Esu Paula Urbonaitė, šįmet baigiau vieną iš Marijampolės gimnazijų. Mokykloje kartais siuntinėdavau tekstus į kultūrinius laikraščius ir laukiau, kol pagaliau studijuosiu.
Dabar apsigyvenau Vilniuje, tuoj paaiškės, ar įstojau į režisūrą (LMTA). Taigi naują, jau turbūt (aš tikiuosi) rimtesni gyvenimo etapą pažymi ir pirmoji mano publikacija „Metuose“.
Mano tėvas dar miegodavo ant krosnies, kai mama ateidavo su dviem puodeliais į mano kambarį ir klausdavo:
– Nori jogurto?
Jogurto mes neturėjome, mama kaimynų rūgpienį sumaišydavo su uogiene, o kartais įdėdavo ir šaukštelį grietinės.
Tąkart mes tarškinome šaukšteliais ir apie kažką plepėjome, jau nepamenu, apie ką, gal apie tai, ko noriu Kalėdoms, gal klausė, ko aš apskritai noriu, pamenu, jog atsakiau:
– Kotletų.
Mama juokėsi, nusivalė jogurtą nuo lūpos krašto, tylėdama paėmė puodelius, pastatė ant grindų.
– O tu nenorėtum, mama? Kotletų?
– Norėčiau, aišku, kad norėčiau. – Paskui pridūrė: – Pasislink, Kamilyt, priimk mane.
– Tai kada kepsim? – kaip visada paklausiau, bet mama vengdavo atsakyti, o aš vis spėliodavau – gal ryt, o gal poryt, gal kitą mėnesį. Ne? Kitais metais?
Mes taip ir užmigdavome: aš spėliodavau, mama išsisukinėdavo. O ryte sugirgždėdavo laiptai, mes pabusdavome, o atmerkusios akis pamatydavome tėvą išpurtusiu veidu. Tas nužvelgdavo mus, o paskui surikdavo mamai:
– Rasa, pas mane! O tu miegok ten!
Tėvas labai mylėjo mamą, taip mylėjo, kad nė vienas vyras neišdrįsdavo į ją nė žvilgtelt, o moterys pavydėjo, nes į mamą žiūrėjo prisimerkusios, suraukusios kaktas. Viena iš pavydo net apspjovė mamą bažnyčioje. Spjovė, o paskui dar bambėjo:
– Ką šita čia daro? – moterys už jos gūžčiojo pečiais.
Aš jau žiojausi jas aprėkti: kad pavydi mamai, kad negražios ir storos, kad pasenusios anksčiau laiko, bet mama tik suspaudė man riešą.
– Eime arčiau, – sušnabždėjo, – iš čia nieko nematysi.
Mama tempėsi mane į priekį, o aš atsisukusi stebėjau spjaudalę. Ta žiūrėjo į mane pakreipusi galvą, atrodė, kad beveik gailiai.
Po mišių su mama ėjome į turgų, pirkome varškės iš kaimyno, tokio Antano, jį imdavo krėsti drebulys, kai mama prieidavo ir paprašydavo:
– Pusę kilogramo varškės, Antanai.
Jis linksi, nežino, ką daryti, traukia maišelį, bet rankos virpa, tai neištraukia, žiūri į mamos rankas, niekaip nepakelia galvos, tik rausta.
Mama jam sako:
– Viskas gerai, Antanai, – ir spusteli delnu jo ranką.
Antanas pakelia akis, bet tik iki mamos pilvo, daugiau nepajėgia, linksi, sveria tą varškę, o ji gabaliukais krinta ant stalviršio. Ateina jo žmona, pastumia Antaną į šoną, nužvelgia mamą, o paskui mane, tylėdama sveria varškę, užriša mazgą ir numeta mūsų pusėn.
– Penki litai, – sako, o pasakiusi atsisuka į Antaną sau už nugaros, jis sukinėja medaus stiklainius, kad etiketės prieky matytųsi, – o tu ką ten darai? Eik, žiūrėk, gal sūrį pirks.
Antanas nueina prie moters, girdžiu, kaip giria sūrį, sako, ne, nebus rūgštus, iš riebaus pieno. Mano mama žiūri į Antaną, o kai jo žmona krenkšteli, laukdama pinigų, mama tik pastumia jai penkis litus, paima mane už rankos ir mes nueiname.
– Iki, – dar pasako ji Ilonai, Antano žmonai.
Ilona žvilgsniu nulydi mus, bet, sukdama už kampo, matau, kaip ji prišoka prie Antano ir trenkia per pakaušį.
– Nežiūrėk, – sako man mama, – nereikia, Kamilyt.
Pavasariais mama mėgo kuistis darže, ravėjo morkas ir burokus, kažką niūniuodavo po nosimi, ir aš, atsidariusi langą, jai pritardavau. Kartais į lauką išeidavo ir Antanas, pjaudavo žolę, o Ilona rėkdavo iškišusi galvą pro langą, kad rado čia laiką žolei pjauti, juk pokaičio metas. Mama dirsčiodavo į jų kiemą ir kartais šyptelėdavo. Paskui grįždavo tėvas atsilapojusiais marškiniais. Jis pasiimdavo kauptuką ir lėkdavo per lysves pas mamą.
– Rasa, aš tau padėsiu, jei nori, – puldavo apkabinti, o paskui šūkaliodavo: – Aš tave myliu, girdi, myyyliu! Myliu savo Rasą!
Mama klupinėdavo su guminiais batais, o tėvas dainuodavo kažką rusiškai apie meilę.
Jis mamą viena ranka apkabindavo per liemenį, kita ranka čiupdavo josios ir jie šokdavo morkų lysvėje, į priekį atkišę tėvo atneštą kauptuką. O kaimynai, persisvėrę pro langus ir per tvoras, žiūrėdavo.
Kai susisukdavo galva, mama atstumdavo tėvą ir atsisėsdavo tarplysvy:
– Ką čia dabar susigalvojai? Kaimynus juokint? Eik į virtuvę ir nesirodyk.
Tėvas neapsikentęs mesdavo kauptuką jai palei kojas ir nueidavo, o man,
išlindusiai pro langą, sušukdavo:
– Ko čia spoksai? Lįsk atgal į namą, kol neatėjau pas tave.
Kartą, mamai vėl pritūpus prie morkų, atėjo Antano vaikas, toks Jonas. Jis porą metų vyresnis už mane, bet toks lėtas, kalba labai žemu, net vyrui per žemu balsu ir dar taip lėtai, kad dažnai ir klausytis pavargdavau. Panašus į savo tėtį – aukštas, stambus, turėjo didelį užpakalį ir tamsius plaukus.
Mama atsistojo, perbraukė ranka per sijoną ir išlipo iš lysvės. Jonas ištraukė iš kišenės varškės maišelį, pusę kilogramo, ir atkišo jai. Mama papurtė galvą. Jonas dar kartą pabandė paduoti tą varškę jai į ranką, o kai nepavyko, padėjo prie jos kojų. Tada atsisveikino ir nuėjo įtraukęs galvą į pečius.
Mama pažiūrėjo į mane, stovinčią prie lango, gūžtelėjo pečiais. Gūžtelėjau ir aš.
Kaimynai vis dar spoksojo sugulę ant palangių.
Tėvas vis dažniau grįždavo atsilapojusiais marškiniais ir vakarais lįsdavo prie mamos. Sakė, va, mamule, gražus sijonas, ištisi gėlynai čia pas tave. Paskui prisitraukė ją, pasisodino ant kelių, erzindamas klausė:
– O kas po gėlynais, a? – ir kėlė sijoną aukštyn, mama stabdė tėvo rankas, bandė pabėgti, bet tėvas neleido ir lindo prie ausies kažką vapėdamas, kąsčiojo lezgelį.
– Dariau, baik, – rėkė mama, – paleisk.
– O kas yra? Visi gali, o aš ne?
Stebėjau tėvus šildydamasi prie pečiaus rankas, mama raudo, žiūrėjo į grindis, paskui dirstelėjo į mane.
– Kamilė čia, – pasakė.
Tėvas ėmė juoktis, vėl ją bučiavo, o ji muistėsi jam ant kelių.
Kas ta Kamilė, tegu žiūri. – Paskui dar pridūrė: – Tegu mokosi iš motinos. Mama atsistojo, trenkė tėvui. Kartą, paskui ir antrą, man rodos, kad mojosi ir trečią, bet tėvas užlaužė jai ranką.
– Eik į viršų, Kamilyt, – rėkė mama.
– Kodėl? Čia šilčiau, – raukiausi aš.
– Eik, pasakiau!
Paskui mama dingo, ir mes niekada apie ją nekalbėjome. Tėvas išbaldavo ir susigriebdavo už galvos, jei apie ją užsimindavau, o man ir pačiai džiūdavo burna ir nugara eidavo šiurpuliai. Aš neravėjau daržo, nes bijojau raustis po žemes, o tėtis man pritardavo.
Mes greitai pradėjom bičiuliautis su kaimynais: Antanas vis dažniau ateidavo su buteliu pas mus, o aš išeidavau pas jo žmoną, Iloną. Ji pati mane kviesdavo, bent taip Antanas sakė, tačiau kai ateidavau, ji kuisdavosi virtuvės stalčiuose, o aš turėjau žiūrėti jai į nugarą. Surinkdavo ji visokias kruopas, avižas, o iš šaldytuvo – Jono nesuvalgytus kotletus ir sakydavo man:
– Viską išvirk.
Kai virdavau, kamara prakvipdavo kotletais ir aš beveik norėdavau paragauti to šiupinio; kartą jau net griebiau šaukštą, jau kabinau tą košę iš puodo, kai atėjo Ilona, nustūmė mane į šoną, užsuko ugnį ir sukomandavo:
– Dabar eik šunų šert!
Jos šunų aš bijojau, bet ne dėl to, kad nė vienas neturėjo antsnukio ir šiepdavo dantis į mane, o dėl to, kad dažnai uostinėdavo žemę ir imdavo kapstyti, jei vėluodavau su viralu. Būna, nešu puodą, tokį karštą, iš jo verčiasi garai, ir aš bijau, kad apsipilsiu, bet skubu, nes šuo rausia žemę ir tikisi rasti kokį kaulą ar dar geriau – mėsos gabalą. Dėl to šunis šėriau sočiai, taip, kad net pilvai nukaro iki pažemės, ir naktį, kai Antanas šunis paleisdavo, jie tik valkiodavosi laukais, nieko neuostinėdami ir neknaisiodami.
Antanas džiaugdavosi, kad gerai jo šunis prižiūriu ir duodavo man pusę saldinio sūrio, o kai paprašydavau ir šiupinio likučių, jis gūžtelėdavo pečiais ir sakydavo:
– Imk, jei nori.
Tik kartą, man einant pro duris, tarstelėjo, kad šunų mes tai nelaikom. Aš gūžtelėjau pečiais – aha, nelaikom, – bet kas liko, vis tiek pasiėmiau, o grįžusi namo sukrėčiau į dubenį ant stalo ir įmerkiau šaukštą, jei tėtis atsikeltų.
Pasigėręs tėvas sunkiai suregzdavo sakinį, o Antanas kuo ramiausiai sėdėdavo už stalo ir sukiodavo stikliuką rankoje. Baigęs gerti, tėvas mėgdavo sviesti stikliuką į žemę, po kojomis pažirdavo šukės, jis atsistodavo, nueidavo prie krosnies ir guldavo ten, kaip įpratęs. Antanas nė nekrustelėdavo, tik žiūrėdavo į stalą ir pirštu vedžiodavo apskritimus.
Tėvas knarkė ant krosnies, o aš tvarkiau tą jovalą. Antanas tylėjo, sėdėjo ir nužiūrinėjo mane nuo galvos iki kojų. Buvau su prijuoste, dar mamos nešiota, ir Antanas man šnibžtelėjo:
– Atsirišk tą žiurstą.
Aš nustojau šluoti, žiūrėjau nesupratusi, maniau, kad pasigirdo, bet Antanas linksėjo galva ir, atrodo, visai blaivai žiūrėjo į mane.
– Atsirišk, – pakartojo.
Atsirišau prijuostę, nusiėmiau per kaklą ir pakabinau ant kėdės atlošo.
Antanas žiūrėjo į mane gal minutę, nuo pat viršugalvio iki pėdų, žvilgsnį gal kiek užlaikė ties klubais, paskui paprašė apsisukti, o aš raudau ir gniaužiojau šluotkotį, bet paklusau. Antanas tylėjo, galiausiai atsikrenkštė, pamaniau, kad gal dėl storo mano užpakalio ar kreivų kojų.
– O dantis gali parodyt? – paklausė.
– Ką? – nesupratau.
– Dantis parodyk.
Antanas paėmė iš rankų šluotkotį, atrėmė į savo kėdę ir dar kartą pareikalavo:
– Sėsk čia, – parodė į tėčio kėdę, – ir išsišiepk.
Aš išsišiepiau taip, kad parodyčiau ir viršutinę, ir apatinę dantų eilę, o Antanas pasuko mano veidą į šviesą, kad geriau matytų.
– Sveiki, – sumurmėjo. – Aha, gerai, o dabar išsižiok.
Kai išsižiojau, pavertė galvą į viršų, kad lempa šviestų man tiesiai į gerklę. Perbraukė pirštu per krūminius, tarsi tikrintų aštrumą, ir sumurmėjo, kad geri dantys, tvirti.
– Kaip mano, – pasakė jis, – kaip Jono.
Paskui staigiai vėl atsisuko į mane, iš kišenės išsitraukė veidrodėlį. Prisislinko su kėde šalia, atsuko prieš mus veidrodį ir, sugriebęs mano plaukų sruogą, pridėjo prie savo: spalvos buvo visiškai skirtingos – mano šviesios sruogos juokingai krito ant jo tamsių trumpų plaukų. Paskui jis tyrinėjo akis. Jo, kaip ir mano, apatinis vokas buvo tiesus, beveik be išlinkimo, o blakstienos – ilgos ir riestos. Akių spalva abiejų mėlyna, tik tiek, kad mano ryškesnė.
Mes abu sėdėjome prie stalo, Antanas lyg bandė man šypsotis, paskui tiestelėjo ranką pakaušio link, bet sustojo. Padėjo ranką ant stalo. Galiausiai atsistojo, nuėmė šapelį nuo peties ir išėjo.
Sekmadieniais po mišių pasiimdavau tėvą ir mes eidavome pas Antaną su Ilona. Tėvas sunkiai keldavosi iš lovos, o kai paduodavau kelnes ir marškinius – apsiverkdavo. Glostydavau jam nugarą, klausiau, kas yra, kodėl verkia, o jis man:
– Nežinau, Kamile. Nežinau, – pažiūrėdavo į mane tokiom ryškiomis, rudomis akimis, tokiomis, kaip Antano šunų, ir vėl įsikniaubdavo į delnus.
– Juk žinai, tėti, sakyk, ko verki, – apkabindavau jį, o tėvas tik kūkčiodavo.
Su kiekvienu sekmadieniu pastebėdavau vis labiau išpurtusią tėvo odą, nuo ašarų, nuo vakarojimų su Antanu ir miego ant krosnies. Jam nuolat drebėjo rankos, kiekvienas pirščiukas.
Paskui atsitūpdavau prie kojų ir maudavau kelnes, tėtis raukydavosi, laikydamasis man už pečių, o kai užsegdavau kelnių sagą, net atsidusdavo.
Aš susirišdavau plaukus, įlįsdavau į mamos sijoną ir už parankių susikibę su tėvu eidavome pas Antaną troškinto karpio su morkomis. Juokdavomės, kad Ilona girs savo Joną, sakys, kokią gerą žuvį pagavo, nors greičiausiai bus nusipirkusi turguje, kaip visada. O jau prie jų namų spėliodavom, ar morkos bus gerai ištroškintos, ar tokios kietos, kokios būna kas antrą sekmadienį.
Antanas pasisveikindamas man visada paglostydavo galvą ir mes abu akimirkai dirstelėdavome į veidrodį koridoriuje. Gražiai atrodydavome, buvome aukšti, kvadratinių veidų. Paskui ateidavo ir tėtis į mane ir save pažiūrėti, aš pasileisdavau plaukus ir slėpdavau plačius žandikaulius, visi nuščiūdavo ir, žiūrėdami į grindis, eidavome prie stalo.
Po pietų tėtis iš tarpdančių rakinėdavo likučius ir sakydavo, kad riebūs buvo kąsneliai, o Ilona pykdavo, aiškindavo, jog čia troškinta, negali būti riebu. Patylėdavo ir imdavo girtis, kad Jonas karpį sužvejojo, ir kumštelėdavo jam alkūne. Jis dar valgydavo, dėl to susiraukdavo, pakeldavo galvą, apžvelgdavo visus, gromuliuodamas kąsnį, palinksėdavo ir vėl užguldavo lėkštę. Ilona žiūrėjo į sūnų priekaištingai, o Antanas pildavosi stikliuką, nepamiršdavo ir mano tėčio.
Jonas kartą paprašė, kad jam irgi įpiltų. Antanas dvejojo, bet paskui įpylė ir be žodžių padavė sūnui. Jonas gerai sukramtė kąsnį, nurijo ir, pasilenkęs per stalą, siekė susidaužti stikleliais su tėčiu. Tik persistengęs taip stuktelėjo, kad stikliukas išslydo iš pirštų tiesiai ant karpio likučių.
– Žiūrėk, ką pridirbai, kvaily! – ėmė šaukti ant sūnaus Antanas.
Jonas įtraukė galvą į pečius, tylėdamas atsistojo ir išėjo, tik motina dar bandė jį vytis, bet Jonas mostelėjo jai ranka ir trenkė lauko durimis.
Ilona priėjo prie Antano ir sprigtelėjo į pakaušį – mano tėvas ėmė juoktis, o Ilona apsisukusi išėjo, prieš tai veriamai mane nužvelgusi.
Aš grįžtelėjau į Antaną, jis – į mane.
Tėtis bakstelėjo į Antano stiklą.
Jei naktį pabusdavau, stengdavausi kuo greičiau vėl užmigti, kad neužsinorėčiau valgyti, nes tada tektų leistis laiptais žemyn, pas tėvą, kur dvokia nuo jo ir nuo šunų ėdalo.
Apsiverčiau ant kito šono ir bandžiau užmigti, net neprasimerkiau, nes atmerkus akis būna dar sunkiau.
Neužmigau, kažkas mėtė akmenėlius į langą, priėjau ir atidariau jį. Lauke buvo šilta, pilnatis, mačiau mūsų sodą ir mamos lysvėje stovintį kaimyną.
– Ko jum reikia, Antanai? – paklausiau iškišusi galvą.
– Išalkus?
Mano pilvas buvo tuščias, tad energingai linktelėjau.
– Išalkus.
– Gal ateisi pas mane?
– O Ilona?
Antanas žiūrėjo į mane gal minutę, paskui nusijuokė, gūžtelėjo pečiais:
– Ilona liks su Jonu.
Spoksojau į Antaną nieko nesuprasdama, kažkodėl leptelėjau:
– Nenoriu šiaip valgyt, noriu kotletų.
Antanas tylėjo, dingtelėjo, kad gal per daug prašau, nors mėsos jie turėjo, netgi atskirus šaldiklius, tikrai galėjo iškepti, aš ir pati būčiau išsikepusi, jei turėčiau iš ko. Antaną vaišinčiau, Iloną ir Joną vaišinčiau, galvojau, bet Antanas pertraukė:
– O tu žinai, Kamile, kur tavo mama?
Man nugara perbėgo šiurpuliai.
– Žinau, – pamelavau.
– Ar tikrai?
Aš linktelėjau galva. Antanas atsiduso.
– Važiuojam, Kamile, – pasakė.
– Kur?
– Kotletų juk nori. Surink mamos sijonus ir važiuojam.
Nužvelgiau Antaną nuo galvos iki kojų. Jis stovėjo tvirtai, atrodė negirtas, tik kiek susimąstęs, lyg liūdnas.
Linktelėjau, nubėgau į mamos kambarį, surinkau jos sijonus ir batelius, sumečiau viską į krepšį. Paskui dar pasisukiojau prieš veidrodį, buvau panaši į mamą, tik liesesnė, dėl to ir suknelė buvo per plati, susijuosiau dirželiu, kad netabaluotų. Susirišau ir plaukus, man patiko mano žandikauliai, platūs ir tvirti, kiek vyriški, visai tokie, kaip Antano.
Išbėgau iš kambario, nusileidau laiptais. Tėtis, kaip visada, miegojo ant krosnies, prie kojų gulėjo tuščias butelis. Pastačiau prie tėčio indą su koše ir nesuvalgytais kotletų kąsniais, kuriuos Antanas buvo atidavęs, ir dar pakštelėjau tėčiui į skruostą. Tas tik pasimuistė per miegus ir nusisuko į sieną.
Išlėkiau į lauką, Antanas laukė, paėmė mano krepšį, sako, eime, Kamile, iki traktoriaus ir važiuosim.
Traktoriuje sėdėjo moteris, stambi, šviesiais plaukais. Antanas atidarė kabinos duris, pasakė tai moteriai:
– Kamilę irgi pasiimsime.
Moteris linktelėjo, atsisuko, nusišypsojo man.
– Labas, Kamile, – pasakė, – tau tinka suknelė.
Moteris buvo tuo pačiu gėlėtu sijonu, kaip paskutinį kartą, kai tėvas, tas, kur ant krosnies miega, klausė, kas po tais gėlynais.
Moteris šypsodamasi žvilgtelėjo žemyn į savo pilvą, kiek išsipūtusį, tada mirktelėjo man tarsi patvirtindama, sakydama, aha, Kamile, teisingai. Ir uždėjo mano ranką sau ant pilvo.
– Tai kotletų? – paklausiau.
– Kotletų, – atsakė mama.
Tėvas sėdo už vairo.