Leonas Gudaitis. Uždusinti žodžiai: Sovietinė cenzūra pokario Lietuvoje
Antrosios sovietų okupacijos pradžioje Lietuvoje viešai veikė kelių pavidalų spaudos cenzūra: Glavlitas – Vyriausioji literatūros ir leidyklų reikalų valdyba (vėliau pervardyta Vyriausiąja valstybinių paslapčių spaudoje saugojimo valdyba), Obllitas (ar Oblitas) Kaune 1950–1953 metais ir Gorlitas (pirmieji skiemenys žymėjo sritį ir miestą rusų kalba) ten pat, Klaipėdos ir Šiaulių skyriai, slaptai – karo cenzūra, specialus tarnybinio pašto skyrius. Sovietinių respublikų Glavlitai buvo sąjunginio Glavlito padaliniai. Šios instancijos varžė kone visas viešojo kultūrinio gyvenimo sritis: kontroliavo spaudą, radijo laidas, teatro spektaklius, kino filmus, muziejų ir parodų ekspozicijas, tikrino naudojimąsi užsienio leidiniais, skaitė laiškus ir t. t.
Ne visi penktojo ir šeštojo dešimtmečių cenzoriai buvo baigę gimnazijas, bet jau turėjo partinius bilietus ir visišką kompartijos pasitikėjimą. Profesinis jų išsilavinimas apsiribojo keliomis slaptų informacijų brošiūromis. Cenzoriai menkai nutuokė apie tikrinamus leidinius ir autorius, bet nemokšiškumą dangstė arogancija.
Rugsėjo 2 d. Juozo Tumo-Vaižganto muziejuje viešės „Naujoji Romuva“
Rugsėjo 2 d., ketvirtadienį, 17 val. Juozo Tumo-Vaižganto muziejuje (Aleksoto g. 10–4, Kaunas) vyks kultūros gyvenimo žurnalo „Naujoji Romuva“ naujausio (2010/2) numerio pristatymas. Dalyvauja žurnalo vyr. redaktorius Andrius Konickis, Nepriklausomybės akto signatarai Romualdas Ozolas, Algirdas Patackas, poetai Benas Januševičius, Donaldas Kajokas, Rita Makselytė, Nerijus Cibulskas, Kamerinio teatro aktorė Kristina Kazakevičiūtė ir jaunoji skaitovė Morta Valiušytė.
Ryszardas Kapuścińskis (1932–2007), vienas žymiausių lenkų rašytojų, savo gausioje kūryboje (parašė per 20 knygų) siekė parodyti bene sudėtingiausio, XX a. itin būdingo, reiškinio – totalitarinių sistemų – egzistavimo ir irimo mechanizmą. Jo beletristinė dokumentinė proza dažniausiai skirta „karštiesiems“ pasaulio taškams – toms Artimųjų Rytų, Vidurinės Azijos, Pietų Amerikos, Afrikos šalims, kur audringai keičiasi santvarkos, verda įnirtingos kovos dėl valdžios, laisvės ir demokratijos, kur vienus režimus keičia kiti, nebūtinai pažangesni.
Perversmai, maištai, beprotiškame pertekliuje skendinti diktatorių kasdienybė ir nuengtos liaudies padėtis yra pagrindinis vaizdavimo objektas tokiuose garsiuose rašytojo veikaluose kaip „Kristus su automatu ant peties“ („Chrystus z karabinem na ramieniu“, 1975, lietuvių kalba 2009), „Futbolo karai“ („Wojna futbolowa“, 1978), „Imperatorius“ („Cesarz“, 1978), „Šachinšachas“ („Szachinszach“, 1982). Didelio populiarumo susilaukė sovietinių tautų būties analizė „Imperijoje“ („Imperium“, 1993) ir kitos R. Kapuścińskio knygos – „Verdantis pasaulis“ („Wrzenie świata“, 1988), „Lapidarijus“ („Lapidarium“, 4 tomai, 1990–2007).
Allenas Ginsbergas (1926–1997) – vienas garsiausių JAV poetų, bitnikas, aktyvus politikas, žmogaus teisių gynėjas, budistas ir vizionierius. Labiausiai išgarsėjo 1956 metais parašyta poema „Staugsmas“ („Howl“).
Mano liūdnasis aš
Frenkui O‘Harai
Kartais, kai mano akys parausta,
užlipu ant RCA dangoraižio stogo
ir žvelgiu į savo pasaulį, Manhataną –
namus, gatves, mano žygdarbių liudytojas,
mansardas, lovas, butus be karšto vandens
– ten, Penktojoje aveniu, apie kurią taip pat galvoju,
automobilių skruzdėlytės, geltoni taksi, vilnos
kuokštelio dydžio praeiviai –
tiltų panorama, saulėtekis virš Bruklino mechanikos,
saulė leidžiasi virš Naujojo Džersio, kuriame gimiau,
ir Patersono, kuriame žaidžiau su skruzdėlėmis, –
mano senos meilės 15-ojoje gatvėje,
mano didžiosios meilės Žemutiniame Rytų Istsaide,
mano kažkada nepakartojami meilės nuotykiai Bronkse, tolumoje –
Rugsėjo 7 d. LUNI diskusija su Ukrainos rašytoju Serhijumi Žadanu
Rugsėjo 7 d., antradienį, 17:00 val., leidykla „Kitos knygos“ ir Laisvasis universitetas (LUNI) rengia viešą videodiskusiją su Ukrainos rašytoju Serhijumi Žadanu, neseniai išleidusiu antrąją knygą lietuviškai – „Anarchy in the UKR“. Diskusijos tema – „Kontrkultūra XXI amžiuje“. Diskusijoje taip pat dalyvaus „Kitų knygų“ leidėjas G. Baranauskas ir knygos vertėjas V. Dekšnys. Renginys vyks „Kultflux“ platformoje, Neries krantinėje prie Mindaugo tilto Vilniuje.
Serhijus Žadanas (g. 1974) – Charkove gyvenantis ukrainiečių poetas, prozininkas, eseistas, vertėjas, literatūros renginių, roko koncertų, teatralizuotų performansų ir pilietinio nepaklusnumo akcijų organizatorius. 1996 m. baigė Charkovo nacionalinį pedagoginį universitetą, apsigynė disertaciją, dirbo dėstytoju filologijos katedroje. 2004 m. metė darbą universitete ir atsidėjo literatūrinei veiklai. Šiandien S. Žadanas dažnai vadinamas naujosios ukrainiečių literatūros lyderiu ir pačiu ryškiausiu jaunuoju rašytoju visoje posovietinėje erdvėje. 8 poezijos rinkinių ir 6 prozos knygų autorius, literatūros vertėjas iš anglų, baltarusių, rusų ir vokiečių kalbų, šiuolaikinių Vienos poetų antologijos „Rainerio ir Marijos vaikai“ sudarytojas. Rašo pjeses Ukrainos ir Vokietijos teatrams, groja Charkovo „ska“ grupėje „Šunys kosmose“.
S. Žižeko knyga „Sveiki atvykę į Tikrovės dykumą“ brėžia svarbiausias pasaulio vystymosi trajektorijas
Kairysis postmodernizmo filosofas Slavojus Žižekas (g. 1949 m. Liublianoje) laikomas vienu originaliausių ir populiariausių šių dienų mąstytojų. Paradoksalu, bet XX a. Vakarų sistemai sutriuškinus komunizmą, slovėnų komunistų sūnus tapo itin mėgiamas Vakarų intelektualų ir akademinio jaunimo sluoksniuose. Lyg koks popmuzikos dievaitis jis keliauja per intelektualų susibūrimo vietas ir visur surenka tūkstantines dėmesingų klausytojų minias. Aštrūs, kontraversiški, politiškai angažuoti S. Žižeko pasisakymai, užburiantys netikėtais minties posūkiais bei radikaliais teiginiais, tapo savotiška šiuolaikinės kairiosios minties klasika.
Vaiva Markevičiūtė-Rykštė gimė 1990-ųjų vasarą, augo Sintautuose – nedideliame miestelyje greta Šakių. Aštuonerius metus mokėsi Sintautų pagrindinėje mokykloje, 2009 m. baigė Šakių „Žiburio“ gimnaziją. buvo įstojusi į Klaipėdos universitetą. Šiuo metu laukia rudens ir planuoja studijuoti lietuvių filologiją Vilniaus universitete.
Šios novelės iš rengiamo spaudai rinkinio „Paliktainiai“. Jas vienija visa griaunanti, beribė meilė, nubloškianti žmones į jų Paliktainius – unikalią jauseną, kuri sukuria tarsi uždarą erdvę, kitą pasaulį aplink paliekantį, paliktą ir patį savo noru pasitraukusį į paliktųjų gretas.
Keturiolika Emilijos kelio stočių
Perbėgus gatvę, Emilija stabtelėjo. Pakėlė akis į viršų ir nužvelgė keturiolikos aukštų nebaigtą statyti pastatą. Tuščias ir apleistas jis stovėjo beveik dvidešimtmetį. Emilija nežinojo jo tikrosios istorijos, buvo girdėjusi tik gandus – čia turėjo būti viešbutis, tačiau jo statyti taip ir nebaigė, nes savininką pasodino kalėjiman už kažkokius nešvarius darbelius. Tačiau istorija jai ir nerūpėjo – pastatas buvo reikšmingas tik tuo, kad ne kartą matė jį vizijose.
Vidmantė Černiauskaitė. IŠVYKIMO LAIKAS. – Klaipėda: leidybos grupė „DRUKA“, 2010.
Jaunos klaipėdietės poetės Vidmantės Černiauskaitės „Išvykimo laikas“ – savito dizaino knyga, galinti pretenduoti į knygos meno konkursų pirmąsias vietas. Tik paimi į rankas šį Gyčio Skudžinsko kūrinį ir supranti, kad eilėraščių autorė gyvena prie jūros, knyga susijusi su kelione, nes norint skaityti, tenka atrišti švartavimo mazgą. Taigi jis atrištas, ir kartu su autore, redaktore bei dizaineriu leidžiamės į kelionę. Joje laukia minties virsmas kūnu, tamsios nakties – į poliarinę naktį, „čia“ kinta į „ten“.
V. Černiauskaitės „Išvykimo laiką“ pasiskolinau iš poetei artimo žmogaus. Dedikacijoje parašyta: „Dalinuosi mintimis“. Iš tiesų tikrovė kitokia: autorė pasidalijo jau daiktu – knyga. Pirmojoje knygos dalyje „Spaudžia batai“ gausu buities detalių, netikėtų daiktų, kurie, be abejo, yra Lietuvos realijos. Vaikystės atsiminimų nuotrupos lakoniškos, mažai sąvokų, dominuoja materialioji tikrovė, kurianti savitą, kiek liūdnoką nuotaiką. Jaučiamos pastangos laisvėti iš praeities „varžtų“, ruošiamasi kelionei, kuri turėtų padėti mintims virsti kūnu. Knygos pirmosios dalies daiktai yra priešiški kalbančiajai, kelia kančią. Eilėraščiuose anglų kalba daiktai jau artėja prie lyrinio subjekto kūno, kuriamos paralelės tarp gamtos ir pačios kalbančiosios. Iš distancijos subjektas jaukinasi gamtą, daiktus prie savo materialiojo būvio. Trečiojoje knygos dalyje pasiekiama tai, ko geista sumanius šią kelionę: minties virsmo kūnu, jo įsisąmoninimo. Žodis ima sutapti su materija, ir tai – autentiškumo pagrindas.
Marius Vyšniauskas gimė 1986 gruodžio 4 d. Kaune. 1994–2006 m. mokėsi Kauno „Aušros“ gimnazijoje. Lankė muzikos mokyklą. Šiuo metu – VDU ketvirto kurso istorijos studentas. Mėgsta skaityti knygas (ypač klasikinę amerikiečių, anglų, prancūzų, vokiečių ir rusų literatūrą), klausytis klasikinės muzikos, fotografuoti. Domisi XIX a. fotografija, Senovės Artimųjų Rytų bei Pietryčių Azijos istorija bei kultūra, Senojo Testamento pasakojimais, Vakarų Europos tapyba (ypač iki XIX a. pab.), filosofija ir psichologija. Ateity norėtų studijuoti egiptologiją.
Rašyti pradėjo 1999 m. Didžiausia svajonė – parašyti gerą istorinį, psichologinį, kultūrinį romaną.
Įsibėgėjus ketvirtajam praėjusio amžiaus ketvirčiui, atėjo Maskvos olimpiados metai. Žmonės jau gal ir pamiršo, kad tokie buvo, tačiau tuomet, regis, pasivaideno šviesus ir nuostabus „perestrojkės“ pavasaris.
Vienas gana patikimas sugėrovas, tai kas, kad rašytojas, pasakė Jonui Čiurliui, geros parduotuvės vedėjui:
– Panėšėji į Edgarą Alaną Po, tamstele, – ir, ištraukęs iš portfelio, parodė Jonui knygą anglų kalba, čia, Vilniuje, pirktą, nes tokiems kaip jis irgi atidarė „gerą“ parduotuvę. Juokas tiesiog.
Užėję kartą su rašytoju į tą parduotuvę, sužinojo gana įdomių dalykų. Mat knygų verslo žinovai buvo apsilankę tikrame užsienyje, toliau nei VDR.
Vytautas Račickas. Dešimt centų bandelei, arba Gyvo herojaus beieškant
Ko gero, esu mobiliausias autorius – mat negaliu pasakyti „ne“ net tuo atveju, kai į susitikimą su skaitytojais kviečia atokiausia kaimo mokyklėlė, biblioteka ar koks valdžios pamirštas kultūros centrelis prakiurusiu stogu. Štai vien balandį kur nors išvykti reikėjo net trylika kartų.
Renginių bibliotekoje ar mokykloje scenarijai įprasti – jauniesiems skaitytojams pasakoji, kaip atsiranda knygos, skaitai, po to iš salės pasipila klausimai, kuriuos jau žinai atmintinai: Ar sunku būti rašytoju? Kaip ilgai rašoma knyga? Kas įkvepia kūrybai? Ar vaikystėje buvau išdykęs? Kuri mano knyga storiausia? Ir t. t., ir pan. Pasitaiko ir nestandartinių: kada pirmą kartą pasibučiavote? Kiek kainuoja išleisti knygą? Ar pelninga rašytojo profesija?
Rugpjūčio 16 d., pirmadienį, Klaipėdos apskrities viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje (H. Manto g. 25) vyks improvizacijų vakaras „Ir tai praeis...“. Literatūros ir muzikos „Naktigonių 2010“ publikai aktorė Doloresa Kazragytė pristatys naujausią knygą „Ramybės nerimas“ (Vilnius: Tyto alba, 2010. ), muzikuos žinomas džiazo pianistas ir pedagogas Saulius Šiaučiulis.
„Ramybės nerimas“ – šeštoji aktorės autobiografinių esė knyga. Apie laukiančius Anapus ir esančius šalia, apie gyvenimą teatre ir teatrą gyvenime, apie Dievą, meilę, mirtį – be patoso, nemoralizuojant, su šviesia išmintimi, leidžiančia pro mažą kaimo trobos langelį pamatyti visą pasaulį.
Festivalyje „Purpurinis vakaras“ Lietuvos bardai dainuos savo ir V. Kernagio dainas
Rugpjūčio 27–28 dienomis Anykščiuose vyks Nacionalinis bardų festivalis „Purpurinis vakaras“, kurį rengia Viešoji įstaiga „Bardai LT“ kartu su Anykščių rajono savivaldybe.
Be pagrindinių festivalio koncertų, čia dvi dienas bus surengtas ne vienas originalus renginys, kurių pagrindiniu akcentu galima įvardinti, kaip žmogaus ir gamtos dvasinio ryšio šifruotę.
Pirmąją festivalio dieną, rugpjūčio 27-ją bioenergetikė Svetlana Smertjeva pasakos apie piligrimystę Jokūbo keliu. Vidurnaktį, po pirmojo festivalio koncerto, Anykščių koplyčioje aktoriai Gediminas Storpirštis ir Ligita Kootaitė parodys spektaklį „Kas šitą vėją pavadino likimu“, sukurtą pagal šiuolaikinių lietuvių poetų kūrybą. Norintys naktinėti Dainuvos slėnyje iki ryto galės mėgautis kinu po atviru dangumi, kuri dovanoja kino teatras „Pasaka“.
Ineta Žymančiūtė. Antano Šimkaus „Sezonas baigtas“ (2010)
Postmodernybės akistatoje ne retas literatūros mylėtojas jaučiasi sutrikęs, nes meno kūrėjai kasdien pateikia vis labiau pribloškiančių darbų. Tuomet, kai pradeda laisvėti ribos, įprasta, kad atsiranda gudruolių, kurie pasinaudoja tuo ir bando prastumti į meno mylėtojų akiratį tariamai genialų šedevrą, nes sistema laidžia susikurti šimtą vieną pateisinimą, kodėl tas darbas yra vertas dėmesio. Kartais kyla klausimas, ar autoriai patys žino, ką sukūrė. Tokiu būdu literatūros, ir apskritai meno, kultūra gali įstrigti aklavietėje, iš kurios išsikapstyti padėtų tik naujos sistemos kūrimas, tačiau argi tai nebūtų grįžimas į akmens amžių, į tą pradinį tašką, nuo kurio viskas prasidėjo? Tačiau šiandien apie tai, neteks daug galvoti, nes perspaustos literatūros horizontuose sušvito nauja žvaigždė – Antano Šimkaus poezijos knyga „Sezonas baigtas“, kuri iš esmės pataiso vertingumo ir postmodernumo santykius. Ši knyga kupina naujumo, netikėtumo, tačiau ne to, idėjinio, prie kurio esame pripratę, o to tikrojo, kuklaus ir neišdarkyto.
Larisa Lempertienė. Lietuvių ir žydų folkloro sąsajos
XIX a. pabaigoje prasidėjo kelis dešimtmečius Europoje tęsęsis susidomėjimas liaudies kūryba. Šio reiškinio ištakos iš dalies glūdi fin-de-siècle būdingoje egzotiškumo traukoje, o sykiu – „kultūros pabaigos“ jausenoje, verčiančioje atsigręžti į autentišką įvairių tautų meną ir tautosaką. Rusijos imperijoje panašioms demokratiškai nusiteikusių intelektualų ir meno žmonių nuotaikoms papildomai darė įtaką narodnikų ideologija: vykdydami sau užsibrėžtą tikslą šviesti valstiečius bei darbininkus ir bendraudami su jais, rusų inteligentai-narodnikai žavėjosi „liaudies dvasia“ ir, jų įsitikinimu, tos dvasios kupina tautine kūryba. Tačiau domėtasi ne tik rusų liaudies kultūra ir ne tik demokratiniuose sambūriuose: dailėtyrininkai, meno istorikai ir kritikai kreipdavo visuomenės dėmesį į įvairių Rusijos imperijos tautų materialinę kultūrą ir meninį paveldą. Taip, gana paradoksaliai, stiprių ksenofobinių tradicijų šalyje atsirado žavėjimosi „egzotiškais“ objektais, pavyzdžiui, sinagogomis, bei jų aprašymų (1).
Tautų, diskriminuotų carinėje imperijoje, inteligentijai ir visuomenininkams gilinimasis į savo tautos kultūrą buvo viena nacionalinio identiškumo formavimo ir stiprinimo priemonių. Galima pažymėti, kad lietuvių ir žydų liaudies kultūros paieškų keliai buvo savotiškai panašūs. Šios, prasidėjusios dar imperinėje Rusijoje, paieškos išsaugojo tam tikrą bendrumą ir nepriklausomoje Lietuvoje.
1. Įsibėgėjo XXI amžius – baigiasi pirmasis jo dešimtmetis. Sulaukėme Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečio. Ar pajutote naujojo laiko dvasią literatūroje, kultūroje, gyvenime? Kokios permainos nudžiugino, kurios kelia nerimą ar net baugina?
2. Ar gyvybinga ir paveiki dabartinė lietuvių literatūra? Gal, anot Marcelijaus Martinaičio, „sutramdyto rašytojo“ kūryba jau nepajėgi daryti įtakos visuomenei? Ko lauktumėte iš mūsų literatūros ateityje?
3. Laikas negailestingas kiekvienam žmogui – ne tik kūrėjui. Stebina naujos technologijos, nuolatiniai gyvenimo pokyčiai, globaliniai procesai. Kaip sekasi „kurti“ savigynos mechanizmą, kuris leidžia mums išbūti, išgyventi?
1. Nesu entuziastinga laiko tyrinėtoja, retai kada savo malonumui krapštausi istorijoje, todėl neturiu panoraminio, visa apglėbiančio žvilgsnio. Tik žinau, kad patirtis gali būti ir asinchroniška, o kultūra yra kintanti, ji niekada nestovi vietoje; jaučiu kone psichologinį skausmą, kai esu verčiama ją schematizuoti. Jūsų klausimai man atrodo beprasmiai: verčiau ko nors nerimtesnio paklauskit, apie neskaitymo malonumą ar nedvasingumo džiaugsmą. Kai tik pamatau spaudoje rašytojus atsakinėjant į tokius klausimus, niekad nebeskaitau, nes iš anksto aišku, ką ten rasiu. Dažniausiai būna kokie nors simuliatyvūs postringavimai, verkšlenimai ir dejavimai, bet jokių konstruktyvių pasiūlymų, šviežių idėjų. Vienintelis geras literatų interviu, kurį skaičiau pastaruoju metu – S. Parulskis atsakinėja į R. Stankevičiaus klausimus (http://www.balsas.lt/naujiena/374988/salis-kurioje-atsauktas-dievas). Geras, matyt, dėl to, jog atsakinėtojas neišsižada savo „aštrumo“, kuriuo užsirekomendavo ar ne prieš dešimt metų – imponuoja tas jo nesilankstymas prieš nieką. Man irgi nepatinka kultūros ministro pozicija – redukuoti mus ligi padarų, kuriems reikalingas vien maistas, vulgarizuoti Nacionalinių kultūros ir meno premijų iškilmes, steigti ir stiprinti menininkystės kaip antrarūšės ar trečiarūšės veiklos (jokiu būdu ne darbo ar pašaukimo) sampratą. Jeigu būčiau L. Varanavičienė, išleisčiau R. Vilkaičio kalbas J. Erlicko vardu ir pavarde. Dar pasinaudočiau tam reikalui Kultūros ministerijos parama ir po skandalo uždaryčiau leidyklą. Bet nesu, todėl bepigu taip kalbėti. Neskirstau žmonių į kairiuosius ir dešiniuosius, man neįdomūs jų ideologiniai ginčai. Nekenčiu politikos, piktybiškai ja nesidomiu: mano galva, pasauliui neįmanoma pritaikyti jokių schemų, todėl vengiu dalyvauti politinėse, religinėse, ideologinėse diskusijose. Kritikuoju vien tai, ką bent minimaliai išmanau. Stengiuosi nesiveržti į jokias teisuoliškas pozicijas, nemoralizuoti beveidės visuomenės, žiniasklaidos (gryniausia abstrakcija), politikų (dėl visko Lietuvoje kaltas Seimas); turėti orumo apsieiti ir be jų. Kaltės jausmą išgyvename visi – nes tingiai ir šiltai sau rašome, užuot kepę bandeles ir kasę griovius. Kaip tik šioje srityje, mano manymu, vertėtų dirbti – gal net kiekvienam asmeniškai samdytis specialistus, kad padėtų tą nevisavertiškumą likviduoti. Valstybinės problemos man įdomios tik tiek, kiek pati esu valstybė, o tokia dar netapau. Man jau trisdešimt ir tik dabar galiu pasakyti, jog turiu bendraminčių – anksčiau jaučiausi tokia viena, jog pati save buvau pasmerkus asocialumui. Švenčiu gyvenimą, kai galiu su jais kalbėtis, susilaukti jų dėmesio ir palaikymo, ar kritikos. Ir apskritai – dažniau rodykime dėmesį vieni kitiems, tada ir „kultūros dvasia“ susilauks pokyčio.
1. Įsibėgėjo XXI amžius – baigiasi pirmasis jo dešimtmetis. Sulaukėme Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečio. Ar pajutote naujojo laiko dvasią literatūroje, kultūroje, gyvenime? Kokios permainos nudžiugino, kurios kelia nerimą ar net baugina?
2. Ar gyvybinga ir paveiki dabartinė lietuvių literatūra? Gal, anot Marcelijaus Martinaičio, „sutramdyto rašytojo“ kūryba jau nepajėgi daryti įtakos visuomenei? Ko lauktumėte iš mūsų literatūros ateityje?
3. Laikas negailestingas kiekvienam žmogui – ne tik kūrėjui. Stebina naujos technologijos, nuolatiniai gyvenimo pokyčiai, globaliniai procesai. Kaip sekasi „kurti“ savigynos mechanizmą, kuris leidžia mums išbūti, išgyventi?
1. Druskininkuose, prie sanatorijos „Draugystė“, yra simpatiška Sauliaus Širvinsko skulptūra – keli lauko rieduliai, sujungti vamzdžiu. Žiūri, grožiesi, kraipai galvą, bandai susigaudyti, ką jauti, kas tave džiugina, kas tau kelia nerimą ar net baugina. Tik tada, kai perskaitai pavadinimą „Septyni“, pradedi tuos riedulius skaičiuoti. Teisingai – septyni.
1. Įsibėgėjo XXI amžius – baigiasi pirmasis jo dešimtmetis. Sulaukėme Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečio. Ar pajutote naujojo laiko dvasią literatūroje, kultūroje, gyvenime? Kokios permainos nudžiugino, kurios kelia nerimą ar net baugina?
2. Ar gyvybinga ir paveiki dabartinė lietuvių literatūra? Gal, anot Marcelijaus Martinaičio, „sutramdyto rašytojo“ kūryba jau nepajėgi daryti įtakos visuomenei? Ko lauktumėte iš mūsų literatūros ateityje?
3. Laikas negailestingas kiekvienam žmogui – ne tik kūrėjui. Stebina naujos technologijos, nuolatiniai gyvenimo pokyčiai, globaliniai procesai. Kaip sekasi „kurti“ savigynos mechanizmą, kuris leidžia mums išbūti, išgyventi?
1. Pasikeitimus, žinoma, pajutau, tik nežinau, ar jie kaip nors sietini su naujojo amžiaus atėjimu. Na, persirito amžius ir persirito – ir kas? W. Shakespeare’as teigė: „Žodžiai, žodžiai, žodžiai“, taip pat galima pasakyti: „Skaičiai, skaičiai, skaičiai.“ Kaip atsitiktinai kišenėje nusėdę centai.
Antanas Andrijauskas. Jurgos Ivanauskaitės klajonės Rytų pasaulio platybėse
Rašytojos studijų metai ir fenomeno ištakos
Šis tekstas skirtas Jurgos Ivanauskaitės asmenybės ir kūrybos fenomenui aptarti. Pagrindinis dėmesys sutelkiamas į Jurgos jaunystės metus, kūrybinių interesų sklaidą, orientalistines ir nomadologines jos gyvenimo bei kūrybos tendencijas, kovą už pavergtų tautų teises. Jos kūrybos populiarumo negalima paaiškinti vien tik masinį vartotoją hipnotizuojančiais rytietiškais klajonių knygų egzotizmais, užslėptų erotinių žmogaus gyvenimo pusių atskleidimu ir ezoterinių žinių srautu. Kad suvoktume magišką šios asmenybės ir kūrybos patrauklumą, reikia kalbėti ne tiek apie egzotiškus simbolius, bitnikų, feminizmo, postmodernistinio orientalizmo ar kitų pastaraisiais XX a. dešimtmečiais išsiskleidusių sąjūdžių apraiškas, bet ir apie amžinus žmogaus būties dalykus. Tuomet paaiškės, kad pro išorinių kaukių maskaradą ir per daugybę egzotiškų, keistai tarpusavyje derančių ekstravagantiškų detalių Jurgos kūryboje skleidžiasi egzistencinės išliekamosios vertės dalykai, ryškėja humanistinei postmodernizmo kultūros krypčiai būdinga universalių bendražmogiškų vertybių paieška.
Jonas (Lars Holger) Gardellis (g. 1963 m.) – garsus šiuolaikinis švedų rašytojas, dainininkas, komikas, dramaturgas. Būsimasis rašytojas augo psichologų šeimoje, priklausė baptistų bendruomenei. Religija nuo vaikystės formavo jo pažiūras. Paauglystėje skaudžiai išgyveno tėvų skyrybas, suartėjo su homoseksualais. Norėjo tapti aktoriumi, bet atsisakė tos minties, sužinojęs, kad yra penkišimtasis kandidatas bandomajam „Hamleto“ monologui. Kartu su draugais atidarė meno galeriją, pasiryžęs tapti menininku. Pradėjo rašyti noveles, eilėraščius. 1979 m. debiutavo poezijos rinkiniu. Yra parašęs apie dešimt romanų, kelias pjeses, kino scenarijų, pastatęs TV filmų. Jo kūryba apdovanota įvairiomis premijomis.
Tikėjimas – dažna J. Gardellio kūrybos tema. Biblija yra svarbiausias jo įkvėpimo šaltinis. 2003 m. pasirodžiusi jo esė knyga „Apie Dievą“ sukėlė įvairių diskusijų ir vertinimų. 2007 m., nepaisant kai kurių teologų protestų, rašytojui buvo suteiktas Lundo universiteto teologijos daktaro laipsnis.
Esė knyga „Apie Jėzų“ išėjo 2009 m. ir jau išversta į keliolika kalbų.
Kai kam saulėlydžio palydoms būtina jūra, kitiems – didelis laukas, dantytos miško viršūnės ir t. t. Mes tai darėme ant apleisto dangoraižio stogo. Susėdę ratu ant aptrupėjusių betono plokščių ir net nekalbėdami – stiprus vėjas neleido net prasižiot.
Saulės kamuolys artėjo prie stalininių namų ir greitai seno. Žilos nukarusios sruogos kaip inkarai tempė žemyn, kur kiek prarūgusį raudoną diską stiklinėmis išsidalijo, suspėję atsirast laiku ir vietoj. Ir mums neliko.
Bet neišnyko noras išsiveržti iš šios niekieno zonos ar bent priartėti prie krašto. Labiausiai paveikti vaikščiojo stogo briauna, balansuodami virš 22-jų aukštų kiaurymės. Ji naikino savisaugos inkstinktą ir tarsi artino prie saulės slegiamos laisvės.
Du iš mūsų pajuto šią laisvę, bet tik kelias sekundes – kol atsitrenkė į žemę.
Saulėtekis atkeliaudavo iš senų lūšnų kvartalo, kurį po dešimtmečio paskelbė urbanistiniu paminklu.
Poetas Julius Keleras: „Poezija turi pranašavimo dovaną“ (2010)
Kokie įspūdžiai pirmąkart apsilankius Sruogų namuose Kaune?
Jeigu turite omenyje bendrą genius loci, vietos dvasią, tai ji čia juntama itin stipriai. Vasaros įkarštis, žolės energetika, Žaliakalnio vidurys. Vieta, kurioje gyveno ir dirbo Balys Sruoga net ir vaizduotėje savaime yra ir privalo būti patraukli vien dėl įvairiopų literatūrinių ir kultūrinių asociacijų. O, kai apsilankai, netrunki pastebėti, jog Jūsų muziejus yra ypatingas: čia nepaprastai harmoningai dera sodas ir rašytojo namai, gamta ir kultūra, tai, kas prisimenama ir tai, kas verta prisiminimo.
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido Antano Baranausko „Anykščių šilelį“. Prieš 150 metų sukurtą poemą pristatė ir įbalsino Skirmantas Valentas.
Šiame „Gyvosios poezijos“ serijos leidinyje pristatomas ne įprastas bendrine kalba parašytas A. Baranausko poemos variantas, o tarminis (būtent rytų aukštaičių, anykštėnų tarme užrašytas) tekstas, kurį įskaitė Šiaulių universiteto profesorius Skirmantas Valentas.
...Noriu vesti, nusižudyti arba užsiprenumeruoti L‘illustration.
Beviltiškas poelgis, ar ne?..
A. Camus
Kartą vienas skaitytojas (jų, prisipažinsiu, turiu nedaug) manęs paklausė, koks įvykis, atsitikimas ar akimirkos įspūdis paliko liūdniausius prisiminimus mano gyvenime. Sutrikau. Paprastai tarp skaitytojų klubo narių yra nerašytas susitarimas – apie asmeninį gyvenimą nekalbėti!
Buvo rudens vakaras, anksti leidosi saulė, nušviesdama senamiesčio gatveles auksine šviesa, karčiai kvepėjo žemė, klojama nukritusių lapų, iš vyninės plaukė tylūs seno pianino garsai, kažkuriame balkone suskardeno saksofono trelės ir tuoj, tarsi susigėdusios, nutrūko, po dienos kamščių gatves gaubė lyg permatoma migla, smogo ir dulkių debesėliai. Tą vakarą leidykla, prieš metus išleidusi mano pirmąją knygutę, kavinėje surengė skaitytojų klubo narių susitikimą su vadinamaisiais jaunaisiais rašytojais. Jaučiausi keistokai, keli skaitytojai tiesiog maniakiškai klausinėjo to, ko mielai jų pačių būčiau paklaususi, gilinosi į kažkokias mistines, pagoniškas mano kūrybos šaknis, traukė iš mažo kaip delnas romaniūkščio neaiškius psichoanalizės ir tautosakos motyvus. Bandžiau diskusiją atsargiai pakreipti universalesnių literatūrinių barų link: aptarėme šiuolaikinius mūsų šalies rašytojus, vėliau netyčia nukrypome į rusų psichologinį realizmą, paskui – Tarkovskio filmų analizė, vėliau – įspūdžiai apie prancūzų impresionistų tapybą (mes buvome
susėdę apie staliukus, sustumtus į centrą, tad aplinkiniams atrodėme it studentų ir dėstytojų kompanija, gyvai aptarianti kolokviumo klausimus), o kai arbatos namai ėmė ruoštis darbo pabaigai, buvome jau viduramžių epochoje, žavėjomės Abeliaro ir Eloyzos meilės istorija. Skaitytojai čiauškėjo nesustodami, virė gyvas pokalbis, aš pasijutau taip gerai, tarytum bendraučiau su keliomis draugėmis filologėmis prie vyno taurės vidurvasarį. Tada – prieš atsisveikinant – ir buvo užduotas klausimas, į kurį atsakymo tuomet dar neturėjau.
Esu miško kirtėjo „družbanto“ Kiestos šuva, vardu Pilkis, Pilkio sūnus, kiemsargio ir veislinio terjero mišrūnas, graži auksinio plauko mano barzdelė – įtikinamas įrodymas, jog turiu ir mėlyno kraujo, tad ne su visais kaimo šunimis sutariu, gal būčiau netgi skriaudžiamas ir apkramtytas, bet iš terjero paveldėtos iltys tuos šunėkus pastato į vietą ir, gavę į kailį, jie skuodžia, net vieškelis dulka.
Kadangi mano ponas, girtuoklis Kiesta, nelaiko jokio gyvulio, tai, galima sakyti, gyvenu laisvas nuo bet kokių ūkio įsipareigojimų. Kiti šunys pasikeisdami kas dvi dienos gano kaimo bandą, o aš prižiūriu miško zuikius, kad klusniai muštų kelmo būgnelį ir susikibę šoktų kadrilį – palik juos vienus, tai kaipmat sulįs į moterų daržus kopūstauti. Esu laisvas, bet, prisipažinsiu, neturiu net padoresnės būdos, tas šiferio lapas, atremtas į baigiančio sugriūti tvarto rąstelius, tėra ubagiška prieglauda nuo lietaus, karštą vasaros dieną tame urve tvanku kaip pečiuj, o žiemą net ūsai apledėja, tad vasaromis glaudžiuos senos slyvos pavėsyje, o žiemą taikaus kuo dažniau įsmukti į kambarį.
