Apie kūrybą ir save
– Mūsų pokalbio rubrika – „Apie kūrybą ir save“.
– Tai reikės pasakot biografiją? Mano biografijų daug ir įvairių, – kurią tau pasakot? Tikrą, rašytojos ar slaptą?
– Buvo mergaitė Lena iš Leningrado. Miesto tokiu pavadinimu nebėra, o kas nutiko mergaitei?
– Ta mergaitė ir liko. Labai ilgai drauge gyvenam: mezozojus, paleozojus... visas darvinizmas...
– Tai toje darvinizmo pradžioj kas ta mergaitė buvo, kur buvo? Kas jos tėvai?
– Mergaitė gimė Sankt Peterburge, tuometiniam Leningrade. Tėvo, teatro režisieriaus, amžinai nebūdavo namuose. Motina profesorė, tais laikais – tik pradedanti mikrobiologė, gražuolė mėlynakė blondinė. Jeigu rašyčiau melodramas, tėvų vedybos galėtų būti neblogas romano siužetas. Kadangi melodramų nekuriu, o šiuolaikinių net bijau, tai nerašau ir apie savo tėvus. Bet gal pasensiu ir parašysiu romaną apie jų vedybas. Mama įsimylėjo tėvą, kai šis filmavo savo pirmą filmą. Jis pradėjo kaip kino režisierius. Tarybiniais laikais Kijeve buvo tokia Dovženkos kino studija. Teatro ir kino žmonės sakydavo, kad studijų būna blogų, labai blogų ir Dovženkos. Pradedančiajam režisieriui nieko geresnio niekas nepasiūlė, tad tėvas gavo statyti filmą Dovženkos kino studijoje. Jam reikėjo merginos nedideliam vaidmeniui, labai gražios, kuri galėtų būti idealus slavės portretas. Filmas buvo apie kažkokius senus laikus.
Kino žmonės motiną pastebėjo gatvėj vaikštinėjančią su drauge: išeiginėmis dienomis buvo atvažiavusi į Kijevą. Taip jiedu su režisierium ir susitiko, abu įsimylėjo. Ji kilusi iš bajorų, dvarionių. Senelis iš motinos pusės, kai užėjo bolševikai, buvo junkeris, tada dar visai jaunas. Nuo bolševikų iš Rusijos pabėgo į Konstantinopolį, iš ten persikraustė į Italiją. Ir padarė tragišką gyvenimo klaidą – sugrįžo. Turbūt girdėjot apie vadinamąją Stalino amnestiją? Geri specialistai, karininkai, inžinieriai buvo kviečiami grįžti į Rusiją. Žadėta, kad galės gyventi savam krašte, net atgaus dalį turtų. Kurie savo krašto buvo išsiilgę, o tai normalu, ypač inteligentams, – tie ėmė ir grįžo. Atplaukė keli laivai, pilni žmonių, šia melagyste patikėjusių. Deja, visi iš tų laivų buvo išsiųsti tiesiai į Sibirą arba į Šiaurę. Be jokių išimčių. Niekas nežiūrėjo, kas tu toks. Senelis pateko į Belomoro kanalo statybą. Bet prasidėjo karas. Vėl reikėjo žmonių. Kai Rusijai ko nors prireikia, ji pasidaro tokia gera. Vėl paskelbė, kad bus taikoma amnestija, jeigu žmogus sutiks dirbti pačiose pavojingiausiose vietose. Mano senelis, tada smarkus vyras, nepaisydamas, kad Rusijos buvo taip nuskriaustas, vis tiek norėjo jai padėti. Ir grįžo į Leningradą. Prieš prasidedant jo blokadai. Ten, Kronštate, buvo karinė gamykla, kur gamino zenitines patrankas. Jis tapo tos gamyklos direktoriumi. Dirbti buvo neįmanoma, nes vokiečiai tiksliai žinojo, kur ta gamykla yra, ir nuolat ją bombardavo. Kai darbininkai ateidavo į darbą, jiems visiems iš karto duodavo „oficierinių“ šimtą gramų. Nes be degtinės žmogus neturėjo kur dėtis – baimė. Šimtą gramų gaudavo ir direktorius. Šitą karininkišką stikliuką jis išgerdavo kas rytą visą likusį gyvenimą. Bet tik tą vieną. Senelis, kaip nomenklatūros žmogus, turėjo galimybę iš Leningrado šeimą išsiųsti, bet atsisakė: kaip aš žiūrėsiu savo darbininkams į akis? Pasielgė dorai. Tačiau senelė šio poelgio jam neatleido. Jų dukros – mano mama ir jos sesuo – buvo dar mažos. Kad jie visi išgyveno, tiesiog laimė, jiems neįtikėtinai pasisekė.
Taigi senelis buvo senas užkietėjęs aristokratas su savo principais, bet... Kai mano motina sutiko tėvą, kino ir teatro režisierių, ir jiedu įsimylėjo, senelis pasakė: režisierių mūsų šeimoje nebus! Motina, Medicinos instituto studentė, išvažiavo į Maskvą ir... ištekėjo. Grįžusi namo, pasą paslėpė po čiužiniu. Čia jis ir pragulėjo trejus metus. Kol mama baigė institutą, gyveno su savo tėvais, ir jie nė nežinojo, kad ji ištekėjusi moteris, kad ne su drauge važiuoja kur nors prie Baikalo ar Sočin, o į Maskvą, kur su savo mylimu vyru gyvena košmariškame bendrabuty. Tokia šiltnamio mergaitė, turėjusi puikų butą Leningrade, nemačiusi jokių bėdų, nebent atsimenanti tuos blokados laikus, kai dar buvo maža... Jokių bėdų. Nes senelis padarė gerą karjerą, tapo vienu iš Admiraliteto inžinierių. Leningrade tai buvo labai rimta pozicija. Bet laimingiausi jos gyvenimo momentai buvo apleistame bendrabutyje. Galų gale motina baigė institutą, ir jie nusprendė, kad laikas prisipažinti. Reakcija buvo labai paprasta: lauk! Bet tėvo karjera teatre jau klostėsi neblogai, įsigijo gerą butą – jie jau galėjo gyventi ir be senelio palaiminimo.
Vis dėlto vienas senelio principams pavojingas faktorius liko jo nenumatytas. Tai maža juodaplaukė mergytė. Ji buvo atvežta į Leningradą, seneliui pasakyta: žinai ką, tėveli, tu gali mūsų nemėgti, bet štai paliekame dukrą – man reikia gintis disertaciją, o vyrui labai svarbi premjera. Senelis pamatė tą ketverių metukų mergytę, atsileido, pasakė, kad, na, porą mėnesių pažiūrėsiu. Šitie porą mėnesių tęsėsi... keturiolika metų. Taip aš ir likau su seneliu. Ir dėl to labai laiminga. Jis man padėjo daug ką suvokti, pažinti literatūrą, meną, davė viską, ką gali duoti tikras užkietėjęs senos kartos inteligentas. Šito nebūčiau gavusi iš tėvų: jie nebūtų turėję man tiek laiko. Trejų metų aš pradėjau skaityti. Išmokau pati. Nuo to laiko naudojausi senelio biblioteka.
Gal jau einam prie literatūros? Nuo neišgalvotų istorijų aš greit pavargstu.
– Ar Tavo mergautinė pavardė rusų literatūroj bent kiek žinoma?
– Nė kiek. Pasakysiu kodėl. Pirmąkart ištekėjau aštuoniolikos. Tuomet rašiau tik lyriškus eilėraščius, dienoraštin. Pradėjau rašyti šešiolikos, o aštuoniolikos jau maniau, kad gyvenimas nugyventas. Niekam tų eilėraščių nerodžiau. Kai ištekėjau, mano pavardė pasikeitė, paskui pasikeitė dar kartą, tada dar kartą. O kai pradėjau rašyti rimtai, eilėraščius (prozos dar nebuvo nė kvapo) skelbti, – jau turėjau dabartinio vyro pavardę. Ji daniška. Ir turiu jums pasakyti, kad kai sutikau savo vyrą, net nekilo mintis, kad jo pavardė skambės kaip pseudonimas. Priešingai. Kai mes Kopenhagos municipalitete ėjom tuoktis, aš su ilga suknia ir ilgu baltu šaliu, – jis dabar kabo, kaip matai, sodybos verandoj vietoj užuolaidų, – galvojau: vaje, jis toks geras, aš jį taip myliu, bet kokia baisi pavardė, kaip aš gyvensiu su tokia pavarde?! Bet gyvenimas parodė, kad kai išėjo pirmos knygos su ta pavarde, kurios taip bijojau, publika į ją reagavo kaip į puikų slapyvardį. Tada jau pagalvojau, gal be reikalo aš taip, gal visai nebloga pavardė. Niekada nežinai... Romanas „Akmeniniai klevai“ baigiamas žodžiais: „niekada nežinai, kiek jų.“ Šitie žodžiai tinka ir šiai istorijai, ne tik kalės šunyčiams, atsivedamiems paskutiniuose romano puslapiuose, pačioje pabaigoje. Tinka ir moters gyvenimui. Niekada nežinai, kiek yra gerų slapyvardžių, gali surasti ir geresnį, bet aš jau turiu šitą ir nenoriu su juo atsisveikinti. Be to, mano vyras yra puikus žmogus. Nors ir skandinavas. Sakoma, esą skandinavai niūrūs, pernelyg ramūs. Jis temperamentingas, daug išmano apie gyvenimą to, ko neišmanau aš. Jo patirtis labai skyrėsi nuo manosios. Kaip rašytojai jis man davė labai daug. Be to, su juo gera keliauti, ir mudu apvažiavom beveik visą pasaulį. Gyvendavom ir palapinėse, įvairiuose kraštuose, kur tik buvo įmanoma. Žmogus patikrinamas pagal tai, kiek dienų su juo galiu išgyventi palapinėj. Dvidešimt metų palapinėj – čia jau labai daug. Todėl tikiuosi, kad man keisti slapyvardžio jau nebeprireiks.
– Lena, kiek papasakok apie savo lietuvišką liniją.
– Galiu papasakot, kaip Lietuvoje atsiradau pirmą kartą. Tais laikais, Irkutsko universitete jau baigusi teatro žurnalistiką, dirbau teatre. Į Vilnių atvažiavau visai oficialiai: į teatro festivalį. Labai gerai atsimenu, kaip, atvažiavusi iš stoties, atėjau į Teatro sąjungą. Paskui vaikščiojau Vilniaus gatvėmis ir galvojau, koks gražus miestas. Niekuo ne blogesnis už Peterburgą. Bet visai kitoks, turbūt negalėčiau čia gyventi: labai mažas. Po Peterburgo – erdvės trūksta. Ir jeigu man tada būtų kas pasakęs, kad šitos erdvės man užteks ir aš būsiu laiminga čia gyvendama, būčiau nepatikėjusi. Bet tame teatro festivalyje sutikau savo antrąjį vyrą, vilnietį. Susirašinėjom apie metus. Kitąmet jis atvažiavo į mano teatro gastroles ir pasipiršo. Rado mane užkulisiuose, pasipiršo ir išvažiavo. Ir tada jau man neberūpėjo nei gastrolės, nei aktoriai, niekas, tik vienintelė mintis: negi turėsiu gyventi tokiame mažam mieste? Bet jis pasakė: gyvensim Vilniuje, čia vienintelė sąlyga. Ir aš atvažiavau. Apie 1989-uosius, rugpjūčio pabaigoj. Kiek man buvo metų? Mažai. Ir proto mažai. Ir aš sau jokių sąlygų nekėliau. Pasakiau vyrui: lieku. Maniau: pagyvensim Vilniuje, maža kas, gyvenimas sukasi, paskui gal Peterburge, tada vėl Vilniuje. Tuomet nebūčiau patikėjusi, kad jau viskas pasikeis, pasikeis gyvenimas, aš galėsiu turėti danišką pasą, gauti Danijos pilietybę visam laikui, bet vis tiek grįšiu čia ir norėsiu čia būti – kažkokia mistika. Bet taip ir įvyko. Niekur kitur būti nenoriu. Ir ne tik dėl šitos sodybos, kur vasaroju, kur parašiau savo knygas. Ne tik dėl buto Vilniuje, iš kur pro langą matau senamiestį, kur irgi nemažai parašiau. Ne tik dėl to. Tiesiog jaučiu, kad čia mano šalis. Ir mano miestas.
Dar turiu pasakyti vieną dalyką. Gal pamanysi, kad čia tik pokalbio dekoracija. Bet ne, teisybė. Mąstant apie Lietuvą ir mano gyvenimą joje, sieloje kilo labai įdomus jausmas. Tas jausmas atsirado, kai „Akmeniniai klevai“ buvo išversti į lietuvių kalbą. Poezija man tokio jausmo nebuvo sukėlusi. Ir jos į lietuvių kalbą yra išversta puikiai, bet eilėraščių į visokias kalbas versta tiek daug, kad dar vienas vertimas tarsi praėjo pro šalį. Bet kai vienintelis žmogus, kuris sugebėjo perprasti mano romaną ir susidoroti su jo vertimu, pasirodė esąs ne kas kitas, o lietuvis, – man čia buvo ženklas. Aš tada ir savo redaktoriui pasakiau, kad neatsitiktinai pirmas vertimas išleistas Lietuvoje. Taip, esama mistikos. Tada pradėjo versti ir tie, ir anie. O išvertė vis dėlto lietuvis.
– Bet tam lietuviui svarbu ir Tavo poezija. Juk ir pati nuo jos pradėjai, ir pagaliau lietuviai, net jaunimas, rusų kalbos kartais nebemokantis, pirmiausia Tave galėjo įsidėmėti kaip poetę – iš eilėraščių vertimų Poetinio Druskininkų rudens (2008) ir Magnus Ducatus Poesis (2010) almanachuose. Kaip Tavo eilėraščiai sunkėsi viešumon?
– Studijų metais spausdindavausi tik studentiškuose laikraštukuose. Kokie ten eilėraščiai tais laikais Tarybų Sąjungoj?! Viskas juk buvo užstota geležinių sienų, prasimušti nebuvo įmanoma. Aš ir nebandžiau.
– O visokie draugų būreliai, virtuvės, pogrindžiai...
– Buvo. Mes su draugais leidom net savo žurnalą. Už jį mus KGB supakavo. Išsivedė mane iš paskaitos, įsodino į mašiną ir išvežė.
– Tai buvo literatūrinis žurnalas ar šiaip kokia pogrindžio savilaida?
– Literatūrinis. Politika visiškai nesidomėjau. Dabar būtų romantiška apsimesti disidente... Nieko panašaus. Ten buvo tik literatūra. Užteko ir šito. Bet jie mūsų kompanijos vaikinus vis dėlto pasodino. Aišku, susiejo su kažkokia kita istorija, per kratą pakišo kažkokių tablečių ir panašiai. Merginos likom laisvėj.
– Jie tokiais atvejais visada kriminalą primesdavo.
– KGB tardymus gerai prisimenu. Bet kad ir kaip keista, to laiko ir tos patirties naudoti knygose, literatūroje – kažkodėl nenoriu. Nors nieko bloga nepadariau... Ką aš galėjau pasakyt per tuos tardymus? Ką? Eilėraščiai? Na, rašiau. Leidom. Mes gi buvom vaikai. Antras universiteto kursas. Tiesa, man jie lyg ir nieko bloga nedarė: nemušė, apsiėjo be jokios inkvizicijos. Tačiau kažkas šlykštaus vis tiek pasiliko, pasąmonėj glūdi. Šiaip romanams panaudoju visokių savo ir net draugų gyvenimo istorijų, epizodų. Jeigu tik koks pasirodo įdomus ir tinkamas, galiu jį be jokio gailesčio įdėti į knygą. Pavyzdžiui, naujausiame romane „Kitokie būgnai“ yra vienas iš tokių man brangiausių epizodų, kaip tik prie šito stalo man papasakotas vietinės moteriškės, mūsų kaimynės. Jos vaikystės, jos mamos gyvenimo epizodas. Kai man papasakojo, iškart pasakiau: kaip sau norit, bet jis turi atsirasti knygoje. Ji kukliai pasėdėjo, patylėjo, paskui: na, vardą pakeiskit ir galit dėti. Ir įdėjau. Tai epizodas, kaip motina norėjo padovanoti kunigui altoriaus užtiesalą, bet neturėjo gražių siūlų. Tada ji nukirpo savo dukrai plaukus ir tais auksiniais plaukais savąjį užtiesalą išsiuvinėjo. O kai kunigas mirė, jo giminaitis pasikvietė tą motiną ir pasakė: čia kažkoks skuduras, žinau, kad jūsų dovanotas. Galit pasiimti. Motina buvo taip priblokšta, kad dukra iki šiol tai atsimena.
– Grįžkim kiek atgal. Kada pasirodė pirmosios publikacijos?
– Pirmosios rimtos – apie 2001-uosius. Buvo išspausdinta eilėraščių literatūriniame žurnale „Znamia“ Maskvoje. Tada jis buvo gana rimtas ir drąsus. Spausdino daug gerų rašytojų, ir man jų kompanija buvo smagi. Galima teigti, kad jie mane ir atrado.
– Pirmąją Tavo knygą, eilėraščių rinkinį, 2003 m. išleido Karaliaučiaus leidykla „Jantarnyj skaz“ (įvadą parašė Tomas Venclova). Ar Karaliaučius (Kaliningradas) Tavo gyvenime – tik atsitiktinis bibliografinis faktas?
– Ne, Kaliningradas atsirado anksčiau. Mano tėvo karjera ėjo į pabaigą. Būna toks tragiškas režisieriaus gyvenimo tarpsnis: žmogus sensta, nebegauna naujų įdomių pasiūlymų. O tapti ne meno vadovu, tik šiaip sau režisieriumi, jis nepasiruošęs morališkai. Ir jam buvo pasiūlytas Kaliningradas. Tėvai apsisprendė ten persikelti. Dar, be to, prisidėjo ir noras būti arčiau dukros, Vilniaus. Juos aplankau. Ir šią vasarą esu pažadėjusi atvažiuoti. Bet Kaliningrado nelabai mėgstu, tai vis bandau tą kelionę atidėti... Taigi vieną dieną buvau pakviesta dalyvauti Kaliningrado literatūriniame festivalyje. Ten mano eilėraščius išgirdo leidėjas, vienos iš rimtesnių leidyklų savininkas. Jis man pasiūlė išleisti eilėraščių rinkinį. Ir man be galo svarbus – vėl mistinis? – sutapimas, kad pirmosios mano knygos dailininku buvo parinktas ne kas kitas, o garsus knygos grafikas iš Peterburgo Valerijus Traugotas. Tas pats, kuris buvo iliustravęs ir pirmą mano perskaitytą knygą – Anderseno pasakas. Ilgai su ja gyvenau, skaičiau ir mokiausi skaityti, ir visas iliustracijas spalvotais pieštukais išgražinau.
– Man žinomi du Tavo eilėraščių rinkiniai. Taigi Tavo poezijos knygų – dvi?
– Poezijos – dvi knygos. Viena išėjo Kaliningrade, kita Estijoje.
– Tada trys.
– Tiesa, dar Puškino fondas išleido.
– Taip, 2007-aisiais Sankt Peterburge. Ją ir turėjau galvoj kaip antrą.
– Matai, su kuo turi reikalą, nė nežinau, kiek mano knygų... Tiesa, JAV yra išleista didžiulė visų užsienyje gyvenančių ir gerai, kaip leidėjams atrodė, rašančių rusų poetų antologija „Ulisas“. Nuo Brodskio iki šiuolaikinių avangardininkų. Esu ir ten.
– Va kaip klostosi: pati savo kūryba nesirūpini, nė nesidomi, nežinai, kiek knygų išleidusi, bet iš šalies atrodo, kad visos gyvenimo aplinkybės Tave kreipė ir kreipia – tik literatūron... O šnekant rimčiau – kaip Tau pačiai atrodytų, ar jos, tos gyvenimo aplinkybės, ar prigimtis, ar dar kas lemia, kad žmogus atsiduria literatūroj?
– Ar bet koks žmogus, ar toks kaip aš?
– Žinoma, klausiu Tavęs. Į tokius klausimus ką tikra atsakyti juk teįmanoma tik asmeniškai.
– Jei kalbėsim iš esmės, o suprantu, kad taip čia ir turim kalbėti, – išvis nemanau, kad žmogus literatūroj gali – atsidurti. Paaiškinsiu. Mano manymu, literatūra nėra erdvė. Literatūra yra tam tikra žmogaus gyvenimo stadija, o ne bendra erdvė, ne kambarys su daug durų, pro kurias sau vaikštai. Vienos į prozą, kitos į poeziją, dar kitos į esė ar į kritiką ir taip toliau. Aš kitaip įsivaizduoju. Tad savęs nesu mačiusi – atsidūrusios literatūroje. Save matau dabar kaip žmogų, kuris išgyvena tam tikrą stadiją. Ir visai nenustebsiu, jei rytoj atsikelsiu ir suprasiu, kad rašyti nebegaliu. Man baisu apie tai pagalvoti. Bet baisu pagalvoti kaip tam žmogui, kuris visą gyvenimą, tarkim, gėrė degtinę, o kartą atsibunda ir sako: „Bliamba, nenoriu. Ir ką dabar daryt? Kai man nuo ryto nieks neįpila ir nebesu visą dieną laisvas. Ir kur dabar man dėtis?“ Panašiai man. Aš baisiai drebu, kai galvoju, kad kartą ir aš taip atsikelsiu ir suprasiu, kad nebegaliu rašyti, kad neturiu ką sakyti, man neliko jokių emocijų, jokio impulso, jokio draivo rašyti. Ir jeigu tuomet rašysiu, tai bus profanacija. O labai daug rašytojų taip daro. Profanuoja. Nes veikia inercija – tiek metų rašei, turi vardą, tai ką dabar? Viską mest į kampą ir pradėt statyt namus ar žvejoti, ar dar ką? Aš gi rašytojas, aš gi tiek padariau. O visa, ką aš padariau, visą tą bagažą, dabar turiu kažkam atiduot? Ne, toliau rašysim. Na, kaip jie rašo toliau, mes matom. O aš žinau, kad negalėsiu. Žinau, kad esu per silpna. Jeigu man vieną kartą taip atsitiks, jei suprasiu, kad mano stadija baigta, aš neturėsiu energijos, neturėsiu jėgos į ją begrįžti. Man reikės ieškoti ko nors kita... Mudviejų su tavim amatas – kenksmingas ir gležnas dalykas, čia tau ne filologija ar, tarkim, filosofija! Va, galim pažvelgt į mano redaktorių. Jis rašo monografiją. Mes pažįstami jau dvylika metų, aš žinau, kaip jis dirba. Jam, tarkim, nesiseka. Metai, antri, treti. Jis sau filosofuoja, bet nieko nerašo, negali nieko parašyt. Bet jis žino, kad jo filosofija egzistuoja be jo. Jis gali iš ten ką nors traukti, gali netraukti, – ji vis tiek egzistuoja, jis ja gyvena. Nes filosofija yra gyvenimo būdas. O literatūra – gyvenimo stadija. Ir žinau, kad man, jei metus nerašyčiau, būtų šakės. Sakyčiau: viskas baigta, mano talentas miręs, mano dovana, Dievo dovana, kaip mes sakom, išnaudota. Man dabar baisu apie tai galvot, bet žinau, kad taip atsitikt gali bet kada.
Todėl savo moterišką asmenybę, savo temperamentą, pomėgį keliauti ar malonumą kaip šiandien, pavyzdžiui, pasėdėt paplepėt su draugais, – laikau suveržusi geležinėm disciplinos veržlėm. Mūsų disciplina žiauri. Šeštą atsikėlei ir dirbi iki dvyliktos. Kad ir kas būtų. Ir ne dėl to, kad aš tokia „kieta“ ir noriu visus palaiminti savo literatūra, kol aš čia. Ne, čia vien mano bėda: turiu spėti, kol mano stadija tęsiasi, kol jos žvakutė neužgeso. Užges – viskas. Ir liksi va su savo vyneliu, sūreliu ir gerom kompanijom, ir daugiau nieko. Šitaip galvot neįmanomai baisu. Aš noriu, turiu spėt, kol dar dega. Dabar turiu spėt – paskutinį savo romaną, tą, apie kurį dar nediskutavom... Na, sakyt „paskutinį“ – blogas ženklas.
– Naujausią.
– Dar nežinau, ar jį baigsiu. Labai įdomi pusiausvyra. Lyg ir viską žinai, ką norėtum pasakyt, jau ir eskizą turi, – čiagi didelis romanas, jam reikia scenografijos... Pirmi metai praeina galvojant, kuriant tą scenografiją. Tik paskui pradedi rašyt tekstą, visą konvejerį paleidi. Bet aš žinau, kad šio romano galiu nebaigti. Anksčiau šito nežinodavau. Rašydama „Gervuogės ūglį“ ar „Akmeninius klevus“ buvau įsitikinusi, kad rašymas man duotas visam laikui – kaip dangus, kaip ežeras, kaip jazminas. Viskas: man duota – jazminas mano. Aš jį turiu, niekam neatiduosiu. Nė velnio! Tas jazminas nuvys per vieną blogo oro savaitę. Kai šitai nusmelkė, ištiko didžiulė krizė. Supratau: davė – atims. Bet kurią akimirką. Supratau pastebėjusi, kas darosi mano kartos rašytojams. Truputį gal vyresniems, gal mano metų. Matau, kaip jie gęsta. Daugelis rašo nebesuvokdami – ko ir kam, ir kaip. Nenoriu vardyti, bet čia fu. Ir galvoji: kaip gali būt fu, kad ką tik buvo oho? O kur tas oho pabėgo?
Poezija kitaip. Visai kitaip. Jaučiu, kad gal čia esama dar perspektyvos, jeigu man proza užgestų. Nes poezija yra sielos gyvenimas. Siela miršta paskutinė. O proza – proto gyvenimas. Ir proto gyvenimas trumpas. Kai nebematai gyvų mizanscenų, jų kaitos, visos vaizdinijos, kai romano vyksmai tau nebesiklosto į darnią santykių sistemą, kai veikėjai nebesileidžia manipuliuojami taip lengvai kaip kokiam lėlių teatre, kai nebegali truktelt reikiamos virvutės, kai apmaudžiai regi, kaip tau viskas sušoka į gabalus, ir nebesuvoki, kas, kodėl ir kam, – viskas, tu rašyt nebegali. O poezija... tau širdis tik tinkt, ir tu jau pasiruošęs tą tinkt išsakyti. Aš gi žinau, aš gi buvusi poetė. Nors ar įmanoma būt – buvusiu poetu? Ar liaujiesi buvęs kinivarpa, jei sienoj krebždėt nebenori?
– Gerai, kad vis dėlto baigei dar nuklysdama ir į poeziją. Nes šiaip jau nebebūtum palikusi jokios...
– ...dingsties?
– ...paguodos. Kad poezija užgęsta paskutinė. Atsimenu, jaunas, kai eilėraščiai dar liejosi, susitinku Joną Strielkūną. Pėdinam abu, ir pasiguosdamas sakau: „Jonai, kas čia yr, kad jau antras mėnuo nesu parašęs eilėraščio.“ Jonas atsako: „Aš daugiau kaip metai nesu parašęs nė eilutės ir nežinau, kaip tai daroma.“ Atsako ramiai, ir ta išmintinga ramybė tylos tarpais prisiminus guodžia. Bet ir perspėja būti pasiruošusiam, kad ir poezija tavy gali užgesti visam laikui. Kad tokia galimybė reali. Kad reikia būt pasirengusiam.
– Treti metai rašau romaną, ir pirminių jo sumanymų – nė ženklo, nė kvapo. Čia mano tragedija. Nes kai rašiau, tarkim, „Klevus“ ar „Būgnus“, aš tiksliai žinojau, apie ką turiu parašyt. Man rūpėjo tiktai finalas, nes jis visada išeina kitoks, ne toks, kokį būni sugalvojęs. Jis visada ateina paskutinę minutę. Bet čia gerai: žinai, kur eini. Dabar... nusibraižiau visas schemas, sumaniau visą scenografiją, viską žinojau. Pradėjau rašyt, ir man pasidarė baisiai neįdomu. Taip nuobodu, kad mečiau į kampą ir ėmiau rašyt visai ką kita. Vėliau grįžusi prie to romano matau, kad tekstas patinka, bet baisiai nepatinka koncepcija. Kad šita koncepcija nebetikiu. Man šlykštu. Įsivaizduojat pasišlykštėjimą savo pačios koncepcija?! Poezijoj šitaip nutikt negali. Tau gali nepatikti tavo senas tekstas, bet sakai: „Na gerai, buvau įsimylėjusi šitą jazmino krūmą, o dabar – žemuoges. Jazminas man neberūpi. Bet žydi jo gyvenimas, ir tegul.“ Aš galiu tai suprast. Su romanu toks fokusas neišeina. Nepasakysi, kad prieš trejus metus tikėjai, ir gerai. Gal tu dabar protingesnis, gal kvailesnis, bet tai nieko nereiškia. Nebetiki, vadinas, nebetiki. Nebeveikia pagrindinis variklis.
– Čia ir bus didysis poezijos ir prozos prigimties skirtumas.
– Pamatinis skirtumas.
– Parašyti romaną, bent tokį, kaip „Akmeniniai klevai“, – vadinasi, išlaikyti tą patį intensyvumą, spontaniškumą ir...
– ...įsimylėjimą – per šešis šimtus puslapių.
– O disciplina, bent jau kaip šalutinis stimuliatorius, kaip priemonė, įrankis, – čia nebepadeda?
– Ji įrankis, teisingai sakai, įrankis. Bet jis neims veikti, jeigu nėra pagrindinio draivo. Prisimintinas dar vienas liūdnas niuansas. Numeti piktas tą savo romaną į antresoles. Paskui randi ir galvoji: gerai jau, čia pakeisiu, čia tas nelabai, patvarkysiu... Niekų kalba! Personažai mirę. Kol gulėjo antresolėse, nuvyto. Kaip pamirštos gėlės – nepalaistai nepalaistai ir matai, kad tie personažai mirę, bent nebeįdomūs, tu nebenori su jais net bendrauti. Nieko sau – bendrauti! Tu turi su jais gyventi. Tu turi būti jų dievas. Demiurgas, kuris viską daro, kad kraujas juose cirkuliuotų. O jei jie kabo kaip tos lėlės...
– Manau, išeitį rasi: Tavo redaktorius sakė, kad jis dėl romano ramus. Apskritai judviejų duetas man mįslė. Praskleisk tą šydą, už kurio – romanistė ir jos redaktorius.
– Nori paklausti, kur tokį puikų redaktorių gavau?
– Ko gera, Lietuvoj tokių redaktorių, kokį Tu, Lena, turi, daugiau nerastum. Bent jau man nėra tekę girdėti apie mūsų leidyklų praktiką, kad redaktorius būtų šalia autoriaus nuo pat kūrinio užsakymo per visus jo etapus iki pat atiduodant kūrinį į spaustuvę. Mūsų leidyklų redaktoriai iš esmės juk – tik kalbos, dar stiliaus redaktoriai. Kaip tik apie tokių visapusiškų redaktorių stygių Vokietijoje per šiemetinį Santaros-Šviesos suvažiavimą kalbėjo ir lietuvių literatūros vertėja Claudia Sinnig.
– Kaip poetas bendrauji su savo Dievu ar dievais, su savo gamta, savo pasauliu, ir tarpininkų tau nereikia. Pats viską matai, pats suvoki. Kai pradedi rašyti prozą, tu patenki labai abejotinon padėtin: tu ir spontaniškos kūrybos žmogus, ir kartu turi būti racionalus, kietas chebrantas, figūrantas, visą savo kūrybą privalantis racionaliai susvćrstyti ir sudėlioti. Tavyje prabyla du balsai. O kai žmoguje prabyla du balsai, žinot, kuo jam baigiasi...
– Susidvejinimu.
– Vadinkim tikru vardu – šizofrenija: šita būsena iš tikrųjų šizofreniška. Ir labai pavojinga. Tu rizikuoji. Sakykim atvirai: ne tu būsi pirmas, kuriam pasimaišė. Ir jeigu tau taip velniškai pasisekė, kad tu randi žmogų, su kuriuo gali diskutuoti... Nebūtina, kad jis užsimautų dideles pirštines ir tavo romane suplautų tavo purvinus indus, visai nebūtina. Jis gali tiesiog pasakyt: žinai, man atrodo tokią chernią tu čia parašei, taip visko per daug, taip viskas girgžda, taip neįdomu... Tų žodžių užtenka, kad sustotum ir susimąstytum. O jeigu tau taip pasisekė, super super pasisekė, kad tas žmogus gali tarti: „Žinai, aš tavo vietoj nusispjaučiau į šitą liniją, ji tokia silpna, tokia lėkšta, ir eičiau kur nors kitur, pavyzdžiui, į pietus...“ Kaip į pietus? Tu kvailas ar ką, aš ten visai nenoriu. „Na, tik pabandyk.“ Ir tu pabandai. Gal tau visai nepatinka. O kartais ir patinka. Ir suvoki, kad šitam pragare tau reikia palydovo. Ir kad tas palydovas yra laimė. O apie mano redaktorių... Mudviejų visai kitokia istorija. Pirma mes tapom draugais. Buvom klasikinė kelių žmonių – rašytojų, filosofų, menininkų – kompanija, intensyviai bendravom ir išmokom vienas kitą suprasti. Šitokia laimė retai kam pasitaiko. Kalbėkim atvirai: kad žmonės, susėdę va kaip mes, vienas kitą supranta, – yra palaima. Ir, įsivaizduokit, staiga viena iš šitos kompanijos pradeda rašyti prozą ir visiškai paskęsta. Nes čia reikia pasiruošti labai rimtai. O kai pradėjau rašyt pirmą romaną, mano bagažas buvo daugiausia temperamentas ir emocijos, poetinis kūrybos polėkis. Šimtas puslapių to polėkio, du šimtai, ir viskas, pavargau. Tada pasakiau: „Nerašysiu, nerašysiu aš to romano, aš poetė, eikit visi šikti, aš poetė. Nenoriu savo poetinės asmenybės šitokiom aplinkybėm kankinti.“ Ir čia atsiranda žmogus iš kompanijos, suprask, draugas, bet tik vienas iš jų, – ir pasako: „Gal tu ir poetė, gal iš tikrųjų poetė, tik daug čia tų poetų. O tai, ką pradėjai, reikia pabaigt. Ir jeigu pati nebesuvoki ir nebegali, sėdam kartu ir bandom žiūrėt, ko tu čia prikūrei.“ Ir, atsimenu, išspausdinu savo rankraštį, bardakišką visiškai, iš kažkokių gabaliukų. O ką Volodia padarė? Jis perskaitė viską ir pasakė, kad šitą romaną verta pabaigt. „Čia bus romanas. Jis jau yra.“
Ir štai susitiko, kaip pasakytų Puškinas, ugnis ir ledas. Tas vaikštantis ledas, filosofas budistas, ramus ne kaip belgas, o kaip dešimt belgų, girtų, jau miegančių, – ir aš... Kiek mes praleidom dienų, vakarų kalbėdami apie tą mano pirmą romaną! Kiek tų lapelių buvo nunešta vėjo! Galų gale atsirado galimybė romaną išspausdinti. Ir va tada iš draugiškų mūsų pokalbių, iš mūsų diskusijų, iš mūsų naminių pusiau vyninių, pusiau kavinių, arbatinių filosofijų išaugo monstras – išaugo redaktorius. Per tas visas diskusijas jo nebuvo. Nes jis nebuvo reikalingas. Iki tol buvo – įdomu ar neįdomu, čia eiti reikia, čia nereikia, personažas yra gyvas ar negyvas. Žodžiu, šitaip galėjai pakalbėt ir su drauge. O va čia staiga pasirodė monstras. Vyriška racija, šalta negailestinga šviesa, redaktorius. Jis išaugo paskutinę šito romano atidavimo leidyklai minutę. Tada ir supratau, kad jau turiu ne šiaip draugą, kuris drįsta pasakyt teisybę, bet jau turiu savo priešingybę, matantį redaktūrą ne kaip aš, ne spalvotą vitražiuką, su saule žaidžiantį, – jis mato kaip šachmatų lentą, struktūrą. Man saulė žaidžia. O jam reikia: J2, J4, čia stovi tas, čia tas, turi stovėt vietoj; kur eina, ten negalima stovėt!.. Išsigandau, taigi, galvoju, iš mūsų draugystės nebeliks nieko.
Ir išgyvenom mes visokias stadijas, tam tikrą mūsų draugystės krizę. Ir ne vieną. Ištvėrėm, viskas suėjo į vietas, santykių balansas pasiektas. Nebūtų jis filosofas budistas. Toks tad redaktoriaus atradimas, galėjęs baigtis ir draugo praradimu, jei mums nebūtų padėję kažkokie specifiniai rašytojų dievai, kurių aš negaliu įvardyt.
– Redaktorius – laimė. O lektūra?
– Klausimas apie literatūrines įtakas? Geras, bet man – beviltiškas. Visada į jį atsakau klausimu: o kaip jums atrodo? Ar galit įvardyti kokį rašytoją, kuris nors iš tolo panašus? Jeigu galit, priimsiu tą rašytoją kaip mokytoją, kaip guru, eisiu, numazgosiu jam kojas, vandenį išgersiu – tik parodykit man jį. Ar galit parodyt poetą, kuris panašus į Vladą? Negalit.
– Šiaip jau yra kolegų, aiškiai deklaruojančių įsimylėtus kūrinius, savo literatūros stabus, mokytojus ar vedlius. Na, gal čia tie racionalūs žmonės, kuriems reikia, kad į literatūrą kas nors juos pavedėtų kaip į apibrėžtą erdvę. Man pačiam visai kitoniškai. Aš nemažai visko skaitęs, bet rašydamas iš tų savo skaitymų neprisimenu nieko ir už rankos nieks niekaip nėra vedžiojęs.
– Vienam interviu Maskvoj manęs paklausė, ar sutinku, kad man didelę įtaką padarė poetas Brodskis. Ir aš tiesiai šviesiai pasakiau, kad esu skaičiusi tik vieną jo eilėraštį. Ir tai tiesa. „Taigi gėda“, – pasakė. Atsakiau: „Gal ir gėda, bet žiūrėkit, kaip įdomu: jums atrodo, kad jis man padarė įtaką, o aš skaičiau tik vieną jo eilėraštį – „Письмо римскому другу“. Ir man taip nepatiko, kad daugiau nė vieno eilėraščio nebeskaičiau. O jūs matote įtaką.“ Tai ką tai rodo? Tai rodo, kad įtaka yra labai keblus dalykas. Kiekvienas skaitytojas įžiūri, kas jam galvoj. Kritikai yra rašę, kad mano romanai panašūs į Umberto Eco. Kiti – kad į Dano Browno „Da Vinčio kodą“. O jie – ekstremaliai skirtingi. Jei būtų lazda su dviem galais – viename Eco, kitame Brownas, – ta lazda būtų ilgiausia pasaulyje.
– Žinai, Lena, apie ką mudu plačiau nepakalbėjom? Apie Tau, ko gera, aktualiausią iš išleistų, apie naujausią romaną – „Kitokius būgnus“.
– Taip, čia romanas, parašytas rusės apie lietuvius. Apie lietuvių būdo, istorinio ir kultūrinio kraštovaizdžio ypatumus. Suprantama, tokius, kokius matau ir suvokiu. Šiaip Rusijos rašytojams tema nebūdinga. O vis dėlto pernai „Kitokie būgnai“ buvo patekę į trumpąjį Nacionalinės premijos sąrašą ir turėjau važiuoti į Maskvą. Nors tik vienas romano personažas – rusas, o ir tas jau miręs.
– Tačiau kol kas į lietuvių kalbą to romano teišversta tik pavadinimas. Gal jį tad ir palikim iškeltą kaip vilties vėliavą. Nesibaigiančio pokalbio vilties