrėti bent kiek apčiuopiamesnį daiktą, siluetą.

 

       taką, kuriuo tebemaniau einantis, buvo įmanoma pasišviesti, tačiau, kad įsižiebtų dvira~čio jaučio akis, gyvį būčiau turėjęs ginti pasitelkęs visą įniršį, paskutines jėgas. tik tuomet dinama būtų galėjusi mechaniką paversti elektra. ir pagaliau stotų šviesa.

 

       tai n e į m a n o m a. nebent kūnas staiga būtų įgavęs magiškų galių. pasakos. stebuklinės, kuriose bergždžiai akumuliuojama viltis

 

       III

 

       ištiko stabas. priėjau akligatvį. nors kiek siekiau ranka, nieko neužčiuopiau. stačiai juoda – nors akis badyk – smala varva nuo medžių. jaučiausi it trūkęs volframo siūlelis lemputės celėje – – –

 

       nei pirmyn, nei atgal. judėti. tokia mintis pasirodė beprasmiška. galėjau apgraibomis, tačiau grėsė pamesti taką... n a m o. o atsirasti šviesai, bent tokiai, kokią skleidžia vienišas jonvabalis ar sutrūnijęs kelmas, nebuvo nė menkiausios dingsties

 

       IIII

 

       nebent staiga būtų stojęs rytas, nuskilusi ir per kelis šimtus tūkstančių kilometrų priartėjusi apšviesta mėnulio pusė, arti žemės praskriejusi kaitrų uodegos geluonį vizginanti kometa ar deganti meteorito galva, šienpjoviai danguje būtų ėmę įnirtingai mojuoti dalgiais ir švytruojantys ašmenys, atsimušę į mirusias žvaigždes, būtų pažėrę kibirkščių. jųjų ugnis būtų galėjusi: stuobrių kūnus, tamsą, taką, šaknis, mane, gyvį, nuovargį, laiką paleisti balkšvais pelenais. švytinčiais – – – – – –

 

       vėliau sužinojau, – taip ir nutiko. tuomet pasibeldžiau į duris ir jas atidarė

 

 

 

       dykumose nieko nelaidoja: penki sapno virptelėjimai

      

       I

 

       gaudžia. gausmas tylesnis už tylą. tačiau kai suvoki, kad absoliučios tylos apskritai nėra... jos nėra, neegzistuoja, nes gaudžia:

 

       d y k u m o s e  n i e k o  n e l a i d o j a

 

       II

 

       tolumoje, gelsvai raudono smėlio fone, ant arklių risnojantys juodi beduinų taškai galėjo būti ir musės ant milžiniško grikių medaus stiklainio, glostomo įkypos vakaro saulės. įmanoma. šalia manęs sugulę kupriai gromuliavo savo liežuvius ar atrytus vidurius – – – mąstymas čia bergždžias. šioje dykroje, šiose miražų įsčiose. jie gromuliavo iš įpročio. savo davinio nebuvo gavę jau daugiau nei dešimt... ko? dienų, metų, šviesmečių? aš ir pats čia atsidūriau iš įpročio – iš įpročio dingti, o šis įprotis niekad nėra apvylęs... šis įprotis padeda ištverti, išgyventi, padeda suvesti galus, ištirpdyti lyg prostata išvešėjusį ego, nusikapoti ataugusias galūnes, ištirpti idiotiškame pasaulio peizaže

 

       III

 

       įpročiai gyvenimą padaro pakenčiamą, dieną paverčia taisyklinga, teisėta. įprotis – lengvinanti aplinkybė, kuri turės įtakos net paskutiniam teismui. jo, dabar jau žinau, niekad nebus

 

       IIII

 

       savimi palesini paukščius, valandą žiūri į vieną tašką, pasiduodamas kūno mechanikai įkvepi ir iškvepi. dienos ir nėra, ji man nebepriklauso. manęs nėra. kaip nebėra ir to taško, į kurį žiūrėjau ir nieko nemačiau, nes ir nenorėjau nieko pamatyti. deja vu, deja vu, deja vu, – taip ir girdžiu vėją dejuojant. viskas jau seniai matyta. tik gromuliuojančių kuprių, šių beduinų, kurių besiplaikstantys juodi skvernai artėjo manęs link, gulinčio, sužeisto, dar niekad neteko košti mano vyzdžiams. ir štai juos matau, šiandien, nors šiandien visai neturi prasmės, nes nėra nei vakar, nei rytoj. ir nebuvo. o kupriams – egzistavo. iki šiol, nes žinojo – dabar jų eilė – juos sušers grakštiems arabų veislės arkliams. laukė ilgai, kantriai, nebandė ištrūkti, nesidraskė. kraujas, limfa, mėsa numalšins arklių troškulį ir alkį. toliau tęs kelionę. kelionę į miestą, didžiausią pasaulyje turgavietę, kurioje didžiausia vergų pasiūla, kurios bokštus, šventyklas ir gynybinės sienos vartus tikrai maniau regintis, jau ištisą savaitę. tai dėl nukraujavimo. keista – ant savo kūno nemačiau nė plyšio. buvau aplipęs gelsvai raudonu smėliu. vakaro saulėje jis atrodė dar raudonesnis. jaučiausi actekų belaisviu, kuris tuojau bus paaukotas dievams.

 

       saulei aukojo nuolat, pamažu, po dalelę. kiekvieną dieną saulė pasiima savo prakaito, kraujo davinį. ji mėgaujasi, nevalingai, nesąmoningai, jei išvis galima šnekėti apie sąmonę ir valią. šis lėtas čirškinimas toks savaime suprantamas, jog nekelia jokio nepasitenkinimo. atrodo, netgi būtinas – – –

 

       tariausi esąs molinis indas, pilnas jūros vandens, kuriam išgaravus, liks gryniausia manojo aš dalelė – kelios smiltys druskos

 

       IIIII

 

       beduinai pjovė kuprius, ant jų skerdienos – kad nebūtų tokia saldi, nes arklius pykina, šleikšti – iš dubenėlio pylė druskos krislus. paėmę manąsias kelnes, ties klynu jas pjovė pusiau, paskiras klešnes movė arkliams ant priekinių kojų – kad šių nevarpytų pustomas smėlis. jie tolo. gyvulys po gyvulio. o atrodė, ir išties, – tolo žmonės

 

 

 

       kūnų tiesintojai

      

       – Mes išlaukiame, pone. Be to, mes, demonai, galime žengti žingsnį tik tada, kai žengiate jūs, žmonės. Kiekvienas mūsų žingsnis turi sutapti su jūsiškiu. Mes visada per žingsnį nuo jūsų atsiliekame, mes pietaujame tik papietavus jums – ir taip pat, kaip ir jūs, nematome ateities. Taigi, iš pradžių – jūs, po to jau – mes. (Miloradas Pavičius. „Chazarų žodynas“)

 

       I

 

       apie juos nešnekama net nepadoriose kompanijose; jie tiesina nepatogiomis pozomis sustingusius kūnus – kad deramai atgultų. nepatogios jos – gyviesiems, nepatogumai, taip sakant, – žemės malonumai! po žeme jie dingsta. tokį nelaimėlį, jo it medis išsikerojusį kūną sunkiai palieka tai, ką visi įtaria esant siela. ji, kūne dūsuojanti, kelia didesnį siaubą nei cunamio banga. banga visad pasiekia krantą ir užverčia savo pilvą – – –

 

       II

 

       siela užkliūva ir užstringa ties perdėm aštriai sulenkta alkūne ar ties perdėm nuožmiai atkraginta galva. o toliau leistis į aukštybių šulinius gali tik savo darbą atlikus kūnų tiesintojui. juos žmonės neretai vadina Tiesėjais. jų esama kiekvienoj draugijoj, nors neišsitaria. jei reiks, ištiesins net kelią, laiką, likimą

 

       III

 

       tai greičiau ne amatas ar profesija, o (iš)gyvenimo būdas, kaip kad kerėtojo, burtininko ar kiaulių daigotojo, kuris praminta eidamas iš kiemo į kiemą, pas skerdienos karalių Francį Bekoną siųsdamas nelaimėlių eskizus. savo darbą atlieka vien burna ir rankomis. stangrią vietą burna pučia, delnais trina, reikia kūnui trumpam įkvėpti gyvybės, kad norima kryptimi pasiduotų. tik netikėliai ir apsišaukėliai griebiasi grielkos, spirito ar lietlempės

 

       IIII

 

       kūnų tiesintojų turnyre vienas Tiesėjas ištiesino net nusenusio sraigtaragio ožio ragą, atgaivino sušaldytų stintų guotą.

 

       – ei, Tiesėjau, atšildyk motiną, tėvą, tėvynę, galvą, epochą, ištiesink žemės orbitą, begalybę, dievą, – šaukė tuomet kažkoks persiskaitęs benkartas

 

       IIIII

 

       gatvėje kūno lygintoją atpažinti paprasta, it atsigulus gulėti ar vėjui varstyti nerakinamas duris. (nors, tiesa, gatvėj nieks nėr jų matęs.) nuorūkas į šiukšliadėžes meta neužgesintas, kaip ir teisėjai. mano turį tokią teisę. avi ilgais smailėjančiais batais, it cirkuose, važinėja prabangiomis karietomis, pasitempę it narvo virbai, kad ir kiek gertų – niekad nepasigeria, nepaisant metų laiko: vasara ar žiema; spengia saulė ar darganos; vidurdienis ar įtėmis, iš jų burnų be paliovos kūliais verčiasi šalti šešėlių kūnai.

 

       dabar jie gerai uždirba, nes žmonės griūva kur papuola, eina įkandin fantomų ir pučia į uodegą

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 7 (liepa)