tekstai.lt

Tekstų naujienos

kazys-saja-tarp-komedijos-ir-dramosKomedijos renesansą lietuvių scenoje pranašavo pir­mieji K. Sajos kūriniai. „Lažybose“ (1954) ir „Septynio­se ožkenose“ (1957) pradedantis dramaturgas linksmai, o kai kur ir piktai kėlė kolūkinio kaimo negeroves, išjuo­kė netikusius ūkininkavimo metodus, žmonių apsileidimą. Komedijoje „Silva studentauja“ (1957) autorius kedeno studentiškos buities realijas, sukūrė komišką parazituo­jančio veltėdžio charakterį.
saulius-saltenis-riesutu-duona-1972Keturioliktais mano gyvenimo metais ma­ne iškvietė į mokytojų kambarį, ir aš suži­nojau, jog esu entuziastas. Iš tiesų, per savo ilgą gyvenimą aš auginau triušius ir kuku­rūzus, rašiau eilėraščius, boksavausi, pie­šiau, Raudonojo kryžiaus ir raudonojo pus­mėnulio draugijoje bintavau sulaužytas ko­jas ir kaip užsidegusio nuo žvakės senelio prisiminimą nešiojau ant krūtinės savanorių gaisrininkų draugijos ženkliuką, ir visur ma­ne išrinkdavo į vadovus, nes visiems buvo aišku, jog aš – entuziastas.
mitologizuota-realybe-sauliaus-saltenio-pjesesePanaudodamas apysakos „Riešutų duona“ siužetą, S. Šaltenis sukūrė pjesę „Škac, mirtie, visados škac!“ (1976). Čia kalbama apie pokarinę mažo periferijos miestelio kasdienybę, rodomi įsisenėję dviejų kaimyninių šeimų ki­virčai, plėtojama paauglių meilės istorija. Visa tai auto­rius pateikia kaip savotišką jaunuolio jausmų formavi­mosi epą, romantišką legendą su nepaprastais įvykiais, keistais veikėjų poelgiais, paradoksaliom situacijom.
lankutis-juozo-glinskio-ziaurumo-teatrasJ. Glinskį galima laikyti artimu J. Grušo pasekėju. Šis jaunesnės kartos dramaturgas labiau negu kas ki­tas mėgsta vaizduoti itin šiurpius žemų instinktų ir kil­nių dvasios polėkių susidūrimus bei kontrastus, nepa­prastai aktyvizuojančius žmogaus prigimtį, sustiprinan­čius psichines reakcijas. Jo herojai – keistoki, už „nor­malios“ kasdienybės atsidūrę žmonės, kurių išgyvenimuo­se kritiška proto analizė ir aukščiausia jausmų ekstazė gimsta iš gaivališko priešinimosi blogiui.
kosto-ostrausko-ir-kazio-sajos-politinio-teatro-ypatumai Ostrausko Gundymus ir Sajos Mamutų medžioklę sieja konkrečios socialinės kritikos tematika – žmogaus gyvenimas, tiksliau – buvimas imperialistinėje valstybėje totalitarizmo są­lygomis. Pasikeitus politinei situacijai, reikšminga aiškintis, ar XX amžiuje svetimo režimo valdomos valstybės dramaturgai kūrė politinį teatrą? Kaip galėtų būti analizuojami politiniai dra­maturginiai kodai? Tai ir yra pagrindinės straipsnio problemos.
kubilius-groteskas-juokasTradicinė lietuvių rašytojo poza visados buvo rimta ir patetiška. Jei paėmei plunksną į rankas, tai kalbėk apie didžius ir kilnius dalykus, brėžk kelią į tiesą, gėrį ir laimę, paguosk nuleipusią sielą. Šita poza (teisybės ieškotojo, guodėjo, pranašo) nustatė lietuvių literatūroje rimties, tau­raus dvasingumo, emocinio patoso klimatą, kuris dešimt­mečius mažai keitėsi. Graudžiai intymi ir didingai pakili pasakojimo tonacija, iš kurios iki šiol baisu pasitraukti, rėmėsi vertybių pastovumo ir žodžio galybės prielaida.
kazio-sajos-ir-juozo-glinskio-groteskasKazys Saja (g. 1932) ir Juozas Glinskis (g. 1933) – prozininkai, dramaturgai; Sa­jos kūryba neabejotinai gausesnė ir po­puliaresnė, tačiau ne mažiau dėmesio verti Glinskio veikalai, deja, ne visi sulaukę išsamesnių tyrinėjimų. Šiame straipsny­je bus mėginama palyginti dvi dramas – Sajos „Mamutų medžioklę“ (1967) ir Glinskio „Baltas lelijas“ (1982) – apsisto­jus ties groteskiškumo apraiškomis. Šiuos veikalus skiria penkiolikos metų tarps­nis. Glinskio drama šešerius metus po jos parašymo nebuvo išspausdinta.
turinys-nr-1Regimantas Tamošaitis. „Metai“ metų rate / Gintaras Patackas. Eilėraščiai / Liutauras Degėsys. Tavo rytoj buvo vakar. Romano fragmentai / Lina Buividavičiūtė. Eilėraščiai / Deividas Preišegalavičius. Dulkių spalvos žuvelės. Oktaedras. Dėl artėjančio lietaus. Trys apsakymai / Jonas Jakštas. Eilėraščiai / Maksim Osipov. Maskva–Petrozavodskas. Apsakymas. Vertė Tomas Čepaitis / Anna Halberstadt. Eilėraščiai. Vertė Marius Burokas
juozas-glinskis-amoralitetasDaug neišsidirbinėdamas pasakysiu: gana uodegas raityti, ponai, siūlau mūsų globojamą šalį pavadinti SODOMIJA, LAIMINGŲJŲ ŽEME. Kodėl laimingųjų? Ogi todėl, kad jos gyventojai negali būti nelaimingi, jie tiesiog pasmerkti džiaugsmui ir laimei – jie gyvena pagal mūsų dievų įdiegtą laisvės doktriną: sykį gyveni, nesivaržyk, mylėk save, atsiskleisk, nėra nei gero, nei blogo, yra tik malonu ar nemalonu, būk malonus sau, būk malonus tiems, kas teikia tau malonumo, spjauk į veidą visiems, kas teigia priešingai ir bruka tavo kūnui vergijos pančius.
blogio-veidai-trijose-lietuviu-dramoseŠiame 1960–1970 m. pasaulinės scenos fone ypač įdomiai suskamba trys scenos veikalai išleisti Lietuvoje 1971 metais: Justino Marcinkevičiaus Katedra, Juozo Glinskio Grasos namai ir Kazio Sajos Šventežeris. Juos visus gaubia tirštas Blogio problemos šešėlis; jų drama­tinė dinamika didele dalimi remiasi Blogio šešėliavimais ir apraiškomis. Koks tų veikalų santykis su Artaud rene­sansu ir jo mokiniais Vakaruose? Kaip juose panaudoja­mi tradiciniai ir naujieji Blogio vaizdavimo būdai?
juozo-glinskio-dramaturgija-ir-ziaurumo-teatrasGeriausiai žinomas, spalvingiausias ir artimiausias žiaurumo teatrui veikalas yra „Grasos namai“. Tai vienuolyno, kalėjimo celės, kankinimo arenos ir praeities-dabarties košmarų vientisumas. Du pagrindiniai dramatiniai siūlai susieja karštligiškos įtampos frag­mentus: bažnyčios tarnai Orlovskis ir Ryla kenčia už kūno nepaklusnumą dvasiai ir individo nepaklusnumą autoritetui. Strazdas kalinamas už abu šiuos nepaklusnumus ir už besąlyginį kūrėjo laisvės statymą į pirmą vietą.
juozas-glinskis-ir-modernioji-dramaTačiau tiktai su Juozo Glinskio, plačiau nežinomo rašytojo, 1967 m. išleidusio pirmąjį novelių rinkinį, vardu, galima sieti modernizmo atėjimą į XX a. II pusės lietuvių teatrą. J. Glinskiui galima taikyti gar­sųjį poeto Ezra Pound’o pasakymą: „Make it New!“ (Sukurk nauja!). Kaip žinia, naująsias scenos gali­mybes, slypinčias debiutuojančio dramaturgo J. Glins­kio dokumentinėje-biografinėje pjesėje „Grasos na­mai“, įžvelgė, atskleidė ir su kaupu panaudojo reži­sierius Jonas Jurašas garsiajame Kauno dramos te­atro spektaklyje 1970 m.
juozas-glinskis-grasos-namaiPalikote Strazdelį vieną velykinių išpažinčių klausyti. Skranda išdubus, bažnytėlėj šalta. (Ech, praverstų dekano kailinukai! Kaip ponas Dievas nors iki ryto sėdėtum.) Patys, nebijok, klebonijon sugurmėjot, degtinėle šildėtės. Strazdelis, mat, kalės gimdytas, Strazdelis jum per prastas, nešvankus. O ką jau jūs beišdarot, arielkos prisisiurbę? Tik, žinoma, niekas nei matė, nei regėjo. Strazdelis jum pasmirdęs latras. Tegu nepiktins padorios kompanijos savo paikais juokais, mužikiška šneka, tegu sliūkins pas savo vištas, paršiukus. O kas jau jum tuos rublelius užpelno?
jonas-lankutis-realistiniu-dramaturgijos-principu-atnaujinimasNuo iliustratyvaus tikrovės reiškinių vaizdavimo iki giluminės žmogaus, gyvenimo ir epochos analizės – taip galima būtų apibūdinti pagrindinę lietuvių dramaturgijos vystymosi tendenciją, išryškėjusią šiuolaikinėmis sąlygo­mis. [...] Savo pozicijas dramaturgija pirmiausia stengėsi stiprinti dienos aktualijų pjesėmis, gvildenančiomis opias gyvenamojo meto moralines ir socialines problemas. Šioje srityje ėmė reikštis V. Miliūnas, V. Rimkevičius, R. Narečionis, D. Urnevičiūtė, R. Samulevičius, G. Kanovičius įr kiti naujai iškilę, dramaturgai. Tačiau pagrindinį toną čia davė Kazys Saja.
auguste-zikyte-riba-tarp-tikroves-ir-fikcijos-Pjesė „Cirkas“ – dviejų dalių paradoksinė tragikomedija, čia veikia klounas Pilypas (pravarde Žiogelis), cirko direktorius Jaksas, jo žmona Apolonija, cirko jojikė Dženė, cirko artistai (ir kiti veikėjai), veiksmas vyksta mūsų dienomis vienoje kapitalistinėje šalyje, – visa tai autoriaus paliktos nuorodos. Tačiau – dėl veiksmo motyvacijos trūkumo, laiko ir erdvės kaitos, tikrovės ir iliuzijos sampynos, paradoksiškų situacijų ir egzistencinės, ideologinės plotmės – pasakyti, apie ką šis veikalas, yra sunkoka. Lengviausia, matyt, telktis į klouno, cirko direktoriaus ir jo žmonos meilės trikampį.
kazys-saja-mamutu-medziokle-1967Ketvertas iš tolimos provincijos atkeliavo į svajotą Didmiestį dalyvauti Džiaugsmo šventėje – Fiestoje. Aklas Rylininkas, Čigonė, Kaminkrėtys ir kuprota Vienuolė – tokie jų karnavaliniai kostiumai, kurių šie žmonės varžosi, tačiau stengiasi atrodyti nerūpestingi ir žvalūs. Toliau, klaidžiodami gatvių labirintais ir nerasdami Šventės, jie pamažu nu­stos drovėtis ir maivytis, pavargs nuo įsikalbėto džiaugsmo ir sugrįš į save. VIENUOLĖ. Dieve. Koks miestas! Langas prie lango. Žmonės turbūt žiūri – kas čia tokie išsiderglioję... RYLININKAS. Nesijaudinkim, tik nesijaudinkim. ČIGONĖ. Užmeskit akį, ar mano apatinis neišlindęs.
skirmante-cerniauskaite-absurdo-teatro-estetikaAbsurdo teatro šaknys siekia XIX a. pab. – XX amžių – racionalaus pasaulio krizę ir reliatyvų laiką. Naujasis žmogus vis sunkiau įžvelgė prasmę, tikslą istorijos įvykiuose ir kasdieniuose reiškiniuose, prarado tikėjimą universalia tiesa, amžinosiomis vertybėmis. Įsivyravo susvetimėjimas, mokslas nebepajėgė atsakyti į egzistencinius klausimus. Jam į pagalbą atėjo filosofija (A. Šopenhauerio, F. Nyčės, M. Heidegerio). Teigta, kad visa lemiantis žmogaus egzistencijos principas – nesąmoninga valia, būties reiškiniai – alogiškos valios veiksmo rezultatas (A. Šopenhaueris).
andrius-jevsejevas-absurdo-poetika-dramaturgijojeMatome, jog lietuviškajame absurdo dramos variante karnavalinio grotesko estetikai būdingi bruožai tampa esminiu, dramaturginį žanrą lemiančiu aspektu, tuo tarpu čekų, slovakų bei lenkų dramaturgijoje groteskiniai įvaizdžiai daugiau fragmentiški, atlieka pagalbinę, dekoratyvinę funkciją, čia jie yra tik priemonė iškreiptam, absurdiškam pasaulio modeliui kurti, o lietuvių draminiuose eksperimentuose grotesko ir absurdo ribos niveliuojasi, sąvokos viena prie kitos priartėja.
slapcia-viliuosi-kad-siauliams-sukursiu-net-ne-epa-o-mita„Metų“ auditorija yra tokia nedidelė, kad su ja galima beveik intymiai atvirauti. Tik aš turbūt neturėsiu ko papasakoti, kokių pikantiškų ar sensacingų faktų. Gariūnmečiu švenčiau savo brandžiąją paauglystę, ir banditai, tiksliau jų elitas – princai, – kėlė pagarbią baimę, o svajoti būti vienu iš jų būtų buvę tas pats, kas siekti žaisti su Michaelu Jordanu vienoje aikštelėje. Be abejo, „kačelkėse“ vietoje veidrodžių kabojo Švarco, Van Dame'o ir kitų herojų plakatai, rodę idealų kryptį. Kito pradinio kapitalo nebuvo – tik raumenys ir šioks toks strateginis mąstymas.
anna-halberstadt-eilerasciaiAnna Halberstadt – Niujorke gyvenanti psichologė, psichoterapeutė ir poetė. Jos senelis iš motinos pusės buvo Vilniaus gydytojas – plastikos chirurgas ir stomatologas. Senelis iš tėvo pusės, I. Levinas, prieš 1917 m. revoliuciją Švenčionėliuose dirbo teisėju. A. Halberstadt tėvas Simonas Galberštatas dėstė Vilniaus universiteto Gamtos ir medicinos fakultete. Jos prosenelio namas, pastatytas 1905 m., iki šiol stovi Naugarduko gatvėje.
romas-sadauskas-eilerasciai-nuo-ezeru...tai taip ir gyvename / akių nebepakeliame / jau net neparymome / ant Paveisninkų piliakalnio / kur prieš tūkstantį metų / šiame ežeryne / vieną pilnaties naktį / gresiant apakti / steigėme vienatinį / Mėnesienos draustinį / dar tūkstantį metų / pilnatyse mylėjomės / kol vieną rytą / Veisiejin / mėnuo nukrito / nuo tol ir gyvename / akių nebepakeliame / net neparymome / ant Paveisninkų piliakalnio...
ricardas-sileika-tvirtinu-kad-mano-leidimas-dar-galioja-telezinelesTeležinelės, išsiųstos draugingiems adresatams be jokių visuotinai reikšmingų progų
grazina-cieskaite-teofanijos-eilerasciainukryžiuotas pavasarį / pavasarį grįžo / rado žydintį kryžių
georgij-jefremov-priesausris-SOFIJA. Išėjo. Vieniems eiti, kitiems likti... O kaip pažinti – ar tai tavo likimas pildosi? O gal tu kito pasisavinai? Jeigu vyrais ir žmonomis susiskirstyti, tada daugmaž aišku. Jų darbas – įveikti, atkaklumu ir jėga savo siekti. Mūsų lemtis – laukti ir kęsti, nukreipti juos tyliai, nepastebimai... Vaikelius auginti... O jei išžudys jie viens kitą – visi visus alei vieno... Iš kur tada vaikeliai rasis? Ir kam mes berniūkščius auginsim – pykčiui, mūšiui, naujoms skerdynėms?.. Su Mareku neatsisveikinau. Norėjau už rankos jį paimti, atleidimo prašyti, bet mane atkalbėjo. Geradariai... Ir kaipgi dabar...
vytautas-varanius-trys-apsakymaiLaiptinėje motinos megztiniais aprengti kaimynai protestavo prieš gegužės mėnesį atkeliavusias šildymo sąskaitas. Dėkingai linkčiodami galvomis jie nulydėjo mane iki durų. „Jis jaunas, jis galėtų parašyt į savivaldybę!“ – sušuko kažkas iš minios, kai jau buvau viduje. Nusiavęs batus pasilenkiau prie veidrodžio. Pirštais praplėšiau kairę akį, pažiūrėjau į šviesą, o tada vėl į veidrodį. Ji meluoja, ji mato ir meluoja man. Prieš pat miegą paskambino motina ir verkdama skundėsi, kad niekada neatvažiuoju. Paskui gyrėsi nauja plaukų spalva, klausė, ar nešalta. Sakė turinti man dovaną.
jacques-prevert-pasakos-isdykusiems-vaikams„Pasakas išdykusiems vaikams“ („Contes pour enfants pas sages“) žymus prancūzų poetas, kino scenaristas Jacques'as Prévert'as (1900–1977) parašė 1947 m., kai Europa tik pradėjo tiestis po išgyventų dramų ir nusivylimo žmonijos ateitimi. Tokios atmosferos veikiamas J. Prévert'as panoro kritiškai pažvelgti į visuomenę ir savo viltį perduoti jaunimui, kuriam dar rūpi kai kurios žmogiškos vertybės. Anot poeto, „vaikai yra nepaprasti filosofai. Jie blogai išmoksta pamokas, nepadaro namų darbų, bet jie keičia pasakėčių moralus, jie mušasi, jie verkia, kai mato narve uždaryto sužeisto arklio kančias...“
viktorija-daujotyte-laiku-istarti-kertini-skiemeni-Kas verčia pasitikėti R. Stankevičiumi, jau įžengiančiu į brandos laiką, kas verčia nuo jo kūrybos nenuleisti akių? Tai, apie ką kalba ir A. Ališauskas, postmoderniuoju arba postpostmoderniuoju laiku beveik nebelauktas ir nebesitikėtas poezijos sąmoningumas, kadaise ištartas Česlovo Milošo, savitai, labiau konservatyviai nei liberaliai, atsišaukęs iš Vytauto Kavolio „Sąmoningumo trajektorijų“. Išskirtinio poetinio (arba estetinio) sąmoningumo, visa suimančio, apglėbiančio, nes kur nėra estetikos, nieko nėra: „Su Dievu bendraujant estetiniu lygmeniu, / Nekyla nepatogių klausimų“ („Ką many tu pasėjai, o broli“).
tikra-palaima-nors-kartais-pabuti-apostatuBanali tiesa – kuo toliau, tuo labiau „priimi“, tik bent kol kas nesu linkęs primygtinai aiškintis, kaip ir kodėl. Tiksliau, pagunda aiškintis (kapstytis...), aišku, yra ir natūraliai linkusi augti (yra ir tokia tikrovės aiškinimo versija, kurios vardas – amžiaus tarpsnių psichologija), vis dėlto tikiuosi, kad bent dabar tai ne lemtingiausia Sprauniui tema. Yra tų kitų pramogų. Mano akimis žiūrint, nėra nieko banalesnio ir net labiau apgailėtino kaip vien savo ego tiražavimas.
alain-robbe-grillet-apie-kai-kurias-pasenusias-savokasAlainas Robbe-Grillet (Alenas Rob-Grije, 1922–2008) – prancūzų rašytojas, vienas iš „naujojo romano“ kūrėjų ir teoretikų, kino režisierius. Esė rinkinyje „Už naująjį romaną“ (1963), kuris tampa savotišku „naujojo romano“ manifestu, autorius priešinasi sartriškajai angažuotai literatūrai ir tradiciniam romanui (visažinis pasakotojas, linijinė intriga, psichologinė analizė, charakterių determinizmas ir t. t.). Šios nuostatos išsakomos ir straipsnyje „Apie kai kurias pasenusias sąvokas“, kur, be kita ko, rašytojas kelia mintį, kad kiekvienas romanas privalo būti unikalus, savitas ir rasti savo formą, kuri ir yra lemiamas kūrinio faktorius.
labai-lauksiu-parasant-algirdo-landsbergio-laiskai-alfonsui-nykai-niliunuiIšeivių rašytojas, dramaturgas, profesorius Algirdas Landsbergis (1924–2004) didesnę gyvenimo dalį praleido Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1944 metais kartu su tėvais pasitraukė nuo sovietų okupacijos į Vakarus. Šešiasdešimt metų gyventa, dirbta, kurta ir nuolat svajota grįžti į Tėvynę. Tuometinės kultūrinio gyvenimo ir literatūrinės realijos puikiai matyti iš A. Landsbergio laiškų, rašytų poetui, vertėjui, literatūros kritikui Alfonsui Nykai-Niliūnui (1919–2015). Pluoštą šių įdomių tekstų (kalba palikta autentiška) pateikė Maironio lietuvių literatūros muziejaus Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Babonaitė-Paplauskienė.
raminta-gamziukaite-variacijos-vilhelmo-meisterio-temaVadinamieji pedagoginiai autoritetai – būtinas auklėjimo romano segmentas. Jų pasirodymus „Vilhelmo Meisterio mokymosi metuose gaubia paslaptingumo aureolė. Pirmą kartą Nepažįstamasis kerta Vilhelmo orbitą jau pirmojoje knygoje. Jiems besikalbant paaiškėja, kad atvykėlis pažinojo Vilhelmo senelį, turėjusį puikią meno kūrinių kolekciją. Tai, ko gero, vienintelis argumentas, pateisinantis sistemingą išmintingųjų autoritetų domėjimąsi Vilhelmu.
ramute-dragenyte-poezijos-aukaKiek Vladas Braziūnas yra parašęs poezijos knygų, sunku suskaičiuoti. Tokio sąrašo niekur nerasime, net enciklopedijoje. Todėl į naujausią poeto knygą „Stalo kalnas“ (2014) pažvelgsiu kaip į visetą, kuriame, tikėtina, sudėta gerai subrandinta meistro poezija (čia reiktų pridėti sąrašą V. Braziūnui skirtų tarptautinių, valstybinių ir vardinių nominacijų) su atpažįstamomis, tik šiam autoriui būdingomis pasaulio, ar veikiau pasaulės, šventenybės nuojautomis ir pagavomis.
audinga-pelurityte-moteru-patirtys-patirciu-paslaptysTokios knygos, kokia yra pirmoji Vitalijos Pilipauskaitės–Butkienės knyga „Kvėpuoju“, laukiau maždaug dvidešimt ar daugiau metų, nuo tada, kai į mano rankas pakliuvo lotynų amerikietės poetės ir dailininkės, septynių vaikų motinos knyga apie jos ketvirtojo kūdikio gimimą. Iš esmės tai buvo neįprasta poezijos knyga apie gimdymą, kurią pati autorė ir iliustravo. Jos vardas atminty neišliko, pamenu tik eilutes: „esu kaip laivas, siūbuojamas didelių vandenų, ties sąsiauriu, ir privalau nesudužti...“ Tuomet buvau priblokšta ne tiek atvirumo, kuris man atrodė tikrai neįprastas, kiek paties sumanymo fiziologinį vyksmą paversti intymia ir įtaigia meno kalba.
dovile-kuzminskaite-penklines-tarp-eiluciuRecenzija apie naujausią Artūro Valionio poezijos knygą veikiausiai turėtų būti labai trumpa – tokia, kokie yra ir šį rinkinį sudarantys tekstai. Susigūžę, kažin kokie nutrupėję, tarsi nelabai suprantantys, ką jie veikia šiame gražiame natų sąsiuvinyje, ir nežinantys – eilėraščiai jie ar ne eilėraščiai. Po „Daugiau šviesos į mūsų vartus“, kur buvo taikliai žaidžiama vizualikos ir teksto, komizmo ir rimties, prasmės ir absurdo dermėmis, iš A. Valionio tikimasi tikrai daug. Naujausioje knygoje tarsi ir mėginama žaisti tais pačiais motyvais – kalbėti per kalbą ir vaizdą, šiuosyk, tiesa, dar įsivedamas ir garsas. Tačiau rezultatas gana prastas.
aldona-kruseviciute-surakintu-zodziu-laisveMūsų humoristikos karalienei Vytautei Žilinskaitei dėmesio irgi pritrūko – jos satyros ir humoreskos beveik nėra specialistų tyrinėtos, nors jos kūrybą vaikams yra analizavęs ne vienas literatūrologas, o jaunieji skaitytojai rašytoją karūnavo pačių daryta karūna. Į literatūros vakarus ji niekada nesiveržė, nors – nereikia abejoti – jos kūrybos gerbėjai dėl to apmaudavo, sporto pasiekimais (V. Žilinskaitė buvo Lietuvos moterų tinklinio rinktinės narė) rašytoja taip pat nesigyrė, o tai, kad žaidžia šachmatais (šiam pomėgiui nė dienos negali atsispirti), net linkusi slėpti – juk tai vos ne priklausomybė, suryjanti didžiąją dalį kūrybai skirto laiko.
daiva-molyte-lukauskiene-eilerasciaiTik gulėjau ant ąžuolinio stalo kojas ištiesus, / Ir lakštingalos pliekė pro žalumą į mano akis. // Ir čiurleno vanduo, tarytum iš atvirlaiškio. / Šitas sandoris, vėluojantį pavasarį. // Kai patvinsta ir atslūgsta vandenys vandenynai... / Svajonėse surandu tave tikrą ir nesugalvotą, // Drugeliu lakiojantį tarp ryškiai raudonų / Mamos tulpių. Skink daugiau, pasimerksi... // Girdžiu jos balsą pro švilpiančius vėjus. / Tiek visokiausių galimybių, tiek žiedų... // Tik gulėjau krante kojas ištiesus, įmerkus / Į jūros vandenį sūrų. Bangos laižė, bučiavo pėdas...
lidija-pavlovi-grgi-trys-apsakymaiAštuntos klasės baigimo proga turėjome vykti iškylon į Kroatiją, pirma lankytina vieta – Plitvicų ežerai. Pamenu, kaip, likus keliems mėnesiams iki išvykos, auklėtojas Stipė erzino mus pasakojimais apie kraštų, kuriuos aplankysime, grožį ir dėstė smulkius nurodymus dėl kelionės, kurios taip nekantriai laukėme. Kaip tik tada, kai pradėjome regzti ekskursijos – svajotos, toli nuo tėvų globos – planus, ji buvo pakeista: maršrutą netikėtai nukreipė į Juodkalniją! Auklėtojas pasakė, kad tai dėl susiklosčiusios padėties Kroatijoje.
turinys-nr-12ANTANAS ŠIMKUS. Tie patys debesys / LEONARDAS GUTAUSKAS. Iš istorijos popierių. Eilėraščiai / GEORGIJ JEFREMOV. Priešaušris. Miesto iškilimas. Pjesė. Vertė Viktorija Jasiulytė / ALMIS GRYBAUSKAS. Dievų gyvenimas ir mirtis. Eilėraščiai / VYTAUTAS VARANIUS. Akis. Veronika. Šviesa. Apsakymai / DAIVA MOLYTĖ-LUKAUSKIENĖ. Eilėraščiai / JACQUES PREVERT. Pasakos išdykusiems vaikams. Vertė Monika Nemanytė / LIDIJA PAVLOVIĆ-GRGIĆ. Trys apsakymai. Vertė Laima Masytė
antanas-simkus-tie-patys-debesys-Ant rankų pirštų galiu suskaičiuoti, kiek tų žmonių dabar. Per ketvirtį amžiaus tas ratas tik mažėjo, traukėsi lyg iki kokio neįmanomai mažo, bet tvirto žiedo, užmauto ant likimo laumės rankos bevardžio piršto. Vis dar junti praeidamas, atsivertęs kokią popieriaus skiautę, visi čia dirbę, buvę vis dar yra šalia, čia pat, su tavimi. Matę ir šilto, ir šalto. Tarsi tos nebekūrenamos krosnys. Ugnies nėra, bet jei nebūtų kambarių kertėse tų ornamentuotų saugotojų, kažko trūktų. Neišbūtum žiemos.
valdas-papievis-mes-pasukome-laikrodzius-ir-atejo-pavasaris-apsakymasKeista, kaip gali užvaldyti pasakymas, žodžiai, sumanius pašmaikštauti išsprūdę: Mes pasukome laikrodžius, ir atėjo pavasaris . Metų metus aš bėgau nuo jo, šito pasakymo, įkvėpto akimirksnio nuotaikos, bet jis mane pasivydavo – užklupdavo kavinėje glaudžiant vyno taurę prie lūpų, vidurnaktį žvelgiant pro langą ir rūkant, perone išgirstant, kaip užsitrenkia metro traukinio durys. Vėl suskambėdavo ausyse po savaičių, mėnesių, metų – išnirdavo, lyg prieš akis išnirtų žmogus, nuo kurio bėgi ir nuo kurio jau tariesi pasprukęs.
vainius-bakas-eilerasciaiMano senelis už 45 kapeikas / nusipirko vyšnių sodą / telpantį į vidinę / palto kišenę // miręs paliko jį man // kad turėčiau kur pabėgt nuo savęs // aš irgi nešiojuos vidinėje / palto kišenėje // kad neiššaltų peržiem.
leonardas-gutauskas-zymiausios-pasaulio-kapinesPaklaustas, ar nenorėtų bent sapne nuvykti į Paryžių, grasos namų Naujojoje Vilnioje senbuvis, Spinozos garbintojas filosofas J. M. P. pasakė: „O ko aš ten nemačiau? Ką būsiu pametęs, kad visko negalėčiau išvysti grotuotame palatos lange ar atrasti po prie grindų prirakinta geležine lova? Nebent mano sapnuojančios akys norėtų pažvelgti į Santarvės aikštę, kur buvo giljotinuotas karalius Liudvikas XVI ir jo sutuoktinė Marija Antuanetė, tačiau tai įvyko prieš daugybę metų, tad rūgštūs paryžietiški lietūs seniausiai nuo grindinio nuplovė sukrešėjusį mėlyną kraują.“ O mes, jį aplankiusieji, stebėjomės tokia šviesia vienišiaus atmintimi. Paklaustas, gal jis prisimenąs ir revoliucijos tribunolo prokurorų vardus, nedvejodamas taisyklinga paryžiečių tarme vinimi ant palatos sienos tinko įrėžė: ANTOINE QUENTIN, FOUQUIER TINVILLE. Mus, buvusius jo mokinius, didžiai nustebino, kaip ligoninės vyr. psichoneurologas nepastebi gilios šio vienišiaus išminties ir neišleidžia jo į laisvę?
2015-m-metu-8-9-nr-turinysLEONARDAS GUTAUSKAS. Žymiausios pasaulio kapinės Vainius Bakas. Eilėraščiai Valdas Papievis. Mes pasukome laikrodžius, ir atėjo pavasaris. Apsakymas Gražina Cieškaitė. Teofanijos. Eilėraščiai Ričardas Šileika. Tvirtinu, kad mano leidimas dar galioja. Teležinelės Romas Sadauskas. Eilėraščiai nuo ežerų Narius Kairys. Nepalo istorijos SYLVIA PLATH. Eilėraščiai. Vertė Tautvyda Marcinkevičiūtė Guy de Maupassant. Palikimas (Pabaiga). Vertė Vilius Litvinavičius ...
stasys-lipskis-ugnis-ir-nieko-daugiauEmilijos Pupėnaitės nuotaika irgi pakili – tarsi paklususi Prisikėlimo dvasiai ir įsismarkaujančiam pavasariui. Pakili, nors į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią šįryt ji atėjo su negailestinga misija – atsisveikinti. Šiandien ji atsisveikins su Vilniumi, kuriame pragyveno trisdešimt penkerius metus. Kartu atsisveikins su Šv. Petro ir Povilo bažnyčia – šventove, kurioje ji ne kartą karštai meldėsi su vienintele ir didžiąja gyvenimo meile – Vladu Jurgučiu.
jolanta-smilgin-maskvos-laikas-kritiku-akiratyjeRamūno Klimo romanas „Maskvos laikas“, išleistas 2005 metais, – paskutinysis prozininko kūrinys. Bene dešimtmetį rašytas, jis taip ir liko nebaigtas: knygos sudarytoju ir rengėju tapo autoriaus bičiulis ir kolega Vytautas Martinkus. Neužbaigtas romanas susilaukė literatūros kritikų Petro Bražėno, Elenos Nijolės Bukelienės, Vytauto Rubavičiaus, V. Martinkaus, taip pat kitų – Bronės Karpavičiūtės, Donato Petrošiaus, Renatos Šerelytės, Tomo Vaisetos – dėmesio.
beda-romano-berniukas-is-erfurto-apsakymasVisos kortelės buvo vienodos, raudono kartono ir tų pačių matmenų, nepriekaištingai pagal abėcėlę sudėliotos į didžiules, tiesiog tobulai surikiuotas metalines spintas. Kartoteka užėmė du pastato aukštus, kiekviename po devynis kambarius. Kortelėse buvo įrašyti asmens duomenys, tikrai arba tariamai priklausę tiems, kurie dingo be žinios per Antrąjį pasaulinį karą. Matijui Kampfui jos buvo gyvenimo tikslas, jo egzistencijos motyvas.
viktorija-daujotyte-salomejos-neries-erdvelaikis-kurtas-okupuotas-laisvintasErdvė ir laikas yra pagrindinės žmogiškojo buvimo koordinatės. Žmogus yra kūnas, užimantis vietą, esantis vietoje. Žmogus yra laikinas laiko kūdikis. Kiekviena žmogaus akimirka prateka erdvėje, gobiamoje iliuzijos, kad ji pastovi, pastovesnė už laiką, kad į erdvę galima grįžti, o laikas nuteka negrįžtamai. Į erdvę, prigimtąją, kuriuo nors būdu gautą, įgytą, pasirinktą ar suteiktą, žmogus įsikuria, mažuosius jos matmenis ir perkeisdamas. Laikas žmogui nepavaldus, laikas tiesiog yra, yra tarsi ir nebūdamas.
robertas-keturakis-virsunesŠiandien neatsitiktinai kalbėsimės apie vieną sudėtingiausių ir paslaptingiausių mūsų buvimo reiškinių – išėjimą iš šio pasaulio. Noriu, kad mūsų mintys nebūtų apsuptos krintančių lapų, rūstaus šiaurio ūžimo nuogose medžių šakose, nejaukiai pritilusios žemės. Tegu lyg nusileidę ant miestų ir sodybų vasaros debesys baltuoja žydintys sodai, o vanduo, iškeltas iš šulinio, tegu supa smulkiuose ribuliuose trapius žiedlapius. Ir tegu pasipuošia melsvai violetinėmis karūnomis kukliausia gėlių karalienė – didžiažiedė juodgalvė.
tomas-venclova-eilerasciaiAtminties naktis, apgaulinga jūra. // Matau, kaip įduba slysta link bėgių. / Kairėj baugina išvirtusios šaknys, / Dešinėj – briauna virš molingo skardžio. / Kiek toliau apirę betono poliai / Skaldo seklią srovę. Rūke ryškėja / Rūdijančių rombų raštas. Kitapus / Glūdi šiukšlinas kiemas – jame patyriau / Valandėlę vienatvės, kurios vaikystėj / Neturėtų būti. Kraštovaizdžio bruožai / Pranašauja kasdienę lemtį, panašią / Į kitas – tikriausiai netgi sėkmingą. / Toj šaly savaip suvokiame sėkmę: / Gyveni, nors žinai, kad kiekvieną klupdo / Stipresnieji, kad laimi gėda ir melas, / Vagone svirduliuoja ir alpsta belaisviai. / Bet alsuoja žemė, kvepia jazminas, / O žmogus įpranta užmiršti nelaimę.
ramunas-kasparavicius-lapai-be-medziuKai praeina liepos karščiai, / tavo naivios akys gėris: / dilgėlės, Sibyriaus barščiai, / durnaropės, usnys, svėrės. // Naujos kapinės tvarkingos, / it liniuote suliniuotos / tarsi „Muzikinis ringas, / talentingai sublimuotas. // Ir, kaip optinė apgaulė, / kvepianti kaip Floros kraitė: / nokstanti žalsvai prieš Saulę / archangelikų pašlaitė.
eugenijus-alisanka-lenkiskas-nusikaltimasKiekviename sapne yra keli procentai nusikaltimo sudėties. Panašiai kaip „Vegetos“ prieskoniuose druskos. Ar „Viagros“ tabletėse pieno cukraus. Pastarųjų saldumo nesu išbandęs (nors būčiau linkęs, kad ištikus kartėlio akimirkai ir vaistai būtų kartūs kaip memento mori, ar bent jau kaip ruda šlykšti tyrė vaikystėje, kurios gaudavau okupuotas spalinukių), bet tai tik laiko klausimas, nukirstų cinikas arba vyrų psichologijos žinovas.
vytautas-landsbergis-vasaros-posmaiNemunas – kartais – menamas. / Lyg ir simbolis apie monus. / Kartais – neša lavonus. // Kartais būna oi daug jo / nelyginant priešų kraujo. / Norėtume. // Kartais padžiūvęs. / Galuojasi vargšės žuvys. / Vietomis. // O tankiausiai – tėkmė ašarėlių. / Jomis nuo amžių / ir motinėlė / verkia ir sesės žlembia.
vaiva-markeviciute-tylu-tylu-ir-tamsu-apsakymas„Kuo susirgai, tuo ir gydykis, – toks buvo dažniausiai kartojamas mano tėvo sakinys. Jis kalbėdavo mažai, įprastai tik liepiamaisiais žodžiais arba jaustukais, todėl ši frazė, kaip dabar man atrodo, atspindėjo jo asmenybės esmę, atstojo jį patį. Čia sėdėdama daug galvojau apie tėvą. Keisti buvo mūsų santykiai. Esu tikra, kad niekados nebuvome apsikabinę, jis tėviškai neplekšnojo man per petį ir nespaudė rankos. Nė nekalbu apie tėvišką bučinį į kaktą. Net vaikystėje. Net nesu tikra, ar, kai buvau visai maža, jis mane pakeldavo iš lopšio. Dvidešimt ketveri mano gyvenimo metai prabėgo be tėviškų prisilietimų.
john-kinsella-eilerasciaiJie buvo aiškiai / įspėti, / kad žaisti / siloso bokštuose / mirtinai pavojinga. / Paskęsi kviečiuose. / Lėtai. Ir kuo smarkiau / kovosi, / tuo blogiau. / „Išvysi žvitrią žiurkę / sau prieš akis, / ir tada išnyksi.“ / Tuo savo triūsu / nieko nelaimėsi. / Tai tapo jiems savotišku išbandymu / patirt – kaip greitai paskęstama / be virvės, / kuri padėtų išsikapanoti. / Bet žaidimo įkaršty / ritualai išsimuša iš ritmo, / lyg šokdamas išspręstum / ginčą, / kuris eis pirmas, / ir pamirštum / prisirišti virvę. / Nugrimzdę iki juosmens, / bijodami ir pakrutėti. / Net pagalbos šauksmas / gilyn skandina / grūdus...
aivars-kavis-du-apsakymaiTies sankryža stovi žmonės. Dega raudona šviesoforo akis. Įsimaišau į minią, tapdamas vienu iš jų. Raudona dega nepaprastai ilgai, nervindama ne tik mane, bet ir visus kitus. Paskui akimirką žybteli geltona, ir šit pagaliau žalia! Vėl išsiveržiu iš minios. Jie ten, man už nugaros, žirgliodami per balas žiūri, kaip aš bėgu tolyn. Bėgu neskubėdamas ir gracingai. Ir nė vienas iš jų nežino kur. Bet svarbiausia, kad ir pats to nežinau. O po teisybei – tai man visiškai neįdomu. Man visiškai tas pat, kur bėgu. Aš tiesiog... tiesiog bėgu, pamažu pranykdamas vakaro prieblandoje.
alvydas-slepikas-violoncele-apsakymasTas žmogus, aišku, buvo beprotis, ir Živka nusisuko į stoties langą, kad nesusitiktų su juo akimis. Langas apledėjęs ir pro jį nieko nesimato, tik gruodžio vakaro prietemoje mirkčioja kažkokios gelsvai raudonos liepsnelės – matyt, automobilio posūkių signalai. Živka sėdi įsispraudusi tarp dviejų stambokų moteriškių ir jaučiasi visai patogiai, nes apypilnės laukimo salės gaudesys maloniai liūliuoja migdydamas, o paltelis, kad ir beveik rudeninis, pakankamai šildo, jaukiai įsitaisius tarp grįžtančių namo šnekių pensininkių.
tomas-rekys-skrydis-virs-jav-mokyklu-arba-linksma-gyventiPirmoji mano pažintis su JAV vidurine mokykla įvyko gatvėje. Pataikiau į kažkokią vietinės mokyklos šventę – paradas, daugybė vaikų, žmonių, sustojęs eismas. Ir smalsu, ir keikiesi mintyse, nes tenka vėluoti į darbą. Kiek linksmiau arčiau stovintiems vairuotojams – jie gali paspoksoti pro automobilio langus į keistai apsitaisiusius mokinius, tikras karnavalas. Tokios masinės eitynės organizuojamos retai, daugiau tų švenčių ir renginių vyksta pačioje mokykloje. Apie juos prisiklausiau iš savo vaikų. Jie tada buvo paaugliai, jiems, atvykusiems iš Lietuvos, vidurinį išsilavinimą teko baigti jau tose amerikinėse mokyklose.
elzbieta-banyte-fantasmagoriskas-sukimasis-ratuKartą paklausiau pažįstamos, kur ji gyvena. „Nagi tame pačiame name, kur dirba bioenergetikas Algirdas Jegerskas, Gėlių gatvėje, – ramiai mestelėjo ji. Žioptelėjau. Panaši reakcija buvo, kai dar mokykloje viena mokytoja ramiai pasiūlė nueiti pas kažin kokią raganą, kad išgydytų chronišką slogą. Tada pagalvojau taip, kaip dabar skaitydama dar per knygų mugę pristatytą Herkaus Kunčiaus romaną „Dervišas iš Kauno: „Viešpatie, kokia nesąmonė. Nors ir patiko profesionaliai valdoma kalba, kai kurie juokeliai, bet visa kita atrodė pernelyg panašu į narkotinį kliedesį. Dervišai? Seksualinės orgijos sovietiniame Kaune?
dovile-kuzminskaite-tas-sitas-pasaulis„Ištarti pasaulį kitaip. Tegul ir švebeldžiuojant, tegul ir šnibždomis ar su skausmingu atodūsiu. Renkuosi tokią poezijos galimybę. Ne tribūnų patosą“, – sako Vidas Morkūnas, pristatydamas „Nekropolių šviesas“. Kalba jis iš tikrųjų apie kitą pasaulį, iš kurio ir kyla skausmingi šnibždesiai. Mūsų literatūroje – dar vienas eilėraščių rinkinys, kuriame ieškoma galimybės iškalbėti užribio patirtis. „Nekropolių šviesos“ (vertėtų apsvarstyti ir sveikintiną daugiskaitos pasirinkimą pavadinime, kuris, tikėtina, neatsitiktinis) pradedamos eilėraščiu apie baigmę ir dūlėjimą...
justinas-kubilius-laimingas-kritikos-atvejisKnygoje „Savistaba ir nuostaba: rašytojų žvilgsnis į save ir kitus“ autorius susikoncentruoja į gana slėpiningą atminties fenomeną, vadinasi, ir į kūrėjų patirties autentiškumo, savistabos ir savianalizės problematiką, neišvengiamai susijusią su praeities traktavimu, dabarties suvokimu, savimonės keliais ir galbūt klystkeliais. Itin kūrybiškai pasitelkta šv. Augustino laiko, žmogaus sielos, dvasios ir sąžinės santykių samprata. Remiamasi, be abejo, ir šiuolaikinių filosofų bei literatūros tyrinėtojų įžvalgomis.
viktorija-filipovaite-kreivu-veidrodziu-kambaryjeKuo pasaulis tampa atviresnis, tuo individui sunkiau apibrėžti savo tapatybę. Kartais tai beveik neįmanoma dėl begalybės vaidmenų, kuriuos žmogus priverstas atlikti kiekvieną dieną. Saros Poisson naujo romano pavadinimas „Madam madam madam“ ir širdelės formos rankeną vaizduojantis viršelis perspėja, kad į rankas pakliuvo moteriška knyga. Kaip moteris suprantama šioje knygoje? Anotacija leidžia tikėtis drąsių sprendimų, konvencionalių tapatybės apibrėžimų nepaisymo, literatūrinės provokacijos ir standartų laužymo.
partizanu-dainosKažkas lietuvių tautosaką yra palyginęs su tokiu stebuklu kaip Egipto piramidės. Savo dainomis, pasakomis, frazeologizmais galime didžiuotis prieš pasaulį. Stebuklų stebuklu laikyčiau ir tokią mūsų tautosakos atmainą kaip partizanų dainos. Kiek daug jų buvo sukurta per tokį trumpą pokario rezistencijos laiką (1944–1953), kaip žaibiškai jos plito! Nežinomas poetas apdainavo Merkinės mūšį, kur pasižymėjo „narsus dzūkų vadas Vanagas“ – Adolfas Ramanauskas. Yra išlikusios net trys dainos apie Kalniškės mūšį (1945-ųjų gegužė).
nauji-kelrodziaiTarsi visai liūdna žinia: penkiasdešimt metų Vokietijos akademinėje padangėje gyvavusi mokslininkų baltistų veikla stabdoma. Statomi nauji kelrodžiai. Susirinkę į 117-tą konferenciją, – skaičiuojama nuo 1964 m. Berlyno Humboldtų universitete atgaivintos, keletą šimtmečių senajame Karaliaučiaus universitete ir kitose vokiečių mokslo įstaigose puoselėtos baltistikos, – mokslinio susivienijimo nariai svarstė ir galiausiai nutarė keisti savo būsimų darbų vagą. Jei iki šiol ji buvo itin plati (sėkmingai derinusi įvairių kitų kultūros barų užduotis), tai dabar grįžtama prie siauresnės akademinės veiklos.
didzioji-nezinomybe-tomo-transtroemerio-poezijojeViename stipriausių Tomo Tranströmerio (1931–2015) eilėraščių „Carillon“ (1985) susilieja poeto „aš“, mirtis, Briugės gamtovaizdis, egzistencinę prasmę įgavę potvyniai ir atoslūgiai, smurtu, žudynėm paženklinta praeitis ir dabartis, baimė ir viltis. Riba tarp kranto ir vandens, gyvenimo ir mirties – vos porą decimetrų. Netikėtai suskamba varpai (carillon – pranc. varpų skambesys) lyg koks dieviškas ženklas. Kalbėdamas taupiai, bet įtaigiai, poetas tarsi praveria duris į tai, ko neįmanoma nusakyti.
atodangos-nuo-premiju-iki-f-kafkos-bylosGegužės 13-ąją, per rašytojo ir vertėjo Dzintaro Suodumo (1922–2008) gimtadienį, trečią kartą Ikškilės krašto savivaldybė (Latvija) įteikė Dzintaro Suodumo literatūros premiją. Šiemet šiam apdovanojimui buvo pateikta per dvi dešimtis originaliosios prozos ir poezijos kūrinių bei vertimų. Vertinimo komisija vienbalsiai 2015 metų Dz. Suodumo premiją paskyrė prozininkui Mariui Bėrziniui už romaną „Švino skonis, kuriame atkuriamas Antrojo pasaulinio karo pradžios laikotarpis – vienas sudėtingiausių periodų šiuolaikinėje Latvijos istorijoje.
augustas-sireikis-protingas-ejimas-apsakymasApsupta dviejų pėstininkų ir bokšto, karalienė nerūpestingai snaudė saugiausiame savo tvirtovės kampe. Anapus rūmų vyko įnirtingas mūšis, tačiau jis valdovės miego netrikdė. Panarinusi galvą ant kairiojo peties, patogiai įsitaisiusi neseniai mamos nupirktoje minkštoje, aukštoje biuro kėdėje ir susikėlusi kojas ant stalo, ji vos vos girdimai knarkė. Negirdėjo nei mirštančių pavaldinių riksmų, nei vienintelio likusio riterio šūksnių apie gresiantį pavojų.
jonas-juskaitis-eilerasciaiIlgas kelias ir eit keliu ilgai / Ir migla ilga. / Ir pusiau vanduo, ir pusiau sniegai / Ta ilga migla. // Atsitik! Ievų daug ir dienos jau / Mėlynos pas mus. / Krūpteliu mintim – aš ėjau, ėjau / Gatvėm pro namus. // Pamačiau... lietaus lyg nuplautame / Tu ore, tikrai / Tu! Kur sukome pogrindyj tame, / Tu atsitikai! // Kaip kasyklose ratais ar seniai / Sukome ant šių / Vietų, krūpteliu – tartum kaliniai, / Burbulus kančių.
valentinas-sventickas-istrintiAr vaikščiodamas po mišką, ar netikusių sapnų pertraukomis nežinia kodėl pradėjo prisiminti susitikimus su likimo broliais – buvusiais lagerininkais ir tremtiniais. Susitikimai tie – per atlaidus, per šventes, šiaip pasitaikantys, kai žmonės ir išgeria kiek, – jam, metais kitais jaunesniam, paliko mįslingų įspūdžių. Tas aiškėjo tik laikui bėgant ir dabar, prisimenant. Prisiminimai padeda viską gretinti su kitokiomis kitų žmonių patirtimis ir laikysenomis. Neužmirštamas pasirodė esąs daug kentėjusių žmonių šnekėjimosi būdas.
tomas-vaiseta-i-juodaja-bedugne-apsakymasKirtau gatvę ir nuspūdinau baro link. Turėjo būti apie septynias – nevėlavau. Prie įėjimo į barą rūkė trys vyrai. Pravėriau duris ir įsmukau vidun. Nusileidau dviem laipteliais ir čia pat, dešinėje pusėje, prie ilgojo stalo, išvydau kėpsantį Vincą. Pasisveikinau ir rankos mostu parodžiau, kad prie baro užsisakysiu alaus. Visi kiti stalai buvo apgulti. Virš lakuotų medinių stalviršių žemai kybojo apvalūs alaviniai šviestuvai ir skleidė blausią šviesą.
gvidas-latakas-eilerasciaiSalantai // Eilėraščių rašymas ne kas kita / o šokis su meška / šokdintojas norėtų pažinti / bet ar gali jisai / pažinti mešką? / juk jei tik kas – ji tave / sudraskys / suplėšys kaipmat / tik šokdamas nueisiu / kūlgrinda / pas žuvų karalių į salą / o nenuėjus – tuščias būtų / vaikščiojimas meškeriojimas / palei Tausalo ežerą // tau – salas dovanoju / ant Tausalo ežero / sau tik vieną laikau – / kur dunkso lomoj Salantai / kad būtų kur priebėga / bokštas – lentinė pašiūrė / valtis čia o sala / sala – antai
tomas-transtroemer-eilerasciaiTomas Tranströmeris (1931–2015) – vienas žinomiausių ir, anot kritikų, mylimiausių Švedijos poetų, daugelio literatūrinių premijų laureatas. Išleido per dešimtį plonų eilėraščių rinkinių, jo poezija išversta į daugelį pasaulio kalbų. Tokios garsenybės kaip Derekas Walcottas, Josifas Brodskis ir Seamusas Heaney'is sakosi įkvėpimo sėmęsi iš T. Tranströmerio kūrybos. 1990 m. rudenį poetą ištiko insultas, atėmęs gebėjimą kalbėti, bet ne pačią kalbą. Iš dalies įveikęs savo ligą sukūrė dar du poezijos rinkinius – „Gedulo gondola ir „Didžioji paslaptis.
tekstai-prie-odos-Rašytoja Laura Sintija ČERNIAUSKAITĖ atsako į Renatos ŠERELYTĖS klausimus – Miela Laura, proza – sunkus ir nedėkingas žanras, reikalaujantis daug darbo ir įkvėpimui beigi romantikai paliekantis – jei apskritai palieka – mažai vietos... Bet, žvelgiant į Tavo kūrybą, ypač į noveles – justi, kad jos parašytos tarsi vienu kvėptelėjimu, gaivališkai, spontaniškai... Galbūt toks yra netgi Tavo romanas „Kvėpavimas į marmurą; sunku čia nepastebėti savitos kompozicijos, paremtos ne konstrukciniais, o veikiau nuojautos, intuicijos padiktuotais dalykais...
irena-potasenkotarasas-sevcenka-garsingam-vilniujeDaugiausia biografinių knygelių apie T. Ševčenką – baudžiauninką, Vilniaus generalgubernatoriaus adjutanto „kazokėlį, Rusijos šviesuolių pastangomis dvidešimt ketverių išpirktą iš baudžiavos, caro įsakymu paverstą eiliniu kareiviu ir dešimt metų kankintą saldofoniškoje tremtyje be teisės rašyti ir piešti, mirusį vos keturiasdešimt septynerių, – taip pat išleista „anais laikais. Tada buvo suformuotas oficialus T. Ševčenkos kultas.
anapus-ezero-kur-bokstaiŠią vasarą norėjau parašyti kažką rimto apie Viktoriją Daujotytę jos artėjančio jubiliejaus proga, bandžiau ir pokalbį su jubiliate inicijuoti, buvau net ir klausimus sugalvojęs, bet galvoje sukosi vien tik tokios mintys, į kurias atsakyčiau ir pats. Bemąstydamas apie visa tai kaime, nieko protingo taip ir neišmąsčiau, o pjaunant žolę ir darant kitokius kaimiškus darbus į galvą įšoko ir ėmė suktis vienas toks sakinys: „Mano niekingo gyvenimėlio pradžia buvo...
valentinas-sventickas-pusis-kuriNuvirto ji balandžio 25 dieną. Šviesią pavakarę. Prieš tai dieną kitą buvo vėjuota, o tąsyk – ne. Taip, tai buvo pušis, kurią Justinas Marcinkevičius puikiausiai matydavo pro savo langą, kai žiūrėdavo į besileidžiančią saulę už Varnų kalno. Augo žaliavo priešais. Algimantas Baltakis yra parašęs eilėraštį apie Varnų kalną. Anksčiau gyveno kaimyniniame name, o dabar kitoje to kalno pusėje.
regimantas-tamosaitis-mea-culpaKada nors ateis tokia diena, kai aš nuolankiausiai atsiprašysiu viso pasaulio ir visų žmonių, atsiprašysiu lenkdamasis iki žemės: – Atleiskite man, kad buvau apsimetėlis, kad visus kvailinau, daug metų apgaudinėjau melu, kad esu literatas. Kad neva moku aiškinti literatūrą, kad išmanau jos subtilybes ir kad sukinėjuosi tikrų literatų bendrijoje, tarsi būčiau joje gimęs. Ne tik sukinėjuosi, bet dar drįstu postringauti apie ją, tarsi būčiau koks mokslinčius. Su metais ši kaltės našta mane vis labiau slegia, ir kada nors galiu neištverti, kada nors galiu pratrūkti. Pratrūkčiau ir dabar, bet dar turiu mažų vaikučių, tai mane ir sulaiko nuo viso gyvenimo išpažinties. Bet kada nors vis tiek pasakysiu: atleiskite, atleiskite! Man tik rūpėjo išmaitinti vaikus, išlaikyti šeimą...
viktorija-daujotyte-in-memoriam-kad-prasme-neapleistu-zmogaus-pasaulio-donatas-saukaPrasmės gyvybingumui reikia tiesioginės reikšmės neturinčių veiksmų, gestų, judesių, žodžių. Kad vis mirgėtų prieš žmogaus akis prasmės linkui kreipianti efemerija, ūkas, kuriame visiems lemta pabūti ir visiems – pasitraukti, išnykti. „Mirtis – tai toks didelis, šventas ir šviečiantis taškas, / Ji taria prasmes, visa kita pasauly išblaško...“ (Sigitas Geda, „Giesmė apie dangišką kartografiją“). Mirtis taria prasmes sumuodama žmogų, jo asmenybę, bet ne sudėdama, o atimdama tiek, kiek pajėgia atimti. Ir sustoja prie likmenos, likučio, liekanos, prie trupinio, verto bent mažo amžinybės lašo. Ir leidžia dar pasiliekantiems prie jo pasilenkti, lyg pasitikrinti – ar prasmė dar nėra apleidusi žmogaus pasaulio.
eugenijus-zmuida-ka-gano-alpiu-piemuo-j-survilaites-emigrante-ir-alpiu-piemuo-Nedaug skaitau šiuolaikinės literatūros, ypač lietuvių. Girdžiu pavardes, knygų pavadinimus, pamažu susiformuoja nuomonė, ja pasitenkinu, nors ir jausdamas sąžinės priekaištą. Tiesa, kartais ateina metas ir galimybė „kaltę“ išpirkti – imu skaityti kokį lietuvių romaną. Paprastai giriamą ir jau apdovanotą. Autorius – šių dienų „klasikas“, tarkim, Sigitas Parulskis ar Valdas Papievis. Bet dažnai net nebaigiu, o jei ir baigiu, tai su mintimi, kad vėl ilgai neskaitysiu lietuviško romano. Lyg koks užburtas ratas. Dabar štai perskaičiau Janinos Survilaitės romaną „Emigrantė ir Alpių piemuo“. Pavadinimas visai įdomus. Šveicarija, kaip visi žinome, yra graži. Knygoje esama keleto puikių gamtos ir sniege skendinčių miestelių aprašymų. Aprašymai sutilptų į du tris puslapius, o visa kita, deja, – banalu ir pretenzinga. Todėl laukiantiems rekomendacijos iškart sakau – neskaitykite šios knygos. Kodėl aš skaičiau (ir ištvėriau)? Tai buvo nelengva. Tiesiog paprašytas įsipareigojau, pradėjęs skaityti gailėjaus, ir tik Kantas manyje neleido trauktis – tesėjau. Beje, įsipareigojau parašyti trumpą recenziją, bet kadangi neskaitęs romano recenzijos neparašysi, tai iškart užkrito du Heraklio darbai.
dovile-kuzminskaite-tradicijos-sauksmas-r-stankeviciaus-kertinis-skiemuo-Rimvydas Stankevičius – vienas iš tų poetų, kurių žodžiai šiuolaikinės lietuvių poezijos kontekste jau yra tapę kertiniais, – išleido naują eilėraščių rinkinį „Kertinis skiemuo“. Autorius, kurį geriausiai pažįstame kaip kalbantį iš ribinių (gyvenimo ir mirties, kalbėjimo ir tylos, skausmo ir susitaikymo) situacijų, šį sykį, regis, mėgina įsitaisyti pačiame poetinės tradicijos centre.
elzbieta-banyte-amzino-pasienio-zona-dnstaponkutes-is-dvieju-renkuosi-trecia-mano-mazoji-odiseja-Dalios Staponkutės knyga „Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja“ pripažinta kūrybiškiausia 2014 metų knyga. Nors ir pernelyg neišreklamuota – nebuvo jokių agresyvių komercinių akcijų atrakcijų – bet skaitoma ir žinoma. Neretas bičiulis klausia: ar jau perskaitei? Lyg kalta vis nuleisdavau galvą: ne, dar ne... Rodos, turėčiau griebte griebti lietuvės rašytojos, filosofės, vertėjos, dėstytojos knygą apie savo numylėtą salą ir nebepaleisti jos iki paskutinio puslapio. Juk knygoje minimas ir universitetas, kuriame pati studijavau, ir kalba, kurią moku ir myliu, ir keistoji, padalytoji Nikosija, Kipro sostinė, kurios Žalioji linija iki šiol verčia mąstyti apie žmonių atsparumą trupant valstybėms ir politikoms. Pagaliau radau tą knygą, perskaičiau, padėjau ir – lyg vis dar vaikštinėdama už senosios Nikosijos sienų – mąstau apie grožį ir bjaurumą, apie banalybę, savotiškai žiaurią kasdienybę – apie viską tuo pat metu.
ramute-dragenyte-poezijos-pervirsis-d-kajoko-apie-vandenis-medzius-ir-vejusqDonaldo Kajoko gerbėjai sulaukė šventės – galės patirti skaitymo malonumą, netgi tikrą malonumėlį, nes pasirodė naujas poeto eilėraščių rinkinys „Apie vandenis, medžius ir vėjus“ (2015). Neskaičiuosiu, kelinta čia D. Kajoko poezijos knyga, svarbiausia, kad nauja, dailiai apipavidalinta, maloni ir meilinga, tęsianti amžinąsias poeto temas, kurias lydi įkypa autoriaus šypsenėlė: „ėmė ir ištiko / tos lengvutės kelios / šypsenos raukšlelės / iš dyko buvimo“
hans-georg-gadamer-kalba-kaip-hermeneutines-patirties-terpe-verte-alfonsas-tekoriusMes sakome, kad pokalbį ‘vedame’, tačiau juo pokalbis tikresnis, juo mažiau jo vedimas priklauso nuo vieno ar kito pokalbio dalyvio valios. Todėl tikras pokalbis niekuomet nėra tai, ką ketinome ‘vesti’. Apskritai teisingiau būtų sakyti, kad į pokalbį pakliūname, ko gero, dar teisingiau – kad į jį įsiveliame. Tai, kaip žodis po žodžio pokalbis kaitalioja kryptį, kaip jis tęsiamas ir pasibaigia, gali atrodyti gana panašu į savotišką vedimą, tačiau iš tikrųjų pokalbininkai čia yra labiau vedamieji negu vedantieji. Kas iš pokalbio ‘išeis’, niekas iš anksto nežino. Tarpusavio supratimas ar nesėkmė šiuo požiūriu primena situaciją, tarsi su mumis kažkas įvyko. Tad galime teigti, kad vienu atveju pokalbio būta gero, o kitu – kad žvaigždės jam nebuvo palankios. Visa tai rodo, kad pokalbis turi savo dvasią ir kad kalba, kuria jis vyksta, neša savąją tiesą, t. y. ji ‘išslaptina’ ir išleidžia į dienos šviesą kažką, kas nuo šiol pradeda būti.
alfonsas-tekorius-hermeneutika-pokalbissupratimasvertimasHermeneutika kaip prasmių aiškinimo teorija yra viena iš Vakarų mentalinėje kultūroje susiklosčiusių filosofinio mąstymo krypčių, kurios raidoje išskirtini keli ryškesni etapai. Senovės Graikijoje šitaip vadintas dievų mįslingų ištarmių „nušvietimas“ žmonių kalba. Viduramžiais radosi vadinamoji filologinė (nebesuprantamų graikų epinės poezijos vietų aiškinimai), teologinė (Šventraščio interpretacijos) ir teisinė (teisynų ir kodeksų supratimo ir taikymo praktika) hermeneutikos. XVIII–XIX a. suvokta būtinybė pereiti nuo specifinių tekstų ir jų korpusų aiškinimų prie visiems tekstams bendros aiškinimų teorijos – hermeneutica universalis (Friedrichas Danielis Ernstas Schleiermacheris).
arvydas-juozaitis-klaipeda-arba-rytprusiu-pradziamokslisVėjas pučia nebe iš jūros, kaip buvo XX amžiaus pabaigoje – jis perlūžo, apsisuko ir ėmė pūsti atgal. Stovėk dabar nestovėjęs veidu į didįjį vandenį – neįlauš krūtinės, neužspaus kvapo. Apėjo tave ir akėja nugarą. Stumte stumia nuo žemės – į vandenį, į Vakarus. Vėjas pučia iš ateities, o tai daug ką reiškia. Laisvę ūmai pajutome ne kaip laisvės ilgesį, o kaip sotumą, ir todėl ėmėme blaškytis po pasaulį. Laisvės nebeliko Palangos pliaže, kur ji buvo iki pat XX amžiaus pabaigos, ji dabar įsikūrusi turistinių agentūrų paslaugų reklamoje.
-patrick-modiano-kalba-pasakyta-svedijos-akademijoje-verte-vytautas-bikulciusPatrickas Modiano – prancūzų rašytojas, dvidešimt trijų romanų autorius, 2014 metų Nobelio literatūros premijos laureatas. Savo kūrybinį kelią pradėjo romanu „Žvaigždės aikštė“, kuris drauge su „Naktine sargyba“ ir „Žiediniu bulvaru“ sudaro savotišką trilogiją, pasakojančią apie okupacijos laikus. Jai būdinga ekspresionistinė estetika. Likusioje jo kūryboje justi minimalistinio romano estetika.
viena-is-dragomanu-rasytoja-verteja-dalia-staponkute-atsako-i-viktorijos-ivanovos-klausimusNėra moteriškos arba vyriškos literatūros, gera literatūra – tai gera literatūra, tačiau mūsų – kaip autoriaus vyro ir autorės moters – balsai kitokie savo skambesiu. Štai, kad ir mano knyga. Ji anaiptol ne moteriška, nors joje daug temų, susijusių su moters gyvenimu. Tikiu, kad šias temas aš gvildenu kitaip, nei jas būtų gvildenęs vyras, rašydamas apie moterį. „Vyriškos“ temos moters autorės tekste irgi suskamba kitaip nei vyro rašyme. Jusliškiau ir jausmingiau. Man patinka akcentuoti mūsų skirtumus, nes jų tikrai labai daug. Bet kuri detalė pastebima kitaip. Mūsų lytiškumas yra ir mūsų pasaulio stebėjimo, jo pažinimo akis. Man atrodo, moterys giliau gvildena būtent lytiškumo, egzistencines problemas, sudėlioja jausminius akcentus aštriau ir tikroviškiau nei autoriai vyrai. Gal dėl to mano versti rašytojai – nors ir genialūs autoriai, klasikai, kalbos virtuozai – kartais atrodo ganėtini „infantilai“ aprašymuose, susijusiuose su jausmais, kūniškumu, erotiškumu, seksualumu.
vytautas-rubavicius-kulturos-valstybe-kulturos-raidos-ypatumaiDaug galima būtų kalbėti apie mūsų kultūros ir valstybės laimėjimus ar bėdas bei vis kylančius naujus egzistencinius iššūkius, nelygu kokios laikomės esminės vertinimo nuostatos. Vieni, ypač politikai, mano, kad šiuo metu gyvename taip gerai, kaip niekada, o kitiems labiau rūpi emigracijos, skurdo, nedarbo, socialinės atskirties ir kitokios bėdos, kurios neleidžia piešti „gražaus“ kultūros ir valstybės gyvenimo vaizdo. Pabandykime atsakyti į keletą klausimų, kad geriau suvoktume dabarties būseną.
gintaras-lazdynas-dar-viena-liudo-vasario-mylimojiSkirtingai nuo XX a. pradžios lietuvių literatūros kūrinių, Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“ ne tik galima, bet ir būtina skaityti ir suvokti platesniame Vakarų Europos kultūros, literatūros ir mokslo kontekste. V. Mykolaičio-Putino dėka gerokai prasiplėtė lietuvių literatūros kultūriniai horizontai. Romano vaizdų sandaroje nesunkiai galima įžvelgti ne vieną tiesioginę sąsają su Vakarų Europos, lenkų ar rusų, ypač simbolistų, kūriniais, todėl romano interpretacijų diskurse nuolat figūruojančios nuorodos į Johanno Wolfgango Goethe’s, Ernsto Theodoro Amadeaus Hoffmanno, Stendhalio, Émile’io Zola kūrybą ar įvairias kultūros epochas neatrodo laužtos iš piršto. Ne visada šiame kultūrų poliloge V. Mykolaičiui-Putinui pavykdavo ištarti savitą ar originalų žodį, jis neatvėrė naujų horizontų Vakarų Europos kultūrai, tačiau būtent V. Mykolaitis-Putinas vienas pirmųjų Lietuvoje prabilo europiečiams suprantama vaizdinių ir sąvokų kalba, jis drąsiai veržėsi į kultūrų dialogą naudodamas modernias analizės priemones.
guy-de-maupassant-palikimas-pradzia-verte-vilius-litvinaviciusNėra lengvas dalykas pristatyti tokį žymų rašytoją, visuotinai pripažintą klasiką, kaip Gi de Mopasanas (Henri René Albert Guy de Maupassant, 1850–1893). Šis prancūzų rašytojas – fenomenalus. Jo didžiulis literatūrinis palikimas buvo sukurtas vos per dešimtį metų – šeši romanai, penkiolika smulkiosios prozos rinkinių, o pridėjus ir tuos, kurie spausdinti periodikoje, būtų daugiau kaip trys šimtai apsakymų. Ar įmanoma per tokį trumpą laiką tiek parašyti, ir dar genialiai? Kamuojamam sunkios ir nepagydomos ligos?
leons-briedis-eilerasciai-verte-arvydas-valionisLeonas Briedis (Leons Briedis, g. 1949) – latvių poetas, vertėjas. 2015 metais jam paskirta premija už viso gyvenimo nuopelnus plėtojant intelektualinę mintį Latvijoje. Poeto kūrybinį kelią ženklina dvidešimt aštuonios autorinės ir per keturiasdešimt vertimų knygų iš rumunų, anglų, ispanų, lenkų, rusų, albanų bei kitų kalbų. L. Briedis savo poetinius tekstus vadina intuityvia improvizacija. 1992–2010 m. šis latvių intelektualas leido kultūros filosofijos žurnalą „Kentaurs XXI“.
monika-baltrusaityte-mes-jums-paskambinsime-apsakymasDvi minutės po vidurdienio. Danutė įžengia į erdvų liftą veidrodinėmis sienomis ir paspaudžia mygtuką „6“. Lipdukas skelbia, kad ji atsidurs agentūroje „Vidmerta“. Kol liftas nerangiai ir lėtai kyla į viršų, ji apžiūrinėja save veidrodyje, taisosi plaukus ir persimeta šaliką per petį – taip atrodys atsipalaidavusi. Liftas cyptelėjęs atveria duris. Danutė užmeta akį į savo batus, kuriuos šįryt atsakingai šveitė. Eidama koridoriumi, mintyse kartoja įvairias frazes, tokias kaip „politinė komunikacija“, „politinės rinkodaros pagrindai“ ir „uodega vizgina šunį“.
petras-panavas-eilerasciaiLyja. Be perstojo lyja, / Ant laktų migdo vištas. / Rugiai po lietum vilnija. / Kaip gera – lyg per Mišias.
astrida-petraityte-feministe-apsakymasLiucija pati nustebo, kad jos nekantra, vos užmačius antraštę „Rėksminga feminisčių demonstracija“, tokia džiugi. „Reiktų pasikonsultuot su Odeta, kas čia per fenomenas“, nusišaipė mintyse, tikrai žinodama, kad nei konsultuosis su savo psichologe dukra, nei sakys jai apie savąsias „netipiškas“ emocines reakcijas. Kodėl turėtų? Jai džiugu, jai smagu, ją kutena azartas – nujaučiant, kad atvėrus internetinį šliuzą ją užpils patyčių, pagailos, sarkastiškų patarimų lavina.
arturas-valionis-kai-vanduo-isyra-eilerasciaiDainų šventė // Išmėtėm iš dainų žodžius. / Niūniavom. / Išbraukėm ir natas. / Tylėjom.
andrius-jakuciunas-urlaganas-apsakymasIstorija prasidėjo gilią 1996-ųjų liepos 17-osios naktį (arba, – jei taip patogiau sakyti, – ankstyvą rytą, maždaug valandą iki aušros), kai, užsidarius kavinei, Z. S. su panele kaip tyčia atsidūrė tamsutėliame parke, ir jį, gerokai įkaušusį, ūmai užvaldė mintis, kad Magdaleną reikia užlaužti tiesiog čia. Tokia klotis, rodos, patiko ir Magdalenai, mat ji galėjo būti tikra, kad romantiškos mėnulio šviesos neužteks išryškinti kai kuriems jos veido netobulumams, ir čia nedaug būtų ką pasakoti (juk visi žinome, ką aistros pagauti veikia vaikinas ir mergina), jei ilgame bučinyje įkalintam Z. S. patikėjus, kad lieka stverti jautį už ragų, kažkas nebūtų paplekšnojęs per petį. Z. S. instinktyviai atsisuko, ir tą pačią sekundę neišvengiamybė kaip sunkus kumštis krito tiesiai į jo akinius.
julius-keleras-eilerasciaiapsnigti gluosniai… ištiesta ranka tarsi netyčia tavo petį / apkabina – štai lūpos ištaria, o negirdi – kažką / tikriausiai apie tai, kad gimė kažkur skliaute / nauja šalis, bet ją tu pamatysi tik tuomet, kai vynas / išseks taurėj, rūkysi balkone ir pasakysiu ne dabar, / vėliau, išniręs tavame sapne: nors besmegenių / dar nėra, bet tavo piešiny nuo pernai vienas vis dar gyvas
viktorija-daujotyte-grazios-zemaites-rankosGimusi 1845 metų birželio 4 dieną pačioj vasaros pradžioj, žaliuojančioj ir žydinčioj, šiemet Žemaitė (Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė) vėl švenčia sukaktį. Ir vėl proga bent grįžtelti, bent stabtelti prie mūsų meninės prozos ištakų, stabtelti, nustebti, kaip kartą tai yra pasisekę Juozui Apučiui. Jo esė „Žemaitė. Gysločio para doksas“ (1998) yra tekstas, kuris turėtų įsikirsti į mūsų kultūrinę atmintį, įsikirsti suinteresuoto balso tikrumu: „Ir vis tiek – kai tyčia ar netyčia perbėgame Žemaitės kūrybos puslapiais, pajuntame kaži kokį keistą jausmą.
2015-m-metu-7-nr-turinys2015 m. „Metų“ liepos nr. turinys
atodangos-nuo-lietuvisko-inostrannaja-literatura-numerio-iki-m-de-cervanteso„Lietuva: išsklaidyta ir surinkta“ – taip pavadintas lietuvių literatūrai skirtas žurnalo „Inostrannaja literatura“ kovo mėnesio numeris, kurį puošia 1990-ųjų S. Eidrigevičiaus paveikslas. Įžanginiu J. Sprindytės tekstu pradedama šiuolaikinės lietuvių literatūros apžvalga. Ją palydi M. Ivaškevičiaus drama „Mistras“. „Apsakymo antologijos“ skyrių sudaro J. Vaičiūnaitės, R. Gavelio, R. Granausko, S. T. Kondroto, A. Šlepiko, D. Kalinauskaitės prozos kūriniai. „Poezijos antologijoje“ – A. A. Jonyno, G. Norvilo, G. Patacko, T. Venclovos, J. Aisčio, H. Radausko, A. Nykos-Niliūno eilėraščiai. Dokumentinę prozą reprezentuoja A. Nykos-Niliūno ir V. Kubiliaus dienoraščių ištraukos, M. Ginko ir L. Baliukevičiaus knygų fragmentai. Žanrinę įvairovę praplečia G. Radvilavičiūtės, S. Parulskio, J. Sasnausko, D. Staponkutės, T. Venclovos straipsniai ir esė, J. Baltrušaičio laiškai italų rašytojui G. Papiniui, G. Jefremovo pokalbis su režisieriumi M. Karbauskiu. Pabaigoje – U. Radzevičiūtės, G. Beresnevičiaus, J. Erlicko pašmaikštavimai.
sena-knyga-atradimas-siuolaikiniam-pasaulyEkonomikos globalizacija žadina praeityje etniškai idealios Švedijos vaizdinį. Ant dvidešimties švediškų kronų banknoto pavaizduota Nilso Holgersono kelionė po Švediją, aprašyta garsioje Selmos Lagerlöf (1858–1940) knygoje. Nilsas savo nuostabią, keletą mėnesių trukusią kelionę su žąsimis pradeda 1898 metais iš Pietų Skonės, kuri tuo metu dar nepriklausė Švedijai. Skonės ūkininkų namuose tada kabojo Danijos karaliaus portretas. Taigi vieningos Švedijos kontūrai, ypač jos pietuose ir šiaurėje, dar buvo neryškūs. Paskutiniuoju XIX a. dešimtmečiu prie Švedijos buvo prijungiamos šiauriau poliarinio rato esančios sritys – Laplandija, su ten gyvenančiais samiais ir finais.
atsisveikinantTomo kūrybos palikimas ne tik didelis, bet ir įvairiapusis. Jis tikrai buvo kaip tas Renesanso žmogus, puikiai išmanęs literatūrą, dailę, teatrą, muziką. Pats beveik profesionaliai skambinęs fortepijonu, nežinojo, kas yra nuobodulys. Darbų jam buvo iš visų pusių. Daugybei žmonių darbai yra naštos, prievolės. O Tomas buvo iš tų, kuriems tik duok. Ir dar pridėk. Dabar yra paplitęs toks žodis – darboholikas. Gal kalbininkai dėl jo kiek abejoja, bet Tomas gyvenime iš tiesų toks buvo.
gintare-adomaityte-keli-zodziai-apie-neeilini-suvaziavimaPamenu, kaip prieš ketvertą metų, eidama į Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimą, netikėtai sutikau senų laikų bičiulę dailininkę. Ji man pareiškė užuojautą dėl neva prarasto laiko: juk visi žino, kad suvažiavimams nepakanka vienos dienos; ginčijamasi taip ilgai, kad susirenkama dar ne kartą... Laimei, mūsų, rašytojų, patirtis kita. Niekada nebuvo taip susikirsta, kad tektų laukti tęsinio. Nereikėjo tęsinio ir šiemet. Laiko išsilieti užteko visiems.
vytautas-martinkus-in-memoriam-atsikuriancios-lietuvos-metrastininkas-petras-dirgelaNesutikau kito bendraamžio / amžininko beletristo, kurį šitaip neabejodamas galėčiau pavadinti XX a. pab.–XXI a. pr. Lietuvos metraštininku. Bet galėčiau vadinti jį ir istoriku arba istorijos filosofu. Lietuvos istorija jis domėjosi ir išmanė ją ne prasčiau nei Edvardas Gudavičius, Antanas Tyla ar kiti žymiausi mūsų istorikai. Diskutuodamas su jais, jis visada išsaugodavo filosofišką (atviros) istorijos sampratą, argumentuotai gindavo savąjį Lietuvos praeities / dabarties pasakojimą. Jam ir sukaupė visą kalną istorinių šaltinių, dokumentų, jų išrašų. Jų ieškojo ne tik knygose, bet ir Lietuvos, Švedijos ir kitų šalių valstybiniuose ir privačiuose archyvuose.
lfredas-guscius-ar-kryzkele-amzina-v-asto-amzinoji-kryzkeleVydas Astas parašė savo pirmąjį istorinį romaną. Stambaus kūrinio apie viduramžių Lietuvos valstybės gyvavimą ir jos „amžinąsias kryžkeles“ sumanymas buvo gerai apgalvotas, o dar porą metų pragulėjo leidykloje, laukdamas rėmėjų. Kūrinio idėjos brandinimas išėjo į naudą autoriui, galinčiam dabar vaikščioti pakelta galva. „Amžinoji kryžkelė“ – romanas apie Lietuvos valdovus Algirdą, Kęstutį, kunigaikščius Vytautą, Jogailą, Skirgailą, ne kartą vaizduotus lietuvių literatūroje. V. Astas juos sutelkė į vieną siužetą, sujungė į vieną giminės ratą.
vytautas-varanius-spaudziant-raudona-mygtuka-u-kaunaites-zmones-is-alkapes-Pirmiausia į akis, aišku, krinta pavadinimas. Sąmonėje įsijungia tautosakos ir mitologijos skyrelis, iš kurio lenda visokios asociacijos. Kas ta Alkapė? Ar tai kuo nors susiję su alkomis (vieta ant kalno, kur būdavo deginamos aukos), alkais (milžinų kapai), alkakalniais, alkapiais? Kažkodėl ir knygos viršelyje – trys žmonės, sėdintys ant kalno… Bet tai tik pasvarstymai. Alkapė yra (pramanyta?) Rytų Europos šalis (kitaip sakant – Lietuva) su sostine Liuvnimi (sukeitus raides – Vilniumi) ir sava kalba. Knygoje prašmėžuojančios istorinių įvykių nuotrupos, kasdienybės realijos, politiniai motyvai leidžia mums atpažinti savo kraštą, pažiūrėti į jį iš šalies ir galbūt pastebėti dalykus, kurių paprastai nematome. Žinoma, ir teksto paveikumas, įtaigumas yra daug didesnis, kai skaitai romaną jau iki skausmo žinoma tema, bet lyg ne apie savo šalį. Visada gražu, kai apie žmogaus problemas šių dienų pasaulyje kalbama nuoširdžiai, o šiuo atveju taip ir yra, nes knygos autorė, studijuodama svetur, pati daug ką patyrė, išgyveno ir apmąstė.
deimante-daugintyte-knyga-kaip-zaidimas-a-zagrakalytes-klaraJaunosios kartos autorė Agnė Žagrakalytė spėjo išmėginti kelis žanrus ir keliolika stilistikų, bet visas jas jungia laki autorės fantazija ir savitas žaidybiškumas. Debiutavusi eilėraščių rinkiniu „Išteku“ (2003) ji atsiskleidė kaip avangardinio kalbėjimo poetė, gebanti kurti postmodernų, nenuspėjamą eilėraštį. Archajiški pirmos knygos motyvai derinami su kampuotais įvaizdžiais, bet tokia stilistika nėra menkinanti, – laisvumas leidžia nutrinti ribas tarp stilių. Antrame poezijos rinkinyje „Visa tiesa apie Alisą Meler“ (2003) rašytoja kuria vientisesnę poetinę kaukę, kuri tinka kaip įžanga ir naujausiai knygai. Iki romano „Klara“ įsiterpia giminės saga „Eigulio duktė: byla F 117“ (2013), kuri atskleidžia A. Žagrakalytę kaip plataus, išdrikusio pasakojimo autorę, kuri imasi didelių užduočių ir išradingai bando jas įgyvendinti.
-laimantas-jonusys-apie-literatura-su-filosofine-ismintimi-j-girniaus-literaturos-ir-kulturos-kritikos-rinktineJuozo Girniaus „Literatūros ir kultūros kritikos rinktinė“ įdomi keliais aspektais: kai kas knygoje turi vertę lietuvių kultūros (ypač literatūros) istorijos kontekste, o literatūros estetikos svarstymai nėra praradę aktualumo. Dauguma šių tekstų Lietuvoje anksčiau nepublikuoti. Literatūros autonomiškumo klausimas pas mus retai aptariamas, apskritai retai kalbama apie literatūros prasmės ir esmės dalykus, o štai čia turime šį tą svarbaus išdėstyta įžvalgiai ir skaidriai, ir jau gana seniai, ir – tai taip pat įspūdinga, – filosofo, o ne kūrėjo arba literatūrologo.
lilijana-bedartaite-zukauskiene-atsiminimai-apie-janina-degutytePo Janinos mirties dažnokai buvau kalbinama padaryti tai, ko nespėjo ir nepajėgė pati Janina – parašyti jos biografiją ar prisiminimus apie ją. Juk iš tikrųjų dabar aš vienintelis žmogus, galintis tai padaryti, – mano gyvenimas glaudžiais ryšiais buvo susijęs su Janina nuo gimimo iki jos išėjimo. Pati supratau, kad privalau tai atlikti, visi mūsų bendravimo epizodai, lyg filmo kadrai, dažnai iškildavo mano atmintyje iki menkiausių detalių, galvoje buvo daug minčių, tačiau vis nekilo ranka...
dovile-musinskaite-kur-dingsta-atmintis-Aldous Huxley’is antiutopijos „Puikus naujas pasaulis“ epigrafu pasirinko filosofo Nikolajaus Berdiajevo mintį: „Utopijos yra daug lengviau įgyvendinamos, nei kitados buvo manoma. Ir šiuo metu mums kelia nerimą vienas klausimas: kaip išvengti jų galutinio įgyvendinimo?.. Utopijos yra įgyvendinamos. Gyvenimas eina utopijų nubrėžtu keliu. Ir galbūt ateina naujas amžius, kuriame intelektualai ir išprusę žmonės sugalvos būdų, kaip išvengti utopijų ir sugrįžti į neutopinę visuomenę, ne tokią „tobulą“ ir kur kas laisvesnę“
adam-zagajewski-istorijos-sulinys-verte-kazys-uscilaSugrąžinti praeitį – štai svajonė, įrašyta į Kavafio poeziją, kaip vėliau į keisčiausią, ambicingą ir žlugusį Ezros Poundo projektą atkurti visas pasaulio kultūras, ar, kitaip, bet su tokia pačia jėga – triumfaliai – į Marcelio Prousto romanų ciklą, ar, dar kitaip, į Walterio Benjamino esė. Atgauti tai, ko atgauti neįmanoma, utopinis troškimas išgelbėti didžiulį istorijos turtą, kurį sudaro ne tik dideli mūšiai, epochinės pergalės ir gėdingi pralaimėjimai, bet visų pirma milijonai žmonių gyvenimų, judesių, milijonai meilių, milijonai sielvartų, milijonai susitikimų ir išsiskyrimų, ir meno kūrinių, kurie juos ištikimai lydėjo.
daiva-tamosaityte-apie-ideologiju-prigimti-ir-zalaKas iš esmės, pamatiniu būdu jungia dvi ideologijas, neva visiškai skirtingas ir priešiškas – komunizmą ir genderizmą​? Atviras ir programinis, manifestinis atsiskyrimas nuo Dievo ir religijos, jo neigimas ir viso socialinio gyvenimo grindimas kitais, „žmogiškais“ pagrindais. Kiek mūsų istorinė atmintis pajėgi aprėpti, tūkstančiai pasaulio religijų, didelių ir mažų, buvo žmogaus būties pamatas
zita-alauniene-apie-skaitytoju-ugdyma-mokykloje-egzaminu-rasinius-ir-absoliutu-nuliRyškėja vis daugiau švietimo reformos vaisių. Praeitais metais atliktas Broniaus Dobrovolskio tyrimas atskleidė, kaip per pastarąjį dvidešimtmetį pablogėjo mokinių raštingumas: gerokai padaugėjo klaidų, kai kurių net dvigubai, atsirado naujų1. Jeigu dabar būtų ištirta, kaip sumažėjo mokinių susidomėjimas grožine literatūra, tikėtina, kad rezultatai nebūtų geresni. Žinia, skaitytojų mąžta dėl įvairių priežasčių, ypač dėl informacinių technologijų įtakos, bet reikia pripažinti, kad literatūrinis lavinimas mokykloje netinkamas.
ausra-jurgutiene-tautines-tapatybes-dekonstrukcija-mariaus-ivaskeviciaus-pjeseseGlobalizacijos amžiuje, žmogui suteikusiame ir didesnę laisvę, ir nelaisvę, kaip teigia Zygmuntas Baumanas, tautinė tapatybė geografiniu ir istoriniu požiūriu tampa vis labiau nei bet kada pažeidžiama ir problemiška. Ne veltui šiuolaikinėje lietuvių literatūroje sustiprėjo dėmesys tarpkultūrinio dialogo problemoms bei šildančiosios ir šaldančiosios tautinės tapatybės priešpriešai
laura-sintija-cerniauskaite-zemaites-pasaulio-sviesa Artėjant Julijos Žymantienės-Žemaitės 170-osioms gimimo metinėms, verta iš naujo apmąstyti, kiek ir ką ši klasikė davė mūsų literatūrai. Atrodo, naujos kartos žmonės klasiką gali skaityti laisviau, be išankstinių nuostatų ir stereotipų, tai paliudijo Maironio ir Kristijono Donelaičio jubiliejiniai metai. Suvokiame, kad ir Žemaitės kūryba nėra vien „buitinis moralinis“ realizmas, kad už blaivaus gyvenimo aprašymo jos tekste slypi kur kas subtilesni dalykai, ryškėja humanistinės vertybės, jaučiamas žmogiškos gyvenimo šilumos ilgesys. Visa tai nepraranda reikšmės ir mūsų dienomis, nes žmogaus prigimtis nesikeičia.
janusz-rudnicki-trys-noveles-verte-birute-jonuskaiteJanuszas Rudnickis (g. 1956) – lenkų prozininkas, eseistas. Už veiklą „Solidarume“ buvo internuotas. 1983 m. emigravo į Hamburgą, ten studijavo slavistiką ir germanistiką. Nuolatinis žinomo literatūrinio mėnraščio „Twórczość“ („Kūryba“) autorius. Yra išleidęs devynis prozos rinkinius. Šios novelės iš knygos „Čekų šuns mirtis“ (2009), kuri 2010 m. buvo nominuota Nikės premijai ir pateko į Vidurio Europos literatūros premijos „Angelus 2010“ pusfinalį.
charles-simic-eilerasciai-verte-alfonsas-andriuskeviciusCharlesas Simicas gimė 1938 m. Belgrade. 1954 m. su tėvais įsikūrė JAV, vėliau tarnavo kariuomenėje, baigė Niujorko universitetą. Domėjosi daile, fotografija, džiazu. 1990 m. gavo Pulitzerio premiją, 2007–2008 m. ėjo JAV poeto laureato pareigas. Poezija turi dozę juodumo, kritikų siejamo ir su Balkanų folkloru, jos paprastumas – tariamas. Eilės – įtaigios ir subtilios, su intelektualiniais paradoksais, siurrealistiškom vaizdų sandūrom, jose akivaizdi „sapno logika“.
petras-venclovas-tevas-ir-sunus-apsakymasTą dieną Mindaugas Vaitonis rašė neskubėdamas, smulkiomis raidėmis, čia palinkdamas prie popieriaus lapo, čia atsitiesdamas, beveik po kiekvieno sakinio žvilgteldamas pro ryto langą, už kurio aušo pilkšvas lapkričio dangus. Rudenį jam geriausiai sekdavosi rašyti: besibaigiančių metų ramybė, susikaupimas, sumažėjusi erdvė prieš akis, niekur nebekviečianti, prigesusios spalvos, sulyti senamiesčio namai su drėgnų čerpių stogais, tuščias nedidelis kiemas, kurio pakraštyje stypso seniai lapus numetęs kaštonas.
dovile-kuzminskaite-eilerasciai tavo akys kuriose mudu / miegam / daugiau nieko nėra / mano kūno tušti kambariai / pripildyti tavo / alsavimo
aloyzas-tendzegolskis-teisybes-uztemimas-velniska-velyku-aritmetika-du-apsakymaiJuozukas niekam nesakydavo, kad vasarą pasiilgsta mokyklos, o žiemą – piemenavimo, – liktų nesuprastas. O iš tiesų jam savotiškai malonu buvo ir mokytis, ir piemenauti, nors, žinoma, ir ten, ir ten retkarčiais tekdavo nemažai pakentėti, ypač mokykloje. Užvertęs vadovėlius, štai ir vėl išėjo tarnauti pas tolimus svetimus žmones.
robertas-keturakis-eilerasciaio naktį liepų kvapas sutirštėja / ir vėjas debesis purius užkrės / tuo svaiguliu – ir sapnas pagilės / tikriausiai nuo pametusio galvelę vėjo –
aidas-jurasius-sugrizimas-i-savana-radijo-pjeseMIRANDAS – buvęs muzikantas, maždaug septyniasdešimties metų KALIBANĖ – gydytoja, maždaug trisdešimties metų
aidas-marcenas-eilerasciaiDėkingas, ištikęs gyvenime, / kad eini su manim – neskubi, / neatsilieki. ...
rimantas-vanagas-laisvi-narsus-ir-nugenetiKetverius metus kantriai pralaukęs, kada gi pagaliau pasaulis nors vienu akelės mirksniu žvilgtelės mano pusėn, dar prietemoj nutursenau į autobusų stotį, supyliau vairuotojo delnan tuos nelaimingus septynis eurus (o dar tiek reikės atgal!), idant iš provincijos miestelio per pustrečios valandos atsidurčiau pačioj iškiliausioj knygos fiestoj – šalies rašytojų suvažiavime. Kas ta knygų mugė, tas leidyklų ir žiniasklaidos ištrimituotas turgus, panašus į amerikoniškas Kalėdas, palyginti su plunksnos brolių ir seserų sanplauka, kurios svarbiausias veikiantis asmuo – ne mitrus ir įžūlus pardavėjas, o dvasingas Kūrėjas?!
2015-m-metu-5-6-nr-turinysRimantas Vanagas. Laisvi, narsūs ir nugenėti Aidas Marčėnas. Eilėraščiai Aidas Jurašius. Sugrįžimas į savaną. Radijo pjesė Robertas Keturakis. Eilėraščiai Aloyzas Tendzegolskis. Teisybės užtemimas. Velniška Velykų aritmetika. Apsakymai Dovilė Kuzminskaitė. Eilėraščiai Petras Venclovas. Tėvas ir sūnus. Apsakymas Charles Simic. Eilėraščiai. Vertė Alfonsas Andriuškevičius Janusz Rudnicki. Trys novelės. Vertė Birutė Jonuškaitė
ihar-babkov-trys-manifestai-verte-irena-aleksaite-ir-birute-jonuskaiteBaltarusių kultūra kiaurai logocentrinė. Baltarusybės erdvę visų pirma suformavo žodžiai, o ne vaizdai ir ritmai. Bet tai buvo ypatingi žodžiai. Tylūs, įsisupę į gedulą, atsisakę valdyti pasaulį. Jiems taip norėjosi skambėti „lengvai, nerūpestingai“.
regimantas-tamosaitis-vedaru-svente-pilies-gatveje-tikejimo-isbandymasNacionalinės kulinarijos meistras paaiškino lietuviškai, iš ko ir kaip daromi lietuviški vėdarai, bet mano draugas nieko nesuprato. Jis nesuvokė ryšio tarp bulvių ir kiaulių.
virginija-slizauskaite-kaip-negalima-bet-neisvengiama-gyventi-d-petrosiaus-kaip-negalima-gyventi-Knyga ypatinga tuo, kad į ją sudėtos esė, rašytos kone dešimtmetį. Daug kas pasakytų – nemenkas laikotarpis, ypač kūrybingo asmens gyvenime. Per tiek metų gali įvairiai kisti rašymo stilius, tekstų problematika, ką kalbėti apie kūrinių meninę brandą. Skaitant „Kaip negalima gyventi“ ima atrodyti, kad esė supainiotos, neatsižvelgta į jų parašymo chronologiją. Tokį įspūdį sukelia žanrinis esė lankstumas, kartais kardinaliai skirtingos temos, pasakojimo pobūdis. Netrūksta nuotaikų kaitos: smagią ir šmaikščią esė keičia turinti liūdesio ir minimalaus tragizmo atspalvių, o lengvą ir paviršutinišką – gili, individualius pojūčius reflektuojanti...
elzbieta-banyte-krentanti-zvaigzde-a-tapino-maro-dienaJau kone nusibodo skųstis, kaip viskas blogėja ir banalėja. Galėčiau gi sakyti – štai, kokia gerėjanti, drąsėjanti, atsinaujinanti lietuvių literatūra! Džiaukimės, džiaukimės... Bet kad neišeina, ranka nekyla rašyti melo spaudoje. Buvo menkutė viltis, kad bent kokybiška populiariąja literatūra pavyks pasidžiaugti, kad Andrius Tapinas gerai parašė, geriau negu amerikonės moteriškaitės visokius „Saulėtekius / seilėtekius“, todėl lietuviams lyg ir labiau sekasi. Gal ir būta šiokių tokių sėkmių, bet jos laikinos, nedžiuginančios, nes „Vilko valanda“ buvo tikrai daug stipresnė, įdomesnė, labiau intriguojanti negu jos tęsinys – „Maro diena“.
deimante-daugintyte-klasikos-matmuo-ir-poetiniai-vejai-v-bako-kas-vejo-vejui-Žaidybiškai nusiteikęs Vainius Bakas trečiojoje poezijos knygoje „Kas vėjo – vėjui“, neapleisdamas pamėgtų klasikinių formų, leidžiasi į vaikystę ir atsiminimų zoną. Dar antrojoje knygoje „Pretekstai“ jis gražiai atsiskleidė kaip mokantis laisvai kurti sonetą, įdomiai rimuoti, o naujausioje knygoje tvirčiau nusitaikyta ir į turinį. „Pretekstuose“ gausu žaismės, šiokio tokio jaunatviškumo įspūdžio, ir nors trečiajame rinkinyje to visiškai neatsisakoma, eilėraščiai skamba tvariau.
dovile-kuzminskaite-pasizaidimai-ties-kalbos-paribiais-a-valionio-daugiau-sviesos-i-musu-vartus-„Daugiau šviesos į mūsų vartus“ – trečioji Artūro Valionio knyga, įnešanti naujų vėjų į lietuvių poeziją: įdomi ne tik rinkinio, kaip artefakto, specifika, bet ir jo turinys – autorius nutolsta nuo dažnų šiuolaikinės poezijos tendencijų ir naudoja kitokias kūrybines strategijas, kurios mūsų literatūros kontekste dar nėra išnaudotos.
akiratis-jurate-baranova-antoninas-artaud-ziaurumas-kaip-kuno-kalbaJurgos Ivanauskaitės romane „Mėnulio vaikai“ vienas iš, Ilonos Gražytės-Maziliauskienės žodžiais, neprijaukintos generacijos personažų Gediminas, autoironiškai save reflektuodamas, sako: „Iš šalies regėjau save patį. Besibastantį po senamiestį, kiurksantį „Stikliuose“, „Žemaičiuose“, besidarkantį kokių pienburnių ritualuose su švirkštais ir aguonų tinktūrom, pliurpiantį apie A. Arto žiaurumo teatrą išsižiojusioms pankiukėms...“1. Kodėl kalbant apie prancūzų rašytojo, aktoriaus, teatralo ir „profesionalaus šizofreniko“ Antonino Artaud (1898–1948) žiaurumo teatrą galima patraukti merginų dėmesį?
tomas-rekys-amerikinis-socializmas-arba-biznio-pamokaNe per seniausiai JAV prezidentas padarė oficialų pranešimą dėl vieno ypatingo įvykio medicinos srityje: buvo staiga nutrauktos visos TV laidos ir ekrane išniro paties prezidento galva. Užfiksuota, kad Arizonos valstijoje, belaukdami eilės į ligoninę patikrinimui ir procedūroms, numirė keturiasdešimt karo veteranų. Prezidentas išdėjo į šuns dienas su tuo susijusius biurokratus, reikalas esą bus ištirtas, kaltininkai nubausti ir pan. (kaip man tai priminė seną, mielą sovietinį stilių!).
vytautas-rubavicius-vakaru-civilizacijai-vaiku-lytines-energijosVakarų civilizacijos šalyse, ypač tose, kurias įprasta vadinti išsivysčiusiomis, jau senokai verda kova dėl deramo, moksliško, tad ir visokeriopai pažangaus mažylių ir vaikų seksualinio auklėjimo. Šioje kovoje galima įžiūrėti keletą sąlygiškai išskirtinų „frontų“, kurie, įdėmiau pažvelgus, pasirodo esą labai susiję. Atrodytų, kad kovos už seksualinių mažumų – gėjų, lesbiečių, transvestitų ir vadinamųjų „keistųjų“ (queer) – teises, jų seksualinės orientacijos juridinį „sunormalinimą“ niekaip nesusijusios su vaikučių seksualiniu ar lytiniu auklėjimu, tačiau atidžiau įsižiūrėjus ima aiškėti, kad net labai. Įteisinus vienalyčių santuokas einama toliau – reikalaujama teisės įsivaikinti.
ceslovas-laurinavicius-pagiriamasis-zodis-lietuvos-politikaiKadangi šis rašinys skirtas literatūriniam žurnalui, neturėtų stebinti, kad jame bandoma pasiremti pasaulinės literatūros siūloma išmintimi. Nors yra ir kita priežastis, kodėl prireikė klasikų pagalbos. Bet apie tai – vėliau. Pradžioje – apie hamletišką dilemą. Gavus pasiūlymą parašyti mūsų valstybės dvidešimt penkerių metų proga, pirma atėjusi į galvą mintis – atsisakyti. Nes ta valstybė, tiksliau – tos valstybės politika – man jau lyg ir svetima.
-sviesos-greitis-siek-tiek-didesnis-uz-tamsos-poetas-donaldas-kajokas-atsako-i-romo-daugirdo-klausimus– Tarp poetų turbūt vyrauja filologai. Yra ir kitų specialybių atstovų. Bet, kiek žinau, Tu tikriausiai vienintelis, baigęs Kūno kultūros institutą. Kodėl taip atsitiko? Apskritai kokie veiksniai buvo lemtingi Tave nukreipiant į poezijos kelią?
lietuviu-literaturos-peizazas-kristijono-donelaicio-metais-2014-uju-knygos-jurate-sprindyte-donata-mitaite-solveiga-daugirdaite-laimantas-jonusys-jurate-cerskute-elzbieta-banyte1. Ką iš 2014 metų knygų galėtume laikyti mūsų literatūros pasiekimais, netikėtumais, išliekančios reikšmės kūriniais? Mūsų literatūra meninės vertės požiūriu kyla ar leidžiasi? Kokie būtų argumentai, pavyzdžiai? 2. Kiek pačioje lietuvių literatūroje prasiplėtė pasaulio horizontai? Ar mums vis labiau europėjant užsienio politikos, kultūros, emigracijos gyvenimo realijos dar teikia naujų impulsų grožinei kūrybai? 3. Kokia 2014 metų prozos ar poezijos knyga suteikė jums daugiausia skaitymo džiaugsmo?
marko-sosic-skausmo-vertejas-iki-paties-paskutinio-vardo-noveles-verte-laima-masyteMarkas Sosičius (g. 1958 m. Trieste, Italija) – slovėnų rašytojas ir režisierius; baigė Zagrebo teatro ir kino akademiją. Dirbo režisieriumi įvairiuose Italijos ir Slovėnijos teatruose, televizijoje. Parašė novelių rinkinį „Rasa ant stiklo“ (1990), autobiografinę teatro kroniką „Tūkstantis dienų, du šimtai naktų“ (1996), trumpą romaną „Balerina, balerina“ (1997), išrinktą į geriausių slovėnų romanų, parašytų po 1989 metų, dešimtuką, ir romaną „Tito, amor mijo“ (2005). Lietuvos skaitytojai pirmą kartą supažindinami su šio autoriaus kūryba, pateikiame dvi noveles iš naujausio rinkinio „Iš žemės ir sapnų“ (2011). Antroji – „Iki paties paskutinio vardo“ – versta 2013 metų Slovėnų literatūros vertėjų dirbtuvėse Novo Meste (Slovėnija).
tadeusz-royewicz-francis-baconas-arba-diego-velizquezas-dantisto-kedeje-verte-marius-burokasTadeuszas Różewiczius (1921–2014) – vienas garsiausių lenkų poetų, dramaturgų ir rašytojų. Autorių galima statyti į vieną gretą su lenkų „didžiaisiais“: Cz. Miłoszu, Z. Herbertu, W. Szymborska. T. Różewicziaus poezija taupi, asketiška, pabrėžtinai proziška, apgaulingai paprasta. Poetui itin svarbios pauzės, elipsės, nutylėjimai, tuštuma. Jausmų įtampa, išraiškingumas pasiekiami paprasta sintakse ir leksine įvairove. Mažojoje poemoje „Francis Baconas arba Diego Velįzquezas dantisto kėdėje“ („Francis Bacon czyli Diego Velįzquez na fotelu dentystycznym“, 1995) poetas kalbasi su jam estetiškai artimu skandalingu anglų dailininku Francisu Baconu (1909–1992), kalbasi su savimi jaunu, mąsto apie meno poveikį žmogui, apie tai, kas jam svarbu – po dviejų pasaulinių karų įvykusį lūžį sąmonėje, apie kraupų žmogaus redukavimą į kūną, o kūno į mėsą, apie šio virsmo pasekmes. Šis įsivaizduojamas poeto pokalbis su dailininku buvo pastatytas ir kaip spektaklis (rež. Jerzy Grzegorzewskis).
algis-kuklys-nakties-muzika-zvilgsnis-bagdonaviciaus-vargonai-begalybes-lygtis-novelesVisi kalbėjo, kad matematikos mokytojui Stundžiui „ne visi namie“, nes viską darė atvirkščiai nei dauguma miestelėnų. Jeigu jį pasveikindavo sakydami „laba diena“, tai mokytojas numodavo ranka, girdi, kokia čia diena, viskas reliatyvu, todėl vakare jau nebus tos dienos, nes laikas išgaruos kaip spiritas. Jis nesiklausė apkalbų, nes gyveno knygų, vadovėlių ir kontrolinių pasaulyje, kurio niekada nepalikdavo, todėl gatvėje ar parduotuvėje neišvengdavo nesusipratimų. Tačiau nė vienai pardavėjai nepavykdavo jo apgauti. Jos įsidėmėjo inteligentišką vyrą didele nosimi, su juo kalbėdavo mandagiai. Dėl tos išskirtinės nosies mokiniai Stundį pravardžiuodavo Buratinu, bet jo labai bijojo.
vidas-morkunas-pakeleivingu-stotysJis, panarinęs galvą, sėdėjo ant plytgalių krūvelės prie stebuklingai išlikusios viralinės. Troba buvo sudegusi lig pamatų. Jautė, kaip vis dar rusena ilgesni barzdos šeriai, raitosi plaukų galiukai ant pakaušio. Būtų pakakę brūkštelėti rankove, bet jam nerūpėjo. Perštėjo akis. Po žliuginą kiemą vaikščiojo darbą baigę ugniagesiai, rankiojosi savo mantą. Greitoji buvo jau išvažiavusi. Aitriai trenkė drėgme ir degėsiais. Staigiai pasisukęs vėjas po purvynę nešiojo suodžius, kažkokius nesudegusius draiskalus. Kaimynuose, vienoje ir kitoje pusėje, ilgesingai kaukė šunys. Jis išsiėmė sulamdytą pakelį „Primos“ ir vėl užsirūkė.
gytis-norvilas-eilerasciaitą rudenį, išsyk sugedo televizorius, muzikinis centras, iškalė visi įmanomi saugikliai, sergėję nuo perkrovų, išbėgo mašinos vairo stiprintuvo ir aušinimo skysčiai, akvariume išdvėsė žuvys. tą rudenį, išsyk. net vėžiukai, parsivežti iš ežero. stepinį vėžlį buvom spėję atiduoti į gamtininkų stotį. skilo akinių stiklai ir rėmai. nudžiūvo raudonasis lazdynas tą rudenį. per pir mąsias šalnas rado bičiulį, prišalusį prie šaligatvio (šuo buvo užgulęs krūtinę, tad liko gyvas). prakiuro vandentiekio vamzdžiai, kaimynai nespėjo susiręsti laivo. Nojus, seniai prasipylęs, už parduotuvės laiko mišias – sukinėjas su butelio monstrancija laukdamas kažkokio ženklo. lūžo visi įmanomi amortizatoriai, smūgiai dabar aštrūs, nusikandau liežuvį. nebylėjau ir debilėjau tą rudenį – – –
valdas-papievis-odile-arba-oro-uostu-vienatve-romano-fragmentasJos šokčioja, strykčioja, suplasnojusios sparnais kyla – žuvėdros, prie kurių artėji žingsniuodamas jūros pakrante. Jie įsibėgėja, lekia, paskui nė nesuplasnoję sparnais nuo pakilimo tako atplyšta – laineriai, kuriuos matau pro didelį langą, sėdėdamas oro uosto bare: nuožulnia įstrižaine skrieja dangun, galop dingsta. Vėl girdžiu, kaip už nugaros darda lagamino ratukai. Nesibaigiantys oro uostų koridoriai – kaip neišsemiama nei užpildoma oro uostų vienatvė. Tikroji tavo būtis, kurią slepia buities kasdienybė. Laikas į begalybę ištįsęs, bet jo pamiršt nevalia.
vitalija-pilipauskaite-butkiene-rozinis-mano-mirusioms-meilems-eilerasciaiMan poezija yra buvimo šia me pasaulyje būdas. Kiek atsimenu save, eilėraščiai gyvena manyje: ilgai sukasi mintyse, po žodį, eilutę, bręsta, paskui išsidėsto popieriuje. Tada juos taisau, kartais – metų metus. Skaitau: mintyse ir balsu. Ypač balsu. Jaučiu, kad tai itin svarbu: garsai turi suglusti, įgyti skambesį – kiekvienam tekstui savitą. Gimiau 1981 m. liepos 17 d. Nuo tada – mokausi, augu ir auginu, vis ką nors kuriu: kas­­­die­niškai. Džiaugiuosi gyvenimo dovana. Taip paprasta.
mindaugas-kvietkauskas-platanu-saknysIšlipęs iš autobuso Kembridže, nepasukau į man paskirtą koledžo kambarį tiesiausiu keliu. Pasirinkau nedidelį lankstą, kad per porą viduramžius menančių gatvių išnirčiau ties Matematiniu tiltu, kurį, anot legendos, be jokių vinių ir varžtų sukonstravo Izaokas Niutonas. Ankstyvas kovo rytas ryškiai priminė dieną prieš dvylika metų, kai prie to paties tilto atleidę savo varžtus šėlom su grupele Oksfordo ir Kembridžo lietuvių, tais laikais – vos šeši studentai per abu universitetus. Mėčiau anuomet minčių inkarus į praplaukiančios upės vandenį: „Kad tiktai dar čia sugrįžčiau.“ Vienas iš jų, matyt, užsikabino. Ir vėl mane į šitą vietą pritraukė.
2015-m-metu-4-nr-turinysMindaugas Kvietkauskas. Platanų šaknys Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė. Rožinis mano mirusioms meilėms. Eilėraščiai Valdas Papievis. Odilė, arba Oro uostų vienatvė. Romano fragmentas Gytis Norvilas. Eilėraščiai Vidas Morkūnas. Pakeleivingų stotys Algis Kuklys. Nakties muzika. Žvilgsnis. Bagdonavičiaus vargonai. Begalybės lygtis. Novelės Tadeusz RóÝewicz. Francis Baconas arba Diego Velįzquezas dantisto kėdėje. Vertė Marius Burokas Marko Sosič. Skausmo vertėjas. Iki paties paskutinio vardo. Novelės. Vertė Laima Masytė ...
atodangos-nuo-rainio-ir-aspazijos-jubilieju-iki-indijosRainio ir Aspazijos jubiliejai. Šįmet Latvija mini dviejų žymiausių poetų – Rainio (1865–1929) ir Aspazijos (1865–1943) – 150-ąsias gimimo metines. Jų vardai įrašyti UNESCO minimų sukakčių sąraše. Latvių poetų atminimui bus skirta paroda UNESCO centrinėje būstinėje Paryžiuje ir Kirovo mieste (Rusija). Įvairiaplanę jubiliejinę programą įgyvendins teatrai, koncertų salės, bibliotekos, universitetai, muziejai ir kultūros centrai. J. Puodnieko filmų studija kuria unikalų dvidešimt aštuonių trumpų filmų projektą, kuriame kiekvienos Europos Sąjungos valstybės populiari asmenybė skaitys Rainio ir Aspazijos poezijos vertimus savo valstybine kalba. Rašytojų metinis uždarbis. „Digital Book World“ atliko tyrimą apie rašytojų metinį uždarbį. Buvo apklausti 1879 autoriai: 56 proc. jų savo kūrinius leido savarankiškai, 13 proc. – leidyklos, o 31 proc. naudojosi abiem leidybos būdais. Po 7500–10 000 dolerių uždirbo tie kūrėjai, kurie kūrinius publikavo tiek savarankiškai, tiek patikėję leidykloms. Vidutiniškai 3–5 tūkst. dolerių buvo įvertinta kūryba tų rašytojų, kurie pasirinko tradicinį leidybos būdą. Savarankiškai leidusių knygas atlygis tesiekė 500–999 dolerius.
milijoniere-kazys-sajaAldonai Liobytei – 100 Tais ypač sunkiais Lietuvai laikais ji sugebėjo išlikti laisva, energinga, linksma. Gebanti daug iškentėti ir juoktis. Šviesti ir šildyti sužvarbusius kūnu ir dvasia. Draugams rašyti žvalius, nuoširdžius laiškus, vaikams kurti gražias liaudiškas pasakas, pjeses. Jos ir visų mūsų laimė, kad tais sunkiais bolševikinės priespaudos laikais ji vis dėlto liko gyventi Vilniuj, nebuvo ištremta iš Lietuvos. Gimusi Vilniuje ji jau nuo mažens buvo įpratusi gyventi ne visada draugingoje lietuviams aplinkoje ir savo ypatingu šaunumu pelnyti kitataučių pagarbą. Buvo baigusi Vytauto Didžiojo gimnaziją, Kaune studijavusi lituanistiką ir grįžusi į Vilnių dėstyti lietuvių kalbos priešiškoje lenkų gimnazijoje. Dar vėliau ji tapo Vilnijoj skrajojusio „Vaidilos“ teatro aktore.
regina-norkeviciene-mokyklu-inspektoriusOficialioje Jono Mikelinsko biografijoje skelbiama: rašytojas, baigęs prancūzų kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete, kurį laiką mokytojavo Saločiuose, Onuškyje, o 1953–1962 m. dirbo Švietimo ministerijos mokyklų inspektoriumi. Natūralu, kad jam kuruoti buvo paskirtas ir Rietavo rajonas: čia dėstyta užsienio kalba – prancūzų. Buvo gal 1955 metų vėlyvas ruduo. A
romas-daugirdas-teisybes-ieskotojo-sindromasMama buvo psichiatrė, nuo vaikystės dažnai lankydavausi jos darbovietėje – kartais ten net ruošdavau pamokas. Gerai įsiminiau ne tik napoleonus, marksus, froidus, Kristaus įsikūnytojus, bet ir gana gausią kovotojų už teisybę grupę. Kuo šie skyrėsi nuo savo kolegų? Turbūt begaliniu smulkmeniškumu. Jie kruopščiai fiksuodavo kiekvieną buitinę detalę ir visame kame įžvelgdavo neteisybę – neretai tariamą. „Kova“ tęsdavosi nuo ryto iki vakaro, dažnai įgydama labai aršias formas. Kokius vaisius dar sunokina kovotojo už teisybę sindromas? Neadekvatumą aplinkai. Nenorėčiau būti apkaltintas prisitaikėliškumu. Kalbu apie neadekvačias pastangas, įveikiant ne kalnus – veikiau kupstus. Žmogaus gyvenimas trumpas. Be prioritetų, pagrindinių gairių esi pasmerktas nuskęsti chaoso jūroje. Ir visas savo jėgas išeikvoti paribio ledkalnių tirpdymui.
titas-satkunas-musiskiai-bet-kitiĮlipęs į autobusą visada stengiuosi apsimesti, kad man čia viskas nauja ir nesuprantama. Ilgai skaičiuoju centus, vis žvilgtelėdamas į kainą ant stiklo, kartais dar sumurmu „tai kiekgi čia šiais laikais kainuoja...“ ar ką nors panašaus. Gavęs bilietuką įtariai dairausi, ką su juo daryti. Pabaksnoju į vieną aparatą, į kitą, galiausiai pasižymiu. Visų tų kortelių neperku iš principo – nes man juk čia ne vieta. Aš dažniausiai automobiliu važinėju. Nesvarbu, kad iš tiesų jis seniausiai stovi sugedęs ir neturiu už ką taisyti. Vis tiek autobuse ne mano valdos – čia karaliauja Jie. Tie kiti. Visokie pensininkai, statybininkai, mokytojai, bedarbiai, kirpėjos, virėjos ir panašiai. Tie, kurie išrenka į valdžią visokiausius klounus. Kurie bijo euro ir diskutuoja, kiekgi dabar iš jų vargšų užsidirbs nesąžiningos kasininkės. Kurie gyvena savo sovietiniuose daugiabučiuose ir nesutinka jų renovuoti. Kurie neturi interneto. Kurie nekenčia homoseksualų ir lanko Rusijos žvaigždžių koncertus. Kurių gyvenimai – neišsemiamas medžiagos šaltinis „Facebook’o“ juokeliams ir Užkalnio straipsniams. Žodžiu, įvairiausio plauko nesusipratėliai, griaunantys gerovės valstybę. Gerai dar, kad bent musulmonų pas mus nėra. O tai būtų kaip Paryžiuj.
domas-kaunas-pirmasis-mazosios-lietuvos-enciklopedinis-zinynas-uzsienio-kalba-cocise-encyclopaedia-of-lithuania-minorPaskutinėmis Kristijono Donelaičio vardu pavadintų metų dienomis pasirodęs „Mažosios Lietuvos enciklopedinis žinynas“ anglų kalba yra išskirtinės reikšmės ir nevienadienis. Tai 2000–2009 metais leistos keturtomės „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ santrauka, tačiau su nauju informacijos pateikimo teoriniu ir metodiniu pagrindu bei su kitokia tiksline paskirtimi. Leidiniui lemta ne tik informuoti vartotoją, bet ir brėžti Vidurio Europos vieno buvusios istorinės Prūsijos regiono etninę bei politinę liniją iš lietuviškojo žiūros taško. Žinynas vaizduoja prūsų tautų tragediją, svetimųjų sunaikintą kraštą ir žmones. Mes jį vadiname Mažąja Lietuva, tačiau lietuviškai nekalbantys žmonės dažniausiai tokio pavadinimo nežino arba seniai pamiršo. Kai kam tiesiog nesinori arba nemalonu prisiminti karo metais įvykdytas istorijos pervartas.
elzbieta-banyte-surreali-anoreksija-j-melniko-anoreksijaJaroslavas Melnikas yra lietuvių literatūros šventa prozos karvė. Ne, tai nėra ta „klasikų klasika“, kaip koks Juozas Aputis ar Romualdas Granauskas, apie kuriuos viską tariamės žiną – sovietmetis, dvasinė nykuma, kaimo vargai ir t. t. (tik ne visada savęs paklausiame, kiek iš tikrųjų šiuos klasikus skaitėme). J. Melnikas – „šiuolaikiškas“, „savitas“, „mįslingas“, „fantastas“ ar bent jau „siurrealistiškas“. Tokios klišės it musių debesis gaubia rašytojo figūrą, įstrigusią kažkur Lietuvos ir Ukrainos pasienyje. J. Melnikui atviros visų leidyklų durys; tiražai – kaip lietuvių literatūrai, tiesiog nepadoriai dideli; beveik už kiekvieną knygą laukia po apdovanojimą ar bent nominaciją; ir, žinoma, tai skatina rašyti daug, greitai, publikuotis efektyviai, gal nė neturint laiko įdėmiai „pravalyti“ tekstų. 2014 m. pasirodė net dvi naujos knygos – romanas „Maša, arba Postfašizmas“ ir apsakymų rinkinys „Anoreksija“. „Maša“ dalyvauja Metų knygos rinkimuose, „Anoreksija“ jos fone lyg ir ištirpusi: mažai recenzijų, o ir lietuvių literatūra besidomintys keistai tylūs. Kas tai – pražiūrėjimas ar sąmoningas silpnesnio teksto ignoravimas?
gerda-druskyte-laiskai-apie-meile-ir-literatura-knnavako-lorelei-50-meiles-laisku-50-meiles-eilerasciuŠiandien knygynai pripildyti įvairiausių stilių, žanrų ir rūšių kūrybos. Tačiau skaitytojui šioje gausoje vis tiek norisi rasti ką nors naujo ir ypatingo, panašiai kaip kad vaikas geidžia dar neragautų gardumynų. Kęstučio Navako knyga „Lorelei“ kaip tik ir išpildo šią gurmaniško naujumo sąlygą. Knyga yra literatūrinis siurprizas skaitytojo akiai, ir jos aptarimą norisi pradėti nuo vizualiojo jutimiškumo. Iš kitų knygų „Lorelei“ pirmiausia išsiskiria forma – tai voką primenantis dėklas su laiškais. Tokia pateiktis išsyk kreipia skaitytoją prie epistolikos žanro. Knygoje-voke atrandame penkiasdešimt autentiškus laiškus primenančių lapų. Kartu su neįrištais lapais skaitytojui „siunčiama“ ir darni trilogija, susidedanti iš prozos tekstų – laiškų mylimajai, „vakaro lyrikos“ – poezijos kūrinių ir keleto eilėraščių vertimų. Reikia pasakyti, kad sumanymas vienoje vietoje pateikti poezijos ir prozos žanrus sugriauna kasdienės, tradicinės, kiek nuobodžios knygos kanoną ir leidžia skaitytojui priartėti prie jau pamirštos ir modernioje kasdienybėje beveik išnykusios epistolikos.
renata-serelyte-kas-tu-toks-ir-ka-cia-veiki-h-kunciaus-trys-mylimosTuristiniai arba kelionių įspūdžiai ir jų surašinėjimas neabejotinai yra iš tos lektūros rūšių, kurią manosi galįs ir gebąs parašyti kiekvienas, pakenčiamai valdantis plunksną. Veikiausiai todėl toji lektūra tokia nuobodi ir neoriginali, kad jos negelbsti nė puikios kokybės nuotraukos ant kreidinio popieriaus – paprasčiausiai trūksta autentikos, sukrėtimo ir egzistencinio klausimo: ko tu čia trenkeisi, ar namie negerai? Herkaus Kunčiaus knyga – maloni išimtis, sužavėjo ir santūrios nespalvotos nuotraukos, kurios neplikina akių sintetine nuodinga ryškuma. Stilius paprastas, bet liudijantis neabejotiną, su niekuo nesupainiojamą autoriaus raišką, kurią inspiruoja ne tiek lietuviškų motyvų ir sąsajų ieškojimas pasaulyje (tai paveldima lietuvių nacionalinio mentaliteto ypatybė), kiek kasdienybės stebėjimas, šiek tiek primenantis Jurgio Kunčino sensualizmą, tik H. Kunčius – mažiau lyriškas, daugiau ironiškas. Sakytum, jo credo – priimti tai, ką gyvenimas duoda, pernelyg niekuo nesistebint ir pasistengiant viską oriai ištverti.
carl-gustav-jung-apie-archetipa-ypac-pabreziant-animos-savoka-verte-austeja-merkeviciuteNors šiuolaikinė sąmonė atrodo pamiršusi, kad kadaise egzistavo neempirinė psichologija, vis dėlto bendra principinė nuostata tebėra panaši į aną ankstesnę, tapatinusią psichologiją su psichinių reiškinių teorija. Akademiniam pasauliui reikėjo išgyventi Fechnerio ir Wundto pradėtą drastišką metodikos revoliuciją, kad mokslo pasaulis suvoktų, jog psichologija yra patyrimo sritis, o ne filosofinė teorija. Tiesa, stiprėjančiam XIX a. pabaigos materializmui tai reiškė tik tiek, kad kadaise egzistavo „patyrimo psichologija“, kuriai ir šiandien esame dėkingi už vertingus aprašymus. Priminsiu tik dr. JustinoKernerio „Preforsto aiškiaregę“ (1846). Naujajai gamtamokslinės metodikos krypčiai bet kokia „romantiškai“ aprašanti psichologija tapo anatema. Jau Fechnerio „Psichofizika“ atspindi perdėtus tokio eksperimentinio laboratorinio mokslo lūkesčius. Šiandieninis jo rezultatas – psichotechnika ir visuotinis mokslinės pozicijos pokytis fenomenologijos naudai.
antanas-andrijauskas-kaligrafijos-menasKaligrafijos meno esmę sudaro iš kinų rašto perimtos ir laisvai kūrybiškai interpretuojamos ideografinės struktūros, svetimos vakarietiškam alfabetiniam raštui. Kiekvienas kinų rašto ženklas reiškia tam tikrą sąvoką. Hieroglifas, turintis simbolinę, o ne fonetinę reikšmę, gali būti stilizuoto gyvūno, daikto, geometrinės formos pavidalo ir reikšti tiek konkretų daiktą, tiek abstrakčią idėją ar veiksmą. Vadinasi, kinams jų rašmenys tiesiogiai asocijuojasi su įvairiais juos supančio gamtos pasaulio objektais, reiškiniais, vaizdais. Todėl kinų tautos rašmenų pagrindą sudarantis hieroglifas išsiskiria ypatingu semantiniu daugiaprasmiškumu, situatyvumu ir kontekstualumu.
petras-klimas-visu-dienu-apmastymaiVasario 16-osios akto signataro Petro Klimo (1891–1969) likimas galėtų būti raiški 1918 metais sukurtos pirmosios Lietuvos Respublikos politinio elito metonimija. Tautos egzistencijai lemtingą aktą pasirašo neturėdamas nė trisdešimties, vėliau darbas Užsienio reikalų ministerijoje, diplomatinė veikla Italijoje ir Prancūzijoje. 1943-iaisiais buvo suėmęs gestapas, 1945-aisiais suėmė NKVD – nuteisė dešimčiai metų lagerio už memorandumo (jį ketinta persiųsti į Vakarus) prancūzų kalba rengimą, kuriame keliama Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo mintis, ir kt.
rasymas-gelbsti-nuo-nykumo-rasytoja-violeta-soblinskaite-aleksa-atsako-i-gintares-adomaitytes-klausimus-– Apie vaikystės patirtis jau tiek visko esu prišnekėjusi, kad baugu nusisapalioti galutinai. Tad, nors klausimas platus, atsakymas bus „siauras“: saugau tuos prisiminimus, kuriuos pavyko „sučiupti už skverno“, kol gyvenimo įvairovė lėkė pro šalį kaip koks niekados nesibaigsiantis kaleidoskopas, o skolinga jaučiuosi kiekvienam, ką tik Dievas man leido stabtelėjimuose (gal – stotyse?) sutikti, nes visi ir visos buvo gal net ir pašauktieji mokytojai: geradariai ir niekšai, narsuoliai ir pardadūšiai, gelbėtojai ir skandintojai, artimos sielos ir atsitiktiniai skersvėjai. Sakau ačiū kiekvienam, nes jie iš manęs „pagamino“ mane. Tokią, kokios jau nebesigėdžiu. Ir tokią, kurios taip lengvai nebeišgąsdinsi.
viktorija-daujotyte-formos-tustejancios-nykstancios-susidaranciosĮvadui apmąstymams apie literatūros ir gyvenimo formas pateiksiu vieną kitą Vinco Mykolaičio-Putino mintį apie Kristijoną Donelaitį, nuo jo pereisiu prie formos kaip gyvybės būdo: atsirandančio, kintančio, tuštėjančio, nykstančio.
alvydas-medalinskas-mintys-artejant-kovo-11-ajaiArtėjant Kovo 11-ajai, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai, norisi grįžti prie klausimo, susijusio su mūsų valstybės ir tautos būtimi, egzistavimu, vystymųsi, ateities perspektyvomis, taip pat ir problemomis. Laikui keičiantis jų aktualumas neretai kinta. Kai aplink mūsų valstybę yra palyginti ramu, aktualiausios tampa vidaus problemos. Paaštrėjus tarptautinei padėčiai, savo valstybės tolesnį egzistavimą siejame su grėsmėmis iš svetur. Bet yra daug to, kas rūpestį kelia nuolat.
vidmante-jasukaityte-laisve-kaip-afrikos-paprikaŠiandien, kada žvelgiame į nueitą Nepriklausomos Lietuvos kelią, atmeskime bet kokius nuomonių stereotipus. Įsikaskime giliai į save, į širdis, įsirauskime ir pabandykime susivokti, kurioje atkarpos tarp tiesos ir melo vietoje esame. Kas arčiau mūsų – viena ar kita.
herkus-kuncius-dvi-fotografijosTaip likimas lėmė, kad šiandien esu skilęs per pusę – dvidešimt penkerius metus man teko gyventi prie sovietų, o kitus dvidešimt penkerius – nepriklausomoje Lietuvoje. Taigi, dairantis į praeitį, nevalingai gali lyginti ir svarstyti, kas anuomet, mano akimis, buvo gerai ar blogai. Tačiau kad ir ką apie tai galvočiau, esu įsitikinęs, kad niekada nenorėčiau gyventi pasaulyje be Kovo 11-osios. Tad visa, kas vyko iki tol, regiu jei ne juodomis, tai pilkomis ar purvinomis spalvomis.
kazys-saja-siu-lietuva-siu-mano-zalojiBaigdamas netrumpą savo amžių esu išsilukštenęs vos porą kitiems gal nereikšmingų dalykų: Visatos Kūrėjas neturėjo liniuotės, niekur nenubrėžė tiesių linijų ir nesukūrė dviejų vienodų objektų. Bet kokios dogmos, panašios į euklidines linijas, yra klaidingos, o bet koks mėginimas suvienodinti žmones – pragaištingas.
vytautas-martinkus-apie-kasdiene-nepriklausomybeAr yra tokia? Manau, kad yra. Jos būta visados, net iki Kovo 11-osios, radosi (vis reikšmingesnės) ir po antrojo Lietuvos Respublikos gimtadienio, kurį kasmet paminime – švenčiame. Manau, simboliškai svarbu: viešai prisiminti, kad lietuviams būtina išsaugoti savo tautą, ir, jei tai gali padaryti tik tautinė jų valstybė (o aš nematau kito būdo), tai jai būtinas teisinės santvarkos pagrindas – Konstitucija, sava vykdomoji ir teisminė valdžia.
elif-shafak-blusu-rumai-verte-gediminas-pulokasElif Shafak – po Nobelio literatūros premijos laureato Orhano Pamuko turbūt garsiausia šiuolaikinė Turkijos rašytoja. Europoje gimusios, augusios ir tik paauglystėje į Turkiją gyventi su tėvais grįžusios autorės kūryba verčiama į daugelį pasaulio kalbų, pora jos romanų išleista lietuviškai: „Stambulo pavainikė“ (2010) ir „Keturiasdešimt meilės taisyklių“ (2012). Komiškas ir tuo pat metu tragiškas romanas „Blusų rūmai“ – įvairiais pjūviais Stambulo, o ir visos Turkijos istoriją atspindintis kūrinys. Pagrindiniu romano veikėju teisingiausia būtų įvardyti kadaise prabangų, o dabar nuskurusį Stambulo daugiabutį, pačių jo gyventojų vadinamą tai „Ledinukų rūmais“, tai „Blusų rūmais“. Dešimt butų, dešimt atskirų, tačiau tarpusavyje susijusių šeimų likimų, dešimt skirtingų galimybių remiantis praeitimi žvelgti į dabartį. O nuo ko ir kaip viskas prasidėjo? Kaip tik apie tai ir yra ši „Metų“ skaitytojams pateikiama ištrauka.
hrycko-ciubaj-kalbeti-tyleti-ir-vel-kalbeti-verte-vytas-deksnysUkrainiečių poetas, vertėjas Hrycko Čiubajus gimė 1949 m. Berezynuose. Nuo 1970 m. gyveno Lvove, bendravo su nepriklausomų pažiūrų inteligentais, privačiuose sambūriuose skaitė poeziją, leido savilaidos žurnalą „Skrynia“. 1972 m. kelioms dienoms suimtas KGB, jo namuose atlikta krata. Dirbo teatre scenos darbininku, kroviku, buvo išvykęs uždarbiauti į Sibirą. 1982 m. neaiškiomis aplinkybėmis sulaikytas milicijos, išėjo iš areštinės sunkiai sužalotas ir po kelių mėnesių mirė.
romualdas-lankauskas-zmogus-is-gatves-vieno-veiksmo-pjesePrudencija nuosavo namo svetainėje numeta šalin virbalus su mezginiu ir atsistojusi ima vaikytis kandis, bandydama į jas pataikyti skepeta, kad galėtų nugalabyti, bet tai jai sunkiai sekasi
zita-mazeikaite-baltoji-mergele-eilerasciaiIš meilės, / iš ilgesio sukurta / nežinomo, gal vietinio Meistro. / Jo rankom švelniai glamonėta, / nuglostyta, nugludinta. / Jaunutė, / dar visai paauglė, / iškilusiu pilvu po drabužio klostėmis, / žvelgia į moterų klauptą, / lyg pati prašytų pagalbos.
nijole-kliukaite-kepeniene-saule-afelyje-romano-fragmentasŽemė yra... ateityje, perskaičiau kalendoriaus lapelyje. Visada iš ryto skaitau tos dienos kalendorinę išmintį. Kartais nepatikiu.
justinas-marcinkevicius-nespausdinti-eilerasciaiKurį laiką atrodo, kad viską padarei taip, kaip reikėjo. Bet tuos sąsiuvinius ir aplankus vis pavartydavau, esu ir rašęs apie juos „Metuose“. Toliau vartydamas ir skaitydamas radau žiupsnelį eilėraščių, kurie verti publikacijos.
robertas-keturakis-as-klaupiuos-pries-tave-uz-visusAš čia nieko negalėjau pamilti. Ir ne todėl, kad neįmanoma pamilti – paversti skaidria savastimi – dešimtį milijonų kvadratinių kilometrų nuo Uralo iki Ramiojo vandenyno ir nuo Arkties jūrų iki Mongolijos bei Kinijos sienų. Priežastis skaudesnė ir dramatiškesnė.
2015-m-metu-3-nr-turinys2015 m. „Metų“ 3 nr. turinys
dvidesimt-ketvirtasis-rasytoju-sajungos-premijos-laureatas-algimantas-mikuta Šiemet sausio 6 d. Rašytojų klube įteikta dvidešimt ketvirtoji Lietuvos rašytojų sąjungos premija – ją pelnė poetas Algimantas Mikuta už poezijos rinktinę „Gyvenau be laikrodžio“ (2014). Vadinasi, šią knygą kolegos pripažino didelės vertės literatūros kūriniu.
jurate-sprindyte-in-memoriam-ismincius-po-laikrodziu-jonas-mikelinskas-Kai šventėme Jono Mikelinsko 90-metį, ieškojau kokios lakesnės frazės, apibūdinančios rašytojo asmenybės ir kūrybos esmę, bet visos atrodė dalinės, blankios: sąžinės riteris, vaidila, Don Kichotas, išminčius po laikrodžiu, išvermingas žemės keleivis (jam juokas nužygiuoti 20–30 km), moralinis švyturys sovietmečiu – nes ir kūryba, ir asmenine laikysena teigė etines vertybes. Literatūros džentelmenas. Visų žanrų meistras. Dievo palaima – gyventi taip ilgai, ir svarbiausia – išlikti kūrybingam.
kestutis-nastopka-in-memoriam-siapus-nebuties-alfonsas-nyka-niliunas-Poezija Nykai buvo pasipriešinimo nebūčiai forma. Poetas grūmėsi su neišvengiama laiko tėkme, brėždamas iš nebūties į būtį vedančią poezijos kryptį. Supratęs, kad „sėklos ateitis priklauso nuo sėjėjo rankos mosto“, jis įtraukė į poeziją dirvonuojančias lietuvių kalbos žemes. Laisvindamasis iš įprastinių sąvokų, pridengiančių daugialypę daiktų būtį, Nyka sukūrė naujas suprantamumo formas, galiojančias pirmiausia jo kūrybai. Nykos skaitytojas tapo poeto bendrininku, prisiimančiu sunkią reikšmių ir priedermių naštą
eugenijus-ignatavicius-in-memoriam-nebijojes-buti-savimi-juozapas-girdzijauskas-O vis dėlto sunku rasti žodžių, kol negali susitaikyti su mintimi, jog „perėjai į kitą kambarį“, nes mano širdy tebesi tas, „kas buvai visada“. Gal būtų lengviau kalbėti tiems, kuriems buvai mokytojas, pedagogas, gerbiamas ir mylimas profesorius, lietuvių poezijos tyrinėjimo viršūnes pasiekęs mokslininkas. Man buvai ir lieki nepakeičiamu bičiuliu, artimesniu už brolį – Juozu. Tavo trobelė Kalupy ar Kalvarijų gatvėj, paskutinis būstas Antakalny – man buvo antrieji namai.
elena-baliutyte-kas-tas-rapolas-mackonis-a-lapinskienes-atejes-vilniun-rasytojas-ir-publicistas-rapolas-mackonis-Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto tinklalapyje šalia naujausių leidinių – Almos Lapinskienės monografija „Atėjęs Vilniun: rašytojas ir publicistas Rapolas Mackonis“. Turbūt ne vieno, ypač jaunesnės kartos žmogaus, pirmasis klausimas, išgirdus apie šitą knygą, yra toks: kas tas Mackonis? Trumpas atsakymas galėtų būti toks: rašytojas, publicistas, redaktorius – tarpukario Vilniaus lietuvių kultūrinio gyvenimo vienas svarbiausių organizatorių, telkėjų ir kūrėjų. Jis buvo atkaklus kovotojas už lietuvių teises okupuotame Vilniaus krašte (dėl to buvo kalintas visų trijų okupacinių valdžių: lenkų, vokiečių, rusų), nugyveno įvairių išbandymų kupiną gyvenimą ir, be grožinės kūrybos, paliko vertingų ir įdomių savo gyvento laiko liudininko užrašų. Rapolas Mackonis (1900–1982) iš tiesų yra vertas ir monografijos, ir skaitytojų dėmesio.
inga-milciute-susiguzusios-vaikystes-liudijimai-a-veiknio-paukstuko-liudijimai-Aivaro Veiknio „Paukštuko liudijimai“ – antras poeto bandymas įsitvirtinti literatūriniame pasaulyje. Prieš septynerius metus išleista poezijos knyga „R aktai“ nepaliko ryškaus įspaudo, todėl literatūrinis portretas lipdomas iš naujo, ryškinami individualūs kūrybos bruožai, kokių pritrūko pirmojoje eilėraščių knygoje. Ten poetinės kalbos autentiškumą nustelbė autoritetų ir poetinių patirčių kartotės. Šįkart pavyko kiek geriau. 2014 m. Poetiniame Druskininkų rudenyje A. Veikniui skirta Jaunojo jotvingio premija, suteikianti „Paukštuko liudijimams“ geriausios pastarųjų dvejų metų jauno kūrėjo poezijos knygos vardą.
nerijus-brazauskas-sibiro-kartos-atmintis-e-gudonytes-karta-nuo-sibiroKultūrinės atminties tyrinėtoja Aleida Assmann yra konstatavusi, kad atsiminimas ir užmiršimas visada neatskiriamai susiję. Šis santykis, regis, rūpėjo ir Eglei Gudonytei, išleidusiai pirmąjį romaną „Karta nuo Sibiro“. Sibiras ir visi pasakojimai šia tema gali būti vertinami kaip lietuvių tautos trauminės patirties XX a. eidosas. Laikydamasi tokios minties autorė ir parašo knygą, kurią ketvirtajame jos viršelyje skaitytojui rekomenduoja istorikas, literatūrologas, rašytoja ir Altajaus krašto lietuvių kultūros draugijos pirmininkė.
dovile-kuzminskaite-belaukiant-spangio-j-kalinausko-ar-spangis-ateis-Keturioliktoji Jono Kalinausko eilėraščių knyga „Ar Spangis ateis“ mėgina užmegzti dialogą su skaitytoju: jau rinkinio pavadinimas implikuoja norą kalbėtis ir susikalbėti, nuspėjamo klausimo forma dažnai aptinkama ir eilėraščiuose. Panašu, kad tendencija ieškoti adresato, pašnekovo, noras dalintis tampa šiuolaikinės lietuvių poezijos norma. J. Kalinauską labiausiai domina egzistencinės patirtys – šioje eilėraščių knygoje ieškoma atsakymų kaip tik į būties klausimus.
barbara-torunczyk-perskiles-giedroycas-verte-kazys-uscilaBarbara Toruńczyk (g. 1946) – lenkų eseistė, publicistė, literatūros istorikė, leidėja. Nuo 1980 m. gyveno Paryžiuje, kur 1982 m. pabaigoje įkūrė ketvirtinį žurnalą „Zeszyty Literackie“ („Literatūriniai sąsiuviniai“) ir iki šiol yra šio leidinio vyriausioji redaktorė ir leidėja. Nuo 1992 m. žurnalo redakcija persikėlė į Varšuvą. „Zeszyty Literackie“ yra išskirtinis ne tik Lenkijos literatūrinio gyvenimo reiškinys – su leidiniu bendradarbiavo Czesławas Miłoszas, Wisława Szymborska, Josifas Brodskis, Witoldas Gombrowiczius, Seamusas Heaney’s, Vaclavas Havelas, Adamas Michnikas, Ana Achmatova, daugybė kitų pasaulinių šviesulių. Žurnalo redakcinės kolegijos nariais yra Stanisławas Barańczakas, Wojciechas Karpińskis, Roberto Salvadori, Tomas Venclova, Adamas Zagajewskis. „Zeszyty Literackie“ varo gilią vagą leidyboje – kasmet išleidžia po keliasdešimt vertingų knygų. B. Toruńczyk yra pokalbių su Jerziu Giedroycu „Rozmowy w Maisons-Laffitte“ ir daugelio kitų knygų autorė, rengėja, sudarytoja.
algirdas-grigaravicius-jonas-basanavicius-prie-lietuvisko-meno-istaku-vilniuje-Bandant suprasti Jono Basanavičiaus požiūrį į meną, prisieina pradėti nuo gimnazijos ir universiteto laikų, bet šie faktai klostosi į ryškesnių fragmentų dėlionę, neleidžiančią pamatyti visumos. J. Basanavičiui, kaip XIX a. pabaigos inteligentui, plačiau – vidurinės klasės atstovui, būdingas pakankamas aktyvumas, lankant teatrą ir koncertus, tačiau kasdienių užrašų knygelėse ir straipsniuose apie keliones dažniau minimi muziejai ir bibliotekos negu spektakliai ir meno parodos.
reikia-negaileti-savo-eilerasciu-poetas-aivaras-veiknys-atsako-i-sauliaus-vasiliausko-klausimus– Pirmąją knygą „R aktai“ išleidai dar 2007-aisiais, antrosios rankraštį parengei ir Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai pateikei 2011-aisiais, tačiau knyga „Paukštuko liudijimai“ pasirodė tik po trejų metų. Ar sunku žiūrėti, kaip kolegos leidžia knygas, o tavoji vis laukia eilės? Ar tikėjimas savo eilėraščiais nebuvo susvyravęs?
viktorija-daujotyte-romualdas-granauskas-mokytojams„Turiu laiko galvoti, daug pergalvoju“, – maždaug tokia frazė iš vieno pokalbio su Romualdu Granausku telefonu. Sekė, kas vyksta mokykloje, vis lygino su savąja, su savo patirtimi. Buvo tikras, kad mokykla yra pamatai: ir žmogaus, ir valstybės. Mums reikia bandyti suvokti, kas R. Granausko suvokta. Suvokti besikeičiančioje Lietuvos situacijoje: ir geopolitinėje, vykstant realiems ir nerealiems karams, ir moralinėje, tėvynę apleidžiant vis daugiau jaunų žmonių. Nebijokime ištarti – savųjų palikimas yra ir moralinė problema.
valentinas-sventickas-rankrasciai-kaip-rankdarbiaiŠiuo straipsniu bandoma papasakoti apie poeto Marcelijaus Martinaičio kūrybos procesą. Bet tik tiek, kiek teikia galimybių pažintis su dalimi jo rankraščių. Nuodugnų bendresnį to proceso atvaizdą skaitytojai gali rasti Viktorijos Daujotytės monografijoje „Boružė, ropojanti plentu: prigimtinės kultūros kasinėjimai Marcelijaus Martinaičio kūryboje“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013).
jose-emilio-pacheco-musis-dykumoje-apysaka-verte-bronius-dovydaitis-Chosė Emilijus Pačekas (José Emilio Pacheco, 1939–2014) – žymus XX a. Meksikos poetas, prozininkas, žurnalistas, vertėjas. Vaikystę praleido pas senelius Verakruse prie Meksikos įlankos. Mokėsi šalies sostinėje, studijavo teisę, filosofiją ir literatūrą. Dėstė įvairiuose Meksikos bei užsienio universitetuose. Žymiausi poezijos rinkiniai: „Nakties elementai“ (1963), „Neklausk manęs, kaip bėga laikas“ (1969), „Atminties miestas“ (1989). Lakoniško stiliaus proza daugiausia atspindi jauno žmogaus formavimąsi augant, susiduriant su suaugusiųjų pasauliu. Joje akivaizdus rūpestis dėl šalies vystymosi, dėl jos ateities. Žinomiausi prozos kūriniai: apsakymų rinkiniai „Tolimas vėjas“ (1963), „Malonumo pradžia“ (1972), „Medūzos šešėlis ir kiti kraštutiniai apsakymai“ (1990), holokausto temą nagrinėjantis romanas „Tu mirsi toli“ (1967), apysaka „Mūšis dykumoje“ (1981). Joje autorius paauglio akimis kritiškai žvelgia į XX a. penktojo dešimtmečio pabaigos Meksikos gyvenimą – amerikietiškos kultūros skverbimąsi į šalį, revoliucijos iškovojimais pasinaudojusių naujųjų turčių atsiradimą. Apysakoje gausu autobiografinių elementų.
rimas-uzgiris-vieno-pasaulio-skeveldros-verte-marius-burokasRimas Užgiris (g. 1969, JAV) – poetas, vertėjas, redaktorius ir kritikas. Jo darbus publikavo įvairūs JAV literatūriniai žurnalai, interneto svetainės, kiti leidiniai. Jis yra knygos „How the Earth Carries Us: Twenty-Six Young Lithuanian Poets“ („Kaip mane žemė nešioja: dvidešimt šeši jaunieji lietuvių poetai“, 2015) vertimo redaktorius ir pagrindinis vertėjas. Gavęs Fulbraito stipendiją ir Nacionalinės meninės literatūros vertimo fondo (JAV) finansavimą, šiuo metu Vilniaus universitete dėsto literatūrą, vertimą ir kūrybinį rašymą.
renata-serelyte-teisejas-ir-raudonoji-mirtis-vabalu-kambarys-novelesPro langą matau lopelį kiemo – prie raudonos mūrinės sienos kažkas blyškiai baltuoja, bet ryto sambrėškis toks slogus, kad negaliu įžiūrėti to daikto apybraižų. Dar tik dešimt po penkių – naktinis būdravimas baigiasi, tuoj ateis palengvėjimo akimirka, nes apie šešias aš paprastai užsnūstu.
algimantas-baltakis-gimtadienio-posmaiStaiga į galvą šovė tokia mintis: gal jums tiks eilėraščiai, parašyti kaip tik per gimtadienį? Jau daug metų po eilėraščiu žymiu tikslią parašymo datą, todėl nesunkiai radau, ko ieškojau. Susidarė lyg ir koks gimtadienio posmų ciklas. Vienintelis eilėraštis, parašytas ne vasario 15-ąją, skirtas Juozui Macevičiui ir yra tiesiogiai susijęs su „Pergale“, dabartiniais „Metais“. Apie penkiolika metų petys petin plušome žurnalo redakcijoje.
birute-jonuskaite-maranta-romano-fragmentasStaiga sunkus ir didelis kūnas žnegteli šalia. Iš gerų kvepalų atpažįsti: Maestro. Jis pasilenkia prie tavo ausies:
algimantas-mikuta-eilerasciaiTai gęsta, tai užsidega šviesa, / tai leidžiasi, tai kyla pienės pūkas. / Teisybė neatsiskleidžia visa, / nušvinta tik nedidelis kraštukas.
liudvikas-jakimavicius-jubiliejiniu-metu-didaktika-Šiandien labai sunku nuspėti, kaip pasisuks istorijos smagračiai ir kokioje tikrovėje gyvensime po savaitės, mėnesio, ar išeisime Kovo 11-ąją į miestų gatves ir aikštes minėti savo atkurtosios Nepriklausomybės jubiliejaus? O gal teks lindėti rūsiuose ir bombų slėptuvėse su maisto daviniu? Karas Ukrainoje ir didelio karo nuojauta mūsų regione bei visoje Europoje dėl vieno diktatoriaus užgaidų, įnorių, fantazijų ir makabriškų planų bei nenuspėjamų veiksmų tapo galvos skausmu civilizuotai bendruomenei. Į Europą tarsi radiacija smelkiasi netikrumas, baimė, įtarumas, o gerokai išlepę ir ištežę valstybių politiniai elitai staiga susizgrimba, kad savo bendruomenėms nuraminti neturi jokio priešnuodžio. Siūlytos gerbūvio vizijos, ekonominiai eksperimentai akimoju pasirodo buvę tik dužlūs simuliakrai ir šamaniški lengvatikių užkalbėjimai, dezintegravę, supriešinę visuomenes, išardę solidarumo, teisingumo jausmą ir pakirtę atsparumą bei valią priešintis blogiui ir pasityčiojimui iš žmogiškųjų vertybių.
2015-m-metu-2-nr-turinysLIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS. Jubiliejinių metų didaktika ALGIMANTAS MIKUTA. Eilėraščiai BIRUTĖ JONUŠKAITĖ. Maranta. Romano fragmentas ALGIMANTAS BALTAKIS. Gimtadienio posmai RENATA ŠERELYTĖ. Teisėjas ir Raudonoji Mirtis. Vabalų kambarys. Novelės RIMAS UŽGIRIS. Vieno pasaulio skeveldros. Vertė Marius Burokas JOSE EMILIO PACHECO. Mūšis dykumoje. Apysaka. Vertė Bronius Dovydaitis ...
mires-klasikas-parsas-isradingoj-virtuvej„Intelektualioj švedų viešuomenėj miręs Augustas Strindbergas yra tarsi paršas prancūzų virtuvėj: ten suvartojama viskas, išskyrus žviegimą“, – teigia prozininkas Janas Myrdalis. Apie A. Strindbergą ir jo kūrybą iš tiesų prirašyta daug straipsnių ir knygų. Švedai jau yra išleidę dvi solidžias, klasika tapusias šio kūrėjo biografijas. Tai kritiko, rašytojo Olofo Lagercrantzo „Augustas Strindbergas“ (1979) ir literatūros istoriko Gunnaro Brandellio keturtomis veikalas „Strindbergas – rašytojo gyvenimas“ (1983–1989).
atodangos-nuo-es-literaturos-premijos-iki-megstamiausios-latviu-knygosNuo ES literatūros premijos iki mėgstamiausios latvių knygos
dalius-silinis-nuvilnijo-sestieji-imbiero-vakaraiAlytuje lapkričio 20–21 d. nuvilnijo šeštieji „Imbiero vakarai“, paženklinę dešimtmetį nuo šių respublikinių prozos skaitymų Jurgio Kunčino atminimui pradžios ir, pasak renginio literatūrinės konsultantės, knygų redaktorės Palmiros Mikėnaitės – svarumu drąsiai lipantys ant kulnų tokiems literatūriniams festivaliams kaip Poezijos pavasaris ir Poetinis Druskininkų ruduo. Įsidėmėkime – tarp paminėtųjų tai vienintelė prozai skirta literatūrinė šventė, kurią organizuoja patys bibliotekininkai, darni ir profesionali Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos komanda, vadovaujama Giedrės Bulgakovienės.
onute-braduniene-neispeta-poetes-paslaptis„Tai jūs man sakote, kas yra Salomėja. Tai iš jūsų suprantu, kas ji buvo“, – tą lapkričio 17-osios vakarą žvelgdama ir į perpildytą Rašytojų klubo salę, ir į fojė besibūriuojančius ištikimuosius Salomėjos Nėries talento gerbėjus kreipėsi literatūrologė, profesorė Viktorija Daujotytė. „Nuo 1974 metų, – tęsė ji, – prisimenu visus jubiliejinius šios poetės gimtadienius: 1974-aisiais, 1984-aisiais, 1994-aisiais, 2004-aisiais, nes pati juose dalyvaudavau. Atsimenu, kaip Salomėją Nėrį skaitė Monika Mironaitė, Laimonas Noreika, Rūta Staliliūnaitė... Štai dabar – Birutė Mar.“ Toliau įžanginiame žodyje profesorė pabrėžė, kad S. Nėris iki šiol tebėra didžiausia lietuvių tautos lyrikė, o ir pačiai poetei buvo svarbu „savo galią žinoti“.
marijus-sidlauskas-apie-basa-kritikaLapkričio 27 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute įteikta trečioji Vytauto Kubiliaus (1926–2004) premija, kuria siekiama įvertinti ir skatinti literatūros kritikų bei literatūros tyrinėtojų triūsą. Premija įsteigta 2012 m., ligšioliniai jos laureatai – Valdemaras Kukulas (po mirties) už naujausios lietuvių literatūros apžvalgas, išspausdintas literatūros ir kultūros leidiniuose 2011 metais, ir Virginijus Gasiliūnas už literatūros istorijos ir kasdienio jos gyvenimo kritinę refleksiją asmeniniame tinklaraštyje http://virginijusg.blogspot.com. 2014-ųjų metų premija skirta Klaipėdos universiteto docentui Marijui Šidlauskui už „minčių ir refleksijų skvarbą, kuri padeda kritikui neslysti kasdieniškų aktualijų paviršiumi, o išskirti gelminguosius tautinės literatūros vektorius“.
regimantas-tamosaitis-zmogaus-trumpintelis-amzius-Sunku prisiminti, kas buvau vakar, dar sunkiau – koks buvau prieš metus, o sunkiausia prisiminti vaikystę, jaunystę. Kažkokie mitiniai laikai, kur aš buvau visai ne aš, tai tokie laikai, kurių nepajėgiu protu suvokti, kuriuos galiu tik įsivaizduoti, susapnuoti, pajusti kaip tolimą kvapą. Ir susapnavęs šitą švytintį pradžios laiką įtikiu rojumi. Jis tikrai buvo, ir jis, reikia tikėti, dar bus – jo šviesa artėja į mane, jis įtraukia mane kaip koks amžinojo laiko verpetas...
deimante-daugintyte-drungna-perskalauta-upe-j-jasponytes-saltupe2014 metų Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos Pirmosios poezijos knygos konkurso nugalėtoja Jurgita Jasponytė iki šiol tyliai ir negausiai publikavo eilėraščius ir per daug nesiafišavo kaip poetė. Keliuose interviu ir knygos „Šaltupė“ ketvirtame viršelyje nurodo save kaip motiną. Šis pasirinkimas, gyvenimo būdas organiškai papildo eilėraščių stilistiką: nuoseklus, nešokiruojantis kalbėjimas, apgaubtas jaukaus švelnumo.

Tekstai

saulius-saltenis-riesutu-duona-1972Keturioliktais mano gyvenimo metais ma­ne iškvietė į mokytojų kambarį, ir aš suži­nojau, jog esu entuziastas. Iš tiesų, per savo ilgą gyvenimą aš auginau triušius ir kuku­rūzus, rašiau eilėraščius, boksavausi, pie­šiau, Raudonojo kryžiaus ir raudonojo pus­mėnulio draugijoje bintavau sulaužytas ko­jas ir kaip užsidegusio nuo žvakės senelio prisiminimą nešiojau ant krūtinės savanorių gaisrininkų draugijos ženkliuką, ir visur ma­ne išrinkdavo į vadovus, nes visiems buvo aišku, jog aš – entuziastas.
juozas-glinskis-amoralitetasDaug neišsidirbinėdamas pasakysiu: gana uodegas raityti, ponai, siūlau mūsų globojamą šalį pavadinti SODOMIJA, LAIMINGŲJŲ ŽEME. Kodėl laimingųjų? Ogi todėl, kad jos gyventojai negali būti nelaimingi, jie tiesiog pasmerkti džiaugsmui ir laimei – jie gyvena pagal mūsų dievų įdiegtą laisvės doktriną: sykį gyveni, nesivaržyk, mylėk save, atsiskleisk, nėra nei gero, nei blogo, yra tik malonu ar nemalonu, būk malonus sau, būk malonus tiems, kas teikia tau malonumo, spjauk į veidą visiems, kas teigia priešingai ir bruka tavo kūnui vergijos pančius.
juozas-glinskis-grasos-namaiPalikote Strazdelį vieną velykinių išpažinčių klausyti. Skranda išdubus, bažnytėlėj šalta. (Ech, praverstų dekano kailinukai! Kaip ponas Dievas nors iki ryto sėdėtum.) Patys, nebijok, klebonijon sugurmėjot, degtinėle šildėtės. Strazdelis, mat, kalės gimdytas, Strazdelis jum per prastas, nešvankus. O ką jau jūs beišdarot, arielkos prisisiurbę? Tik, žinoma, niekas nei matė, nei regėjo. Strazdelis jum pasmirdęs latras. Tegu nepiktins padorios kompanijos savo paikais juokais, mužikiška šneka, tegu sliūkins pas savo vištas, paršiukus. O kas jau jum tuos rublelius užpelno?
kazys-saja-mamutu-medziokle-1967Ketvertas iš tolimos provincijos atkeliavo į svajotą Didmiestį dalyvauti Džiaugsmo šventėje – Fiestoje. Aklas Rylininkas, Čigonė, Kaminkrėtys ir kuprota Vienuolė – tokie jų karnavaliniai kostiumai, kurių šie žmonės varžosi, tačiau stengiasi atrodyti nerūpestingi ir žvalūs. Toliau, klaidžiodami gatvių labirintais ir nerasdami Šventės, jie pamažu nu­stos drovėtis ir maivytis, pavargs nuo įsikalbėto džiaugsmo ir sugrįš į save. VIENUOLĖ. Dieve. Koks miestas! Langas prie lango. Žmonės turbūt žiūri – kas čia tokie išsiderglioję... RYLININKAS. Nesijaudinkim, tik nesijaudinkim. ČIGONĖ. Užmeskit akį, ar mano apatinis neišlindęs.
aivaras-veiknys-paukstuko-liudijimaiAivaras Veiknys į kūrybos tėkmę įlieja gyvenimo šerpetas, nenudailintus artimųjų paveikslus, į sąmonę įsirėžusius vaiko metų potyrius ir regėjimus. Nepaisant šiurkštybių, – tai šviesos ir harmonijos pusėn einanti poezija. Paukštuko liudijimai yra fotografavimo poetinis žanras, – kai vaikas laukia pasirodant paukštuko. Autoriui jau paklūsta poezijos kalba, skirtingos vaizdų trajektorijos.
stasys-jonauskas-laikas-iseina-patsSparčiai rudenėjant pasirodė nauja, ilgai laukta, žinomo poeto Stasio Jonausko eilėraščių knyga. Rinkinio vyraujanti tema yra laikas, jo tėkmės vaizdai, kuriami raiškia, savita poetine kalba. Ypač išsiskiria meninio objektyvizmo, konstravimo, netikėto vylingumo intonacijos, skambančios originaliai šiuolaikinės poezijos balsų visumoje.
kazys-boruta-duona-kasdienine-1934Ši knyga yra dokumentas. Spaudai jį paruošė ne pats autorius. Jis negavo net korektūrų peržiūrėti. Rinkinį iš likusių rankraščių ir jau anksčiau periodikoj spausdintų eilėraščių suredagavo poeto draugai. Todėl visus galimus priekaištus dėl rinkinio sutvarkymo jie norėtų pasiimti sau, gerai žinodami, kad autorius daug ką kitaip būtų padaręs ar pasakęs. Bet laukti nebebuvo galima: per daug jau reikalingas šiandien poeto žodis.
kazys-boruta-drumstas-arimu-vejasBernas laisvūnas viliojo trečiafrontininkus jėga ir veržlumu, romantiniu polėkiu, kartu tai buvo natūralus, lietuviško gyvenimo sugestijas apibendrinantis vaizdinys. Kaip tipas bernas laisvūnas pirmą kartą pasirodė Borutos apsakymų rinkinyje „Drumstas arimų vėjas“ (1928). Vėliau analogiški personažai atsirado Antano Venclovos, Petro Cvirkos, Jono Šimkaus, t. y. trečiafrontininkų branduolį sudariusių rašytojų, kūriniuose.
kazys-jakubenas-tegyvuoja-gyvas-gyvenimasPagrindiniai K. Jakubėno lyrikos motyvai – gimtojo krašto ir jo „vargo brolių“ dalia, protestas prieš socialinę neteisybę. Laisvės kova išryškėjo jau pirmajame rinkinyje „Mieganti žemė“ (1929). Ypač brandžiai tie motyvai išreikšti antrajame – „Tegyvuoja gyvas gyvenimas: eilėraščiai iš kalėjimo“ (1931), kuris išėjo autoriui sėdint kalėjime. Kiti du rinkiniai – „Ūžia melsvas šilas“ (1936) ir „Dvidešimt metelių“ (1938) – buvo cenzūros konfiskuoti.
teofilis-tilvytis-artojeliaiT. Tilvyčio kūrybinės manieros savumai ryškiausiai susikristalizavo „Artojėlių“ poemos I ir II dalyse. 1930 m. švenčiant Vytauto jubiliejų, T. Tilvyčiui kilo noras parodyti tikrąjį Lietuvos veidą. Artojėliuose poetas stipriausiai išreiškė priešybių kovos, vykusios Lietuvos gyvenime, dramatiškumą ir jėgą. T. Tilvytis personifikavo priešiškas klases Petro ir Jono paveiksluose, nesuteikdamas jiems individualių bruožų, o paversdamas juos lyriniais kovojančių jėgų simboliais: Petras – „juodas proletaras“, Jonas – „kruvinas žandaras“.
teofilis-tilvytis-kelione-aplink-stalaLeisdamas į dienos šviesą savo išgyvenimus autorius gali būti apkaltintas net keletu atvejų. Užuot dabinęs tą pastogę, kurioje jis praleido tiek daug gražių valandų, autorius rodo jos užpakalinę pusę, kur dažnai būna daug nešvarumų ir netvarkos, tuo tarpu kai toji pastogė iš gatvės pusės išdabinta raudono granito plytomis ir turi marmurinį paradinį įėjimą. Autorių gal būt apkaltins ir tie asmenys, su kuriais jis ilgus metus dalinosi sunkia gyvenimo našta, su kuriais ir dabar akis į akį susitinka.
tilvytis-ispardavimas-dusios-1928Teofilio Tilvyčio epigramose, parodijose, feljetonuose skamba gaivališkas juokas. T. Tilvytis juokėsi iš ašaringo jausmingumo, romantinių literatūros štampų, sacharininės poezijos. Poemoje „Išpardavimas dūšios“ (1928) užsidėjęs klouno kaukę parodijavo romantikų ir simbolistų kūrybą – Maironio, Fausto Kiršos, Kazio Binkio, Putino, Balio Sruogos ir kt. Ekspresionistams charakteringa neurozinė būsena čia išskaidyta į geometrines linijas, kurios sąmoningai griauna tikroviškumo iliuziją.
giedre-kazlauskaite-meninos-2014Apysakų knygos „Sudie, mokykla“ (2001) ir poezijos rinkinio „Heterų dainos“ (2008) autorės Giedrės Kazlauskaitės naujų eilėraščių knyga. Tai, ką patiriu, kas mane ištiko, ką prisimenu iš vaikystės ir ką išgyvenu dabar, – užrašau poezijos kalba. Kalba, atsisakiusia žinomų poetizmų. Ši kūrybinė nuostata aiškiai skiriasi nuo literatūros „darymo“. Eilėraščiai turi pasakojimo elementų, bet jais nesiriboja. Atsiskleidžia savitos laikysenos asmenybė, kelianti susidomėjimą.
kazys-jakubenas-mieganti-zemeK. Jakubėno „Mieganti žemė“ susėmė tautos sielvartą ir praskambėjo „atūžiančių vėtrų žinia“.Kazio Jakubėno eilėraščiuose tauta kalba, kaip „lūšnelė verkia rudenį tamsiausią juodą vakarą“, kaip „žaliam sode iš bado kariasi vargo broliai“, motinos rauda sūnaus, „kuris krauju palaistė žemę“, o lietuvaitė jau nebe ta su „rūtų darželiais“, o „pas Kauną, pas žalią ir mieląjį Kauną“, „sūnūs be laimės“ atsisveikina tėvynę plaukti Pietų Amerikon naujos tėvynės ieškoti, nes „žalioj tėvynėj dirvos verkia, rytojaus ilgis naujo“.
kazys-binkis-atzalynas-1938K. Binkis apie „Atžalyną“: „Berašydamas šį veikalą aš teatrą šiek tiek apgavau ta prasme, kad veikalas išėjo jaunimui, kurio amžiaus sąvoka labai plati – maždaug nuo 12 iki 60 metų amžiaus ir daugiau. Tai išėjo visai nenorint. Jaunimas, atitrauktas nuo aplinkumos, darosi bespalvis. Jaunuolio tipą ir psichiką galima suprasti tik tada, kai parodoma ta aplinka, kurioje jis bręsta, auga ir savo būdą formuoja.
vytautas-stankus-is-veidrodzioAntroji jauno poeto Vytauto Stankaus knyga (pirmoji – „Vaikščiojimas kita ledo puse“, išleista 2009 m.). Eilėraščiai balansuoja ant dramatiškos ribos: tarp gražu ir teisinga, tarp žmogaus vienatvės ir atsargių pastangų ją įveikti. Neatsisakoma kiek vyresnių poetų atradimų ir kartu kuriamos savitos įdomios kompozicijos (antras skyrius, knygą vienijančio ciklo vaidmuo). Knygos redaktorius Donaldas Kajokas. Viršeliui panaudota Mindaugo Sabaliausko grafika.
kazys-binkis-tamosius-bekepuris-1928Šių humoristinių poemų meninis lygis yra labai nevienodas. Mat sąmoningai skirtos lengvam, tiesiog pramoginiam, daugiausia kaimo žmonių, pasiskaitymui, jos buvo reguliariai spausdinamos periodikoje maždaug vienodo ilgio dalimis, todėl nelabai paslankiam raštui Binkiui dažnai tekdavo tiesiog galvotrūkčiais skubėti, kad suspėtų. Pasakojama, jog Mūsų rytojaus redaktorius A. Bružas kartais jį (kartu su pusbuteliu) užrakindavęs šalutiniame redakcijos kambaryje ir neišleisdavęs tol, kol tas reikiamo poemos tęsinio neparašydavęs.
granauskas-trecias-gyvenimas-istrauka„Trečias gyvenimas“ – tai autobiografinė knyga, į kurią sudėta aštuonių novelių apysaka, pavadinta taip pat kaip ir visa knyga „Trečias gyvenimas“, ir esė „Žodžio paglostymas“. Nors yra sakoma, kad visa rašytojo kūryba – tai užrašyta jo autobiografija, šiai R. Granausko knygai toks posakis tinka kaip nė vienai kitai. Visos „Trečio gyvenimo“ novelės atvirai autobiografinės, nuosekliai vedančios būsimo rašytojo vaikystės ir paauglystės takais, atvirai rodančios, kas ir kaip formavo menininką ir žmogų.
herbaciauskas-laiskas-lenkijos-poetamsLietuvos Mokslų akademijos rankraščių skyriuje, Liudviko Abramovičiaus kolekcijoje, saugomas atviras Juozapo Albino Herbačiausko laiškas Lenkijos kultūros atstovams, reiškiantis nusivylimą dėl nepavykusios kultūrinių santykių atgaivinimo misijos Lenkijoje 1927 ir 1928 metais. Laiškas parašytas lenkų kalba.
juozas-zlabys-zenge-gyvenimo-novelesJuozo Žlabio-Žengės „Gyvenimo novelės“ (1940) gerokai nutolu­sios nuo realistinio pasakojimo tradicijos – kūriniai metaforiški, atskleidžiantys egzistencines patirtis. Kone visų apsakymų veikėjai yra tarsi neturintys savo vietos, esantys kelyje. Toks „išvietinimas“ rašy­tojo vaizduojamas kaip keliantis nerimą, pavojingas, o kartais net pražūtingas. Tai žmogaus išbandymų erdvė, kurioje jis turi susivokti, apsispręsti.

Tekstai apie tekstus

kazys-saja-tarp-komedijos-ir-dramosKomedijos renesansą lietuvių scenoje pranašavo pir­mieji K. Sajos kūriniai. „Lažybose“ (1954) ir „Septynio­se ožkenose“ (1957) pradedantis dramaturgas linksmai, o kai kur ir piktai kėlė kolūkinio kaimo negeroves, išjuo­kė netikusius ūkininkavimo metodus, žmonių apsileidimą. Komedijoje „Silva studentauja“ (1957) autorius kedeno studentiškos buities realijas, sukūrė komišką parazituo­jančio veltėdžio charakterį.
mitologizuota-realybe-sauliaus-saltenio-pjesesePanaudodamas apysakos „Riešutų duona“ siužetą, S. Šaltenis sukūrė pjesę „Škac, mirtie, visados škac!“ (1976). Čia kalbama apie pokarinę mažo periferijos miestelio kasdienybę, rodomi įsisenėję dviejų kaimyninių šeimų ki­virčai, plėtojama paauglių meilės istorija. Visa tai auto­rius pateikia kaip savotišką jaunuolio jausmų formavi­mosi epą, romantišką legendą su nepaprastais įvykiais, keistais veikėjų poelgiais, paradoksaliom situacijom.
lankutis-juozo-glinskio-ziaurumo-teatrasJ. Glinskį galima laikyti artimu J. Grušo pasekėju. Šis jaunesnės kartos dramaturgas labiau negu kas ki­tas mėgsta vaizduoti itin šiurpius žemų instinktų ir kil­nių dvasios polėkių susidūrimus bei kontrastus, nepa­prastai aktyvizuojančius žmogaus prigimtį, sustiprinan­čius psichines reakcijas. Jo herojai – keistoki, už „nor­malios“ kasdienybės atsidūrę žmonės, kurių išgyvenimuo­se kritiška proto analizė ir aukščiausia jausmų ekstazė gimsta iš gaivališko priešinimosi blogiui.
kosto-ostrausko-ir-kazio-sajos-politinio-teatro-ypatumai Ostrausko Gundymus ir Sajos Mamutų medžioklę sieja konkrečios socialinės kritikos tematika – žmogaus gyvenimas, tiksliau – buvimas imperialistinėje valstybėje totalitarizmo są­lygomis. Pasikeitus politinei situacijai, reikšminga aiškintis, ar XX amžiuje svetimo režimo valdomos valstybės dramaturgai kūrė politinį teatrą? Kaip galėtų būti analizuojami politiniai dra­maturginiai kodai? Tai ir yra pagrindinės straipsnio problemos.
kubilius-groteskas-juokasTradicinė lietuvių rašytojo poza visados buvo rimta ir patetiška. Jei paėmei plunksną į rankas, tai kalbėk apie didžius ir kilnius dalykus, brėžk kelią į tiesą, gėrį ir laimę, paguosk nuleipusią sielą. Šita poza (teisybės ieškotojo, guodėjo, pranašo) nustatė lietuvių literatūroje rimties, tau­raus dvasingumo, emocinio patoso klimatą, kuris dešimt­mečius mažai keitėsi. Graudžiai intymi ir didingai pakili pasakojimo tonacija, iš kurios iki šiol baisu pasitraukti, rėmėsi vertybių pastovumo ir žodžio galybės prielaida.
kazio-sajos-ir-juozo-glinskio-groteskasKazys Saja (g. 1932) ir Juozas Glinskis (g. 1933) – prozininkai, dramaturgai; Sa­jos kūryba neabejotinai gausesnė ir po­puliaresnė, tačiau ne mažiau dėmesio verti Glinskio veikalai, deja, ne visi sulaukę išsamesnių tyrinėjimų. Šiame straipsny­je bus mėginama palyginti dvi dramas – Sajos „Mamutų medžioklę“ (1967) ir Glinskio „Baltas lelijas“ (1982) – apsisto­jus ties groteskiškumo apraiškomis. Šiuos veikalus skiria penkiolikos metų tarps­nis. Glinskio drama šešerius metus po jos parašymo nebuvo išspausdinta.
blogio-veidai-trijose-lietuviu-dramoseŠiame 1960–1970 m. pasaulinės scenos fone ypač įdomiai suskamba trys scenos veikalai išleisti Lietuvoje 1971 metais: Justino Marcinkevičiaus Katedra, Juozo Glinskio Grasos namai ir Kazio Sajos Šventežeris. Juos visus gaubia tirštas Blogio problemos šešėlis; jų drama­tinė dinamika didele dalimi remiasi Blogio šešėliavimais ir apraiškomis. Koks tų veikalų santykis su Artaud rene­sansu ir jo mokiniais Vakaruose? Kaip juose panaudoja­mi tradiciniai ir naujieji Blogio vaizdavimo būdai?
juozo-glinskio-dramaturgija-ir-ziaurumo-teatrasGeriausiai žinomas, spalvingiausias ir artimiausias žiaurumo teatrui veikalas yra „Grasos namai“. Tai vienuolyno, kalėjimo celės, kankinimo arenos ir praeities-dabarties košmarų vientisumas. Du pagrindiniai dramatiniai siūlai susieja karštligiškos įtampos frag­mentus: bažnyčios tarnai Orlovskis ir Ryla kenčia už kūno nepaklusnumą dvasiai ir individo nepaklusnumą autoritetui. Strazdas kalinamas už abu šiuos nepaklusnumus ir už besąlyginį kūrėjo laisvės statymą į pirmą vietą.
juozas-glinskis-ir-modernioji-dramaTačiau tiktai su Juozo Glinskio, plačiau nežinomo rašytojo, 1967 m. išleidusio pirmąjį novelių rinkinį, vardu, galima sieti modernizmo atėjimą į XX a. II pusės lietuvių teatrą. J. Glinskiui galima taikyti gar­sųjį poeto Ezra Pound’o pasakymą: „Make it New!“ (Sukurk nauja!). Kaip žinia, naująsias scenos gali­mybes, slypinčias debiutuojančio dramaturgo J. Glins­kio dokumentinėje-biografinėje pjesėje „Grasos na­mai“, įžvelgė, atskleidė ir su kaupu panaudojo reži­sierius Jonas Jurašas garsiajame Kauno dramos te­atro spektaklyje 1970 m.
jonas-lankutis-realistiniu-dramaturgijos-principu-atnaujinimasNuo iliustratyvaus tikrovės reiškinių vaizdavimo iki giluminės žmogaus, gyvenimo ir epochos analizės – taip galima būtų apibūdinti pagrindinę lietuvių dramaturgijos vystymosi tendenciją, išryškėjusią šiuolaikinėmis sąlygo­mis. [...] Savo pozicijas dramaturgija pirmiausia stengėsi stiprinti dienos aktualijų pjesėmis, gvildenančiomis opias gyvenamojo meto moralines ir socialines problemas. Šioje srityje ėmė reikštis V. Miliūnas, V. Rimkevičius, R. Narečionis, D. Urnevičiūtė, R. Samulevičius, G. Kanovičius įr kiti naujai iškilę, dramaturgai. Tačiau pagrindinį toną čia davė Kazys Saja.
auguste-zikyte-riba-tarp-tikroves-ir-fikcijos-Pjesė „Cirkas“ – dviejų dalių paradoksinė tragikomedija, čia veikia klounas Pilypas (pravarde Žiogelis), cirko direktorius Jaksas, jo žmona Apolonija, cirko jojikė Dženė, cirko artistai (ir kiti veikėjai), veiksmas vyksta mūsų dienomis vienoje kapitalistinėje šalyje, – visa tai autoriaus paliktos nuorodos. Tačiau – dėl veiksmo motyvacijos trūkumo, laiko ir erdvės kaitos, tikrovės ir iliuzijos sampynos, paradoksiškų situacijų ir egzistencinės, ideologinės plotmės – pasakyti, apie ką šis veikalas, yra sunkoka. Lengviausia, matyt, telktis į klouno, cirko direktoriaus ir jo žmonos meilės trikampį.
skirmante-cerniauskaite-absurdo-teatro-estetikaAbsurdo teatro šaknys siekia XIX a. pab. – XX amžių – racionalaus pasaulio krizę ir reliatyvų laiką. Naujasis žmogus vis sunkiau įžvelgė prasmę, tikslą istorijos įvykiuose ir kasdieniuose reiškiniuose, prarado tikėjimą universalia tiesa, amžinosiomis vertybėmis. Įsivyravo susvetimėjimas, mokslas nebepajėgė atsakyti į egzistencinius klausimus. Jam į pagalbą atėjo filosofija (A. Šopenhauerio, F. Nyčės, M. Heidegerio). Teigta, kad visa lemiantis žmogaus egzistencijos principas – nesąmoninga valia, būties reiškiniai – alogiškos valios veiksmo rezultatas (A. Šopenhaueris).
andrius-jevsejevas-absurdo-poetika-dramaturgijojeMatome, jog lietuviškajame absurdo dramos variante karnavalinio grotesko estetikai būdingi bruožai tampa esminiu, dramaturginį žanrą lemiančiu aspektu, tuo tarpu čekų, slovakų bei lenkų dramaturgijoje groteskiniai įvaizdžiai daugiau fragmentiški, atlieka pagalbinę, dekoratyvinę funkciją, čia jie yra tik priemonė iškreiptam, absurdiškam pasaulio modeliui kurti, o lietuvių draminiuose eksperimentuose grotesko ir absurdo ribos niveliuojasi, sąvokos viena prie kitos priartėja.
keturvejininku-paldienikai-ir-dabartisKaune, Maironio gatvėje, dar neseniai stovėjo namas, pažy­mėtas 33 numeriu. Jame keletą metų (maždaug nuo 1920 iki 1924) gyveno Kazys Binkis su žmona, dvejetu vaikų ir savo motina. Jo butą sudarė keturi kambariai. Sau K. Binkis pasirinko patį mažiausiąjį. Tai buvo jo darbo kambarys. Rašomasis stalas, keletas kėdžių, etažerė su keletu knygų ir žurnalų, ant sienos K. Šimonio pieštas šeimininko nedidelis portretas. K. Binkis buvo pavaiz­duotas tulpių fone.
duonos-kasdienines-poetasŠioj meilės lyrikoj žymu charakteringieji K Borutos poetinės pasaulėžiūros bei pasaulėjautos bruožai. Kaip k o v o t o j a s — jis į savo meilės lyriką įveda „vėtros”, „viesulos” motyvą, sujungia meilės jausmus su idėjinės kovos šūkiais, kaip n a t u r r o m a n t i k a s — jis tą meilę dainuoja kaimiškos simbolikos fone, sukur­damas tokius puikius eilėraščius, kaip „Meilės vasarojus” „Meilė iš tolo”, „Žemiška laimė”. „Meilės vasarojus”,
tysliavos-nemuno-rankoseNejau ir čia Tysliava mano futūristišką šposą iškrėsti: — bet nejaugi, ponai, nesuprantat, kad futūrizmas — tai ne šposų krė­timas ir ne reklama. Kai kuriems mūsų neva futūristams būtų galima pirštu prikišti: daro sau reklamą futūrizmu. Bet toki ponai maža kuo skirias nuo buržuazinių menininkų — spekuliantų. Šitie žodžiai būtų galima ir J. Tysliavos adresu pasiūsti. Ir dar vieno klausčia, ir ne aš vienas, bet daugelis: kame J. Tysliavos kūryboj futūrizmas?
laisves-ideja-kazio-borutos-kurybojeLaisvės idėja — vienintelė Borutos eilėraščių filosofinė atrama. Tai svarbiausias argumentas, kuriuo grindžiamas priešinimosi veiksmas. Maištaujančio herojaus galutinis tikslas ir aukščiausias vertybių matas. Boruta neturėjo strateginio plano, kas įgyvendins „laisvo žmogaus laisvo­je visuomenėje“ projekciją. Jis nekvaršino galvos, kaip suderinti individualios laisvės principą su kolektyvinio žmogaus sambūvio reglamentu, su biologinio ir socialinio determinizmo dėsniais, lemiančiais atskiros asmenybės padėtį ir sąmonę.
kazio-borutos-kuryba-kryziu-lietuva1927 m. rudenį Rygoje išėjo Borutos eilėraščių knyga „Kryžių Lietuva“. Ją iškeikė oficialioji spauda, o tautininkų valdžia slaptu cirkuliaru uždraudė platinti Lietu­voje. Kai kurie kritikai apgailestavo, kad Boruta „vietoj poezijos rašo plakatus“. O pažangioji jaunuomenė pri­ėmė „Kryžių Lietuvą“ kaip pasipriešinimo literatūrinį ma­nifestą. „Neatsimenu kitos to laikotarpio poetinės knygos, kuri būtų taip giliai jaudinusi“, — rašė vėliau A. Venc­lova.
kazio-borutos-nerami-sirdisBoruta reikalavo meniniam žodžiui ne eksperimento laisvės, kaip daugelis modernistų, o atviro ir nevaržomo ryšio su visuomene. Kūryba jam buvo pirmiausia dialo­gas, o ne „stepių vilko staugimas vienumos dykumoje“, pasak austrų rašytojo H. Hesės. Boruta neigiamai žiūrėjo į prarają, atsivėrusią XX amžiuje tarp meno ir tikrovės, kai modernusis menas atsiskyrė nuo gamtos, išsižadėjęs ją kopijuoti, ir nuo buržuazinės visuomenės, pas;skelbęs savarankiška ir niekam netarnaujančia vertybe.
avangardizmo-estetines-sistemos-katekizmasO padaryta išties daug – šis „tirštas“ gryno sąlygiškumo kūrinys gali būti lai­komas savotišku avangardizmo estetinės sistemos katekizmu. Tai per kraštus besiliejantis ekscentriškumas ir bene visi svar­biausi avangardistiniai žodžio, metaforiško vaizdo, montažo, manipuliavimo erdve ir laiku, stiliaus intensyvumo, šokira­vimo, provokavimo ir pan. principai. O svarbiausia – Tarulis demonstruoja tris novatoriškus tikrovės perteikimo būdus, tris rakursus.

Versti tekstai

michael-katz-krefeld-paklydes-istraukaJulstos sąvartyne buldozerininkas netikėtai aptinka jauną moterį, nuogą, iki kelių įkastą į metalo laužą. Griaučiai tvirtai aptempti oda, o kūnas – kalkių baltumo. Lyg marmurinis angelas, panašus į dar keturis, ten matytus anksčiau. Kas gi tai? Danijos rašytojo Michaelo Katzo Krefeldo romanas „Paklydęs“ („Afspored“) pasakoja Kopenhagos raudonųjų žibintų kvartale dingusios lietuvės istoriją. Pirmoji trilogijos apie detektyvą Rauną knyga, pasirodžiusi 2013 m. spalį Danijoje, iškart tapo bestseleriu. Pirmą dieną buvo parduota 12 000 jos egzempliorių.
stanislaw-lem-soliaris-2014S. Lemas kartą yra pasakęs: „Parašęs „Soliarį“ galiu ir mirti.“ Šiuo šedevru žavisi jau ne viena skaitytojų karta visame pasaulyje, o jo autorius laikomas skaitomiausiu ne anglakalbės mokslinės fantastikos rašytoju. Pagal šią knygą režisierius Andrejus Tarkovskis 1972 m. pastatė legendinį filmą. Pagrindinį Kriso Kelvino vaidmenį atliko lietuvių aktorius Donatas Banionis. 2002 m. kūrinį ekranizavo Stevenas Soderberghas. Romanas išverstas į 41 pasaulio kalbą, o lietuviškai pirmą kartą pasirodė 1978-aisiais.
salman-rushdie-dzozefas-antonas1989-ųjų vasario 14-oji, Šv. Valentino diena, BBC žurnalistė telefonu paskambinusi Salmanui Rushdie pasakė, kad Irano dvasinis lyderis ajatola Khomeini paskelbė jam „mirties nuosprendį“. Tada garsus rašytojas pirmąkart išgirdo žodį „fatva“. Kuo jis nusikalto? Parašė romaną Šėtoniškos eilės... Taip prasideda pasakojimas, kaip skandalingojo romano autorių religiniai fanatikai priverčia pasitraukti į pogrindį, ir jam, akylai saugomam ginkluotų policininkų, tenka nuolat kraustytis iš vienų namų į kitus.
marguerite-yourcenar-kaip-tekantis-vanduoMarguerite Yourcenar (1903–1987) – žymi prancūzų ir belgų rašytoja klasikė, intelektualė, pirmoji moteris, išrinkta Prancūzų akademijos nare (1980), daugelio romanų, esė, eilėraščių rinkinių autorė, vertėja, kritikė, įvairių literatūros premijų laureatė. Skaitytojai Yourcenar kūrybą jau spėjo pamėgti. Knygą Kaip tekantis vanduo sudaro trys apsakymai, sukurti 1925 m., peržiūrėti 1935 m., o atskira knyga išleisti tik 1981-­aisiais.
preks-i-kosmoso-2014-orbitaViskas, prie ko prisiliečia „Orbita“, virsta poezija. Šiandien netradicinės poezijos mylėtojams Lietuvoje jie atgabeno eilėraščių rinkinį „Prekės iš kosmoso“. Tai gaivus oro gurkšnis Lietuvoje, kurioje vis dar gajus senasis poezijos klausymosi kodas, po truputį linguojant į rimų ir ritmų taktą.
kerry-shawn-keys-stebuklarasciai-pienasSeniai neskaičiau knygos, kurios žanrą, temą, o ir santykį su kitomis knygomis būtų šitaip sunku apibrėžti. Tai išnykusių ribų, miglotos tapatybės, sunkiai klejojanti knyga: čia susilieja poezija, proza ir drama, nebėra skirties tarp dvasingo ir vulgaraus, tarp išradingo ir tiesiog netalentingo, tarp išprotėjusio ir iškrypėliško.
kerry-shawn-keys-pokalbiai-su-tertium-quidKery Shawn Keysas (Kery Šaun Kysas), gimęs 1946 metais, užaugo Susquehannos slėnyje, vidurio Pensilvanijoje. Čia, anot jo paties, jis išmoko žvejoti, medžioti ir šokti, ir šie menai vėliau savotiškai persmelkė visą jo gyvenimą ir kūrybą. 1996 m. jis atvyko į Lietuvą. Netrukus čia apsigyveno, ėmė dėstyti kūrybinio rašymo ir vertimo meną, versti lietuvių poeziją į anglų kalbą, leisti ją ir platinti pasaulyje.
kerry-shawn-keys-menulio-smukle„Laisva ir klajojanti poetinė siela, vienodai prisirišanti ir prie Brazilijos driežo ar skruzdėlės, Lisabonos picos ir raudonųjų pipirų (kaipgi be raudonvynio!), ir migdolo lapų, šešėliuojančių viršum miegančios čigonaitės kokiam Bangladeše“, – taip apie Amerikos poetą Kery Shawn Keysą rašė Sigitas Geda. Dabar gi, rodos, galime ištarti – lygiai taip pat ši klajojanti poetinė siela prisirišo ir prie Vilniaus senamiesčio, jo varnų pulkų bei amžinai prakiurusio dangaus, atrajojančio rūgščius lietus.
john-fante-sulauk-pavasario-bandiniPagrindinės romano „Sulauk pavasario, Bandini“ temos – skurdas, šeimos konfliktai, meilė, gyvenimas bręstančio paauglio akimis ir imigranto identiteto paieškos. Atviraširdžio, naivus knygos herojaus Arturo Bandinio istoriją J. Fante atskleidžia su ypatinga šiluma, stebinančiu psichologiniu įžvalgumu ir taiklia, subtilia ironija. Kūrinyje vyraujantys nekalto, tačiau šalto sniego bei ledinės vienatvės įvaizdžiai į pabaigą kiek aptirpsta sukeldami artėjančio pavasario ir vilties iliuziją.
rosa-liksom-kupe-nr-6Suomijos rašytojos Rosos Liksom romanas „Kupė Nr. 6“, 2011 m. pelnęs „Finlandia“ literatūros premiją, – tai psichogeografinė savęs atradimo kelionė, besidriekianti ne tik per šiukšlinus Sibiro miestus, bet ir per užterštas žmonių sielas bei sulaužytus likimus. Groteskiškai derindama aukštąjį poetinį stilių su necenzūrine šnekamąja kalba, autorė sukūrė A. Čechovo „Palatos Nr. 6“ vertą literatūrinį himną labiausiai apleistai pasaulio vietai – žmogaus sielai.
jose-saramago-istrauka-is-romano-kainas Paskutiniame savo romane „Kainas“, kaip ir eretiškoje „Evangelijoje pagal Jėzų Kristų“, portugalų rašytojas José Saramago vėl drąsiai perkuria Biblijos siužetus bei veikėjų charakterius. Priartėjusi prie erezijos ribos, ši šokiruojanti knyga deramai užbaigia nepaprastą Nobelio premijos laureato kūrybinę bografiją.
jeanette-winterson-kam-buti-laimingai-jei-gali-buti-normaliKai šešiolikmetė Jeanette Winterson įsimylėjo kitą merginą ir paliko namus, motina jos paklausė: „Kam būti laimingai, jei gali būti normali?“ Ši frazė tapo jos autobiografinės knygos pavadinimu. Ši knyga – tai autorės bandymas susitaikyti su savo praeitimi, kuri ilgą laiką nesiliovė persekiojusi, nepaisant visų bandymų ją „perrašyti“, ir privertė leistis ieškoti savo tikrosios motinos. Pačios autorės žodžiais, tai knyga apie meilę, galimybę mylėti ir tapti laimingais žmonėmis.
josef-winkler-itrauka-i-novels-natura-mortaRomietiška novele pavadintas Austrijos rašytojo Josefo Winklerio kūrinys „Natura morta“, 2001 m. apdovanotas Alfredo Döblino premija, – tai konceptualus, intelektualus, sunkiasvoris, elegantiškas, rafinuotas ir ciniškas tekstas, reikalaujantis ypatingo susikaupimo ir atidos.
jose-saramago-istrauka-is-romano-kai-mirtis-nusisalina Kitą dieną niekas nemirė. Šis faktas, prieštaraujantis gyvenimo dėsniams, sukėlė protuose didžiulę sumaištį, tokiomis aplinkybėmis visiškai pateisinamą, mums pakanka prisiminti, kad keturiasdešimtyje visuotinės istorijos tomų neužfiksuota nė vieno panašaus atvejo.
jeanette-winterson-istrauka-is-romano-apelsinai-ne-vieninteliai-vaisiaiDebiutinis jos romanas „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“ („Oranges Are Not The Only Fruit“, 1985) sukėlė aštrias diskusijas, tačiau galiausiai buvo palankiai sutiktas kritikų bei skaitytojų ir pelnė Vaitbredo premiją.
manuel-rivas-istrauka-is-romano-dailides-piestukas„Mus supantis pasaulis daug kam atrodo baisus ir nežmoniškas, tačiau mes galime jį pakeisti ir ištaisyti“, – valiūkiškai mirktelėjo akį žymusis Galisijos magiškojo realizmo dainius Manuelis Rivas ir ėmėsi rašyti knygą, kurioje meilė stebuklingai nugali ne tik karą, bet ir pačią mirtį. Šiandien „Dailidės pieštukas“ laikomas viena gražiausių mistiškos meilės istorijų visoje XX a. literatūroje.
jeanette-winterson-apelsinai-ne-vieninteliai-vaisiai-ivadas-1991Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai buvo parašyti 1983-ųjų žiemą ir 1984-ųjų pavasarį. Man buvo dvidešimt ketveri. Tuo metu dalinausi du kambarius ir sėdimąją vonią su aktore Vike Likoriš.
george-orwell-lapok-aspidistra-istraukaGarsusis antiutopijų „Gyvulių ūkis“ ir „1984“ autorius, 1936 m. uždirbdavęs vos po 2 svarus per savaitę ir nuolat badaudavęs, sumanė parašyti knygą apie panašų į save jaunuolį, sąmoningai atsisakiusį pinigų, socialinio statuso ir viso to „normalaus gyvenimo“, kurį simbolizuoja kambarinės gėlės aspidistros vazonėlis jaukiame bute.
jerzy-pilch-istrauka-is-apsakymu-romano-mano-pirmoji-savizudybeLenkų prozos meistro Jerzy Pilcho apsakymų romanas „Mano pirmoji savižudybė“ (Moje pierwsze samobójstwo, 2006) kritikų laikomas brandžiausiu jo kūriniu, o pats autorius dažnai lyginamas su tokiais Vidurio Europos literatūros milžinais kaip Witoldas Gombrowiczius, Milanas Kundera ir Bohumilas Hrabalas.


Žurnalas "Metai"

2016 m. Nr. 01 (sausis)
turinys-nr-1Regimantas Tamošaitis. „Metai“ metų rate / Gintaras Patackas. Eilėraščiai / Liutauras Degėsys. Tavo rytoj buvo vakar. Romano fragmentai / Lina Buividavičiūtė. Eilėraščiai / Deividas Preišegalavičius. Dulkių spalvos žuvelės. Oktaedras. Dėl artėjančio lietaus. Trys apsakymai / Jonas Jakštas. Eilėraščiai / Maksim Osipov. Maskva–Petrozavodskas. Apsakymas. Vertė Tomas Čepaitis / Anna Halberstadt. Eilėraščiai. Vertė Marius Burokas
2016 m. Nr. 01 (sausis)
slapcia-viliuosi-kad-siauliams-sukursiu-net-ne-epa-o-mita„Metų“ auditorija yra tokia nedidelė, kad su ja galima beveik intymiai atvirauti. Tik aš turbūt neturėsiu ko papasakoti, kokių pikantiškų ar sensacingų faktų. Gariūnmečiu švenčiau savo brandžiąją paauglystę, ir banditai, tiksliau jų elitas – princai, – kėlė pagarbią baimę, o svajoti būti vienu iš jų būtų buvę tas pats, kas siekti žaisti su Michaelu Jordanu vienoje aikštelėje. Be abejo, „kačelkėse“ vietoje veidrodžių kabojo Švarco, Van Dame'o ir kitų herojų plakatai, rodę idealų kryptį. Kito pradinio kapitalo nebuvo – tik raumenys ir šioks toks strateginis mąstymas.
2016 m. Nr. 01 (sausis)
anna-halberstadt-eilerasciaiAnna Halberstadt – Niujorke gyvenanti psichologė, psichoterapeutė ir poetė. Jos senelis iš motinos pusės buvo Vilniaus gydytojas – plastikos chirurgas ir stomatologas. Senelis iš tėvo pusės, I. Levinas, prieš 1917 m. revoliuciją Švenčionėliuose dirbo teisėju. A. Halberstadt tėvas Simonas Galberštatas dėstė Vilniaus universiteto Gamtos ir medicinos fakultete. Jos prosenelio namas, pastatytas 1905 m., iki šiol stovi Naugarduko gatvėje.
2015 m. Nr. 08–09 (rugpjūtis–rugsėjis)
romas-sadauskas-eilerasciai-nuo-ezeru...tai taip ir gyvename / akių nebepakeliame / jau net neparymome / ant Paveisninkų piliakalnio / kur prieš tūkstantį metų / šiame ežeryne / vieną pilnaties naktį / gresiant apakti / steigėme vienatinį / Mėnesienos draustinį / dar tūkstantį metų / pilnatyse mylėjomės / kol vieną rytą / Veisiejin / mėnuo nukrito / nuo tol ir gyvename / akių nebepakeliame / net neparymome / ant Paveisninkų piliakalnio...
2015 m. Nr. 08–09 (rugpjūtis–rugsėjis)
ricardas-sileika-tvirtinu-kad-mano-leidimas-dar-galioja-telezinelesTeležinelės, išsiųstos draugingiems adresatams be jokių visuotinai reikšmingų progų
2015 m. Nr. 08–09 (rugpjūtis–rugsėjis)
grazina-cieskaite-teofanijos-eilerasciainukryžiuotas pavasarį / pavasarį grįžo / rado žydintį kryžių
2015 m. Nr. 12 (gruodis)
georgij-jefremov-priesausris-SOFIJA. Išėjo. Vieniems eiti, kitiems likti... O kaip pažinti – ar tai tavo likimas pildosi? O gal tu kito pasisavinai? Jeigu vyrais ir žmonomis susiskirstyti, tada daugmaž aišku. Jų darbas – įveikti, atkaklumu ir jėga savo siekti. Mūsų lemtis – laukti ir kęsti, nukreipti juos tyliai, nepastebimai... Vaikelius auginti... O jei išžudys jie viens kitą – visi visus alei vieno... Iš kur tada vaikeliai rasis? Ir kam mes berniūkščius auginsim – pykčiui, mūšiui, naujoms skerdynėms?.. Su Mareku neatsisveikinau. Norėjau už rankos jį paimti, atleidimo prašyti, bet mane atkalbėjo. Geradariai... Ir kaipgi dabar...
2015 m. Nr. 12 (gruodis)
vytautas-varanius-trys-apsakymaiLaiptinėje motinos megztiniais aprengti kaimynai protestavo prieš gegužės mėnesį atkeliavusias šildymo sąskaitas. Dėkingai linkčiodami galvomis jie nulydėjo mane iki durų. „Jis jaunas, jis galėtų parašyt į savivaldybę!“ – sušuko kažkas iš minios, kai jau buvau viduje. Nusiavęs batus pasilenkiau prie veidrodžio. Pirštais praplėšiau kairę akį, pažiūrėjau į šviesą, o tada vėl į veidrodį. Ji meluoja, ji mato ir meluoja man. Prieš pat miegą paskambino motina ir verkdama skundėsi, kad niekada neatvažiuoju. Paskui gyrėsi nauja plaukų spalva, klausė, ar nešalta. Sakė turinti man dovaną.
2015 m. Nr. 12 (gruodis)
jacques-prevert-pasakos-isdykusiems-vaikams„Pasakas išdykusiems vaikams“ („Contes pour enfants pas sages“) žymus prancūzų poetas, kino scenaristas Jacques'as Prévert'as (1900–1977) parašė 1947 m., kai Europa tik pradėjo tiestis po išgyventų dramų ir nusivylimo žmonijos ateitimi. Tokios atmosferos veikiamas J. Prévert'as panoro kritiškai pažvelgti į visuomenę ir savo viltį perduoti jaunimui, kuriam dar rūpi kai kurios žmogiškos vertybės. Anot poeto, „vaikai yra nepaprasti filosofai. Jie blogai išmoksta pamokas, nepadaro namų darbų, bet jie keičia pasakėčių moralus, jie mušasi, jie verkia, kai mato narve uždaryto sužeisto arklio kančias...“
2015 m. Nr. 12 (gruodis)
viktorija-daujotyte-laiku-istarti-kertini-skiemeni-Kas verčia pasitikėti R. Stankevičiumi, jau įžengiančiu į brandos laiką, kas verčia nuo jo kūrybos nenuleisti akių? Tai, apie ką kalba ir A. Ališauskas, postmoderniuoju arba postpostmoderniuoju laiku beveik nebelauktas ir nebesitikėtas poezijos sąmoningumas, kadaise ištartas Česlovo Milošo, savitai, labiau konservatyviai nei liberaliai, atsišaukęs iš Vytauto Kavolio „Sąmoningumo trajektorijų“. Išskirtinio poetinio (arba estetinio) sąmoningumo, visa suimančio, apglėbiančio, nes kur nėra estetikos, nieko nėra: „Su Dievu bendraujant estetiniu lygmeniu, / Nekyla nepatogių klausimų“ („Ką many tu pasėjai, o broli“).
2015 m. Nr. 12 (gruodis)
tikra-palaima-nors-kartais-pabuti-apostatuBanali tiesa – kuo toliau, tuo labiau „priimi“, tik bent kol kas nesu linkęs primygtinai aiškintis, kaip ir kodėl. Tiksliau, pagunda aiškintis (kapstytis...), aišku, yra ir natūraliai linkusi augti (yra ir tokia tikrovės aiškinimo versija, kurios vardas – amžiaus tarpsnių psichologija), vis dėlto tikiuosi, kad bent dabar tai ne lemtingiausia Sprauniui tema. Yra tų kitų pramogų. Mano akimis žiūrint, nėra nieko banalesnio ir net labiau apgailėtino kaip vien savo ego tiražavimas.
2015 m. Nr. 12 (gruodis)
alain-robbe-grillet-apie-kai-kurias-pasenusias-savokasAlainas Robbe-Grillet (Alenas Rob-Grije, 1922–2008) – prancūzų rašytojas, vienas iš „naujojo romano“ kūrėjų ir teoretikų, kino režisierius. Esė rinkinyje „Už naująjį romaną“ (1963), kuris tampa savotišku „naujojo romano“ manifestu, autorius priešinasi sartriškajai angažuotai literatūrai ir tradiciniam romanui (visažinis pasakotojas, linijinė intriga, psichologinė analizė, charakterių determinizmas ir t. t.). Šios nuostatos išsakomos ir straipsnyje „Apie kai kurias pasenusias sąvokas“, kur, be kita ko, rašytojas kelia mintį, kad kiekvienas romanas privalo būti unikalus, savitas ir rasti savo formą, kuri ir yra lemiamas kūrinio faktorius.
2015 m. Nr. 12 (gruodis)
labai-lauksiu-parasant-algirdo-landsbergio-laiskai-alfonsui-nykai-niliunuiIšeivių rašytojas, dramaturgas, profesorius Algirdas Landsbergis (1924–2004) didesnę gyvenimo dalį praleido Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1944 metais kartu su tėvais pasitraukė nuo sovietų okupacijos į Vakarus. Šešiasdešimt metų gyventa, dirbta, kurta ir nuolat svajota grįžti į Tėvynę. Tuometinės kultūrinio gyvenimo ir literatūrinės realijos puikiai matyti iš A. Landsbergio laiškų, rašytų poetui, vertėjui, literatūros kritikui Alfonsui Nykai-Niliūnui (1919–2015). Pluoštą šių įdomių tekstų (kalba palikta autentiška) pateikė Maironio lietuvių literatūros muziejaus Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Babonaitė-Paplauskienė.
2015 m. Nr. 12 (gruodis)
raminta-gamziukaite-variacijos-vilhelmo-meisterio-temaVadinamieji pedagoginiai autoritetai – būtinas auklėjimo romano segmentas. Jų pasirodymus „Vilhelmo Meisterio mokymosi metuose gaubia paslaptingumo aureolė. Pirmą kartą Nepažįstamasis kerta Vilhelmo orbitą jau pirmojoje knygoje. Jiems besikalbant paaiškėja, kad atvykėlis pažinojo Vilhelmo senelį, turėjusį puikią meno kūrinių kolekciją. Tai, ko gero, vienintelis argumentas, pateisinantis sistemingą išmintingųjų autoritetų domėjimąsi Vilhelmu.
2015 m. Nr. 12 (gruodis)
ramute-dragenyte-poezijos-aukaKiek Vladas Braziūnas yra parašęs poezijos knygų, sunku suskaičiuoti. Tokio sąrašo niekur nerasime, net enciklopedijoje. Todėl į naujausią poeto knygą „Stalo kalnas“ (2014) pažvelgsiu kaip į visetą, kuriame, tikėtina, sudėta gerai subrandinta meistro poezija (čia reiktų pridėti sąrašą V. Braziūnui skirtų tarptautinių, valstybinių ir vardinių nominacijų) su atpažįstamomis, tik šiam autoriui būdingomis pasaulio, ar veikiau pasaulės, šventenybės nuojautomis ir pagavomis.
2015 m. Nr. 12 (gruodis)
audinga-pelurityte-moteru-patirtys-patirciu-paslaptysTokios knygos, kokia yra pirmoji Vitalijos Pilipauskaitės–Butkienės knyga „Kvėpuoju“, laukiau maždaug dvidešimt ar daugiau metų, nuo tada, kai į mano rankas pakliuvo lotynų amerikietės poetės ir dailininkės, septynių vaikų motinos knyga apie jos ketvirtojo kūdikio gimimą. Iš esmės tai buvo neįprasta poezijos knyga apie gimdymą, kurią pati autorė ir iliustravo. Jos vardas atminty neišliko, pamenu tik eilutes: „esu kaip laivas, siūbuojamas didelių vandenų, ties sąsiauriu, ir privalau nesudužti...“ Tuomet buvau priblokšta ne tiek atvirumo, kuris man atrodė tikrai neįprastas, kiek paties sumanymo fiziologinį vyksmą paversti intymia ir įtaigia meno kalba.
2015 m. Nr. 12 (gruodis)
dovile-kuzminskaite-penklines-tarp-eiluciuRecenzija apie naujausią Artūro Valionio poezijos knygą veikiausiai turėtų būti labai trumpa – tokia, kokie yra ir šį rinkinį sudarantys tekstai. Susigūžę, kažin kokie nutrupėję, tarsi nelabai suprantantys, ką jie veikia šiame gražiame natų sąsiuvinyje, ir nežinantys – eilėraščiai jie ar ne eilėraščiai. Po „Daugiau šviesos į mūsų vartus“, kur buvo taikliai žaidžiama vizualikos ir teksto, komizmo ir rimties, prasmės ir absurdo dermėmis, iš A. Valionio tikimasi tikrai daug. Naujausioje knygoje tarsi ir mėginama žaisti tais pačiais motyvais – kalbėti per kalbą ir vaizdą, šiuosyk, tiesa, dar įsivedamas ir garsas. Tačiau rezultatas gana prastas.
2015 m. Nr. 12 (gruodis)
aldona-kruseviciute-surakintu-zodziu-laisveMūsų humoristikos karalienei Vytautei Žilinskaitei dėmesio irgi pritrūko – jos satyros ir humoreskos beveik nėra specialistų tyrinėtos, nors jos kūrybą vaikams yra analizavęs ne vienas literatūrologas, o jaunieji skaitytojai rašytoją karūnavo pačių daryta karūna. Į literatūros vakarus ji niekada nesiveržė, nors – nereikia abejoti – jos kūrybos gerbėjai dėl to apmaudavo, sporto pasiekimais (V. Žilinskaitė buvo Lietuvos moterų tinklinio rinktinės narė) rašytoja taip pat nesigyrė, o tai, kad žaidžia šachmatais (šiam pomėgiui nė dienos negali atsispirti), net linkusi slėpti – juk tai vos ne priklausomybė, suryjanti didžiąją dalį kūrybai skirto laiko.
2015 m. Nr. 12 (gruodis)
daiva-molyte-lukauskiene-eilerasciaiTik gulėjau ant ąžuolinio stalo kojas ištiesus, / Ir lakštingalos pliekė pro žalumą į mano akis. // Ir čiurleno vanduo, tarytum iš atvirlaiškio. / Šitas sandoris, vėluojantį pavasarį. // Kai patvinsta ir atslūgsta vandenys vandenynai... / Svajonėse surandu tave tikrą ir nesugalvotą, // Drugeliu lakiojantį tarp ryškiai raudonų / Mamos tulpių. Skink daugiau, pasimerksi... // Girdžiu jos balsą pro švilpiančius vėjus. / Tiek visokiausių galimybių, tiek žiedų... // Tik gulėjau krante kojas ištiesus, įmerkus / Į jūros vandenį sūrų. Bangos laižė, bučiavo pėdas...
2015 m. Nr. 12 (gruodis)
lidija-pavlovi-grgi-trys-apsakymaiAštuntos klasės baigimo proga turėjome vykti iškylon į Kroatiją, pirma lankytina vieta – Plitvicų ežerai. Pamenu, kaip, likus keliems mėnesiams iki išvykos, auklėtojas Stipė erzino mus pasakojimais apie kraštų, kuriuos aplankysime, grožį ir dėstė smulkius nurodymus dėl kelionės, kurios taip nekantriai laukėme. Kaip tik tada, kai pradėjome regzti ekskursijos – svajotos, toli nuo tėvų globos – planus, ji buvo pakeista: maršrutą netikėtai nukreipė į Juodkalniją! Auklėtojas pasakė, kad tai dėl susiklosčiusios padėties Kroatijoje.