Nuotr. iš asmeninio archyvo
Malonumėlis
Eilėraščiai – naje, koks čia darbas!
Gintautas Dabrišius
1
vis rašai ir rašai sako
bitininkas dabrišius
užklupęs mane
prie rašomojo stalo
atseit – o kada darbą
dirbsi?
žinai jei dar ir darbą
dirbčiau
savo bitėms laiko
pristigčiau
labai
labai
2
vis dirbi ir dirbi
sako žmona
pravėrusi mano
kambario duris
atseit – o kada gi
ilsėsies?
žinai jeigu dar
ir ilsėčiaus
ir jėgų ne vien laiko
pristigčiau
labai
labai
3
vis grožies ir grožies
manimi sako
vienišas mėnuo
kurs upėj
atseit – o kada gi
gyvensi?
žinai jeigu dar
ir gyvenčiau
būtų visiškas
perviršis, malonumėlis
nepakelčiau tiek
brisčiau į upę toks
labai
labai li bo
Kalvarija, kur visko tik tiek,
kad net
tušti sūkurėliai plaukia
tuščia upe
bet vienas stabteli, laukia...
išplaukusia akim įkypa
pamerkia gal šiaip tik ir plaukia
tvaskus tuštuliukas ir plaukia
toliau
šešupe
Nepavergtas vergas
baisiausias
vakaras kai pašaukė mane
labai gražiu vardu
tačiau
ne mano
užtat
toli
pro parnidžio pro
kopą vogčiomis
mažutė šventė širdyje
jau migdantis
ne, šventė ne todėl
kad pašaukė
labai labai gražiu
vardu
tiesiog – kad vakaras
kad vos ne vos
kad
į galerą
Buvo, tik nepamenu,
kurią vasarą
mėnulis pilnėjantis
vėjas vakarų
koks ten vėjas – vėjūkštis
iš tų gerų
jį ir šiandien
iš tūkstančio šuorų atskirčiau
(ir tada
aš pravirkau
kad – suvisam –
atvirkčiau)
Nepažįstamoji
ilgai ji beldės kol tie vartai prasivėrė ir dangaus kareivija
širdingai nusilenkus palydėjo viešnią į edeno pievas
ir palengva ore ištirpo – anei žvilgsnio įremto į ją
ir pirmąkart jai buvo leista belstis tokioje vienumoje
kur niekas niekas nebetrukdė dievaži joks dievas
Svetimšalis
drumstas ledokšni reino
pakrantėje
man visai nesvarbu
nei kodėl tu nei kas tu
bet vis tiek tave
suprantu
tiktai kalbos tavo
nemoku
o ir užsienio beveik jokios
nemoku, žinai
man ir savos, tos vienintelės,
sykiais per daug
*
ne, nebijau nelaukiu bet vis tiek
kai mano kambario duris praversi
ir paprašysi ar jėga priversi –
ramybės tau, mirtie
Šiek tiek iš gyvenimo
virš žydinčio karklo
sapnavosi paukščiai
trys didelės grįžti
pavargusios gervės
antroji sapnavos
trečiajai
trečioji pirmajai tik ši –
nė vienai
užtat
o gyvenime mano
taip
ryškiai
*
toli toli užmiršusi pasaulį
vieniša stovėjo
tvirtai atmintinai stovėjo
lyg tenai
ryčiausiam žemės pakrašty
kur skliautų nėr nei vėjų
ir snaigės krito
tiesiai
ant altoriaus
statmenai
