Recenzijos, anotacijos
Vytautas Martinkus. Estezė ir vertinimai. – Vilnius: Edukologija, 2013. – 326 p.
Vytauto Martinkaus straipsnių ir recenzijų knygą „Estezė ir vertinimai“ sudaro trys dalys: studija apie literatūros kūrinio pajautą – „Estezės beieškant“, teoriniai svarstymai apie vertybines literatūros prielaidas ir kritiko žvilgsnis į įvairius literatūros kūrinius arba į jų vertinimą (Petro Bražėno monografijos apie Juozo Apučio kūrybą recenzija).
Įspūdingas knygos autoriaus teorinis akiratis – nuo Platono ir Aristotelio per Immanuelį Kantą, Ludwigą Wittgensteiną, Hansą Georgą Gadamerį, Paulą Ricoeurą, Umberto’ą Eco, Jacques’ą Derrida, Gilles’į Deleuze’ą iki Viktorijos Daujotytės, Jūratės Baranovos ir Juozo Mureikos. Nesijaučiu pasirengęs diskutuoti su autoriumi apie įvairias estetines teorijas. Atidedu į šalį ir trečiąją – solidžią ir intriguojančią knygos dalį. Kalbėsiu tik apie probleminę šio veikalo ašį – estezės sampratą.
Estezės (esthésis) terminą paleido į pasaulį Algirdas Julius Greimas knygoje „Apie netobulumą“. Pasak jo, tai – akimirksninis žmogaus ir pasaulio susiliejimas, nukeliantis tai patiriantįjį į nebeatmenamas būties ištakas: „Kažkas staiga atsitinka, neaišku net kas: nei gražu, nei gera, nei teisinga, bet visa tai kartu. Net ne tai, o kažkas kita.“ V. Martinkus pratęsia A. J. Greimą taikydamas jo analitinius instrumentus platesniame kultūrologinių svarstymų lauke.
Kaip pirmosios dalies epigrafas pateikiamas fragmentas „Iš vaikystės patyrimų“. Autorius čia pasakoja apie savo kelionę basomis į Eržvilko bažnyčią: „Batukus nešdavausi maišely. Prie šventoriaus man liepdavo juos apsiauti. Bažnyčioje vis rūpėdavo nuspirti juos šalin ir vėl basomis, vargonams grojant, akims traukiant prieiti medinėmis grindimis iki pat altoriaus, iš arti pasižiūrėti ir net paliesti Tadeušo Tolišiaus sumeistrautą tabernakulį; o grįžus namo likdavo neaišku, kodėl vieną sykį altorius atrodydavo neišpasakytai gražus ir išnykstantis man iš akių, išsprūstantis iš mano jį nepasiekusių pirštų, o sykiais – tik padažytas puošnus daiktas, kaip ir komoda tėvų stancijoje.“
Šioje pastraipoje sukimba du pasakojimai: kasdienė istorija, kurioje bažnyčios altorius tėra dažytas puošnus daiktas, ir vienkartinis estetinis įvykis, kai įsivaizduojamos kelionės tikslas išsprūsta iš akių ir jo nepasiekusių pirštų. Pasak A. J. Greimo, estezei būtinas lūžis kasdienybės izotopijoje. Sukrėstas netikėto įvykio, subjektas suvokia objektą įvairiomis juslėmis: rega, klausa („vargonams grojant“), geidžiamu lytėjimu. Šitaip patiriamas nelygstamas išgyvenimas.
A. J. Greimas aprašo estetinę pagavą kaip gyvenimo atkarpą. Iš penkių knygoje „Apie netobulumą“ analizuojamų tekstų keturiuose aprašoma estezė, kurią personažai patiria gyvenime. Ir tik Julio Cortćzaro novelėje „Parkų tęstinumas“ estezės objektu tampa personažo skaitomas romanas. Skaitytojo susitikimas su romano protagonistais baigiasi tragiškai: jis nužudomas aistros valdomo personažo.
V. Martinkus grąžina estezę iš gyvenimo į literatūrą. Jo analizių tikslas – „estetinė literatūros kūrinio esatis“, sumanaus skaitytojo laukiama, bet ne visuomet patiriama. Viena vertus, tai susiaurina estezės problematiką iki popierinių tekstų skaitymo, bet, kita vertus, praplečia teorinį analizės lauką: į jį įtraukiamas Aristotelio katarsis, Martino Heideggerio ir Walterio Benjamino nušvitimai ar tiesiog ekstazė, patiriama akistatoje su gamtos ar meno grožiu.
Pats estezės terminas ateina iš antikinės Graikijos. Senovės graikų kalboje αισφησιζ reiškia jausmą, jutimą, supratingumą ir žvėries pėdsaką. Juslinis ir jausminis patyrimas tapo XVIII a. susiformavusios estetikos pamatu.
Tiesioginį jutiminį literatūros patyrimą V. Martinkus priešina literatūros filosofijai: „Filosofinė(s) tikrovės samprata(os) visuomet yra abstraktesnė(s) už tikrovės fenomeno įžvalgas literatūrinėse jo interpretacijose, tad jos pateikiami tikrovės aptarimai visuomet lieka paradoksaliai prieštaringi ir nepabaigti. Literatūra, kuri remiasi estetiniu patyrimu, tikroviškumą interpretuoja iš priešingų nei filosofija pozicijų: tikrovė estetiškai išgyvenama, o ne aiškinama“ (p. 144).
Tiesa, knygos autorius kartais apsivelka „literatūros filosofo“ togą, pasitelkia abstrakčius teorinius „konceptus“ (jo mėgstamas žodis), bet pirmenybę vis dėlto atiduoda estetiniam išgyvenimui.
Pasak V. Martinkaus, semiotinė estezės interpretacija tėra dalinė, atsieta nuo kūrinio visumos. Ne sykį remdamasis A. J. Greimu, jis atsiriboja nuo epistemologinių semiotikos nuostatų: „Nesu niekam ir niekaip įsipareigojęs pritarti semiotinei „subjekto“ ir „objekto“ dvisklaidai ir jų „susiliejimui“ (p. 73). A. J. Greimas metafizikas, jo manymu, pats sutrauko metodologines grandines. Laisvam mąstytojui priskiriama priešpaskutinė „Apie netobulumą“ pastraipa: „O vis dėlto vadinamosios estetinės vertybės – vienintelės švarios, vienintelės, atmesdamos bet kokį negatyvumą, galinčios mus traukti aukštyn. Netobulumas pasirodo tada kaip tramplinas, sviedžiantis mus iš nereikšmingumo prasmės link.“
Ir toks citatą lydintis komentaras:
„Sunku net patikėti, kad tai parašė literatūros semiotikas Greimas. Nei iš naratyvinės semiotikos, nei iš modalumų teorijos šie tikrovės ir literatūros santykiai nekyla, tačiau juos stebi griežtas ir vienareikšmiškas žvilgsnis tradicinės metafizikos požiūriu“ (p. 109).
Tokiam dviejų Greimų supriešinimui, gana dažnam lietuviškoje greimianoje, nenorėčiau pritarti. Semiotikai aiškiai brėžia estetinio ir teorinio subjekto perskyrą. Pasak italų semiotiko Paolo Fabbri, parašiusio pratarmę A. J. Greimo studijos „Apie netobulumą“ vertimui į italų kalbą, „Estetinis subjektas negali pasireikšti ir atsiskleisti tokiu pat būdu kaip teorinis subjektas. Istorinę ir kultūrinę patirtį apibendrinantis pažinimas neišvengiamai prasilenkia su šia stulbinančia gebėjimų derme; pažinimo gestas, ketindamas perskrosti estetinį fenomeną, užveria jį chirurgo siūle“ (Fabbri P. Ištrūkimas // Baltos lankos. – 1998. – Nr. 10. – P. 169).
Nenorėdamas tapti chirurgu, V. Martinkus apibrėžia estezę kaip įvykstančią subjekto ir objekto, skaitytojo ir kūrinio tapatybę. Ne veltui pirmasis knygos skyrius vadinasi „Estezės beieškant“. Ne taip jau toli nuo semiotikos yra knygoje pateikiama poetinė estezės samprata: „Vis dėlto estezė, netgi kai ji tėra utopija, yra patrauklus ir reikšmingas pajautų visetas įsivaizduojamybėje – realių pajautų virsmas, jų laikina amžinybė. Žmogaus tapsmui, kuriuo niekas konkrečiai nesirūpina, ji prasminga“ (p. 119).
Beje, cituojamas lietuviškas knygos „Apie netobulumą“ vertimas ne visada atitinka originalo mintį. Prancūzų éblouissement (apakimas; apakinimas) Saulius Žukas nuosekliai verčia „apakimu“. Lieka neaišku, kas gi tada tas „blykstelėjantis apakimas, kuris neverstų užmerkti akis“ (p. 60) arba kuris „neturi vertinimo matmenų (p. 177). „Apakimą“ pakeitus „apakinimu“, logika būtų aiški.
Aptardamas neįvykusią estezę V. Martinkus analizuoja Maironio eilėraštį „Širdis ir protas“. Išvardijęs nuo eilėraščio antraštės atsišakojusias semantines dvisklaidas, kalbinių reikšmių skaidymąsi ir jungimąsi, autorius estetiniu ir etiniu eilėraščio prasmės kodu laiko metaforą „ašaros rasa“ trečioje eilėraščio strofoje:
O ant nuvytusio jos lapo
Nukritus ašaros rasa
Nebatgaivins jau šalto kapo
Stebuklų priemone visa.
Pasak analitiko, „ašaros rasa“ tarsi paliudija akimirksninį subjekto (ašara) ir pasaulio (rasa) susiliejimą: „Kas yra širdžiai toji „ašaros rasa“, protas niekada neišaiškins, tačiau jai, širdžiai, matyt, to ir nereikia. Jos nėra nei poeto, nei skaitytojo akyje, o kažkur kitur.“ Tai lyg ir būtų tas blykstelėjantis apakinimas, neverčiantis užmerkti akių. Tačiau, teigia kritikas, lauktas blyksnis pasirodo besąs fantazmas, įsivaizduotas patirties žaismas. Subjekto ir objekto konjunkcija neįvyksta. Ašaros blyksnį nustelbia antroje eilėraščio dalyje plėtojami samprotavimai, paklausimų ir sušukimų retorika. Iš „grožio karalystės“ pereinama į „skonio respubliką“.
Knygoje aktualizuojama ir trečioji graikų αισφησιζ reikšmė – žvėries pėdsakas. Keliskart užsimenama apie esmių, semantinių reikšmių medžioklę, reikšmių medžioklės metodus. Dedikuodamas man knygą autorius užrašė: „reikšmių medžiotojui autorius brakonierius“. Kitaip nei legalūs medžiotojai, brakonierius naudojasi po ranka esančiomis priemonėmis. Prancūzai tokią iš anksto neužprogramuotą veiklą vadina meistravimu (bricolage).
Knygos skaitytojui siūlomi du reikšmių atpažinimo takai. Žodiniame tekste naudojamasi įvairiais teoriniais instrumentais, daug nuorodų į klasikinius ir šiuolaikinius estetikos, filosofijos tekstus. Bet lygia greta, be jokių teorinių pastolių skaitytojui siūlomos Leonardo Gutausko grafinės Ovidijaus „Metamorfozių“ parafrazės. Skaitytoją pasitinka kviečiantis į labirintą jautis ir jo medžiotojas, pasikartojančios jaučio, paukščio, gėlės, saulės figūros. Dviejų takų sankirtoje atpažįstame keletą esminių estezės elementų: izotopijos pertrūkį, subjekto sukrėtimą, išgyvenimo unikalumą. Gimsta vienkartinė, logiškai sunkiai paaiškinama prasmė.