Tekstų naujienos
 Ukmergės stotyje. Laiba mergina su stiebakoju dėmėtu šunimi. Retas lietus su saule. Žmogus, labai panašus į Sigitą Gedą, perka pusę bilieto iki Jakutiškių. Mudviejų su Algirdu bičiulystė buvo keista ir įdomi nuo pat pradžių... ... viliuosi, kad mes niekada nesugebėsime palikti šitos planetos, nes, jeigu kada nors ir pasklisime po visatą, nepanašu, kad ten elgsimės kitaip, nei elgiamės čionai. Nieko nieko nesimato, /
tiktai mano tėvas basas, / koks čia laikas, / kas čia daros, / kurgi batai, / kurgi natos, / kurgi aš patsai esu...
 Grušas nebuvo veiksmo žmogus, bent jau tas šešias dešimtis perkopęs rašytojas, kurį man teko pažinti „Pasiguglinkit“ internete ir pamatysite, kokį plotą ten užima esė, o nepatingėję paskaityti atsakykite sau, ką iš perskaitytų rašinių galima skirti prie ketvirtosios literatūros rūšies ir kas vis dėlto paliktina laisvų rašinėjimų sričiai. Sargas išbėga į kiemą, / baisiai mosuodamas rankomis, / neria akacijos krūman – / žvirblį reikia pagaut. Nesu tradicinis saugotojas – stengiuosi, kad ši vieta nebūtų vertinama kaip muziejus, bet kaip veikiąs butas-archyvas. Čia beveik visa liko taip, kaip buvo Nobelio premijos laureatui gyvenant... Visa, kas belaukia, / Tai kelios mirtys (tarp jų ir mano). / Dar lieka sužinoti / Jų eiliškumą ir būdą. strėlė jam pataikė į vietą / kurios Pokahonta nebuvo dar mačiusi / ir sušuko jai brolis / paskutinius gyvybės syvus išliedamas: // ATTAS, POKAHONTA – ATPAŽINK SAVO PRIEŠĄ! Žmogus, iš kurio atimta galimybė pasinaudoti tam tikra priemone užsibrėžtam tikslui pasiekti, panašus į luošį, pavyzdžiui, į vienarankį, kuris savo nesėkmes aiškina rankos neturėjimu: jei nebūčiau berankis, tikrai būčiau pasivijęs zuikį. akmenį plaukti ežere mokau / jisai spyriojasi nepasiduoda / į dugną grimzta / grimzta į dugną / veltui o veltui / koserę plėšau / kad susiimtų Liūdnas pasakas verpia Sigutė / ant kiekvieno stalelio / garuoja duonelė / mažose taurelėse / baltuoja pienelis // o mergaitės ir berniukai / pasikeičia obuoliukais Ką autorius galvoja apie savo romaną? / „Aš parašiau apie tai šitaip ir neįsivaizduoju, kaip būčiau galėjęs apie tai parašyti kaip nors kitaip.“ (T. Viljamsas)
 Jūratė Sprindytė „Metų“ žurnale pristato neskelbtą Ričardo Gavelio romaną „Concerto grosso“ Rūkas leidžiasi į Temzę / Ir nuskęsta vandeny. / Tu pasineri į tamsą, / Kurvą Lietuvą meni / Ir atrodo, kad tuoj vemsi, / Bet su angle gyveni. R. Tamošaitis skaito du eiliuotus kūrinius „Senelis“ ir „Apie zombį“, kuriuos 1987-aisiais parašė, įkvėptas lietuvių poezijos klasikos Aš saugojau, saugojau avilius, / Šermukšninė mano rykštelė / Pabaido tik vištą ar katiną, / Bet nenubaido mirties. Vytas Dekšnys skaito lenkų rašytojo Konstaty Idefonso Gałczyńskio feljetonų ciklą „Laiškai su našlaite“ Bet patikėti, kad Varenikovas – Dievo sūnus, Varenikova negalėjo.
Tekstai
Ukmergės stotyje. Laiba mergina su stiebakoju dėmėtu šunimi. Retas lietus su saule. Žmogus, labai panašus į Sigitą Gedą, perka pusę bilieto iki Jakutiškių. Nieko nieko nesimato, /
tiktai mano tėvas basas, / koks čia laikas, / kas čia daros, / kurgi batai, / kurgi natos, / kurgi aš patsai esu...
Sargas išbėga į kiemą, / baisiai mosuodamas rankomis, / neria akacijos krūman – / žvirblį reikia pagaut. strėlė jam pataikė į vietą / kurios Pokahonta nebuvo dar mačiusi / ir sušuko jai brolis / paskutinius gyvybės syvus išliedamas: // ATTAS, POKAHONTA – ATPAŽINK SAVO PRIEŠĄ! Liūdnas pasakas verpia Sigutė / ant kiekvieno stalelio / garuoja duonelė / mažose taurelėse / baltuoja pienelis // o mergaitės ir berniukai / pasikeičia obuoliukais Rūkas leidžiasi į Temzę / Ir nuskęsta vandeny. / Tu pasineri į tamsą, / Kurvą Lietuvą meni / Ir atrodo, kad tuoj vemsi, / Bet su angle gyveni. R. Tamošaitis skaito du eiliuotus kūrinius „Senelis“ ir „Apie zombį“, kuriuos 1987-aisiais parašė, įkvėptas lietuvių poezijos klasikos Vytas Dekšnys skaito lenkų rašytojo Konstaty Idefonso Gałczyńskio feljetonų ciklą „Laiškai su našlaite“  Ričardas Šileika skaito atvirlaiškius Rašytojų klube 2011 lapkričio 30 d. uėjęs dvidešimt penkerius metus jaunasis Jurgis Bretkūnas, kaip kad buvo pažadėjęs savo amžiną atilsį tėvui, nuėjo pas žolininką Virgilijų Kadatą. Kadata tada jau nebegyveno Vievėrių miestelyje, bet buvo nusikraustęs į Raudonės girios pakraštį pas anglininką Šūsnį.  Nuo tada velnią galėdavai rasti benamių prieglaudoj, be darbo slankiojantį kieme ir draugaujantį tik su ne per geriausią vardą turinčiais valkatomis, draugija, žinoma, buvo nekokia ir netrukus Juoduodegį nuvedė blogais keliais. Ant ištuštėjusio šaligatvio tik kartas nuo karto nukrisdavo šlamantis lapas nuo užmigusio kaštono, o po to vėl tylu tylu būdavo gatvėje. Daktaras Kripštukas skaitė pasakas iki pat vidurnakčio, kol rotušės bokšto laikrodis ėmė mušti dvyliktą valandą. Mano planai susivienyti su Atėnais ir nukariauti Minoją žlugo. Egėjas viską užmiršo. Jo miestas išaugo, manasai - sunyko. Sąjunga jam nebeįdomi. Bet, nežiūrint į tai, galbūt jis lygiai taip nelaimingas kaip ir aš. Galbūt jis neužmiršo manęs, galbūt savo vaikus iš pagiežos nužudžiusi Medėja laiko jį savo burtų kalėjime.  Tamsiam ir tyliam kambary, kurio šaltos sienos buvo apdengtos mėlynu aksomu ir išsiuvinėtos auksinėm žvaigždėm, vieną naktį sėdėjo keistas ir mįslingas burtininkas, toksai senas, kad jo nė vardo niekas nežinojo. N Belgijoje gyvenančio lietuvių rašytojo naujoje knygoje spausdinamas romanas „Švento Petro šunynas” (Čikagoje išleistas 1984 m.) ir keturios „itališkos novelės”. Novelių herojai – daugiausia italai, paprasti dori žmonės, kurie grumiasi su atšiauriu gyvenimu ne tik emigracijoje, bet ir savo tėvynėje, ieškodami kelio į laimę. Talentingo novelisto, literatūros tyrinėtojo, vertėjo A. Vaičiulaičio (g. 1906; nuo 1940 m. gyvena JAV) knyga sudaryta iš prozos rinkinių, išleistų 1932–1986 m. Spausdinamas ir romano „Valentina” trečias pataisytas leidimas (1 – 1936, II – 1951). Rašytojo kūrybai būdingas psichologizmas, grožio, dvasinių vertybių poetizavimas, giedra harmonija, grakštus stilius. Niekad nespėju / Papasakot // Kaip liūdnai / Mes visi baigsim // Kaip linksmai / Po to švęsim Šios knygos autorius ALGIRDAS LANDSBERGIS (g. 1924 m. Kybartuose) – prozininkas, dramaturgas, eseistas ir kritikas. 1941–1943 m. VDU studijavo lituanistiką. Po karo studijas tęsė Mainco (Mainz) un-te anglistikos ir romanistikos srityse. Romano „Naktis ant morų” (1948) novelės – sužeistų likimų istorijos, kurias vieną naktį pabėgėlių stovykloje papasakoja lemties suvesti bolševikų ir vokiečių okupaciją pergyvenę žmonės.
Tekstai apie tekstus
 Impresionistu Ramonas pasiliko ir kituose savo veikaluose, tapdamas šalia I. Šeiniaus, J. Savickio jų žymiausiuoju. Nuo anų jis skiriasi visų pirma gilesne psichologine įžvalga į veikėjų dvasios gelmę, idėjine plotme ir nepaprastais iš liaudies kalbos, kapsų tarmės, paimtais simboliniais posakiais, atveriančiais vaizduojamų žmonių psichiką. V. Ramonas rašo greit ir intensyviai, bet tik tada, kai jo įspūdžiai bei mintys yra iš anksto taip susikristalizavę, kad rašytojas pajunta vidinį reikalą jiems duoti dailią žodinę išraišką. Tai reiškia, kad V. Ramonas nesirikiuoja į gretas tų rašytojų, kurie turi tik gana miglotą vaizdą apie savo kūrinį, prieš jį rašydami. Vincas Ramonas apie dvidešimt penkeri metai dirba lietuvių beletristikoje. Jisai į spaudą išėjo anais laikais, kada pradėjo reikštis naujausioji karta po pirmojo karo. Sykiu su juo periodikoje žymėjos Juozas Grušas, J. Paukštelis, Salomėja Nėris ir dar eilė kitų. Amerikietiškosios (Laukinių Vakarų temomis) K. Almeno novelės pasižymi stipresne kompozicija, aštresniais konfliktais, tvirtesniais, pilnesniais charakteriais. Veik visos K. Almeno novelės yra stipriai intriguojančios, su natūraliai besivystančia įtampa, logiška, bet dažniausiai ir nesitikėta atomazga. K. Almeno pasirinkimas kurti populiariąją literatūrą yra sąmoningas ir motyvuotas, nes „būtent populiarioji kultūra yra elitinės kultūros pamatas, tiltas į aukštesniąją kultūrą“. Rašytojo akimis žiūrint, populiarioji literatūra nėra menkesnė už elitinę, tačiau yra kitas literatūros lygmuo, kurį pats autorius pavadina „populiariuoju antstatu“ Vytautas Steponas Janavičius mūsų literatūros istorijoje turėtų užimti vietą, manyčiau, ne mažiau reikšmingą kaip Antanas Škėma. Galbūt pastarąjį šiandien žinotume tiek, kiek ir Janavičių, jei ne skandalingasis romanas “Balta drobulė”. Janavičius – minties, Škėma – jausmo, abu – pasakotojai poetai (epinis elementas pinasi su lyriniu). Vienas – garsus, kitas – ne. Kodėl? Juk talentingi – abu?  Lietuvos žemių sujungejo Mindaugo mirtis traukia rašytojų dėmesį. Ją jau yra savo dramose vaizdavę lenkų J. Slovackis ir lietuvių V. Krėve. Ano Lietuvos karaliaus mirčiai savo naujausią romaną – „Mindaugo nužudymą” – paskyrė ir Juozas Kralikauskas. Jo ankstyvesne „Titnago ugnis” taip pat vaizdavo Mindaugo epochą.  Išėjo pas Aukščiausiąjį galbūt seniausias amžiumi Lietuvos rašytojas, didžiąją savo gyvenimo dalį praleidęs užjūriuose, keliasdešimties knygų autorius Juozas Kralikauskas. Per tą emigraciją jis nuolat ilgėjosi Lietuvos, ypač savo gimtosios tėviškės. Tokių lemiamų momentų mano gyvenime buvo ne taip mažai. Todėl aš ir parašiau visas tas savo knygas, sulaukiau 94 metų. Vyro amžiaus vidurkis Lietuvoje yra 66 metai, o aš, būdamas 94-erių, dar sapnuoju visokius romanus... Juozo Kralikausko laikas pradėjo tiksėti 1910 m. spalio 22 d. (senuoju stiliumi spalio 9 d.). Nemažai svarbių įvykių Juozo Kralikausko gyvenime susiję su Kaunu: tai jo tapsmas pedagogu, rašytoju, meilės reikalai. Nors J. Jankus atvyko į Lietuvą rudenį, dienos pasitaikė kaip reta gražios. Rašytoją iš Vilniaus lydėjo literatūros kritikas Jonas Linkevičius, su juo ir tarėmės dėl susitikimo Šiauliuose tą rugsėjo pabaigos rytą.  Po šuolio į dramatinę kūrybą, kurioj Jurgis Jankus pasireiškė paskiausia savo didele drama iš lietuvių rezistencijos, „Peilio ašmenimis” (1967 m.), štai su „Užkandžiu” jis grįžta į epą. Tai tas pats žanras, kuriuo buvusis mokytojas pradėjo kadaise savo rašytojišką pašaukimą.  Kalbėti apie naujausią Jurgio Jankaus romaną „Paklydusius paukščius” reiškia nors iš dalies atsakyti į klausimą, kiek literatūra gali atsišlieti žmogaus ir žemės ir kokiose ribose šitas atsišliejimas literatūriškai galimas. Ir ar yra toks žmogaus ir žemės plotas, kuris moraliai privalo pasilikti literatūros rankų nepaliestas, vadinasi, visais atvejais paliktinas anapus literatūros? Šiais metais minimos jo šimtosios gimimo metinės neišsklaidė šio autoriaus įvaizdžio – jis neatsidūrė „įžymiųjų šešėlyje“. Apsiribota paroda Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje ir keliais smulkiais renginukais. J. Jankaus mirtis, skirtingai nei kitais panašiais atvejais, netapo rašytojo išgarsėjimo priežastimi.  Jau Lietuvoje atsiskleidė J.Jankaus prozininko talentas. Periodikoje spausdinti kūrinėliai vaikams, mėginta plunksna dramos žanre: Lietuvoje parašyta drama, kuri vėliau buvo statoma išeivijoje. Rašytoją išgarsino du romanai – „Egzaminai” ir „Be krantų” (abu išleisti 1938 m.), patraukliai pasakojantys apie mokytojų gyvenimą provincijoje. rgio Jankaus – plataus diapazono epiko, vieno iš tų, kurie vadinami epochiniais rašytojais, – kūrybos palikimas dar laukia rimtų studijų, svarių vertinimo žodžių. Bet šalia jų tebūnie ir subjektyvesnis atminimo ŽODELIS. Jaučiu, kad pats J. Jankus būtų pasakęs šitaip: žodelis...  Straipsnyje detalesniam vertinimui pasirinkti trijų žinomų egzodo rašytojų kūriniai. V. Alanto „Pragaro pošvaistės“ ir V. Ramono „Dulkės raudonam saulėleidy“ – tai romanai, priklausantys tradicinei lietuvių prozai; juose rezistencijos problematika sprendžiama schematiškai, veikėjai vienpusiški, susaistyti kategoriškai vienpusiškomis ideologinėmis nuostatomis.  Balandžio 4 dieną, Verbų sekmadienio vakarą, Niujorke nustojo plakusi dramaturgo, prozininko, literatūros kritiko Algirdo Landsbergio širdis. Žinia iš už Atlanto perėjo per kūną lyg šiurpulingas šiaurės vėjas. Dar prieš dvi savaites rašytojas žvaliu balsu telefonu dalijosi kūrybiniais sumanymais. Algirdas Landsbergis reiškiasi poezijoj, dramoj ir beletristikoj. Paskutiniu laiku daugiausia jį matėme grožinėje prozoje. Apie tai mums liudija ir jo romanas „Kelionė”, laimėjęs „Draugo” premiją. Su šiuo veikalu autorius į mūsų literatūrą žengia rimtai ir su savitu pasauliu bei žodžiu. Minties gelmių ir idėjinio svorio prozoje ieškantiems „Raudonojo arklio vasara” nebus toji seniai lauktoji knyga. Bet ar ne geriau vienas gerai parašytas romanas „apie nieką”, negu penki, sumurzinantys geras idėjas literatūriniu primityvumu?
Versti tekstai
 Kultinio rusų rašytojo Vladimiro Sorokino romanas „Trisdešimtoji Marinos meilė“ parašytas 1982–1984 m., kada Sovietų Sąjungoje „nebuvo“ jokio sekso. Knyga mus nukelia į „brandų“ sovietmetį ir pasakoja tragišką Marinos – hiperseksualios trisdešimtmetės muzikos mokytojos – meilės paieškų epopėją, kupiną nykios kasdienybės ir gaivališko sekso scenų. „Paprastos beprotybės istorijos“ (Tales of Ordinary Madness, 1983) – pirmasis lietuvių kalba išleistas kultinio Amerikos rašytojo Charleso Bukowskio trumpų apsakymų rinkinys.  „Evangelijoje pagal Jėzų Kristų“ – aistringoje bei vaizdingoje literatūrinėje fantazijoje – perteikiama ne tik Jėzaus, bet ir iki šiol negirdėta jo tėvo Juozapo kaltės drama. Autorius savaip interpretuoja evangelinę pabėgimo iš Egipto sceną, kada Erodas pasiuntė kareivius nužudyti visus mažesnius nei trejų metų berniukus. „Holivudas“ – paskutinysis amerikiečių literatūros chuligano Charleso Bukowskio romanas, išnyrantis į dienos šviesą lietuviškai. Jame autorius parodo naująją savo talento pusę – tampa satyriku ir pačių neįtikimiausių paskalų apie Holivudo žvaigždes rankiotoju. „Ožiaragio atogrąža“ – tingaus fauno ir gyvenimo garbintojo brandos ritualas, iniciacija, kurią turi patirti kiekvienas, norintis save kūrybiškai realizuoti. Tai pranašiška knyga, įspėjanti apie vitališkam gyvenimui grasinančią sterilizuotą ir brutalią civilizaciją. Romanas „Ledas“ (2002, AdMarginem; 2006, Random House, anglų kalba) laikomas vienu iš reikšmingiausių postsovietinio periodo rusų literatūros kūriniu. A. Stasiukas – subtilaus pasakojimo meistras. Jo knyga „Pakeliui į Babadagą“ – kelionė su pasakotoju po užmirštąją Europą, tolyn nuo spindinčių Europos sostinių, nuo naujo „modernaus“ gyvenimo – traukiniu, automobiliu, autostopu. „Baimė ir neapykanta Las Vegase“ – kelionės, kurią būtų teisingiau pavadinti narkotine orgija, dokumentinė kronika. Ši komiška, kartu niūriai sąmojinga, preciziškai aprašanti narkotines būkles ir psichozes knyga buvo pirmą kartą išleista 1971 m. ir tapo psichodelinės literatūros klasika.  „Romo dienoraštis“ – vieno garsiausių ir kontroversiškiausių Amerikos rašytojų ir žurnalistų Hunterio S. Tompsono knyga. „Katės lopšys“ – sukrečianti ir ironiška politikos, religijos, mokslo, visuomenėje priimtų rašytų ir nerašytų gyvenimo taisyklių kritika, savotiškas socio-kultūrinis beprasmybės apraiškų visuomenės gyvenime tyrimas. Ch. Bukowskio romanas „Moterys“ (Women, 1978) parašytas vėlyvajame autoriaus gyvenimo laikotarpyje, kai jis jau buvo perkopęs penktą dešimtį, pripažintas Amerikos poetas ir prozininkas. Ch. Bukowskio romanas „Skaitalas“ primena Quentino Tarantino filmus. Saldainiukas gero skaitalo gurmanams. „Dangaus žydrynė“ – tai knyga, kurios filosofiniai apmąstymai apie nekrofiliją ir politiką, apie paleistuvystę ir mirtį panyra į žmogaus prigimties žemę. Tai knyga apie dangų, kuriame išsitrina visos ribos – tarp gyvenimo ir mirties, tarp padorumo ir nepadorumo. Alleno Ginsbergo (1926–1997) eilėraščių rinktinė „Staugsmas, Kadišas ir kiti eilėraščiai“ – pirmoji garsiojo bytnikų kartos (beat generation) poeto knyga lietuvių kalba. Akimirkos iš rusų rašytojos Lenos Eltang vakaro rašytojų klube, vykusio 2011 m. sausio 24 d.  „Prisiminimai apie Kubos revoliucinį karą“ – klasikiniu virtęs Ernesto Che Guevaros pasakojimas apie garsųjį 1956–1959 m. sukilimą, pakeitusį tiek Kubą, tiek ir patį legendinį partizaną.Skaito Nicholas Mouyiaris,
Iš poezijos rinkinio „The Pill Versus the Springhill Mine Disaster“ (1968)
Žurnalas "Metai"Mudviejų su Algirdu bičiulystė buvo keista ir įdomi nuo pat pradžių... ... viliuosi, kad mes niekada nesugebėsime palikti šitos planetos, nes, jeigu kada nors ir pasklisime po visatą, nepanašu, kad ten elgsimės kitaip, nei elgiamės čionai. Grušas nebuvo veiksmo žmogus, bent jau tas šešias dešimtis perkopęs rašytojas, kurį man teko pažinti „Pasiguglinkit“ internete ir pamatysite, kokį plotą ten užima esė, o nepatingėję paskaityti atsakykite sau, ką iš perskaitytų rašinių galima skirti prie ketvirtosios literatūros rūšies ir kas vis dėlto paliktina laisvų rašinėjimų sričiai. Nesu tradicinis saugotojas – stengiuosi, kad ši vieta nebūtų vertinama kaip muziejus, bet kaip veikiąs butas-archyvas. Čia beveik visa liko taip, kaip buvo Nobelio premijos laureatui gyvenant... Visa, kas belaukia, / Tai kelios mirtys (tarp jų ir mano). / Dar lieka sužinoti / Jų eiliškumą ir būdą. Žmogus, iš kurio atimta galimybė pasinaudoti tam tikra priemone užsibrėžtam tikslui pasiekti, panašus į luošį, pavyzdžiui, į vienarankį, kuris savo nesėkmes aiškina rankos neturėjimu: jei nebūčiau berankis, tikrai būčiau pasivijęs zuikį. akmenį plaukti ežere mokau / jisai spyriojasi nepasiduoda / į dugną grimzta / grimzta į dugną / veltui o veltui / koserę plėšau / kad susiimtų Ką autorius galvoja apie savo romaną? / „Aš parašiau apie tai šitaip ir neįsivaizduoju, kaip būčiau galėjęs apie tai parašyti kaip nors kitaip.“ (T. Viljamsas)
Jūratė Sprindytė „Metų“ žurnale pristato neskelbtą Ričardo Gavelio romaną „Concerto grosso“ Aš saugojau, saugojau avilius, / Šermukšninė mano rykštelė / Pabaido tik vištą ar katiną, / Bet nenubaido mirties. Bet patikėti, kad Varenikovas – Dievo sūnus, Varenikova negalėjo.  prisimerkęs vakaras laido /
seną ironišką sąmojį / ir į mano veidą / įrašo tavąjį
 Iš viso spiečiaus gigabaitų atmintis geriausiu atveju pasiliks megabaitą – tokia bus šiandienos pasaulio realybės dėlionė. Panaši apimtis ir rytoj, gal tik formatas iš trikampio persikels į keturkampį.Metai 2011 Nr.11, turinys  Šio interviu, kuris vyko dvi popietes iš eilės, metu rašytojas juokėsi, nors tai maloniai nesiderino su biuro tyla. Jis – akivaizdžiai labai užsiėmęs žmogus ir, kaip pats prisipažino, nemėgstantis kalbėti, bet, prasidėjus rimtai šnekai, man pasirodė susikaupęs ir linkęs pasipasakoti. Bet pakurstė mane velnias su ta poezija... Jinai man lyg koks prakeiksmas, daktare! Būčiau dabar matematikos profesorius, – juokaudavo kartais. Valstybe (oficialiomis jos institucijomis) tenka tikėti kaip Dievu – tai maždaug tas pat... Bet tavimi valstybė jokiu būdu netiki – taip ji saugo tave nuo tavo paties klaidingų poelgių, nes juk (pritaikius religines sąvokas) visų mūsų prigimtis sugadinta.  Man kaip tam vyrukui iš Algimanto Baltakio eilėraščio pasisekė gimti „pačiu laiku“. Šio straipsnio objektas – Vandos Juknaitės knyga „Tariamas iš tamsos“.
|
