Accessibility Tools

Recenzijos, anotacijos

Sonata Paliulytė. Sonatos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 104 p.

Sonata Paliulytė pirmiausia žinoma kaip Anne’os Sexton, Emily’ės Dickenson vertėja. Teatro mėgėjai ją turėtų atpažinti kaip aktorę. Tačiau S. Paliulytė ir pati kuria poeziją. „Sonatos“ – antroji jos eilėraščių knyga. Autorė rašo nedaug: knygoje esama tekstų dar iš 2002, 2004 metų publikacijų. Jos debiutinė knyga „P. S.“ tęsė neoromantinę tradiciją, kuriai artimas lyrinis kalbėjimas, išgyvenimo ir emocijos poetizavimas. 2005-aisiais išleistos knygos nuotaikos iš dalies ataidi ir naujausiame rinkinyje.

Rodos, S. Paliulytė neturi didelių kūrybinių ambicijų – ji neforsuoja, nesiveržia per jėgą į literatūrinį paradą, o tiesiog užrašo gyvenimą. Ši pozicija ryškėtų iš pirmojo haiku, kuriame liudijamas laikinumo, trapumo pojūtis: „popierinis laivelis / nešamas srovės – / mano rankdarbis“ („Popierinis laivelis...“, p. 7). Išmintingas kalbėjimas pulsuoja šioje knygoje, tačiau tuo paikai nesimėgaujama, nebandoma pozuoti, atrodyti rimtai ar kurti nepajudinamos tiesos. Autorė nevengia ir to, ką daugelis pavadintų primityvizmu. (Neo)romantinė tradicija istoriškai jau išgyventa, praradusi savo gyvybę, nors, pavyzdžiui, truputį vyresnės kartos autorė Dovilė Zelčiūtė gana stipriai išgyvena šios stilistikos renesansą. Tačiau S. Paliulytės poetikos nebūtų galima pavadinti neoromantine, nebent artima jai. Autorė suniveliuoja kelias kūrybines linijas ir atsisako dirbtinai jas gryninti. Šioje knygoje nemažai ir žaidimo, ir skvarbaus įsižiūrėjimo į daiktus, ir net nepagražinto kalbėjimo, primenančio repavimą.

Taigi skaitant S. Paliulytės tekstus lydi toks pirminis įspūdis – jos kalbėjimas artimas tautosakai, liaudies dainai. Įvaizdžių paprastumas, buities paradigma, pereinanti į būtiškąją, kurią sustiprina melodija, tvirtina neoromantizmo tradicijos posluoksnį. Autorė įsiklauso į žodžio skambėjimą ir kliaujasi asmenišku pajautimu: „naktyj pilna vėjo / ir skausmas praėjo / atėjo dygi neviltis // <...> išeičiau basnirčia / tik kojos apmiršta / nulytos ledinio lietaus“ („Nuskausminimas“, p. 21). Būtent individualumas ir atitolina skaitytoją nuo teksto, nes ne visada sukuriamas visuotinis lygmuo. Eilėraštis neįsibėgėja, o asmeniška emocija, individualus patyrimas taip ir lieka apribotas. Šį įspūdį stiprina ir dažnai „kapotas“ S. Paliulytės kalbėjimas. Ten, kur atsisakoma rimavimo, dingsta dainiškumas ir atsiranda statika.

Ciklas „Keturios būsenos“ atveria dar kitokią autorės kūrybinę liniją. Aštrus kalbėjimas, kurį kartais perskrodžia neįtikinama frazė, nebepaliečia skaitytojo. Poetė moka kurti atmosferą, bendrą jauseną, tačiau sudėtingiau sekasi išplėsti kelis įvaizdžius, jungti kelias prasmes. Pirmoji ciklo dalis „Savitvarda“ grasinamai žioji abstrakcijomis, kurios taip ir lieka tolimos, atsijusios: „Rytojų užnešė dulkėm. / Laibakojis voras / nuropojo, / tiesdamas giją / tarp būties ir laikinumo, / tarp ramybės ir beprotybės“ („Keturios būsenos, I, Savitvarda“, p. 23). Antrasis ciklo tekstas irgi susvyruoja tuomet, kai į paviršių nevaldomai prasiveržia abstraktų virtinė: „Kokia laimė nejaust sterilumo! / Koks akibrokštas... / išguit laikinumo savijautą“ („Keturios būsenos, II, Vėjuota“, p. 24). Labai subtilią asmenybės ištuštėjimo būseną sutrauko „medinės“ frazės, kurias palaiko pačių emocijų apibūdinimai. Kalbėti apie jausenas jų pačių apibūdinimais anaiptol ne poetiška, o veikiau moksliška. Tokio „mokslinio“ skalpelio beveik sėkmingai išvengiama paskutiniuose dviejuose ciklo eilėraščiuose, kurių vienas koncentruojasi į psichologinio sukrėtimo, o kitas – į paslaptingo pajautimo būseną. Tačiau net ir intymiausios emocijos lieka uždengtos, pritemdytos – tarsi saugojamasi nuo galimai per stipraus aplinkos judesio. Tokia situacija ryškėja skaitant tekstą „Autoportretas“, kuriame ryškus savęs atsižadėjimas, nutrynimas nuo pasaulio paviršiaus. Subjektas – lyg neprijaukintas žvėrelis, blaškomas virtinės jutimų, kuriuos stiprina nepasitikėjimas aplinka: „atidengsiu veidą lėtai, / atklijuosiu pleistro kamputį“ („Autoportretas“, p. 83). Užsibarikadavusi iš visų pusių kalbančioji baiminasi netvaraus santykio su aplinka, jos ryšys su kitais perkreiptas pašaipos, sarkazmo („lenkti pašaipos kampučiai“), ir tai veda, kaip ji pati įvardija, į geismą nebūti.

Savo buvimo situacijos refleksija neišvengiama. Ji įdomiai pasirodo paslaptingame eilėraštyje „Po Milošo“. Tekstas kuriamas sukeistinto, apversto pasaulio modelio principu:

mėlynas dūmas

išsirita iš cigaretės,

išverčia smegenis

į išvirkščią pusę,

gula ant stalo.

Įskilęs puodukas sako:

išgerkit arbatos

į mirusiojo

sveikatą

į drąsą nebūti

(p. 60)

Lyg per dantis košiamas teksto kalbinis paviršius labai sustiprintas aliteracijų ir „i“ raidžių kartojimosi. Dekonstruota erdvė neturi jokio atspalvio – ji nei patogi, nei gąsdinanti. Su pasauliu nekovojama, stojiškai priimama tai, kas vyksta. Tik pabaigoje išsiduodama, kas jaučiama po autoriteto (?) mirties: „mus: tokius vienišus, paliktus, būsimus.“ Įdomu tai, kad Cz. Miłoszas netiesiogiai šiame rinkinyje pasirodo dar kartą: neakivaizdus intertekstas į jo eseistikos knygą „Pakelės šunytis“ išnyra vieno eilėraščio pabaigoje: „prabyla / pažadinta / inkštimo įkyraus / <...> prarėžia / kurtinančią niekio tylą / priverčiančią / į ją įsiklausyti / <...> išvyst / pro dulkes / <...> nuvizginantį pakelės šunytį“ („Kūrybinė drąsa ir baimė“ arba Ars Poetica be fobijos“, p. 70). Apskritai kultūros ženklų naujausioje S. Paliulytės knygoje beveik nėra. Galima vos užčiuopti Williamo Shakespeare’o Ofeliją pirmajame „Išbuvimų“ tekste bei sonetuose jausti Dante’s Alighierio „Dieviškosios komedijos“ įtaką.

S. Paliulytei tinka neornamentuota kalba, primenanti Antano Škėmos, Algimanto Mackaus kalbėjimą. Toks tembras puikiai išsiskleidžia pavykusiame eilėraštyje: „tau žvaigždės sminga į akis / mirties nėra / neliko mirčiai vietos / nėra kaltės“ („Vasaros sonata“, p. 61). Nors eilėraštis įvaizdžių skvarbumu netolygus, todėl ir kalbėjimas šiek tiek trūkčiojantis, tačiau atrodo, jog tai arčiau S. Paliulytės grynojo teksto. Čia nepasiduodama pagundai žūtbūt surimuoti paskutinius eilutėse esančius žodžius, nėra ir noro perdėtai dramatizuoti ar iškreipti realybės jausmo. Subalansuota vidumi „Vasaros sonata“ pasirodo kaip įdomus, nors ne visai įprastas šiame rinkinyje tekstas. Autorė gražiai varijuoja savo vardu rinkinio pavadinime (tai ryšku ir debiutinės knygos antraštėje – „P. S.“), ir, pavyzdžiui, aptariamame eilėraštyje: „sutilpdamas / į muzikinę formą / simfoniją ar / oratoriją / paklydusią šešėliuos sonatiną / iš vasaros ataidinčią / sonatą.“ Likimas, sutelpantis muzikos kūrinyje, užsidaro jo formoje, lyg sukimba su pačia esme. Šis žaidimas vardu ir jo reikšmėmis tęsiamas cikle „Sonatos sonetai“. Angliško soneto bandymai įdomūs, ypač darniai sulieti su Dante’s Alighierio „Dieviškosios komedijos“ įvaizdžių poetika, kuri teikia svarumo, visuotinumo atspalvį.

Kartais S. Paliulytei pavyksta puikiai išlaviruoti ir siauroje erdvėje, pasilikus tarp buities detalių. Daiktų išrikiavimas, virtuvės daiktų virtinė išties nesukurtų jokios poezijos pati savaime. Tačiau „Natiurmortas“ įgauna gyvybės kaip tik teksto pabaigoje, kai jau lyg ir nieko nebesitikima. (Panašiai teksto sąmonės žaidybiškumas atsiskleidžia ir Rimanto Kmitos eilėraštyje „Po spindinčiu kupolu“. Eilėraščio centre – kasoje dirbanti moteris, kurios paveikslas įrėminamas skenuojamų prekių sąrašo. Tai tėra ilga įžanga į robotiškai dirbančios moters, kuri kažin kuo primena pirmąjį kankinį šv. Steponą, jausenos sunkio ir beprasmybės fazę.) Autorei labai svarbus regėjimas, ji dažniau pasikliauja tuo, ką mato, negu jaučia. Šiame eilėraštyje taip pat koncentruojamasi į stebėjimą, tik šįkart – į daiktų stebėjimą konkrečioje erdvėje: „Keturi tušti / alaus buteliai, / trys aliejaus, /

pjaustymo lenta...“ (p. 75).

Virtuvės „ataskaita“ tampa poezija, nes juntama pulsuojanti emocija: apatija ir nuovargis, sumišęs su virtuvės rakandais ir „nematomu“ darbu. Pati eilėraščio situacija primena Nijolės Miliauskaitės gyvenimo ir kūrybos situaciją. Ji rašė eilėraščius beveik slapta: ant receptų, kitos raštelių pusės. Jai tai buvo neišvengiama, bet jokio dramatizmo nebuvo. Susitaikymas nuolat lydėjo poetę. Pasiaukojimas jai buvo svarbus iki pat mirties. Nors S. Paliulytės ir N. Miliauskaitės poetika, kalbėjimo stilistika visai skirtinga, bet eilėraštis „Natiurmortas“ suartina šias dvi įdomias autores.

S. Paliulytės tekstuose nėra jokių pašalinių žmonių. Apskritai ryškėja tendencija, kad visa, kas vyksta, vyksta su tuo pačiu asmeniu, kurio pasaulis ištuštintas nuo nebūtinų veiksmų, daiktų bei žmonių. Tačiau tai ne kokia nors mizantropijos forma, veikiau susitelkimo į save, prigludimo prie vidinio pasaulio ženklas. Tačiau aktualu ir tai, kas vyksta už siauros asmeninės erdvės. Socialinis pasaulis dažnai tampa stebėjimo objektu. Būtent socialinė tematika sukoncentruoja S. Paliulytės kalbėjimą į staigesnį pasakymą, primenantį repavimą: „spengia viltis – / adata tarp šlaunų // gyslos valia / tvinkčioja poody / mano galia – / adatos smaigaly“ („Narkomanas“, p. 38). Čia visiškai atsisakoma lyrinio poetizavimo, dainiškos stilistikos. Į paviršių prasiveržia tikslus, nenugludintas žodis. Tai vienas tų atvejų, kai pasiduodama impulsui, nesistengiant jo racionalizuoti. Stebėjimas tampa reiškinio išplėtimu.

Ryškėja tendencija, kad S. Paliulytei geriau sekasi įvaldyti trumpus, koncentruotus tekstus, kai visą įtampą ji išlaiko ir nukreipia reikiama kryptimi. Kai eilėraštis išsitęsia, tada ir jo medžiagiškumas ištįsta, praranda įaitrintą galią. Autorė neabejotinai išlavinusi akylą socialinį žvilgsnį, taikliai dėlioja akcentus. Jos kūryba įdomi tuo, kad jai aktualus ir visuomenės gyvenimas, kurio stebėjimą retransliuoja beveik repo ritmu, ir kartu labai artima neoromantinė pasaulėžiūra – asmeniškas individo likimas bei plati emocijų skalė.

Vienas kelių, kuriais galėtų eiti Sonata Paliulytė – atnaujinta neornamentuota kalba – jos apraiškų šiame rinkinyje nemažai. Tai veikiausiai leistų autorei telktis į vidinę emociją, o ne į paviršinį jausmų inscenizavimą (kas dažnai įvyksta neoromantinei stilistikai artimuose tekstuose). Geismą, kuris juntamas eilėraščiuose, norėtųsi perskaityti dažniau realybės aktualijose, o ne suniveliuotame emocijų sūkurio fone. Autorė, išgryninusi savo poetiką ir aiškiau nubrėžusi individualią liniją, skaitytojo būtų aiškiau atpažįstama plačiame poetinių balsų spektre.