Zigmas_Gele_foto        Zigmas Gaidamavičius mirė tik devynioliktus metus beeidamas. Gimė 1894 m. Naisių dvare (ties Šiauliais). Šiauliuose lankė gimnaziją, kurią tik 1912 m. baigė. Baigęs gimnaziją, įstojo Kievo universitetan, filologijos skyriun. Neilgai tačiau teko pabūti universitete. Sprogusi smegenų votis, tik devynias dienas pasarginusi, nunešė jį kapuosna. Mirė 1912 m. gruodžio 4 d. Iš Kievo velionies kūnas parvežtas į Lietuvą ir gruodžio 9 d. palaidotas Lėreikių kaimo kapinėse. Rašinėti velionis pradėjo dar III—IV gimnazijos klasėje bebūdamas. Pirmieji plunksnos bandymai buvo spausdinami „Šaltinyje” pseudonimu Petras Žyžas. Vėliau gi savo eiles siuntinėjo „Aušrinei”, „Liet. Žinioms” ir kitiems. laikraščiams, pasirašydamas pseudonimu Zigmas Gėlė. Pačiu paskutiniuoju laiku Amerikos „Vienybė Lietuvninkų” išspausdino jo eilių rinkinį. Bet jaunučiam dainiui neteko pamatyti to pirmo ir  kartu paskutinio savo poezijos rinkinio. (A. E.)

 

 

 

DRAUGAMS

 

Gal jus tikėsite, draugai,

Kad tos nelaimės ir vargai,

Kurių nematėme, dar ne —

Mums tiktai ūkana sapne ...

Mes juk jauni, jauni, jauni,

Ir mūsų giesmė dar šauni,

Ir mūsų dangiški sapnai,

Žavėja mus dar vis jaunai.

Ir mes štai džiaugiamės viskuo...

Ar šalta žiema, ar ruduo —

Vis vien be jokių priespaudų,

Kančių, dejonių ir vaidų

Mes sau dainuojame linksmai ...

Bet ir paskui, kada rūstus

Gyvenimas, įveikęs mus,

Vos prie kapų šaltos angos

Kiekvieną mūsų ir niūniuos

Mirties giesmelę —

Vai ir tada, mieli draugai,

Linksmuoju vakaro laiku

Vėl sudainuokime kartu!

Ir senos gaidos mums atmins

Anuos laikus, kada viltis

Žavėjo mus puikiai, jaunai,

Ir virė dyvini jausmai ...

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

 

 

***

 

Eikš int mane, vaikine nedrąsus!

Eikš — prisiglausk prie degančios krūtinės;

Aš tau sapnus, svajones sidabrines

Įkvėpsiu tuoj ... Matysi, kaip puikus

Liks tau pasaulis, jojo skruzdės, žmonės,

Paskendę gelmėje laimužės ir malonės.

Matysi, kaip kitoniška šviesa

Sužibs dausų skliautai — nakties žvaigždutės,

Tos meilios šnekučiuojančios sesutės;

Kaip žus širdies tavosios rūkas ir tamsa...

Eikš int mane, vaikine nedrąsus!

Bijai tu mano žodžių ir dainužės,

Bijai tu vakaro, myluojančios naktužės,

Kai ji pasaulį globia ir puikius laikus

Žilos senovės iškiliai sapnuoja .. .

Vai, nebijok! Dabar širdis nustoja

Liūdėti neramiai, dabar viltis

Akyse sužiba taip skaisčiai ir maloniai,

Dabar užmiršta viskas sielvartą, dejonę

Ir daug skaistesnė daros ateitis.

Eikš int mane! Tu pabučiavimo lipšnaus

Dar vis bijai iš savo nedrąsumo,

Dar vis nedrįsti mano širdingumo,

Kad taip akis nuleidai ... Danguje

Jau, jau užgeso spinduliai saulutės,

Jau lipa vis aukštyn mėnulis pasipūtęs,

O iš tavęs, deja, nė karto aš

Neišgirdau dar žodžio meilės ir malonės,

Neišgirdau nei buriančios svajonės,

Nei tų puikių sapnų, kurie jaunai

Mane seniau bučiuodavo, dievaž ...

Eikš int mane, vaikine nedrąsus ... Tave

Aš myliu taip širdingai ir karštai,

Myliu labiau už viską, už ... save ...

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

 

 

PAS LANGĄ

 

Sėdžiu vienas prie lango. Sujukęs dangus,

Rudens laikas paniuręs, nemielas ...

Aš matau — nuo beržų drasko vėjas lapus —

Ir tie lapai, kaip kankinių sielos.

 

Vėjas pažemiais blaško dūzgendamas juos

Ant takelio, kur aš vaikštinėjau,

Kurio pakraščiais būdavo rūtos žalios

Ir mane į save taip širdingai vilios

Ir kur sapne užburtas aš ėjau.

 

Ir tas viskas dingo ... Nuo rūtų žalių

Tiktai kelmai belapiai paliko,

O svajones žvainas saulėlydžių tylių

Ruduo šaltas niūriai pasitiko.

 

Sėdžiu vienas prie lango ir liūdnas mąstau.

Lyg nustojęs ko būčiau šiandieną.

Dar trumpai čia pasauly gyventi gavau,

O žinau jau ir tulžį ir plieną ...

 

Tik seniau, kada saulė iš žydro dangaus

Spinduliais apipildavo gamtą,

Aš laimingas buvau, kaip ne žėdnas žmogus —

O šiandieną kentėti man lemta.

 

Bet, nors rūkais aptraukta klaiki ateitis

Ir nors kančios ten joje žvalgena,

Aš ieškosiu sapnų: juk ne amžiais naktis

Širdyje dainininko gyvena.

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

 

 

KRYŽIUS

 

Liūdnomis akimis aš žiūriu j kryžių:

Sutrešęs paminklas nelaimės laikų

Man mena vargus rūpestingų juodvyžių

Ir ašaras jųjų vaikų.

 

Apleistas jis miršta ... Pavargęs keleivis

Nebeina bučiuot jau kryžiaus mūkos;

Tik paukštis — tas linksmas giružės išeivis —

Dar čiulba aplinkui bangose šviesos ...

 

Aplinkui banguoja lanka nuo vėjelio

Ir kvepia ir siaudžia žolynai jauni;

Čia gėlės, ten dairos viršūnė berželio,

It kokia mergaitė maloni šauni ...

 

Ir viskas žaliuoja ... Tik kryžiui mediniam

Sapnuojas šalta ir beširdė mirtis ...

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

 

 

***

 

Vėjužėlis smarkiai pučia,

Vėjužėlis kaukia,

O jaunoji mergužėlė

Manęs jauno laukia.

 

Laukia, sėdi ji prie lango,

Gailiai ašaroja;

Žiūri, žiūri j kiemelį —

Niekas juo nejoja ...

 

Nežinau, vai, kas daryti,

Kaip į ją man lėkti:

Ji taip toli, vai, kaip toli —

Negaliu pasiekti.

 

Vėjužėlis smarkiai pučia,

Vėjužėlis kaukia ...

E, aš josiu j ją, josiu,

Nors ir audra siaučia.

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

 

 

***

 

Aš girdėjau vieną kartą

Balsą tėviškės brangios,

Balsą tylų ir širdingą —

Dainą tolimos girios.

Jos melodija maloni,

It lakštingalos šneka

Mano sielą sužavėjo,

Sužavėjo, pakerėjo,

Ir į širdį man įėjo

Meilės dangiška spėka.

Buvo tai puiki gadynė,

Saldžios valandos širdies,

Kur prabėgo, nepažinę

Pikto vėsulo nakties.

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

 

 

DAINELĖ

 

Šiandien kėliau, ei, ne vėlai —

Su diena;

Bėgte bėgau į miškelį

Tekina;

 

Prisiskyniau pilną skraistę

Riešutų:

E, ir jieji mergužėlei

Pravartu.

 

Einu atgal iš miškelio,

Kremtu juos;

Duosiu saują bernužėliui

Kai parjos;

 

Duosiu saują ir motutei:

Ji gera,

Ji nepyksta, manęs gaili,

Atvira.

 

Duosiu saują ir tėveliui:

Jisai man

Nupirks skarą, kai su grūdais

Trauks miestan.

 

Vai žinau, žinau, kaip myli

Jie mane!

Tai ir aš jų neužmiršiu,

Ne, oi ne!

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

 

 

***

 

Aš širdužę dainiaus turiu,

Šiaip ar taip kalbėsi:

Jei jinai kiek suliepsnoja,

Bėgu į šlamesį.

Į šlamesį pinavijų,

Į šlamesį miško,

Už kurio anądien saulė,

Taip širdingai tryško.

Aš varguolių dainininkas:

Pamatau berželį,

Tuojau giedu ir dainuoju

Jojo skurdžią dalį.

Jis seniau linksmai kukždėjo

Su marga pievuže —

Dabar verkia ir raudoja,

Susikrimtęs ūžia.

Aš dainelių sėjikėlis,

Tą kiekvienas žino:

Sudainuoju — visi lekia

Į daubas beržyno.

Jaunos mergos gėles renka,

Su bernais juokauja,

O berniukai į jas meiliai

Beria pilna sauja.

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

 

 

***

 

Aš išėjau į pievužę,

Kur daug gėlių buvo.

Margos gėlės tyliai verkė,

Ašarėlėms sruvo.

Ir jų ašaros tos gailios

Įstabiai žėrėjo;

Jose didis sielvartėlis

Spindėte spindėjo.

Žmonės vargšai, žmonės broliai!

Ar taip verkti moka, —

O jei juokiasi, tai skausmas

Lydi jųjų juoką.

Iš senovės jie dejuoja,

Iš senovės rauda,

Atsiminę tėvų skundą,

Savo didžią skaudą.

Kai atsimenu aš žmones —

Ir man liūdna tampa —

Kad galėčiau, tuojau lėkčiau

Į gimtinės kampą.

Tenai darže mergužėlės,

Tenai savo kaime

Apdainuočiau sunkų būvį,

Vargdienio nelaimę.

Gal ir man ramiai širdužė

Tada sutvaksėtų,

Gal ir vargšas savo dalį

Labiau pamylėtų;

Gal bent kiek nustotų skausmas

Širdį laužęs, pliekęs ...

Apdainuočiau — juk tai tokis

Dainininko siekis.

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

 

 

***

 

Ir senas ir jaunas, kaip aš dar žiūriu,

Dainuoja laimingai linksmai;

Tik vienas aš liūdnas ... Kodėl? Ar turiu

Bent teisės liūdėti nūnai?

 

Man liūdna... Krūtinė sustingus alsuoja

Nuo skausmo baisaus, nuo žaizdų,

Ir tvinsta kraujais ... Bet likimas kvatoja:

Jam žmogų draskyti saldu ...

 

Aš žiūriu įnirtęs pasaulin laimingan,

Ir erzina kančios mane;

Ir šalton bedugnėn, tamson nesvetingon

Įkritęs, juokiuos, kaip sapne ...

 

Bet juokas tas, drauge, už ledą šaltesnis;

Kaip pančiai nakties jis žiaurus,

Kaip veidas numirėlio ... Veidas baisesnis,

Tur būt, ir už veidą tą bus ...

 

Man liūdna... Krūtinė sustingus alsuoja

Nuo skausmo baisaus, nuo žaizdų,

Ir tvinsta kraujais ... Bet likimas kvatoja:

Jam žmogų draskyti saldu ...

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

 

 

KAITRA

 

Tyli kaitra ... Nė menkojo vėjelio.

Dangus taip skaisčiai žydras ir blaivas;

gamta lyg snaudžia; ant dulkėto kelio

nė jokio padarėlio; iškilęs

berželis glūdi paliai ji tiktai,

keleivio užmirštas, vai, jau senai!

 

Senukas kaimas tyli, it apmiręs,

it sužavėtas saulės spinduliu.

Ties juo ruimingai ąžuolas nusviręs,

sapnuose skęsta proseniu meiliu,

minėdamas tikros narsos laikus

ir žalią pagirį ir jo vaikus.

 

Vyšnaitės soduos glaudžia rūpestingai

šakas savąsias prie kriaušių senų

ir lapais nešlama ... tiktai gedulingai

verkšlena pakastų jaunų dienų:

žiauri kaitra jas pakasė piktai.

Nemeili ji, nemeilūs jos laikai!

 

Ir visur, visur iškilminga tyla

bučiuoja žemę, sėja spinduliai,

ir užmirštis myluoja tamsų šilą

ir snaudžia senas pilkalnis ramiai.

Kaitra jam atmena senus laikus,

kada karai dundėjo po miškus.

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

 

 

KALNELIS

 

I

 

Baluoja, mirguoja žaliasis kalnelis

pavasario saulės meiliajam sapne;

ties juo pralinksmėjęs čyrena paukštelis,

ir aidas giesmės jo žavėja mane.

Galingas tai aidas! Varguole krūtine,

ir kokia svajonė vaiskios praeities

jis tirpdo ir migdo banga sidabrine,

banga atgimimo, malonės, vilties.

 

II

 

Kalnelis apsūgęs varsuotais žolynais,

žaliuoju dirvonu, eglaičių šeima, —

ir žėri jo gėlės kvapniais margumynais

ir laisto jas rytą Pergrubė jauna;

ir debesis šėmė, kad eteru plaukia

iš tolimo krašto į kitą lengvai,

taipo pat sustoja ir dangų aptraukia,

gausiuoju lietučiu jį vilgo dažnai.

 

III

 

Ant kokių žaliųjų skarotų eglelių,

kad snaudžia pasaulis gamtos puikume,

sustoja pulkai plaštakėlių seselių

ir puošia kalnelį savąja tankme.

Ir jeigu iš tolo tada pažiūrėtum

į jas, tai lyg, rodos, aguonų žiedais

pražydo eglaitės sapne numylėtam ...

Taip gera, puiku vasarvydžio laikais!

 

 

IV

 

Kad debesys drumzdžiasi, vėsulas kyla

ir neša nuo vieškelių dulkių bangas,

atbunda kalnelis ir pradeda bylą,

išblaškęs sapnus ir svajones žvainias.

Jo žalias dirvonas ir vaiskiosios gėlės,

jo tankus kulynai verkšlena liūdnai;

jo jaunos eglaitės raudoja; pašėlęs

audros sūkurys jas naikina piktai.

 

V

 

Bet audra praūžia, ir šviečia saulelė;

ramumas ir laimė vėl skrieja laukais,

ir juokiasi, skamba senukė žemelė

ir džiaugias iš naujo savaisiais laukais;

ir linksma visur ... Atgimimo dainelė

vėl meiliai paplysta ties močia žeme

ir buria, ir žavi malonų kalnelį,

ir supa eglaitės gamtos puikume.

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.