Tekstų naujienos
 Negaliu patikėt / mano princas / guli scenoje baltas / be proto / aš bijau vėl kad viskas / šitas kartas bus paskutinis / ir ateina nykštukai pikti / iš Nekrošiaus eskorto / ir kažkokią melodiją groja / dviem mažytėm armonikom
 Aš? Aš nerašau. Rašinėju. Savo nemalonumui. Tėvas jau kurį laiką stebi mane ir sako, kad kiekvienas gyvenime yra linkęs į priklausomybes. Tiesiog pasmerktas joms. SVAJONIŲ / sūkury / mano uždanga Romietiška novele pavadintas Austrijos rašytojo Josefo Winklerio kūrinys „Natura morta“, 2001 m. apdovanotas Alfredo Döblino premija, – tai konceptualus, intelektualus, sunkiasvoris, elegantiškas, rafinuotas ir ciniškas tekstas, reikalaujantis ypatingo susikaupimo ir atidos.  Abu nežinojom trijų dalykų: kur gimėm, kodėl gimėm ir kam. Pirmuosius du vėliau sužinosim, o to trečiojo – niekada. nedidelė mano tėvynė /
nedidelis mano namukas /
į antpirštį tilptų avytė /
aš pats nedidukas /
 Neseniai suvokiau, jog naivus mano tikėjimas, atsirėmęs į galingąjį Emanuelio Munjė (E. Mounier) personalizmo suvokimą, kad asmenybė yra patikimiausia pasaulio būtis, ir visas pasaulis – tiktai asmenybiškos būties apraiška, vis dėlto svyruoja Šį rudenį ant kelių radau net keturis mašinų partrenktus mangutus. Ir visi jie dryksojo skersai kelio. Ar čia atsitiktinumas, ar dėsnis? Einu senamiesčio gatve – /
gatve, kurios nebėra. /
Bet atrodo, lyg eičiau pro namus, /
kurie ramiai čia stovėjo /
per šimtmečius. /
 Pažemintas Tėtukas, nepraėjus ir savaitei po mano pagrobimo, vienašališkai užtvenkė pono Kuvaldos pinigų upę, skiriančią Panoramą ir Senukus Velku į kalną akmenį, kaip liepė, / geriu iš upės vandenį, – skanu, / slepiu nuo nepažįstamų palėpę, / kurioj beveik negyvas gyvenu.
 Prieinu prie lango ir žiūriu į atvirukinę žiemą: klevai Psichikos sveikatos centro parke tokie gražūs su ažūriniais peniuarais. Po jų nėriniais miega kenkėjų lėliukės, ir jų alsavimas panašus į mažyčius spalvotus molekulių sūkurius. Vengiau žiūrėti į veidrodžius, bet visada, kai pažvelgdavau į Diurerio reprodukciją, man dingodavosi, kad žiūriu į save. Ta būtybė graviūroje, įamžinta stebeilijanti į tuštumą, turi sparnus, bet nėra angelas; ši moteris yra melancholijos alegorija. mačiau tave žirgų lenktynėse, bet netrukdžiau. / norėčiau atnaujinti mūsų santykius. / tu tikrai išbūni visą naktį nesmigęs? / aš išgerčiau daugiau už tave.  Tiek makalo jis prisimakalavo tiek / rašalo iš medžiagų tirpių kad šaukė skroblai / verkė ir dejavo ant aleksoto gimtojo / krantų ne rankų darbo obeliskas kilo / už stulpą algirdo dukart aukščiau Nemanau, kad galėsiu rašyti kiekvieną dieną – tikriausiai šį sumanymą greitai išvis pamiršiu, bet… ne, sakai, aš dar nemiegu / tu skaityk skaityk aš klausausi / bet raidės jau tolsta viena nuo kitos / ir aš pati jau tolstu
 Mano Tėtukas vaikystę praleido gatvėje. Kaip savo memuaruose prisipažino, baisiame skurde. Dažnai badavo, niekada neturėjo nei triušio, nei dviračio, o apie laikrodį ar „LG“ telefoną galėjo tik pasvajoti. Duona... Mūsų tėvai ir seneliai duonelę šventa laikė – ant kiekvieno kepalo viršaus delno šonu kryžiaus ženklą įspausdavo. Ir prieš valgį, nors iš nuovargio kartais net rankų nebepakeldavo, netingėjo persižegnoti.
Tekstai
 Vaizdo įrašai iš Aido Marčėno kūrybos vakaro Rašytojų klube 2012-ųjų gruodžio 10 d. „ištrupėjusiose dievų taupyklės erdvėse Neringa Abrutytė skaito eilėraščius iš trijų savo poezijos rinkinių Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje Ričardas Šileika skaito savo ir bičiulių laiškus, ukmergiškio Romo Railos eilėraščius „Mint Vinetu“ knygyne 2012-ųjų lapkričio 23 d.  Vaizdo įrašai iš Nerijaus Cibulsko pirmosios knygos „Nutrinami“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012) pristatymo Rašytojų klube Vaizdo įrašai iš Gintaro Grajausko knygos „Istorijos apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį“ pristatymo Rašytojų klube Akimirkos iš poetės, vertėjos Tautvydos Marcinkevičiūtės kūrybos vakaro Rašytojų klube 2012-ųjų lapkričio 8 d. Rimvydas Stankevičius skaito eilėraščius „Mint Vinetu“ knygyne (Vilnius) 2012-ųjų spalio 19 dieną Grupė „AVaspo“ koncertuoja klube XI20 (Vilnius) per vakarėlį be-tono! Akimirkos iš Rimvydo Stankevičiaus poezijos vakaro „Mint Vinetu“ knygyne 2012-ųjų spalio 19 d. Arūnas Spraunius skaito eilėraščius Poetinio Druskininkų rudens 2012 renginiuose Jaunojo jotvingio premijos laureatė Indrė Valantinaitė skaito eilėraščius iš rinkinio „Pasakos apie meilę ir kitus žvėris“ Jotvingių premijos laureatas Rimvydas Stankevičius skaito eilėraščius „Poetinio Druskininkų rudens 2012“ festivalyje Karolis Klimas skaito novelę „Mi mujer desnuda“ Rašytojų klubo surengtuose jaunųjų prozininkų skaitymuose J. Tumasonytė skaito šiuo metu rašomo didesnės apimties prozos kūrinio, kol kas neturinčio jokio pavadinimo, ištrauką M. Nastaravičius skaito tekstus „„Jis galvojo, kad yra talentingas“ ir „buvimai, kurių tau niekada neištariau ir neištarsiu“ poezijos ir muzikos vakare, kuriame R. Stankevičius ir G. Bleizgys pristatė savo naujas knygas – kas buvo šis nuplikęs storas krienas? / – kažką tepliojo, pavardė – Maršienas... / suprantama, skolų nesugrąžino... Susitikimas su Tomu Venclova Lietuvos rašytojų sąjungos Baltojoje salėje 2012 rugsėjo 13 d. Alfredas Bumblauskas kalbina Tomą Venclovą 2012 rugsėjo 11 d. Venclovų namuose-muziejuje Tomas Venclova ir Alfredas Bumblauskas diskutuoja tema „LDK tradicija ir Czesławo Miłoszo Tėvynės ieškojimas“. Diskusija vyko Vilniaus knygų mugėje 2011 Poezijos pavasaris 2012: Eugenijaus Ališankos ir Sauliaus Petreikio poetinių-muzikinių skaitymų „Jeigu“ akimirkos.
Tekstai apie tekstus
 Negalima ignoruoti slemo išprovokuotos kai kurių poetų opozicijos – jie gūžiasi ir jaučiasi nepatogiai dėl ekpresyvios šio formos. Slemo poetai neignoruoja teksto. Jie galvoja apie teksto perteikimą, atlikimą. Ir jei yra teigiančių, kad tai – poetinis cirkas, tebūnie! Bet tegul tai būna prancūziškas cirkas, kuriame klouno profesija laikoma viena garbingiausių. Impresionistu Ramonas pasiliko ir kituose savo veikaluose, tapdamas šalia I. Šeiniaus, J. Savickio jų žymiausiuoju. Nuo anų jis skiriasi visų pirma gilesne psichologine įžvalga į veikėjų dvasios gelmę, idėjine plotme ir nepaprastais iš liaudies kalbos, kapsų tarmės, paimtais simboliniais posakiais, atveriančiais vaizduojamų žmonių psichiką. V. Ramonas rašo greit ir intensyviai, bet tik tada, kai jo įspūdžiai bei mintys yra iš anksto taip susikristalizavę, kad rašytojas pajunta vidinį reikalą jiems duoti dailią žodinę išraišką. Tai reiškia, kad V. Ramonas nesirikiuoja į gretas tų rašytojų, kurie turi tik gana miglotą vaizdą apie savo kūrinį, prieš jį rašydami. Vincas Ramonas apie dvidešimt penkeri metai dirba lietuvių beletristikoje. Jisai į spaudą išėjo anais laikais, kada pradėjo reikštis naujausioji karta po pirmojo karo. Sykiu su juo periodikoje žymėjos Juozas Grušas, J. Paukštelis, Salomėja Nėris ir dar eilė kitų. Amerikietiškosios (Laukinių Vakarų temomis) K. Almeno novelės pasižymi stipresne kompozicija, aštresniais konfliktais, tvirtesniais, pilnesniais charakteriais. Veik visos K. Almeno novelės yra stipriai intriguojančios, su natūraliai besivystančia įtampa, logiška, bet dažniausiai ir nesitikėta atomazga. K. Almeno pasirinkimas kurti populiariąją literatūrą yra sąmoningas ir motyvuotas, nes „būtent populiarioji kultūra yra elitinės kultūros pamatas, tiltas į aukštesniąją kultūrą“. Rašytojo akimis žiūrint, populiarioji literatūra nėra menkesnė už elitinę, tačiau yra kitas literatūros lygmuo, kurį pats autorius pavadina „populiariuoju antstatu“ Vytautas Steponas Janavičius mūsų literatūros istorijoje turėtų užimti vietą, manyčiau, ne mažiau reikšmingą kaip Antanas Škėma. Galbūt pastarąjį šiandien žinotume tiek, kiek ir Janavičių, jei ne skandalingasis romanas “Balta drobulė”. Janavičius – minties, Škėma – jausmo, abu – pasakotojai poetai (epinis elementas pinasi su lyriniu). Vienas – garsus, kitas – ne. Kodėl? Juk talentingi – abu?  Lietuvos žemių sujungejo Mindaugo mirtis traukia rašytojų dėmesį. Ją jau yra savo dramose vaizdavę lenkų J. Slovackis ir lietuvių V. Krėve. Ano Lietuvos karaliaus mirčiai savo naujausią romaną – „Mindaugo nužudymą” – paskyrė ir Juozas Kralikauskas. Jo ankstyvesne „Titnago ugnis” taip pat vaizdavo Mindaugo epochą.  Išėjo pas Aukščiausiąjį galbūt seniausias amžiumi Lietuvos rašytojas, didžiąją savo gyvenimo dalį praleidęs užjūriuose, keliasdešimties knygų autorius Juozas Kralikauskas. Per tą emigraciją jis nuolat ilgėjosi Lietuvos, ypač savo gimtosios tėviškės. Tokių lemiamų momentų mano gyvenime buvo ne taip mažai. Todėl aš ir parašiau visas tas savo knygas, sulaukiau 94 metų. Vyro amžiaus vidurkis Lietuvoje yra 66 metai, o aš, būdamas 94-erių, dar sapnuoju visokius romanus... Juozo Kralikausko laikas pradėjo tiksėti 1910 m. spalio 22 d. (senuoju stiliumi spalio 9 d.). Nemažai svarbių įvykių Juozo Kralikausko gyvenime susiję su Kaunu: tai jo tapsmas pedagogu, rašytoju, meilės reikalai. Nors J. Jankus atvyko į Lietuvą rudenį, dienos pasitaikė kaip reta gražios. Rašytoją iš Vilniaus lydėjo literatūros kritikas Jonas Linkevičius, su juo ir tarėmės dėl susitikimo Šiauliuose tą rugsėjo pabaigos rytą.  Po šuolio į dramatinę kūrybą, kurioj Jurgis Jankus pasireiškė paskiausia savo didele drama iš lietuvių rezistencijos, „Peilio ašmenimis” (1967 m.), štai su „Užkandžiu” jis grįžta į epą. Tai tas pats žanras, kuriuo buvusis mokytojas pradėjo kadaise savo rašytojišką pašaukimą.  Kalbėti apie naujausią Jurgio Jankaus romaną „Paklydusius paukščius” reiškia nors iš dalies atsakyti į klausimą, kiek literatūra gali atsišlieti žmogaus ir žemės ir kokiose ribose šitas atsišliejimas literatūriškai galimas. Ir ar yra toks žmogaus ir žemės plotas, kuris moraliai privalo pasilikti literatūros rankų nepaliestas, vadinasi, visais atvejais paliktinas anapus literatūros? Šiais metais minimos jo šimtosios gimimo metinės neišsklaidė šio autoriaus įvaizdžio – jis neatsidūrė „įžymiųjų šešėlyje“. Apsiribota paroda Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje ir keliais smulkiais renginukais. J. Jankaus mirtis, skirtingai nei kitais panašiais atvejais, netapo rašytojo išgarsėjimo priežastimi.  Jau Lietuvoje atsiskleidė J.Jankaus prozininko talentas. Periodikoje spausdinti kūrinėliai vaikams, mėginta plunksna dramos žanre: Lietuvoje parašyta drama, kuri vėliau buvo statoma išeivijoje. Rašytoją išgarsino du romanai – „Egzaminai” ir „Be krantų” (abu išleisti 1938 m.), patraukliai pasakojantys apie mokytojų gyvenimą provincijoje. rgio Jankaus – plataus diapazono epiko, vieno iš tų, kurie vadinami epochiniais rašytojais, – kūrybos palikimas dar laukia rimtų studijų, svarių vertinimo žodžių. Bet šalia jų tebūnie ir subjektyvesnis atminimo ŽODELIS. Jaučiu, kad pats J. Jankus būtų pasakęs šitaip: žodelis...  Straipsnyje detalesniam vertinimui pasirinkti trijų žinomų egzodo rašytojų kūriniai. V. Alanto „Pragaro pošvaistės“ ir V. Ramono „Dulkės raudonam saulėleidy“ – tai romanai, priklausantys tradicinei lietuvių prozai; juose rezistencijos problematika sprendžiama schematiškai, veikėjai vienpusiški, susaistyti kategoriškai vienpusiškomis ideologinėmis nuostatomis.  Balandžio 4 dieną, Verbų sekmadienio vakarą, Niujorke nustojo plakusi dramaturgo, prozininko, literatūros kritiko Algirdo Landsbergio širdis. Žinia iš už Atlanto perėjo per kūną lyg šiurpulingas šiaurės vėjas. Dar prieš dvi savaites rašytojas žvaliu balsu telefonu dalijosi kūrybiniais sumanymais. Algirdas Landsbergis reiškiasi poezijoj, dramoj ir beletristikoj. Paskutiniu laiku daugiausia jį matėme grožinėje prozoje. Apie tai mums liudija ir jo romanas „Kelionė”, laimėjęs „Draugo” premiją. Su šiuo veikalu autorius į mūsų literatūrą žengia rimtai ir su savitu pasauliu bei žodžiu.
Versti tekstai
Romietiška novele pavadintas Austrijos rašytojo Josefo Winklerio kūrinys „Natura morta“, 2001 m. apdovanotas Alfredo Döblino premija, – tai konceptualus, intelektualus, sunkiasvoris, elegantiškas, rafinuotas ir ciniškas tekstas, reikalaujantis ypatingo susikaupimo ir atidos.  Kitą dieną niekas nemirė. Šis faktas, prieštaraujantis gyvenimo dėsniams, sukėlė protuose didžiulę sumaištį, tokiomis aplinkybėmis visiškai pateisinamą, mums pakanka prisiminti, kad keturiasdešimtyje visuotinės istorijos tomų neužfiksuota nė vieno panašaus atvejo. Debiutinis jos romanas „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“ („Oranges Are Not The Only Fruit“, 1985) sukėlė aštrias diskusijas, tačiau galiausiai buvo palankiai sutiktas kritikų bei skaitytojų ir pelnė Vaitbredo premiją.  „Mus supantis pasaulis daug kam atrodo baisus ir nežmoniškas, tačiau mes galime jį pakeisti ir ištaisyti“, – valiūkiškai mirktelėjo akį žymusis Galisijos magiškojo realizmo dainius Manuelis Rivas ir ėmėsi rašyti knygą, kurioje meilė stebuklingai nugali ne tik karą, bet ir pačią mirtį. Šiandien „Dailidės pieštukas“ laikomas viena gražiausių mistiškos meilės istorijų visoje XX a. literatūroje.  Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai buvo parašyti 1983-ųjų žiemą ir 1984-ųjų pavasarį. Man buvo dvidešimt ketveri. Tuo metu dalinausi du kambarius ir sėdimąją vonią su aktore Vike Likoriš. Garsusis antiutopijų „Gyvulių ūkis“ ir „1984“ autorius, 1936 m. uždirbdavęs vos po 2 svarus per savaitę ir nuolat badaudavęs, sumanė parašyti knygą apie panašų į save jaunuolį, sąmoningai atsisakiusį pinigų, socialinio statuso ir viso to „normalaus gyvenimo“, kurį simbolizuoja kambarinės gėlės aspidistros vazonėlis jaukiame bute. Lenkų prozos meistro Jerzy Pilcho apsakymų romanas „Mano pirmoji savižudybė“ (Moje pierwsze samobójstwo, 2006) kritikų laikomas brandžiausiu jo kūriniu, o pats autorius dažnai lyginamas su tokiais Vidurio Europos literatūros milžinais kaip Witoldas Gombrowiczius, Milanas Kundera ir Bohumilas Hrabalas. Sekso, poezijos ir revoliucijos kupinas nuotykių romanas „Pašėlę detektyvai“ („Los Detectives Salvajes”, 1998) Čilės rašytojui Robertui Bolaño nutiesė kelią į literatūrinę šlovę ir padarė jį, ko gero, madingiausiu Lotynų Amerikos autoriumi Vakarų Europoje.  „Arklienos kumpis“– autobiografinis Charleso Bukowskio romanas, kritikų laikomas vienu brandžiausių šio autoriaus kūrinių. Šiurkšti, kieta, nepagražinta vaikystė ir paauglystė ekonominės depresijos apimtoje Amerikoje perteikta „didžiajam Bukui“ būdingu nuoširdžiu ir ironišku stiliumi. Prieš beveik pusšimtį metų išleistas „Portnojaus skundas“ taip ir liko pats skandalingiausias Ph. Rotho romanas. Autorius buvo kaltinamas ne tik seksualiniu ištvirkimu, bet ir prieš savo tautą nukreiptu patologiniu antisemitizmu. Antrasis kultinio amerikiečių poeto ir rašytojo Charleso Bukowskio eilėraščių rinkinys lietuvių kalba, skirtas keistam žmogiškųjų santykių fenomenui, vadinamam meile. Andrej Chadanovič: „Jis tikėjo Senelį Šaltį, ji tikėjo pagrobus Europą, / Jo tėvai komunizmą, jos tėvai horoskopą. / Jis vasario Vandenis, ji – rugsėjo Svarstyklės, / jos tėveliai iškart panorėjo su juo susitikti.“ Andrej Chadanovič: „Nekomposteruokit talonų, jei turit nuolatinius... / Angelams senyviems užleiskit vietas, antraip jie užleis jus...“ Baltarusių poetas Andrejus Chadanovičius skaito eilėraštį „Kai įsismarkaus“; iš baltarusių kalbos vertė Vladas Braziūnas kviečia mane scenon paskaityti neplanuoto eilėraščio / taikantis prie dainos, kurios negrojau — tai mane pribaigs! / Jė, bet tekstą pribaigiu, tikras bibopas, jė!
 Brazilų poetas Narlanas Martosas Teixeira skaito eilėraštį „Elegia ao novo mundo“ per Poetinio Druskininkų rudens 2012 almanacho pristatymą „Mint Vinetu“ knygyne Vaizdo įrašai iš Poezijos pavasario 2012 svečių P. Lenzo ir D. Lazutkino vakaro „Bix“ kavinėje Vaizdo įrašai iš Poezijos pavasario 2012 svečių P. Lenzo ir D. Lazutkino vakaro „Bix“ kavinėje Baltarusių poetas A. Chadanovičius skaito eilėraštį „Baltarusių vaikinai“. Iš baltarusių kalbos vertė ir vertimą skaito Vladas Braziūnas
Žurnalas "Metai"Negaliu patikėt / mano princas / guli scenoje baltas / be proto / aš bijau vėl kad viskas / šitas kartas bus paskutinis / ir ateina nykštukai pikti / iš Nekrošiaus eskorto / ir kažkokią melodiją groja / dviem mažytėm armonikom
Aš? Aš nerašau. Rašinėju. Savo nemalonumui. Tėvas jau kurį laiką stebi mane ir sako, kad kiekvienas gyvenime yra linkęs į priklausomybes. Tiesiog pasmerktas joms. SVAJONIŲ / sūkury / mano uždanga Abu nežinojom trijų dalykų: kur gimėm, kodėl gimėm ir kam. Pirmuosius du vėliau sužinosim, o to trečiojo – niekada. nedidelė mano tėvynė /
nedidelis mano namukas /
į antpirštį tilptų avytė /
aš pats nedidukas /
Neseniai suvokiau, jog naivus mano tikėjimas, atsirėmęs į galingąjį Emanuelio Munjė (E. Mounier) personalizmo suvokimą, kad asmenybė yra patikimiausia pasaulio būtis, ir visas pasaulis – tiktai asmenybiškos būties apraiška, vis dėlto svyruoja Šį rudenį ant kelių radau net keturis mašinų partrenktus mangutus. Ir visi jie dryksojo skersai kelio. Ar čia atsitiktinumas, ar dėsnis? Einu senamiesčio gatve – /
gatve, kurios nebėra. /
Bet atrodo, lyg eičiau pro namus, /
kurie ramiai čia stovėjo /
per šimtmečius. /
Pažemintas Tėtukas, nepraėjus ir savaitei po mano pagrobimo, vienašališkai užtvenkė pono Kuvaldos pinigų upę, skiriančią Panoramą ir Senukus Velku į kalną akmenį, kaip liepė, / geriu iš upės vandenį, – skanu, / slepiu nuo nepažįstamų palėpę, / kurioj beveik negyvas gyvenu.
Prieinu prie lango ir žiūriu į atvirukinę žiemą: klevai Psichikos sveikatos centro parke tokie gražūs su ažūriniais peniuarais. Po jų nėriniais miega kenkėjų lėliukės, ir jų alsavimas panašus į mažyčius spalvotus molekulių sūkurius. „Metų“ 2013 Nr.2 žurnalo turinys Vengiau žiūrėti į veidrodžius, bet visada, kai pažvelgdavau į Diurerio reprodukciją, man dingodavosi, kad žiūriu į save. Ta būtybė graviūroje, įamžinta stebeilijanti į tuštumą, turi sparnus, bet nėra angelas; ši moteris yra melancholijos alegorija. mačiau tave žirgų lenktynėse, bet netrukdžiau. / norėčiau atnaujinti mūsų santykius. / tu tikrai išbūni visą naktį nesmigęs? / aš išgerčiau daugiau už tave. Tiek makalo jis prisimakalavo tiek / rašalo iš medžiagų tirpių kad šaukė skroblai / verkė ir dejavo ant aleksoto gimtojo / krantų ne rankų darbo obeliskas kilo / už stulpą algirdo dukart aukščiau Nemanau, kad galėsiu rašyti kiekvieną dieną – tikriausiai šį sumanymą greitai išvis pamiršiu, bet… ne, sakai, aš dar nemiegu / tu skaityk skaityk aš klausausi / bet raidės jau tolsta viena nuo kitos / ir aš pati jau tolstu
Mano Tėtukas vaikystę praleido gatvėje. Kaip savo memuaruose prisipažino, baisiame skurde. Dažnai badavo, niekada neturėjo nei triušio, nei dviračio, o apie laikrodį ar „LG“ telefoną galėjo tik pasvajoti.
|
