„Kazokas, truputį totorius, maišytas su žydu.“ Atspėkite, kas? Nesuklydote, tai Romainas Gary, alias Romanas Kacewas (1914–1980) – bene žinomiausias vilnietis tarp praėjusio šimtmečio antrosios pusės prancūzų rašytojų. Literatūros teritorijose, prancūziškuose kūrinių leidiniuose rašytojo gimimo vieta nurodoma įvairiai, dažniausiai – Rusija, rečiau –­ Lietuva, Wilno, Vilnius... Vienur sakoma, kad Romanas, dar ne Romainas, su motina į Nicą atvyko trylikos metų, kitur – kad keturiolikos. Paslankūs laikas ir erdvė, tarsi pranašavę būsimojo rašytojo blaškymąsi po įvairias šalis ir žemynus, pavertė jį tikru pasaulio piliečiu. 1938 m. Paryžiuje jis baigė teisės studijas, karo metais kovėsi Anglijoje, Abisinijoje ir Libijoje, Normandijoje. Diplomatinė karjera per daugiau kaip penkiolika metų jį nuvedė į Sofiją, Berną, Niujorką, La Pasą ir Los Andželą.

       Peržvelgus šiemetinių autorių sąrašą, matyti daug jaunų žmonių. Kasmet  LLTI knygų dvyliktukas „jaunėja“?

       Taip. Jaunėja. Iš dalies prie to prisideda ir „kūrybiškumo kriterijus“.  Senjorai savo geriausius kūrinius jau tarsi yra parašę. Turiu omenyje tokius autorius kaip Antanas Drilinga, Raimondas Kašauskas, Vytautas Bubnys, Jonas Mikelinskas, Alfonsas Bieliauskas. Romanai, tekstai pasirodo, bet nebepatraukia vertintojų dėmesio, nes savo kūriniais tik patvirtina buvusį literatūros kanoną. Juose nebeįžvelgiame naujovių. O akys vis tiek krypsta į tai, kas literatūroje nauja, netikėta, nebūta.

       Literatūra turi savo vidinę saviraidą, ji  turi plėsti ribas, keistis, tapti kitokia. Kiekviena epocha, kiekvienas laikas turi savo kalbą. Kai kuriais požiūriais senjorų kūryba jau yra sunkiai paskaitoma jaunesnės ar vidurinės kartos žmonėms.

       Lietuvių PEN centras 2009 metų vertėjo krėslą skiria vertėjai Danutei Sirijos Giraitei už Anton Hansen Tammsaare romano „Tiesa ir teisingumas“ (Vaga, 2009) talentingą vertimą iš estų kalbos: už senoviškos kūrinio dvasios perteikimą, kultūrinio kolorito atskleidimą ir puikų kalbos jausmą. Laureatė bus pagerbta vasario 9 d., antradienį, 16 val. Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4).

       Danutė Sirijos Giraitė 1968–1972 m. studijavo Tartu Universitete estų kalbą ir literatūrą. 1979 m. baigė Vilniaus universitetą, rusų kalbos ir literatūros specialybę su lenkų kalbos mokymu. Įvairiose įstaigose yra dirbusi vertėja ir redaktore, nuo 1983 m. – laisva vertėja. Nuo 1968 m. išvertė per 30 grožinės literatūros kūrinių iš estų, suomių, anglų kalbų, parengė straipsnių, radijo laidų.

       Vasario 4 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus mokslininkai surengė tradicinį kasmetinį pokalbį apie 2009 metų lietuvių autorių knygas. Šiųmetinio pokalbio tema „Glamūro ideologija ir knyga-įvykis“. Mokslininkai kalbėjo apie praėjusiais metais išleistų – nepaisant krizės – knygų gausą bei vyraujančias literatūros tendencijas.

       Kaip pastebėjo pokalbį pradėjusi literatūrologė Jūratė Sprindytė, gyvename glamūrėjančioje aplinkoje, kur svarbu nebe žmogaus egzistencija, o jo gyvenimo stilius –  išorinis  spindesys, prašmatnumas, mados naujienos, persikinis kūnas, prabangios atostogos, rafinuotas kičas ir vartojimo pilnatvė. Knyga-įvykis būtų tokia knyga, kuri užduoda klausimus, fokusuoja epochą, apibendrina ir išlieka. Todėl manau, kad knyga-įvykis beveik nebeįmanoma. Ne dėl to, kad tokių nebeparašoma. Jos tiesiog nebeatpažįstamos, tarsi nereikalingos. Nėra kam skelbti knygos-įvykio ir nėra kam išgirsti ir juo p a t i k ė t i, visuomenė pernelyg nevienalytė ir užglušinta kitokio poūdžio neva įvykiais, be to, ir knygos statusas perkeistas.

       Išleistas Rusijos poetų eilių apie Lietuvą rinkinys „Mano sesuo – Lietuva. Rusiški eilėraščiai apie Lietuvą“. Knygoje galima rasti įžymių Kaliningrado srities poetų Semo Simkino, Boriso Bartfeldo, Albinos Samusevič, Eugenijos Palettės ir iškilių rusų literatūros klasikų Fiodoro Tiutčevo, Konstantino Balmonto, Josifo Brodskio, Roberto Roždestvenskio gražiausias eiles apie Lietuvą.

       Rusų poetai apdainuoja Lietuvos gamtos – upių, ežerų miškų ir piliakalnių – bei miestų grožį, daug eilėraščių skirta lietuvių literatūros klasikams – Kristijonui Donelaičiui, Salomėjai Nėriai ir Tomui Venclovai.

       Gintaras Patackas ir Tautvyda Marcinkevičiūtė-Patackienė – du poetai bei vertėjai, dalį savo gyvenimo kartu kuriantys jau trisdešimt metų. Kodėl tik dalį, o ne visą? Rašytojai neslepia – abiem reikia erdvės, abu už ją kovoja. Buvo visko – ir nuožmių audrų, ir pačiam viduržiemio speige prasiskleidusių žibuoklių.

       Su kadaise Kauno bohemos liūtu laikytu poetu, kartais piktinusiu, o kartais – žavėjusiu, bei jo žmona, urbanistinės poezijos atstove, kalbėjomės apie pakitusias vertybes, laimės sampratą, skausmą, pyktį, buitį ir būtį bei kitus kasdienius, bet svarbius klausimus. Gintaras Patackas daugeliui Lietuvos žmonių pažįstamas iš eilėraščių rinkinių "Atleisk už audrą“, „Dangaus žvėrys“, „Dviveidis Janas“ ir kt.

       Vasario 18 d., 17 val. Forume leidinių Sapiegų bibliotekos katalogas (sud. Aušra Rinkūnaitė) ir J. A. Proišhofo Akademijos laurais žydintis Jogailos ir Batoro Vilniaus Universitetas (vertėjas Evaldas Grigonis) pristatymas. Dalyvauja Irena Krivienė, Mindaugas Kvietkauskas, Alma Braziūnienė, Aušra Rinkūnaitė, Evaldas Grigonis, renginį veda Sigitas Narbutas.

       Vasario 19 d. 15 val. Forume Sovijaus sakmė ir mes: pokalbis apie Iljos Lemeškino (Prahos Karlo universitetas, Čekija) monografiją ir ne tik. Dalyvauja Ilja Lemeškinas, Artūras Dubonis, Sergejus Temčinas, Dainius Razauskas, renginį veda Darius Kuolys.

       Ieva Toleikytė. GARSTYČIŲ NAMAS. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

       Garstyčių spalvos namas patraukė dar knygyne: nemėgstu fotografijos uzurpuotų knygos viršelių, bet šį atvejį turiu pagirti. Debiutinė knyga, apsakymai, drovokas sekimas lyg ir B. Vilimaitės pėdom. Autorei dvidešimt, jai sekasi pasakoti istorijas – knygoje jos atrodo gan kinematografiškai. Pastelinėm spalvom piešiamos vaikystės, paauglystės, brendimo būsenos; kažkuo panašu į G. Klimaitės debiutinę novelistiką – akcentuojamos psichologinės jausenos, reflektuojami ankstyvieji patyrimai.

       Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, būdama darbo grupės, suburtos rengti projekto „Pasaulio knygų sostinė“ paraišką, dalyvė, prisijungia prie Lietuvos leidėjų asociacijos sausio 27 d. išplatinto pareiškimo dėl Pasaulio knygų sostinės projekto ir pabrėžia jame išvardintų problemų aktualumą: tai neadekvatūs mokesčiai autoriams, netinkama jų socialinė apsauga, per didelis PVM tarifas knygoms, sumažintas finansavimas kultūrai, nepateisinamas įstaigos „Lietuviškos knygos“ naikinimas, kone trečdaliu sunykusi leidyba ir t. t.

       „Sakykim, išlipi kur nors Kazachstane geležinkelio stotyje – žmonės malonūs, kviečiasi pas save į namus, vaišina pietumis. Lieka gerų įspūdžių. O štai išlipi Šiauliuose ir gauni į snukį. Apskritai tėvynė – dirbtina sąvoka. Esu ne kurios nors vienos šalies, bet visos planetos patriotas. Eičiau su marsiečiais į karą, jeigu bandytų iš manęs ką atimti“, – juokauja Los Andžele gyvenantis rašytojas Saulius Tomas Kondrotas, paklaustas, kas jam yra tėvynė ir ar jis jaučiasi esąs Lietuvos patriotas. Jis verčiasi juvelyrikos fotografija ir sugrįžti į Lietuvą nežada.

        „Lietuvoje aš išgyvenau nemažą dalį savo gyvenimo, o yra šalių, kuriose niekuomet nebuvau. Norėčiau aplankyti Pietų Ameriką. Jeigu reikėtų rinktis ar važiuoti į Argentiną, ar į Lietuvą, rinkčiausi Argentiną“, – prisipažino S. T. Kondrotas.

       Vasario 2 d., antradienį, 16 val. B. ir V. Sruogų namai-muziejus (Maironio lietuvių literatūros muziejaus padalinys, B. Sruogos g. 21, Kaunas) kviečia į renginį „Maištininkas žiemos vidury“, skirtą rašytojo Balio Sruogos 114-osioms gimimo metinėms. Dalyvaus literatūrologė Gabija Bankauskaitė-Sereikienė, aktorė Audronė Daugėlytė, smuikininkė Jurgita Gelūnaitė.

       Antroji Jurgos Ivanauskaitės premija bus įteikta rašytojai Renatai Šerelytei už romaną „Mėlynbarzdžio vaikai“. 3 tūkst. litų premija ir diplomas bus įteiktas šių metų vasarį, minint trečiąsias Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės, rašytojos, dailininkės ir keliautojos J. Ivanauskaitės mirties metines.

       J. Ivanauskaitės vardo literatūros premija už lietuvių literatūros kūrinį, atitinkantį formuluotę „Už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“, išleistą per dvejus praėjusius kalendorinius metus, skiriama autoriui, ne vyresniam kaip 45-erių metų amžiaus. Tokia amžiaus riba pasirinkta pabrėžiant ryšį su J. Ivanauskaite, kuri Anapilin išėjo sulaukusi 45-erių.

       Vasario 2 d. 17.30 val. Rašytojų klube (K. Sirvydo g. 6, Vilnius) – rašytojo Rimanto Marčėno kūrybos vakaras su romanu „Sosto papėdėje“. Dalyvauja knygos autorius Rimantas Marčėnas, literatūrologė dr. Eugenija Vaitkevičiūtė, aktorė Edita Zizaitė, pianistė Šviesė Čepliauskaitė.

       Pranešimas skaitytas 2009 lapkričio 13 dieną konferencijoje „Kultūrinė žiniasklaida šiandien: marginalizacija ar proveržis“,  kurią surengė Goethe's institutas bei Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

       Jau keletą metų vis kalbame apie kritikos krizę. Vieni sutinka, kad ji yra, kiti prieštarauja, treti tiesiog rašo. Norėčiau pakalbėti apie tai, kas yra ar galėtų būti krizė kritikos baruose, ką galbūt reikėtų daryti tokioje situacijoje. Visi žinome aforistinį Vaižganto pasakymą – menas ne bekonai, mene krizių nebūna. Daug rečiau prisimename atsakymus tokiam požiūriui, vienas iš jų buvo Kosto Korsako, kuris kaip krizę įvardijo egzistuojančią sieną tarp skaitytojų ir rašytojų, visuomenės abejingumą literatūrai. Jeigu šiandien klaustume, ar tokia siena skiria skaitytojus ir kritikus, reikėtų atsakyti – taip. Kritikos poveikis skaitymo kultūrai, nuomonių formavimui yra minimalus. Šitą savo nuomonę dažniausiai tikrinuosi susitikęs su studentais, kurių pagrindinė specialybė nėra literatūra, kuriuos būtų galima pavadinti „eiliniais“ skaitytojais. Atsakydami į klausimą, kokius žinote literatūros kritikus, geriausiu atveju pamini mokyklinių vadovėlių autorių pavardes, arba tas pavardes, kurias ištardamas pataikysi beveik į bet kokį žanrą (pvz., S. Parulskis, G. Beresnevičius ir pan.). Tad net netenka kalbėti apie sieną, literatūros kritikų tų „eilinių“ skaitytojų sąmonėje paprasčiausiai nėra.

       Sausio 28 d. 17 val. Juozo Tumo-Vaižganto memorialiniame muziejuje (Aleksoto g. 10-4, Kaunas) „Naujosios Romuvos“ bičiulių pokalbis apie naują žurnalo numerį (2009/4) ir Romo Daugirdo poezijos rinktinę „Tatuiruotės ant veidrodžių“.

       Dalyvauja numerio autoriai istorikas Jonas Rudokas, literatūrologė Virginija Paplauskienė, rašytojas Rimantas Marčėnas, fotografas Kęstutis Svėrys, poetai Romas Daugirdas, Benediktas Januševičius, Alfas Pakėnas, NR redaktorius Andrius Konickis.

       Sausio 29 d., (penktadienį) 17 val. Vilniaus mokytojų namų (Vilniaus g. 39) didžiojoje salėje bus pristatyta Stasio Lipskio knyga „Amžiaus audrų paviliotas“. Knygos pristatymą rengia leidykla „Žuvėdra“ ir Europarlamentaro Justo Vinco Paleckio biuras.

       Knygoje, pasitelkus plačiajai visuomenei neprieinamus archyvinius duomenis, pirmą kartą išsamiai ir atvirai pasakojama apie Justo Paleckio (1899−1980) žurnalistinę, literatūrinę ir politinę − visuomeninę veiklą.

       Vakaro metu bus demonstruojama ištrauka iš režisieriaus Aloyzo Jančoro dokumentinio filmo apie Justą Paleckį, skaitovas Juozas Šalkauskas paskaitys keletą ištraukų iš naujos knygos.

       Algimantas Bučys. Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha: poliparadigminė Viduramžių kultūrinių konfliktų studija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

       Žinomo literatūros tyrinėtojo, humanitarinių mokslų daktaro knyga atskleidžia visiškai naują lietuvių literatūros istorijos skyrių – XIII šimtmečio sakralinius tekstus. Tai 9 autoriaus atrasti ir tiesiogiai su Mindaugo epocha susiję kūriniai, kurie bene 700 metų išbuvo nepamatyti, nepaskelbti ir nenagrinėti mūsų literatūros istorijose ir vadovėliuose.

       Sausio 29 d. 17 val. Rašytojų klube − Elenos Kurklietytės kūrybos vakaras su nauja knyga „Šešėlių verpėja. Laukinės Todės istorija“. Dalyvaus knygos autorė Elena Kurklietytė, literatūrologas prof. Petras Bražėnas, folkloristė dr. Lina Būgienė, literatūros kritikė Janina Riškutė, leidyklos „Alma littera“ redaktorė Vaiva Ališankienė, aktorė Birutė Mar. Lietuvių liaudies dainas dainuos Liongina Gudelienė, Jurga Česnienė, Rolanda Valenčiūtė.

       Aurelija Stankutė LEISKIME LAIKĄ. − Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

       Lakoniška ir skaidri poezijos knyga. Autorė rašo „teisingą“ poeziją, tokią gal mažumėlę ir išmoktą, skoningą, su išstudijuotomis metaforos konstrukcijomis. Beje, ir „išmokimu“ jos neapkaltinsi: balansas tarp jausmo ir žinojimo idealus, čia nereikia kvaršinti smegenų kaip ties G. Norvilu ar šniukštinėti svetimas meditacijas kaip ties G. Bleizgiu. Paprasta, aišku. Kiek per daug mėgavimosi rašymo ir autorystės refleksija, tačiau tai būdinga bene visiems debiutantams. Ir, aišku, erosas, kaip savęs steigimo galia.

       2010 m. sausio 27 d. 16 val. KVIEČIAME dalyvauti konkurso „Klaipėdos knyga – 2009“ nugalėtojų apdovanojimų įteikime:  „Populiariausia knyga. Klaipėda – 2009“ ir „Gražiausia knyga. Klaipėda – 2009“.

       Baigiasi daugiau nei mėnesį vykę populiariausios ir gražiausios uostamiestyje 2009 metais išleistos knygos rinkimai, kuriuos surengė Klaipėdos miesto savivaldybės viešoji biblioteka. Populiariausią 2009-ųjų metų Klaipėdos knygą skaitytojai galėjo rinkti balsuodami internete, siųsdami laiškus paštu ir mesdami savo balsus į specialias balsadėžes, kurios buvo pastatytos Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos šešiuose padaliniuose, išsibarsčiusiuose po visą miestą.

       Konkurso „Klaipėdos knyga – 2009“ rezultatai bus paskelbti sausio 27-ąją 16 val. Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriuje (Janonio g. 9) vyksiančiame finaliniame renginyje. Biblioteka su konkurso rėmėju UAB „Mūsų laikas“ yra įsteigę dvi nominacijas : „Populiariausia knyga. Klaipėda – 2009“, kurią rinko plačioji visuomenė, bei „Gražiausia knyga. Klaipėda – 2009“. Populiariausios ir gražiausios knygų leidėjai bus apdovanoti konkurso prizais – klaipėdiečio skulptoriaus Svajūno Jurkaus iš bronzos sukurtomis statulėlėmis ir diplomais.

       Valdas Gedgaudas. KARIO ŠEŠĖLIS. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

       Prūsų kareivis miršta tik veidu į žemę –­ maždaug taip neseniai bravūriškai formulavo per LTV2 Vilius Karalius, švęsdamas traktieriuje vėliau pralaimėto karo laikinąsias pergales. Mačiau tą kareivį, krintantį veidu į Rašytnamio trotuarą, vėl prisikeliantį negailestingai taikliems smūgiams ir vėl krintantį… To kario šešėlis klaidžios šiemet po Tanenbergo, Durbės bei Stalingrado mūšlaukius ir bandys diriguoti amputuotom galūnėm policijos kapralų orkestrėliui griežiant „Lily Marlen“.

       Valdo Gedgaudo „Kario šešėlis“ vizualiai primena man Ulios Semionovos ūgio ir gabaritų juodaodę Neringą (Valdas – iš Klaipėdos), nuogą klaidžiojančią po apledėjusias Kuršių kopas ir paryčiui sutikto vienišo keleivio prašančią ant smulkiai, bet skoningai tatuiruoto kūno parodyti, kur yra jos Petriukas, šipkartė ir kaip rasti viešbutį „Kopų paunksmė“. Jūs bandysite jai padėti, vedžiosite smiliumi po sniego kristalais nusagstytą kūną, vėliau – sunerimęs nuo klausimų ir perspektyvų – patrauksite pėsčias per stingstančius vandenis Švedijos kryptimi...