Valdas Gedgaudas
1962 06 11–2013 03 29
Valdas išėjo pačioj kovo pabaigoj, kai pavasaris dar springo žiema, vis negalėdamas išsivaduoti iš apgaulingai baltos apsupties. Ir poetui šitas sniegas jau neištirpo.
Susipažinome jau sovietmečio saulėlydy. Per Poezijos pavasarį skaitėme eiles vienoje Vilniaus „pašto dėžutėje“ (karinėje gamykloje). Administracija suvarė daugybę darbininkų į cechą. Jie stovėjo tarp staklių kaip alaviniai kareivėliai ir klausėsi. Bet kažkaip visai abejingai – niekaip nereaguodami. Vėliau paaiškėjo – nė vienas nemokėjo lietuvių kalbos.
Ši situacija – bent mano akimis – Valdui tapo simboliška. Jo kūrybą taip pat lydėjo nesupratimo šleifas ir kažkokia veidmainiškai mandagi pakanta, užmaskuojanti šaltoką santykį. Debiutas almanache „Svetimi“ (1994) – savotiška užuomina į tokį santykį. Poetas pats paaiškino, kodėl taip atsitiko, pasinaudodamas savo sukurta sąvoka – mainstream’as (pagrindinė srovė). Ir išskleidė ją: „<…> tai sugebėjimas, mokėjimas, norėjimas, stanginimasis parašyti gražiai, teisingai, su minimaliais nuokrypiais nuo magistralinio-strateginio kurso, maždaug pavėjui, įtaikant bendroje rikiuotėje „į koją“, saugiai, nuosaikiai, pernelyg neišsišokant, nerizikuojant, su garantuotomis palūkanomis, pasikišus po sėdyne jau išbandytą „kolektyvinio poetinio kalbėjimo“ matricą.“ Vargu ar į mainstream’o broliją galėjo pakliūti poetas, kuris savo kūryboje nevengė „išvirkščio pasaulio grimasų, apversto vaizdo deformacijų, inversiškų, laužytų metaforų, negatyvo stilistikos recidyvų“. Tačiau ryžtingiau atmesti Valdo tekstus trukdė formalūs dalykai: aukšta filologinė kultūra, sugebėjimas vaizdų puktyriškumą suvaldyti griežta struktūra, alergija banalioms poetinėms ištaroms ir t. t.
Alinamas darbo Kultūros ministerijoje ir radijuje, V. Gedgaudas suspėjo išleisti (be tekstų almanache „Svetimi“) keturias poezijos knygas. Penktoji („Stiprėjanti juoda“) tikriausiai jau bus pasirodžiusi, kai skaitysite šias eilutes. Tačiau rinkiniai nebuvo kaip tolygiai išnyrančios pakelės rodyklės. Tarp antrojo („Vakaras be žiburio“) ir trečiojo („Kario šešėlis“) – net vienuolikos metų pertrauka. Štai kaip poetas aiškino šią „prastovą“: „Klaikiai sunkus metas buvo. Dabar jau galiu apie tai kalbėti. Toks buvau užsispazmavęs, išsikastravęs, išsidraskęs – kad neklausk. Toks vargas buvo apėmęs, tokia prieblanda. Tamsiai gyvenau. Kaip išsikruvinęs, išsikurvinęs kurmis. Dar prisidėjo asmeninės dramos ir bėdos… Kita vertus, „Vakare be žiburio“ buvau per daug paneigęs. Turbūt daugiau negu tuo metu galėjau. Ir gavau atsaką – viskas krito iš rankų, atrodė, nieko nebesugebu, negaliu ir negalėsiu, nemoku, niekas neatsako. Basta. Griežto režimo tyla. Kerštinga ir juoda. Kaip sapnas, kai krenti nesuprasdamas, kad sapnuoji.“
Valdas sukūrė savitą eilėraščio modelį. Bene pagrindinis jo bruožas – išorinė grafika. Tekstai tarsi suverti ant vienos ašies. Jei pirmosios eilutės viduryje statmenai nubrėšite liniją žemyn, o paskui per ją sulenksite puslapį, eilučių dalys sutaps. Taip tarsi pabrėžiama simetrija kaip harmonijos atmaina. Kaip siekiamybė, kaip tai, ko gamtoje nėra. Tarsi autorius norėtų šį netobulą pasaulį įkalinti tobuloj formoj. Kad mes išvystume harmoniją bent eilėraščio piešiny. Poetui buvo nelengva siekti šios harmonijos vidiniame teksto audiny. Nes urbanistą pagal kilmę (klaipėdietis) nenumaldomai traukė „gamtinės zonos“ detalės. Pulsuojantį nervą malšino diplomuoto kompozitoriaus profesiniai įgūdžiai. Bet kartu varžė laisvę. Teksto dinamikos, vidinės sąrangos požiūriu autorius daug ko negalėjo sau leisti. Jis sutramdė net jūrą – neatsiejamą vaikystės ir jaunystės foną. Ji ošia tekstuose incognito. Kaip sakė poetas – už „fotografinio-pornografinio“ marinizmo ribų.
V. Gedgaudas nepriėmė poezijos funkcijos kaip rašančiojo psichologinės terapijos. Veikiau – priešingai: „Man poezija padeda suprasti savo ribotumą, neįgalumą, mąžtančių galimybių ribas. Bet tame suvokime slypi ir šioks toks paradoksas, nes tik tuomet, kai visa tai labai skaudžiai asmeniškai suvoki, kai lieka tik pasimelsti, kad būtų leista kažką pasakyti – kartais gali padaryti daugiau nei gali.“
Buvo atsainus bet kokiems autoritetams. Net iš labai gerų poetų sugebėjo mokytis, kaip nerašyti. Jam ir mitų herojai – tiesiog bendrakeleiviai.
Turbūt norėdamas distancijuotis nuo sau artimų sričių (muzikos, poezijos), kultūros spaudoje reiškėsi kaip teatro kritikas. Įžvalgus, bekompromisiškas, ironiškas, plataus kultūros akiračio. Žaismingai atlaikantis „neliečiamųjų kastos“ nepasitenkinimą ir spaudimą.
Daug metų susitikę išgerdavom po ritualinį šimtgramį (išskyrus paskutinį kartą). Tačiau nepindavom kasų iš debesų (atleiskit už rimą) – niekad nekalbėjom apie poeziją. Išvarydavom ją laikinai – kaip šunį – už durų. Ir ji nelodavo. Turbūt tylos minute pagerbdama mūsų sugadintus gyvenimus.
Romas Daugirdas