Recenzijos, anotacijos
Vaiva Grainytė. PEKINO DIENORAŠČIAI. – Vilnius: Vaga, 2012. – 256 p.
Nors Vaivos Grainytės vardas nėra naujas kultūriniame pasaulyje, didesnio susidomėjimo jos kūryba sulaukė pasirodžius debiutinei knygai „Pekino dienoraščiai“. Vieniems autorė gali būti pažįstama kaip poetė, prozininkė, kultūros kritikė, teatrologė, dramaturgė. Kitiems žinoma kaip DJ Regina, įvairių performansų atlikėja ar avangardo grupės „Sugyvulinos Latakams“ lyderė. Tačiau daugumos žmonių sąmonėje V. Grainytė įsitvirtino kaip keliautoja, avantiūristė, „Pekino dienoraščių“ autorė.
Ši knyga – rimta jaunosios kūrėjos literatūrinė paraiška. Tekstas įvertintas ir literatūros kritikų, „Pekino dienoraščiai“ buvo nominuoti Metų knygos rinkimams suaugusiųjų sekcijoje 2012 m. ir įtraukti į tų pačių metų Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto sudaromą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Pasirodė ir kelios recenzijos, bene vieningai nutarta, kad tai talentingai parašytas kūrinys. Tačiau kyla klausimas, kas sudaro šio teksto unikalumą?
Neapsiriksime šią knygą priskirdami kelionių literatūros žanrui. Norėdami geriau suprasti kelionių literatūros kontekstą, žvilgtelkime į Imeldos Vedrickaitės monografiją „Kelionė. Keliautojas. Literatūra“ (2010). I. Vedrickaitė atkreipia dėmesį į kelionių literatūros termino neapibrėžtumą – tai įvairių žanrų tekstai, kuriuos vienija kelionės motyvas. Autorė išskyrė tris keliaujančio subjekto vaidmenis – piligrimo, riterio, valkatos, analizuoja XX a. parašytus kelionių tekstus, taip pat atidžiai perskaito ir XVI a. knygą – Radvilos Našlaitėlio „Kelionę į Jeruzalę“. I. Vedrickaitė prasitaria, kad rinkosi tik tuos tekstus, kurių „autoriai neatsisakė estetinių rašymo tikslų“. Galbūt tai, kad monografija baigiama Jurgos Ivanauskaitės „Tibeto mandalos“ (visos trys knygos parašytos paskutiniaisiais XX a. metais: 1996, 1997, 1999) analize, galime laikyti tam tikru vertinimu – estetiškai vertingų kelionių literatūros tekstų po šios trilogijos nebuvo parašyta? Net jei monografijos autorė, rinkdamasi tyrimo objektus, apie tai negalvojo, argumentų šiam teiginiui būtų galima paieškoti. Tačiau pasirodžius „Pekino dienoraščiams“ tokią mintį pagrįsti būtų sunku.
Debiutinės V. Grainytės knygos pavadinimas netrikdo skaitytojo, lengva nuspėti, apie ką bus rašoma. Tai autobiografinis tekstas, parašytas metams išvykus į Pekiną mokytis kinų kalbos. Autorė akylai stebi aplinką, aprašo savo kasdienybę, nuotykius, patirtis. Kažin ar galėtume aiškiai pasakyti, kurį I. Vedrickaitės išskirtą keliautojo vaidmenį pasirenka kūrinio subjektas. Kai keliaujama po Kiniją, prisiimamas valkatos vaidmuo. Jis labiausiai išryškėja viename įspūdingiausių knygos skyrių „Solo kelionė į Vidinę Mongoliją“, kuriame pilna nuotykių, netikėtumų, avantiūros.
Knygą sudaro dvi dalys, kurių skiriamoji riba yra V. Grainytės grįžimas į Lietuvą per atostogas. Pirmoje dalyje skaitome, su kokiais sunkumais Vaiva susiduria besimokydama kinų kalbos, įtariai valgydama kinišką maistą, dėl ligos dažnai varstydama daktarų duris. Pirmąjį studijų semestrą autorė gyvena kartu su čeke Pavlina, su kuria puikiai sutaria, kartu tyrinėja Pekiną ir kitus Kinijos miestus. Antrą semestrą rašytojos kambario drauge tampa japonė Natsumi. Pastebimas siekis geriau pažinti ir kitus Azijos gyventojus (indus, japonus, korėjiečius), su jais dažnai susitinkama, piešiami gyvi jų portretai. Taip pat autorė daug keliauja po Kiniją, fiksuodama savo patirtis.
Autorė kelionių įspūdžius rašė spaudai, kai kurie dienoraščio įrašai pasirodydavo „Šiaurės Atėnų“ puslapiuose. V. Grainytė sykiu yra ir knygos personažas, ir autorius. Aiškiai skiriama, kas yra vieša, kas privatu, ką pasakoti verta, ką geriau nutylėti. Pavyzdžiui, užsimenama, kad iš kažkur paryčiais grįžusi kartu su Pavlina į bendrabutį sulaukė sargo nepasitenkinimo, tačiau atsisakoma apie tai pasakoti daugiau: „Kur buvom ir ką veikėm, nepasakosiu, o Dienorašti. Papasakosiu geriau kai ką įdomesnio“ (p. 32). Privatumas saugomas neminint kitų žmonių (ypač lietuvių) vardų, o rašant tik vieną inicialo raidę. V. Grainytė su lietuvaičiu D. lankosi džiazo klube (p. 33), pasinaudoja B. rekomendacija apsilankyti Aštuonių šventyklų parke (p. 131) arba sužino, kad jos dingęs katinas atsirado per G. koncertą Kaune (p. 63). Tačiau pasirinkimas nerašyti kai kurių žmonių vardų nėra nuoseklus, nes ketverius metus Pekine gyvenanti Agnė vadinama tai visu vardu, tai tik inicialu A. (p. 163).
Pasirinkta dienoraščio forma leidžia skleistis kūrėjos savistabai, subjektyviems vertinimams, pastebėjimams. Todėl „Pekino dienoraščiuose“ daugiau pasakojama ne apie Pekiną, o apie pačią save. Autorė dienoraščiuose atvirai deklaruoja antropologinį angažuotumą. Akvilė Rėklaitytė, recenzuodama šią knygą, išryškina V. Grainytės antropologinę poziciją ir taikliai konstatuoja, kad „rašytoja niekada nesusitapatina su jos nuostabos objektais. Net ir save ji stebi per atstumą, todėl jos mielai ironijai, kaip ir interesams, ribų nėra“. Atidus kitų ir savęs stebėjimas yra šią knygą jungianti vidinė gija.
V. Grainytė gyvena Pekine, kinų kalbą studijuoja kartu su studentais iš viso pasaulio, tad neišvengiamai susiduria su kitomis kultūromis. Kūrinys gerai atspindi ir apibendrina šių laikų studentiškas realijas, kai pagal įvairias mainų ar stipendijų programas studentai, mokydamiesi kitose šalyse, bendrauja su daugybe kitataučių. Noras pažinti kitus yra didžiulis, tad autorė itin domisi jų kultūra ir nustemba, kad, pavyzdžiui, ugandietis jos tepaklausia apie lietuvišką valiutą ir jos batų firmą.
Rašytoja reflektuoja savo patirtį, svarsto tapatybės klausimą: „Atsidūrus kultūriškai įvairioje aplinkoje, tampama Nepažįstamuoju. Aplinkiniai, norėdami tave identifikuoti, skenavimą pradeda nuo tautybės. Tai kvaila, tačiau tą patį darau ir aš. Išgirdusi „vokietis“ laukiu, kada naujasis pažįstamas sužibės preciziškumu arba išlies savo giliai širdy glūdinčius antisanitarinius nuogąstavimus“ (p. 68). Autorė suvokia mums būdingą mąstymo inerciją – vertinti žmogų pagal jo tautybę, – tad pati aprašinėdama žmones stengiasi to išvengti, atrasti įdomesnių ypatybių. Kai Pekine yra tik aštuoni laipsniai šilumos, V. Grainytė stebi bendraklasius afrikiečius, kurie „kalena savo akinamai baltais dantimis ir dėvi penkis megztinius“ (p. 66). Nuvykusi į Vidinę Mongoliją supranta, kad jie „nepraktikuoja ilgo atsisveikinimo: apsisuka ir nueina, lyg niekur nieko“ (p. 223). Kalbėdamasi su indu Vipanu sužino, kad jis geria „karvės šlapimą. Indijoje jo galima nusipirkti buteliukais tarsi kokių bifido bakterijų – gelbsti nuo visokių negalavimų“ (p. 246).
„Dienoraščiuose“ V. Grainytė nesistengia būti objektyvi, ji fiksuoja momentinę savo būseną. Pavyzdžiui, vieną dieną ji nori pabėgti nuo urbanizacijos, kitą dieną Pekiną prisijaukina, gyventojus vadina „Pekino kolegomis“, „miesto sugyventojais“, dar vėliau šiuos žodžius nori atšaukti. Šis kūrėjos nuoširdumas sau, pasitikėjimas savo patirtimi, jausmais, mintimis palaiko teksto gyvybę. Jos santykis su kitais yra gyvas, štai ką ji galvoja apie kinus ir japonus:
Patinka kinai, nes jiems nieko nereiškia išeiti vidury dienos į gatvę vienais apatiniais, krapštytis ausį, pilvą, man patinka, kad jų toks geras apetitas – gali per minutę sugraužti galvijo nugarą ir čia pat, ant restorano grindų, išspjauti sukramtytų kaulų ir seilių tyrę. Man patinka japonų skonio ir saiko jausmas, tylumas, mandagumas, patinka jų menai, rituališkumas, keistumas. Nekenčiu japonių balselių, darboholizmo, krizenimo. Nekenčiu kiniškų blizgučių ir kičo, kinų beskonybės jausmo, įkyrumo vos įėjus į parduotuvę, eismo taisyklių nepaisymo ir nesuteptų dviračių stabdžių – kai jie sucypia į ausį, prabylu rusiškai (p. 240).
Įdomu matyti rašytojos jauseną milžiniškame mieste. Jos šmaikštus hiperbolizavimas leidžia geriau suprasti Kinijos miestų didumą („Šiaip ne taip randu Kuršių nerijos ilgumo perėją“, p. 76), įsivaizduoti žmonių spūstis viešajame transporte („Važiuojant 1 km/h greičiu galvoje sukasi tik viena mintis: valdžia ne vieno vaiko politiką turėtų taikyti, o bent 50 metų negimdymo ir nesidauginimo įsakymą išleisti. Gal tada viešajame transporte liktų nors vienas oro tarpelis. Arba galimybė į autobusą patekti uodui“, p. 56).
Galbūt „Pekino dienoraščiai“ pernelyg ir neišsiskirtų iš gausios kelionių literatūros, jei ne visą knygą persmelkęs subtilus rašytojos kalbos jausmas. V. Grainytės stiliaus neatpažinti neįmanoma. Atsivertus bet kurį knygos puslapį (išskyrus filmų recenzijas) ir paskaičius bent kelias minutes, savaime norisi šypsotis. Rašytojos vaizduotė labai laki, ją afrikiečių akcentas „verčia įsivaizduoti priešistorinę burną“, o kai kalba su ugandiečiu, jai atrodo, kad „jam iš gerklės gabalais drimba pirmykštės džiunglės“ (p. 34). Šmaikštumas ir ironija puošia beveik visą tekstą: „Kinai valgo visa, kas juda. Mėnulis šokinėja ant mano grindų, todėl užsirakinu, kad neįeitų koks kinas ir nesuvalgytų šio šviesulio su visu ten gyvenančiu zuikiu“ (p. 41). Netikėti palyginimai tekste taip pat dažni: „Avėdama aukštakulnius ir taip aukšta Rumbi priminė olimpinę statulą arba Jesenino apdainuotą beržą, nuo kurio sklido kosmetikos ir kvepalų gūsis“ (p. 208). Vaizdingą, metaforinį, gyvą kalbėjimą atspindi ir skyrių pavadinimai. Iš jų ne visada galima nuspėti, apie ką bus rašoma, dažnai jie tampa aiškūs tik perskaičius dienoraščio įrašą.
Šmaikštus V. Grainytės stilius kartais yra suskliaudžiamas. Tai pasakytina apie kinų filmų recenzijas, kurioms autorė teikia nemažai reikšmės. Iš pradžių recenzijos trikdo, kone enciklopedinė informacija apie kinų aktorius ir režisierius, detalūs scenų aprašymai tarsi neatitinka bendros kūrinio nuotaikos. Tačiau vėliau supranti, kad informatyvūs filmų aprašymai ir subjektyvus, kasdienybės įspūdžių kupinas dienoraštinis pasakojimas puikiai vienas kitą papildo, pagilina Kinijos pažinimą. Atidesnis žvilgsnis į vieną iš meno rūšių leidžia pamatyti kitas kinų kultūros spalvas.
Šalia kelių filmų recenzijų yra ir filmų afišos. Knygoje taip pat publikuojamos kelios nespalvotos iliustracijos, iš pirmo žvilgsnio visai nereikšmingos: autorės hieroglifų sąsiuvinis, Pekino operos solistės portretas, Nacionalinio žmonių kongreso afiša ir pan., bet atsisakyta turistinių, egzotiškų iliustracijų. Ne tik iliustracijų pasirinkimu „Pekino dienoraščiai“ išsiskiria iš šiuolaikinės kelionių literatūros konteksto. Tai koncentruotas, studentišką gyvenimo patirtį svetur atspindintis kūrinys. Autorės pastabumas ir savistaba žavi, o meistriškas žodžio valdymas neabejotinai suteikia estetinės vertės. Todėl „Pekino dienoraščius“ su malonumu perskaitys ne tik pažintines knygas mėgstantys įspūdžių bei nuotykių kolekcininkai, bet ir meniškai vertingesnės literatūros ieškantys skaitytojai.