Lakūnas ar rašytojas? – klausė kolegos aviatoriai, susirinkę liepos 12 d. į Jono Dovydaičio (1914–1983) 100-mečio sukakties minėjimą Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Entuziastingas lietuvių sklandymo ir aviacijos pradininkas, akrobatinio skraidymo čempionas, tarptautinių varžybų dalyvis, karo lakūnas, miklinęs plunksną jau nuo paauglystės ir išleidęs apie keturiasdešimt knygų – tokia ryškiai dviguba šio žmogaus tapatybė. Pats juokaudavo, kad į aviaciją atvedė karvė (mat po Pirmojo pasaulinio karo šeima, kaip ir kiti kauniečiai, gelbėjosi nuo bado ganydami karves prie aerodromo). Literatūron pastūmėjo tėvo Prano Dovydaičio, Nepriklausomybės akto signataro, teisininko, enciklopedisto, leidėjo ir redaktoriaus sukurta kultūrinė aplinka. J. Dovydaičio parašytų knygų sąrašas ilgas, žanrų įvairovė – didžiulė: devyni apsakymų rinkiniai, aštuoni romanai, iš kurių žinomiausi „Dideli įvykiai Naujamiestyje“ ir „Žydrieji ežerai“, penkios apysakų knygos, keliolika apybraižų, galybė reportažų, pjesės, nuotykiniai kūriniai jaunimui.
J. Dovydaičio biografiją lemtingai perlaužė Lietuvos okupacija. Nepriklausomoje Lietuvoje – perspektyvus lakūnas ir laisvas žurnalistas, sovietmečiu – socializmo „laimėjimų“ įtvirtintojas, tik paskutiniuoju gyvenimo dešimtmečiu galėjęs imtis lietuvių aviacijos istorijos įamžinimo (beje, pirmasis viešai prabilęs apie Darių ir Girėną). Norint kūrybiškai reikštis, teko rodyti ypatingą lojalumą santvarkai ir valdžiai, nes signataro sūnus, kalėjęs lageryje, vos išlikęs gyvas, buvo režimo sargų akylai prižiūrimas. 1944 m. jau rašė reportažus oficioziniam laikraščiui „Tiesa“ iš fronto ir statybų. Pagrindinis kūrybos laikas sutapo su tarybinės santvarkos metais, pirmos knygos turėjo griežtai atitikti pokario literatūros strategiją – entuziastingas darbas krašto atstatymui, sunkiosios pramonės vystymo šlovinimas. „Po audros“ (1948) buvo pirmasis socrealistinis stambaus masto kūrinys, todėl „Pergalės“ redakcija iš autoriaus tiesiog griebdavo ką tik parašytų rankraščių pluoštą. Verčiant į rusų kalbą, romanas buvo praplėstas, papildytas ir pavadintas „Dideli įvykiai Naujamiestyje“ (1953). Vyresnė karta tikrai yra apie jį girdėjusi, nes ištisą dešimtmetį jis buvo linksniuojamas ir liaupsinamas kaip kolektyvinio darbo ir teisingo partinio vadovavimo pavyzdys. Didžiosios statybos (gamyklos, hidroelektrinės) ir toliau liko dėmesio centre.
Literatūrinis kelias prasidėjo nuo korespondento darbo ir kelionių – dokumentalumas genetiškai būdingas J. Dovydaičio rašymams. Mėgo kartoti, kad „fantazijos polėkių nepabarsčius tikrovės druska, nūnai neįmanoma sėsti prie rašomojo stalo“ („Interviu su rašytojais“, 1980, p. 115). Turėjo daug bloknotų, užrašų knygelių, sąsiuvinių su pastabomis – sakėsi panaudojąs gal tik dešimtąją jų dalį. Iškart rašė po du tris tekstus, kitaip nebūtų buvęs toks produktyvus. Įdomiai koreliavo dokumentika ir grožinė kūryba. Apybraiža tarybinėje literatūroje buvo labai proteguojamas žanras, o paskui iš surinktos dokumentinės medžiagos jau išsirutuliodavo grožinis kūrinys. Prozoje irgi figūravo autentiški asmenys, bet pavardės keičiamos, biografinės detalės papildomos, kuriami sutelktiniai veikėjai – labiau patikdavę rašyti, kai daugiau laisvės fantazijai (nes antraip reikėję aukoti daug valandų faktų rinkimui). Gimė apybraižos, apsakymai ir romanai apie fabrikų darbininkų, statybininkų, melioratorių, ekskavatorininkų, lakūnų, konstruktorių, išradėjų gyvenimo epizodus, Kauno HES ir Elektrėnų statybas. Rimtai gilintasi į darbo technologijos, mašinų, mechanikos, spartuoliškumo ir kitas aktualijas. Tuo nereikėtų stebėtis – darbo ir darbininkų šiokiadienių tematika buvo laikoma reikšmingiausiu tarybinio rašytojo uždaviniu, šlovinama kaip kūrybos ašis. Antai oficiozinis kritikas Kazys Ambrasas 1962 m. straipsnyje argumentavo: „Didžiausią ir esmingiausią žmogaus dienotvarkės dalį sudaro darbas, o tuo tarpu literatūroje neproporcingai daug vietos skiriama vasarotojams, meškeriotojams, pensininkams ir t. t.“ („Kritikos etiudai“, 1976, p. 299). Darbas traktuojamas kaip asmeninės laimės pagrindas, kartu suvokiant, kad tai pelninga paklausi prekė. J. Dovydaitis kažkaip sugebėjo savo veikėjams įteigti, kad privalomoje temoje esama darbo polėkio ir poezijos kibirkšties – ir netgi skaitytoją tuo užkrėsti. Neatsitiktinai Prano Ziberto šilko kombinato įsteigta premija už darbininkišką tematiką 1971 m. pirmąkart paskirta kaip tik J. Dovydaičiui.
Lietuvių novelistikos guru Albertas Zalatorius į tarybinės novelės rinktinę „Zalias laiko vingis“ (1981), apimančią šį žanrą nuo Antano Vienuolio iki Sauliaus Tomo Kondroto, įtraukė J. Dovydaičio kūrinį „Voveraitės lizdas“, taip pagerbdamas jo mažąją prozą. Beje, ypač apsakymuose veikėjai nebe tik darbininkai, matom ir eigulį, mediką, žveją, kolūkietį, savęs ieškantį jaunuolį; vyrauja buitinė ir moralinė problematika, etinės kolizijos. Nemaža dalis J. Dovydaičio tekstų – populiarioji literatūra, herojus – pavojus mėgstantis bebaimis nugalėtojas, romantikas. Pats tai vadino nuotykių literatūra ir džiaugėsi, kad ji skaitomiausia pasaulyje. Jaunam suvokėjui buvo priimtinas bėglus, žvalus pasakojimas, idealistinis pradas – tuo prisidėta kuriant nuotykinės lietuvių literatūros tradiciją.
Ypač svarbūs rašytojui 1964-ieji, jis tampa LSSR nusipelniusiu kultūros veikėju ir pasirodo dvi skaitytojams įsimenančios knygos – romanas „Žydrieji ežerai“ ir dinamiška apysaka jaunimui „Sparnuoti vyrukai“. „Žydrieji ežerai“ šiemet švenčia 50-mečio jubiliejų, su šiuo romanu mane sieja asmeninis prisiminimas – buvau penktokė, skaičiau per vasaros atostogas senelių sodyboje ir labai žavėjausi energinga pagrindine veikėja, statybos inžiniere Danute Voveryte. Pozityvi ir darbšti, teisinga ir jautri, atsisakiusi kabinetinės mokslininkės karjeros vardan prasmingo, nes apčiuopiamo darbo elektrinės statyboje, Danutė atitiko ryžtingos, savarankiškos moters idealą. Juolab Danutė dar ir romantiška svajoklė, dievina ežerus, gamtą, o mylimam vaikinui taip pat taiko aukščiausius jausminius ir moralinius kriterijus. „Žydruosius ežerus“ vėl perskaičiau šią liepą, tikrindama jaunatvišką įspūdį. Žvelgiant iš istorinės distancijos, gamybinis romanas atliepė chruščiovinio atlydžio metą (veiksmas vyksta 1961-aisiais), kai buvo tikima technikos progresu, siekiama artėti prie realybės, jau galima minėti reabilituotus po Stalino kulto asmenis, tikintis, kad jie persiauklės „socializmo su žmogišku veidu“ dvasia. Romanas turi uždegančio optimistinio patoso, sena ir nauja kovos įkarščio. Autobiografinių bruožų kino operatorius Leonardas siekia „kino plunksna parašyti teisingą veikalą. Be rausvų spalvų. Be sentimentų. Parodyti gyvenimą be išgalvojimų ir melo“ („Žydrieji ežerai“, 1964, p. 52). Akivaizdi duoklė privalomoms schemoms ir patosui (apsamanojusiai agrarinei kultūrai – nuosprendis transformuotis į gamybinį progresą, žibalines lempas keičia turbinos, nuolat linksniuojamas betonas, cementas, mašinų galia, jaunimo pažangumas etc.). Šiandien romane atrodo vertingiausia ne darbo, o žmogaus psichologijos klodas, išplėtoti santykiai tarp veikėjų (vaikų ir tėvų, viršininkų ir pavaldinių, jaunų įsimylėjėlių, alkstančių artumo vyresniųjų; patrauklūs draugystės motyvai). Įsijautus piešiami meilės, flirto momentai, gerai motyvuota Danutės mamos Mildos linija. Rašytojas Grigorijus Kanovičius, kūręs epigramas kolegoms rašytojams, smagiai pasišaipė ir iš „Žydrųjų ežerų“:
Kas dabarties tematikos pabūgsta,
Tas klausimų aštriausių, negvildens.
„Žydriesiems ežerams“ kažko gal trūksta,
Bet ko tikrai netrūksta – tai vandens.
(„Nuogi olimpe“, 1981, p. 39)
Čia humoristas sužaidė vandeningumo metafora, bet tiksliau būtų sakyti, kad J. Dovydaitis neišvengė ne tiek „vandens“ (plepumo), kiek schematizmo. Romanas parašytas trumpasakiais sakiniais, reportažinis stilius skaidrus, tiksliai charakterizuojami personažai. Stiprioji J. Dovydaičio pasakotojo pusė – intrigos mezgimas, nuotykių elementas, sukurti vientisi, veiklūs arba romantiniai charakteriai. Kas kita – socrealistiniai štampai, negebėjimas glaudinti pasakojimo, pamėgimas aprašinėti smulkmenas.
Šiandien tenka klausti, kas aktualaus ir tvaraus išlieka rašytojo kūryboje, praūžus keliems dinamiškiems dešimtmečiams, pasikeitus epochai. Balsuočiau už dokumentiką, kurioje prasmingai įvaizdinta autentiška sklandymo patirtis, pati aviacijos pradžia ir jos raida Lietuvoje. Tai „Aerodromo apysakos“ (1967), „Lakūnų portretai“ (1974), „Atlanto nugalėtojai“ (1983, šiemet antras leidimas). 100-mečio proga publikuota knyga „Nepriklausomybės karų lakūnai“ (pasakojimai surinkti iš žurnalo „Lietuvos sparnai“, kurį 1939–1940 m. J. Dovydaitis redagavo), taip pat išleisti žmonos Marijos Dovydaitienės empiriškai sodrūs atsiminimai. Vis dar simpatiškai atrodo apysaka „Sparnuoti vyrukai“ apie paauglių veržlumą, nerimastingumą, norą pakilti į dangų. Nors pasakojimas lokalizuotas 7-ojo dešimtmečio „pionieriškoje“ aplinkoje, neabejotinai jauti tarpukario dvasią, kai dvylika Aukštesniosios technikos mokyklos vyrukų 1932 m. įsteigė pirmą Lietuvoje sklandytojų būrelį. Kylant sklandytuvu į aukštybes atrodo, kad žemė – žalias šulinys.