tekstai.lt

Naujesniosios poezijos antologija VAINIKAI (1921). Edmundas Steponaitis. Biografija

 

       

Steponaitis_Edmundas_foto
Steponaitis_Edmundas_foto

 

        Edmundas Steponaitis gimė 1892 m. vasario 28 d. Sintautų miestelyje, Šakių apskr. Neturtingi jo tėvai neištesėjo jį leisti į didesnius mokslus. Baigė jis tik Šakių miesto dviklasę mokyklą, kur vėliau buvo jo tėvai persikėlę gyventi. 1905 metais E. Steponaitis iškeliauja į Kauną, kur pradeda mokytis S. Banaičio lietuvių spaustuvėje raidžių statymo amato. Jam spaustuvės darbas patiko. Taip ir pasiliko darbininku, raidžių statytoju (zeceriu) visą savo neilgą amželį.

 

        E, Steponaitis dar mažas bebūdamas godžiai skaitydavo įvairias lietuviškas knygeles. Skaitė daug knygų ir rusų kalboje, ypač buvo pamėgęs didįjį rusų rašytoją Tolstojų, su kuriuo net laiškais susirašinėjo. Ir apskritai imant, nors dar taip jaunas bebūdamas, o jau gerokai buvo susipažinęs su visais žymesniaisiais rusų rašytojais ir poetais. Be galo mėgo astronomiją. Ir mėgo visa, kas tik galėjo žadinti ir lavinti jo jautrią ir kilnią poetišką sielą.

Eiles pradėjo rašyti Steponaitis, regis, 1906 m. Anot jo sesers žodžių, pirmutinės jo eilės buvusios pavadintos „Sėjikams”' ir pasiųstos 1907 m. „Lietuvos Ūkininko” redakcijai, bet paskiau daugiausia siuntinėjo jis savo eiles „Vilčiai” ir „Draugijai”, pasirašydamas psiaudonimais: S. T. Ponaitis, Simas Stepas, Sm. Stepas.

 

        Be originalių eilių, Steponaitis daug buvo išvertęs ir rusų poetų eilių. Rašinėjo ir proza.

1908 m. vasarą jis su savo broliais buvo nuvykęs į Šakius aplankyti tėvų. Paviešėjęs visą mėnesį, kupinas energijos ir įvairių įvairiausių sumanymų, jau žadėjo grįžti į Kauną, kai staiga suserga smegenų liga ir tris dienas pasikankinęs persiskiria su šiuo pasauliu, amžinai pasilikdamas Šakiuose. Pasimirė rugpjūčio 19 d., vos 16 ½ metų teturėdamas.

 

        Plačiau jo gyvenimą ir darbus yra aprašęs poetas Liudas Gira pomirtiniame Steponaičio eilių ir prozos rinkiny („E. Steponaičio Raštai”, Kaunas, 1912 m.). L. Gira šiais žodžiais baigia E. Steponaičio biografiją:

 

         „Daug buvo įvairių sumanymų, daug noro pasidarbuoti! Bet mirtis nežiūri nieko ir be gailesčio išrovė iš mūsų tarpo vos tik pradėjusį gyventi ir darbuotis vyrą. Vos tik du metu terašė Steponaitis, todėl ne kiek ir galėjo parašyti. Bet ir tai, ką, jis suspėjo mums palikti, duoda Steponaičiui vardą, mūsų literatūroje. Jo raštai svarbūs mums, kaipo vienas pirmųjų naujojo mūsų literatūros periodo žodis. Steponaitis buvo vienas pirmųjų mūsų jaunųjų rašytojų, kurie duoda nūn pradžią grynos literatūros srovei, kurių visų pirmiausias tikslas jau nebe vien žadinimas tautos, visuomenės sąmonės, bet ir gaivinimas, tvėrimas pačios dailiosios mūsų raštijos.”

 

        A. R.

 

        Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.