Ellisas Parkeris Butleris (1869–1937) – amerikiečių rašytojas, labiausiai žinomas dėl novelės „Kiaulės yra kiaulės“ („Pigs Is Pigs“). Gimė Ajovos valstijoje Muskatino miestelyje. Plunksną bandyti pradėjo būdamas šešerių metų, per gyvenimą parašė per trisdešimt knygų ir daugiau nei du tūkstančius novelių bei esė. Įtakojamas Marko Twaino ir kitų to meto rašytojų, daugiausia jėgų skyrė humoristinei kūrybai. Dirbo bankininku, aktyviai dalyvavo visuomeniniame bei literatūriniame gyvenime. 1897 m. persikėlė gyventi į Niujorką. 1905 m. „The American Magazine“ išspausdinta novelė „Kiaulės yra kiaulės“ iškart tapo sensacija ir pelnė rašytojui pripažinimą. Pagal šią novelę 1914 m. (vėliau ir 1954 m.) buvo sukurtas filmas.
VERTĖJAS
Maikas Flaneris, Tarpmiestinių skubių siuntų tarnybos Vestkoto stoties agentas, persisvėrė per savo kontoros prekystalį ir švystelėjo kumščiu. Iš pykčio paraudęs, įniršęs ponas Morhausas stovėjo kitoje prekystalio pusėje. Jiedu kivirčijosi ilgai ir aršiai, kol galiausiai ponas Morhausas neteko žado. Ginčo priežastis buvo padėta ant prekystalio, esančio tarp šių dviejų vyrų. Tai buvo muilo dėžutė, iš viršaus padalinta sukaltų atplaišų eile ir taip paversta primityviu, bet visai tinkamu narveliu. Joje salotų lapus ėdė dvi išbadėjusios dėmėtosios jūrų kiaulytės.
– Tumet daryk kap nuori! – šaukė Flaneris. – Mokiek už tus ėr pasiimk, o jei nenuori, nemokiek ir neimk. Taisyklės yr taisyklės, puone Morhausai, ėr Maikas Flaneris tėkrai negaus papeikimo už anū solaužyma.
– Ak tu, trenktas asile! – suriko ponas Morhausas, agentui po nosimi mosikuodamas aptriušusia knyga. – Ką, nematai, kokie čia jūsų pačių išspausdinti įkainiai? Naminiai gyvūnai, iš Franklino į Vestkotą, jei tinkamai įpakuoti – vieno siuntimas kainuoja dvidešimt penkis centus. – Įtūžęs trenkė knygą ant prekystalio. – Ko tau dar reikia? Ar jie ne gyvūnai? Ar jie ne naminiai? Netinkamai įpakuoti? Ką?
Jis nusisuko ir raukydamasis pradėjo nervingai vaikščioti.
– Gyvūnai, – pasakė, – gyvūnai! Vienas – dvidešimt penki centai. Du gyvūnai. Vienas. Du. Dukart po dvidešimt penkis yra penkiasdešimt. Nejau jums taip sunku tai suprasti? Siūlau penkiasdešimt centų.
Flaneris paėmė knygą. Greitai vertė puslapius, kol sustojo ties šešiasdešimt ketvirtuoju.
– Nerek man tų penkiasdešimties cėntų, – burbtelėjo pašaipiai. – Štai taisyklė tuokiam dalykui. „Jei agents bent keik suabejouja, kokį iš dviejų įkainių taikyti siuntai, tuomet jis taiko didesnįjį. Siuntėjas gali užpildyti paraišką permokai atgauti.“ Tačiau manau, kad šiuo atveju jūs nieko nepešite, pone Morhausai. Gal anei gyvūnai yra ėr naminiai, bet aš nieko negaliu padaryti, kad jie yra kiaulės, ir taisyklės būti aiškios kaip tavo penki pirštai: „Kiaulės, iš Franklino į Vestkotą, viena – trisdešimt cėntų.“ Ir pagal aš žinoti aritmetiką, pone Morhausai, trėsdešimt kart du yra šešiasdešimt cėntų.
Ponas Morhausas užsiputojo:
– Nesąmonė, – jis rėkė, – juk tai visiška nesąmonė! Kad tave kur, nelaimingas atvykėli, čia taisyklės kalba apie įprastas kiaules, namines kiaules, o ne jūrų kiaulytes!
Flaneris laikėsi savo.
– Kiaulės yra kiaulės, – tvirtai pareiškė. – Jūrų kiaulytės, dago kiaulės, airiškos kiaulės – Tarpmiestinių skubių siuntų tarnybai ėr Maikui Flaneriui jos visos vienodos. Tep kad įkainiai vienodi visų tautybių kiaulėms, pone Morhausai! Juoki skirtumo, ar jos būtų olandiškos, ar rošūniškos kiaulės. Maiko Flanerio, – pridūrė, – pareiga yra rūpėntis skubių siuntų verslu, o ne kalbietis su laukiniemis dago kiaulėmis septėniuolika kalbų, kad sužinotų, kur gimę ir kokiuos tautybės jos yra – kinų ar tipererių.
Ponas Morhausas sekundei susimąstė. Ir prikandęs lūpą vėl pradėjo mosikuoti rankomis.
– Puiku, – jis šaukė, – mes dar pasikalbėsim apie tai! Ir su jūsų prezidentu pasikalbėsiu! Juk tai skandalas! Aš jums pasiūliau penkiasdešimt centų, o jūs atsisakėte! Turėkitės tas kiaules, kol būsite pasiruošę priimti penkiasdešimt centų, bet neduokdie, pone, jei bent vienas plaukelis nukris nuo šių kiaulių galvų, paduosiu jus į teismą!
Jis apsisuko ir trenkęs durimis išlėkė. Flaneris nuo prekystalio atsargiai paėmė muilo dėžutę ir padėjo ją į kampą. Jis visai nesijaudino. Pajuto tą ramybę, kuri aplanko ištikimą tarną, kai tas sąžiningai atlieka savo pareigą.
Ponas Morhausas grįžo namo įsiutęs. Jo sūnus, laukęs jūrų kiaulyčių, pajuto, kad dabar geriau apie jas neužsiminti. Jis buvo normalus berniukas ir todėl tėvui supykus visuomet jausdavosi kaltas. Tad dabar namuose mėgino likti nepastebimas. Jaučiančiam kaltę nėra nieko labiau raminančio, kaip noras atkeršyti. Ponas Morhausas įsiveržė į namus.
– Kur rašalas? – vos peržengęs slenkstį šūktelėjo žmonai.
Ponia Morhaus jausdama kaltę pašoko. Ji niekada nenaudojo rašalo, jo niekur nematė ir niekur nepadėjo, net negalvojo apie jį, tačiau vyro tonas jau buvo nuteisęs ją už tai, kad pagimdė ir užaugino berniuką, tad žinojo, jei vyras ko nors garsiai pareikalauja, tai kaip nors būna susiję su sūnumi.
– Aš surasiu, Semi, – nuolankiai atsiliepė.
Rašalas buvo surastas, ponas Morhausas rašė greitai, perskaitęs užbaigtą laišką, pergalingai nusišypsojo.
– Tai šį kvailą airį pastatys į vietą! – pareiškė. – Kai jie gaus šitą laišką, jis tikrai bus priverstas ieškotis kito darbo!
Po savaitės ponas Morhausas gavo ilgą oficialų voką su Tarpmiestinių skubių siuntų tarnybos kortele viršutiniame kairiajame kampe. Nekantriai jį atplėšė ir ištraukė popieriaus lapą. Viršuje buvo užrašytas numeris A6754. Laiškas buvo trumpas. „Dėl jūrų kiaulyčių įkainių, – buvo parašyta, – gerbiamas pone, jūsų laiškas dėl jūrų kiaulyčių įkainių iš Franklino iki Vestkoto buvo adresuotas kompanijos prezidentui. Visi ieškiniai dėl permokėjimo turi būti siunčiami Ieškinių skyriui.“
Tuomet ponas Morhausas parašė Ieškinių skyriui. Prirašė šešis pilnus sarkazmo, keiksmų bei įrodinėjimų puslapius ir išsiuntė juos Ieškinių skyriui.
Po kelių savaičių iš Ieškinių skyriaus gavo atsakymą. Kartu buvo pridėtas paskutinis jo laiškas.
„Gerbiamas pone, – buvo rašoma atsakyme, – gavome jūsų šio mėnesio 16-os dienos laišką dėl jūrų kiaulyčių įkainių iš Franklino į Vestkotą. Išnagrinėjome šią situaciją su mūsų agentu Vestkote, pridedame jo atsakymą. Jis mus informuoja, kad jūs atsisakėte atsiimti prekę ir sumokėti už siuntimą. Tokiu būdu jūsų ieškinys prieš šią kompaniją yra atmetamas, o dėl tinkamo siuntinio įkainio kreipkitės į mūsų Tarifų skyrių.“
Ponas Morhausas parašė į Tarifų skyrių. Aiškiai nusakė savo situaciją, pateikė išsamius argumentus, cituodamas vieną ar du puslapius iš enciklopedijos, kurioje rašoma, kad jūrų kiaulytės nėra eilinės kiaulės.
Turėdamas omeny korporacijoms būdingą sisteminį reikalų tvarkymą, ponas Morhausas laišką sunumeravo, patvirtino ir išsiuntė įprastu būdu. Siuntinio sąskaitos, deklaracijos, Flanerio siuntinio priėmimo kvito ir kitų susijusių dokumentų kopijos buvo pridėtos prie laiško ir adresuotos Tarifų skyriaus vedėjui.
Tarifų skyriaus vedėjas užsikėlė kojas ant stalo ir nusižiovavo. Prabėgom peržiūrėjo lapus.
– Panele Kein, – kreipėsi į savo stenografę, – parašykite tokį laišką: „Vestkoto, Naujojo Džersio agentui. Prašome paaiškinti, kodėl siuntinį, apie kurį kalbama pridėtuose dokumentuose, buvo atsisakyta išsiųsti taikant naminių gyvūnų įkainius.“
Panelė Kein savo užrašų knygutėje pieštuku išvedžiojo ženklus ir pasiruošusi laukė toliau. Skyriaus vedėjas darsyk žvilgtelėjo į dokumentus.
– Hmm, jūrų kiaulytės! Turbūt jau bus nudvėsusios iš bado! Parašyk dar kai ką: „Prašome pranešti apie dabartinę siuntinio būklę.“
Tada švystelėjo dokumentus ant stenografės stalo ir nukėlęs kojas nuo rašomojo stalo išėjo pietauti.
Gavęs tokį laišką, Maikas pasikrapštė galvą.
– Praneškite apie dabartėni būklę, – susimąstęs kartojo. – Įdomu, tai ką dabar tiems klerkai nuori žinoti! Dabartėni būklę, torbūt tou? Tos kiaulės, telaimina jas šventasis Patrikas, kiek žinau, yra sveikos, tačiau nikumet nesu buvęs tų dago kiaulių vetirinorių daktaras. Gelbūt tėi klerkai nuori, kad aš iškviesčiau kiaulių gydytuojė ėr išmatuotų jų pulsą. Nuors veina dalyką tikrai žinau – pagal savo dydė turi tikrai kiaulišką apėtita. O matinimasis? Rodos, suėstų ir žalvarinę tvarto spyną, ir jei mėsinės kiaulės ėstų tiek, kiek ėda tos besotės dago kiaulės, Airijoje prasidėtų badas.
Norėdamas būti tikras, kad ataskaitoje pateiks naujausią informaciją, Flaneris nuėjo į kontoros gilumą ir pažvelgė į narvą. Kiaulytės buvo perkeltos į didesnę, sausų prekių, dėžę.
– Viens, du, trės, keturi, penki, šeši, septynė, aštuoni! – suskaičiavo. – Septynė dėmėtos ėr veina visiškai juoda. Visos sveikos ėr riebios ėr ied kap įnėrše hipipotomusai. – Grįžo prie rašomojo stalo ir sėdo rašyti.
„Tarifų skyriaus vedėjau, pone Morganai, – rašė, – tas dago kiaules vadinu kiaulėmis, nes jos yra kiaulės ir taip bus tol, kol nepasakysite, kad jos ne kiaulės, ir būtent tai sako taisyklių knyga, tad baikite žaisti su manimi, nes jūs, kaip ir aš, viską puikiai suprantate. O jų sveikata yra gera ir aš tikiuosi, jūsų ne blogesnė. P. S. Kadangi šeima pagausėjo, dabar jų yra aštuonios ir nė viena apetitu nesiskundžia. P. S. Jų mėgstamiems kopūstams jau išleidau du dolerius, tad ar išrašyti sąskaitą ir už tai?“
Tarifų skyriaus vedėjas Morganas, gavęs laišką, nusijuokė. Tačiau darsyk perskaitęs surimtėjo.
– Kad jį kur, – pasakė, – Flaneris teisus – „kiaulės yra kiaulės“. Kreipsiuos į vyresnybę dėl viso šito. Panele Kein, parašykite tokį laišką: „Vestkoto, N. Dž. agentui. Dėl jūrų kiaulyčių siuntimo, byla Nr. A6754. Bendrųjų nurodymų agentams 83-ioji taisyklė aiškiai sako, kad gavėjas turi padengti visas išlaidas pašarui ir kitoms reikmėms, reikalingas vežant ir išlaikant gyvulius. Todėl pinigų turite reikalauti iš gavėjo.“
Flaneris šį laišką gavo kitą rytą ir jį perskaitęs išsišiepė.
– Prašome išreikalauti, – sumurmėjo. – Na ir viejus šnek tei klerkai! Aš iš puono Morhauso išreikalauti du dolerius dvėdešimt pėnkis cėntus! Kažin ar tei klerkai pažįsta puona Morhausą? Man tikrai pasiseks! Be abejo! Puone Morhausai, gal galietomėt du dvidešimt penkis. „Žinoma, mona geras drouge Flaneri. Su mielu noru! Ne!“
Flaneris ekspreso vagonu nuvažiavo pas poną Morhausą. Duris atidarė pats ponas Morhausas. – Aha! – pamatęs Flanerį iškart šūktelėjo. – Pagaliau susiprotėjote, ar ne? Aš taip ir galvojau! Įneškite dėžę.
– Netor jokios dėžės, – abejingai atsakė Flaneris. – Puonui Jonui C. Morhausui tor dviejų dolerių dvėdešimt pėnkių cėntų sąskaitą už jo dago kiaulių suiestus kuopūstus. Gal nuorėtumiet apmokėti tou?
– Sumokėti – už kopūstus! – aiktelėjo ponas Morhausas. – Norite pasakyti, kad dvi mažos jūrų kiaulytės...
– Aštuonios! – atsakė Flaneris. – Tėvelis, mamytė ir šeši vaikutėliai. Aštuoni!
Pono Morhauso atsakymas buvo durų pokštelėjimas Flaneriui prieš nosį. Flaneris piktokai dėbtelėjo į duris.
– Keik suprantu, gaviejs nenuor sumokėti už tus kuopūstus, – sumurmėjo. – Jei teisingai suprantu atsisakymo požymius, išeina, kad gaviejs neturi noro sumokėti nė už vieną kuopūsta lapą ėr viską palieka man ant galvos!
Tarifų skyriaus vedėjas ponas Morganas Tarpmiestinių skubių siuntų tarnybos prezidento paklausė, ar jūrų kiaulytės yra kiaulės ar ne. Prezidentas dėl šio reikalo pernelyg nesijaudino.
– Kokie yra kiaulių ir naminių gyvūnų įkainiai? – paklausė.
– Kiaulių trisdešimt, naminių gyvūnų – dvidešimt penki centai, – atsakė Morganas.
– Tuomet jūrų kiaulytės tikrai yra kiaulės, – linktelėjo prezidentas.
– Taip, – pritarė Morganas, – aš irgi taip manau. Jei kuriam siuntiniui galima taikyti du įkainius, pritaikomas aukštesnis įkainis. Bet ar jūrų kiaulytės yra kiaulės? O gal jos – triušiai?
– Ką tik prisiminiau, – pasakė prezidentas, – aš manau, kad jos yra labiau triušiai. Kažkas panašaus į tarpinį variantą tarp kiaulės ir triušio. Man regis, klausimo esmė tokia: ar jūrų kiaulytės priklauso naminių kiaulių šeimai? Atsiklausiu profesoriaus Gordono. Jis išmano tokius dalykus. Palik dokumentus man.
Prezidentas dokumentus padėjo ant rašomojo stalo ir parašė laišką profesoriui Gordonui. Deja, profesorius buvo išvykęs į Pietų Ameriką rinkti zoologinių pavyzdžių, tad laišką jam persiuntė žmona. Kadangi profesorius buvo aukščiausiuose Andų kalnuose, kurių joks baltaodis dar nebuvo pasiekęs, laiškas pas jį keliavo mėnesių mėnesius. Prezidentas, Morganas, ponas Morhausas užmiršo jūrų kiaulytes, tačiau Flaneris neužmiršo. Pusę laiko jis skyrė savo tarnybos pareigoms atlikti, kitą – jūrų kiaulyčių priežiūrai. Gerokai anksčiau nei profesorius Gordonas gavo prezidento laišką, Morganas rankose laikė Flanerio laišką.
„Dėl tų dago kiaulių, – buvo parašyta jame, – ką man daryti, nes joms puikiai klostosi šeimyninis gyvenimas ir išnykimas tikrai negresia – dabar jų yra jau trisdešimt dvi, ar man jas parduoti, nelaikykite šios įstaigos žvėrynu, nedelskite atsakyti.“
Morganas paėmė telegrafo blanką ir parašė:
„Vestkoto agentui. Kiaulių neparduok.“
Tuomet parašė laišką Flaneriui, atkreipdamas dėmesį į faktą, kad kiaulės nėra kompanijos nuosavybė, tiesiog jos yra laikomos, kol sprendžiamas ginčas dėl įkainių. Ir patarė jam kuo geriau jomis pasirūpinti.
Flaneris, laikydamas laišką rankose, pažiūrėjo į kiaules ir atsiduso. Sausų prekių dėžė joms tapo per maža. Skubių siuntų tarnybos kontoros gale jis atitvėrė dvidešimt pėdų, taip suteikdamas joms erdvius namus ir nuėjo toliau dirbti. Dirbo itin intensyviai, nes kiaulių priežiūra užėmė didžiąją dalį jo laiko. Po kelių mėnesių iš nevilties pagriebė popieriaus lapą, užrašė „160“ ir išsiuntė jį Morganui. Morganas atrašė prašydamas paaiškinimo. Flaneris atsakė:
„Jau prisiveisė šimtas šešiasdešimt tų dago kiaulių, dėl Dievo meilės, leiskite nors dalį jų parduoti, negi norite, kad aš išprotėčiau?“
„Kiaulių parduoti negalima“, – telegrafu atsakė Morganas.
Netrukus po to Skubių siuntų tarnybos prezidentas gavo profesoriaus Gordono laišką. Tai buvo ilgas mokslinis laiškas, tačiau jo esmė ta, kad jūrų kiaulytės buvo Cava aparoea, o paprastoji kiaulė priklausė Suidae šeimos Sus genčiai. Jis pabrėžė, kad jos yra vislios ir greitai dauginasi.
„Jos nėra kiaulės, – prezidentas neabejodamas atsakė Morganui. – Taikyti dvidešimt penkių centų įkainį.“
Morganas A6754 bylos dokumentuose padarė atitinkamą įrašą ir perdavė juos Audito skyriui. Audito skyrius po kurio laiko išnagrinėjo šį klausimą ir po įprastos delsos Flaneriui pranešė – kadangi turi šimtą šešiasdešimt jūrų kiaulyčių, kurios yra gavėjo nuosavybė, jis turėtų jas nuvežti ir surinkti dvidešimties penkių centų mokestį už kiekvieną kiaulytę.
Flaneris visą dieną pro siaurą plyšį varinėjo savo mokesčius, mėgindamas jas suskaičiuoti.
„Audito skyriau, – rašė baigęs skaičiuoti, – jūsų žinios pasenusios, galbūt kažkada ir buvo šimtas šešiasdešimt dago kiaulių, tačiau galite užmiršti, kas buvo anksčiau. Dabar yra aštuoni šimtai, ar dabar man surinkti už visus aštuonis šimtus, o kaip šešiasdešimt keturi doleriai, kuriuos išleidau kopūstams.“
Prireikė daugybės laiškų vienas kitam, kol Audito skyrius galiausiai suprato, kodėl sąskaitoje-faktūroje klaidingai buvo nurodyta šimtas šešiasdešimt, o ne aštuoni šimtai, be to, užtruko laiko, kol buvo suprasta, kokį vaidmenį vaidino „kopūstai“.
Flaneris buvo priverstas išsitekti kelių pėdų ilgio plote pačiame kontoros priekyje. Kiaulės buvo užėmusios visą likusią patalpą, o du pasamdyti vaikinai jas nuolat prižiūrėjo. Flaneriui suskaičiavus kiaules, kitą dieną jų būrys padidėjo dar aštuoniomis, o kai Audito skyrius galiausiai davė leidimą surinkti mokesčius už aštuonis šimtus, Flaneriui jau nerūpėjo nei kvitai, nei prekių nuvežimas. Jis visoje kontoroje paskubomis keliais aukštais vieną po kitos konstravo narvų eiles. Juk reikėjo pasirūpinti keturiais tūkstančiais šešiasdešimt keturiomis kiaulėmis! Ir jų kasdien daugėjo.
Netrukus po leidimo Audito skyrius atsiuntė kitą laišką, tačiau Flaneris buvo per daug užsiėmęs, kad turėtų laiko jį atplėšti. Tuomet jie parašė dar vieną, taip pat atsiuntė telegramą:
„Į jūrų kiaulyčių sąskaitą įsivėlė klaida. Rinkliavą, penkiasdešimt centų, surinkite už dvi kiaules, o gavėjui nuvežkite visas.“
Perskaitęs laišką Flaneris pralinksmėjo. Žaibiškai išrašęs sąskaitą lėkte nulėkė pas Morhausą. Tačiau pribėgęs vartus staiga sustojo. Prieš jį dunksojo ištuštėjęs namas. Pro langus be užuolaidų matėsi tušti kambariai. Verandoje esančioje iškaboje buvo parašyta: „Informacija“. Ponas Morhausas persikraustė! Flaneris parbėgo į savo Skubių siuntų tarnybos kontorą. Kol jo nebuvo, gimė šešiasdešimt devynios jūrų kiaulytės. Vėl išlėkė į miestelį, gyventojų karštligiškai klausinėdamas, kur ponas Morhausas. Sužinojo, kad jis ne tik persikraustė, bet apskritai išvyko iš Vestkoto. Grįžes į savo kontorą Flaneris sužinojo, kad gimė dar du šimtai šešiasdešimt jūrų kiaulyčių. Audito skyriui išsiuntė telegramą.
„Nėra galimybių už dvi dago kiaules surinkti penkiasdešimt centų, gavėjas išvyko iš miestelio, adresas nežinomas, ką man daryti? Flaneris.“
Gavęs telegramą vienas iš Audito skyriaus klerkų ją perskaitė ir nusijuokė.
– Rodos, Flaneris pamišo. Turėtų žinoti, kad tokiu atveju siuntą reikia atsiųsti čia, – pasakė klerkas. Išsiuntė Flaneriui telegramą, nurodydamas kiaules atsiųsti į centrinę kompanijos būstinę Frankline.
Gavęs telegramą Flaneris pradėjo ruoštis. Pagalbai pasisamdė šešis vaikinus. Jie lyg išprotėję skubėjo, iš muilo, sausainių ir visokių kitokių dėžučių darydami narvus, ir vos užbaigę juos pripildydavo jūrų kiaulyčių ir ekspresu siuntė į Frankliną. Diena po dienos iš Vestkoto į Frankliną plaukė narvai, pilni jūrų kiaulyčių, o Flaneris su savo padėjėjais ir toliau karštligiškai ardė, kalė, pakavo. Iki savaitės pabaigos jau buvo išsiuntę du šimtus aštuoniasdešimt dėžių su jūrų kiaulytėmis, o nuo pakavimo pradžios Skubių siuntų tarnybos kontoroje gimė dar septyni šimtai keturios jūrų kiaulytės.
„Nebesiųskite kiaulių. Pilni sandėliai“, – Flanerį pasiekė telegrama. Jis stabtelėjo tik tam, kad išsiųstų atsaką:
„Sustoti negaliu“, – ir toliau jas siuntė. Kitu traukiniu iš Franklino atvažiavo vienas iš kompanijos inspektorių. Jam buvo įsakyta bet kokiu būdu sustabdyti jūrų kiaulyčių siuntas. Traukiniui artėjant prie Vestkoto stotelės, ant kompanijos bėgių atšakos jis pastebėjo stovintį gyvulinį vagoną. Atėjęs į Skubių siuntų tarnybos kontorą pamatė, kad vagonas stovi prie pat durų. Šeši vaikinai iš kontoros skubėdami nešiojo bušelinius krepšius, pilnus jūrų kiaulyčių, ir mėtė jas į vagoną. Pačioje kontoroje, nusivilkęs švarką ir liemenę, Flaneris anglių lopeta sėmė jūrų kiaulytes ir pylė jas į krepšius. Buvo likviduojamas jūrų kiaulyčių košmaras.
Pamatęs inspektorių, iš pykčio šnirpštelėjo.
– Taisyklės taisyklėmis, bet Maiko Flanerio dusyk so tuo pačiu puokštu neapgausi, ėr jei viel susidursiu su gyvuliais, velniop tas taisykles. Kol Flaneris vadovaus šiai kontorai, kiaulės, karvės, arkliai bus naminiai gyvūnai ėr tigrai, liūtai su Uolinių kalnų ožkos taipogi bus naminiai gyvūnai ėr anū įkainis bus dvėdešimt pėnki cėnta.
Jis minutėlę stabtelėjo, kol vaikinai pripildytą krepšį pakeis tuščiu. Buvo susemtos beveik visos jūrų kiaulytės. Kai Flaneris pamatė, kad viskas baigta, grįžo jo įgimtas optimistiškas požiūris į gyvenimą.
– Na, bet kuokiu atveju, – ištarė linksmai, – nėra jau taip blogai, kap galėjo būti. Įsivaizduokite, jei čia būtų buvusios ne dago kiaulės, o drambliai!
Iš anglų k. vertė Kęstutis Šatkauskas