tekstai.lt

Naujosios poezijos antologija ANTRIEJI VAINIKAI (1936). Teofilis Tilvytis. Poezija

1_Vainikai-II-virselis
1_Vainikai-II-virselis
       Naujosios poezijos antologijoje „Antrieji vainikai“ (1936) spausdinami P. Vaičiūno, A. Miškinio, J. Kossu-Aleksandravičiaus, B. Brazdžionio, S. Santvaro, K. Inčiūros, T. Tilvyčio, J. Tysliavos, A. Rimydžio, J. Žengės, S. Nėries, K. Borutos, L. Skabeikos, P. Karužos, G. Tulauskaitės, J. Graičiūno, V. Sirijos Giros eilėraščiai. Šios antologijos poezija daug arčiau „pilkos tikrovės“, joje daugiau ironijos ir parodijos elementų, labiau linkstama prie meninio nuosaikumo, „minties ir formos sintezės“, prie vadinamojo neoklasicizmo. Nemažas pluoštas avangardistinės keturvėjininkų poezijos. Neoromantizmas įgijęs agonišką formą, pagausėję katastrofizmo nuotaikų.

 

 

 

       TEOFILIS TILVYTIS

 

       MUZIKA

 

       Gal pameni –

       programoje

       Bethovenas.

       Vamzdžiai,

       klavišai,

       klevinės smuikos

       ir štai –

       šešta simfonija –

 

       Kampinėj ložėje

       akytes maigo dama

       (gal verkti norisi),

       Greta smakru pavėręs

       vyras

       Ramiai nuryja kiekvieną gamą.

       Dar ką tai sakėte –

       girdi,

       myliu Korsakovą,

       Šopeną,

       patinka muzika Verdi.

       Minėjote,

       kad jis senai jau

       numirė,

       kad jį mylėjote.

       Paskui –

       sutikote užeit į numerį,

       kad jus palaužė pakelėje.

       Ir aš

       dainuojantis tą patį ilgesį

       braidau po išnešiotus puslapius.

       Nebeturiu namų,

       dažnai nakvoju dilgėse

       ir taip, kol pulsas

       plaks.

       Jūs sakot – muzika,

       poezija,

       romanus rašote...

       Liusik,

       gal kitą rudenį –

       nebemylėsiu jau;

       romano puslapius

       tolyn geltonas vėjas nešasi.

       Kaip greit –

       tik vakar, rodosi,

       dar ir dabar galvoj

       romansas tas

       ir tu balta

       baltuos klavišuose.

 

 

 

       JOS VARDAS –POEMA

 

       (Ištraukos).

 

       Prašom.

       Tai buvo nesenai.

       Atgal tik metai.

       Jeigu akis aukštyn atmetus,

       tenai – į dangų:

       žvaigždžių koks dešimt.

 

       Gal oro norite?

       koks oras korėsi į žemę –

       prašom:

       rieškučios vėjo raičiojos palange,

       koki penki lašai kapojo tvorą.

 

       Aplinkui nieko.

       Pliki šaligatviai,

       kokios septynios liepos,

       ir tos nuvalkiotos, be lapų.

 

       Namai. Ir vartai.

       Žali, mediniai vartai.

       Ant vartų –

       10.

       Bažnyčios gatvė 10.

 

       Kažkur už sienos kerta dvyliką,

       sugirgžda lovoj marti.

       Sušlapęs lapas prie lango prilekia

       – langai užverti.

 

       –  Gal kada nors užeisit? –

       –  Prašom...

       –  Dėkingas aš; gal kitą kartą.

       –  Mama kas vakarą išeina,

       vienai taip baisu ...

 

       Viskas taip paprasta,

       jau įprasta

       ir sena.

       Ir štai kažin kur

       užkampy

       išauga dūšioje Antikristas

       ir taip prasideda romanas.


       ***

 

       Pačiupinėjau papadę

       Įgnybau kulnį –

       širdies nebėr.

       Paspruko, rupūžė,

       ir tiek.

 

       Širdie!

       Žalios žmogienos gabale!

       Girdi, širdie?!

       Galvoju –

       nė gyvos dūšios ir galvoje:

       nurūko smegenys kažkokiu pabaliu.

 

       Nebėr ir kojų.

       Kampu devyniasdešimt

       stoju.

       Gerai,

       Jeigu jau taip –

       susipažinti prašom.

 

       Akys. Kokios jai duoti akys?

       Gal manote, kad bus skaisčiai mėlynos

       dangaus arba rugiagėlių spalvos?

       Jau taip šimtų šimtai pasakė –

       negali būti ir kalbos.

       Prašau –

       štai rudos, apskritos,

       kaip didelės laukinės blakės.

 

       Veidas. Kodėl visuomet baltas

       Ir būtinai rausvais žandais,

       žemyn nuleistas?

       Jos veidas žalias,

       visai palaidas

       ir visuomet pakeltas.

 

       Juk taip gražu, kaip pieviškai, laukiniškai.

       Tegu maniškė bus, kaip mano tėviškėj

       žaliuojanti žalioji eglė

       oranžinėm skujom nukarstyta.

       Kodėl vis būtinai, kad vidutiniškai,

       juk visa tai apkarsta taip.

 

       Kasos. Dar žodis apie plaukus.

       Kokius uždėt jai plaukus?

       Iš anksto perspėju

       Parnaso papuasus;

       nebus geltoni ir auksiniai.

       Nelaukit.

 

       O jei mėlyni?

       Truputį duot rausvumo –

       gal ir išeis?

       Žali miškai ir krūmai,

       kalnuos kalnais išsvaidyti smiltynai,

       o ten aukštai...

       Tiktai mėlyni!

       Ir sušukuot kaip pūko debesiais.

 

       Jūs manote, kad aš užmirštu

       dūšią ?

       Prašom:

       kai priminiau,

       kad ji iš mano kairio pažaščio

       su šonkauliais viską išnešus,

       pamojo pirštu,

       nusijuokė ir tarė

       ,,– Glušas".

 

 

 

       10

 

       {Pirmam Nepriklausomybės dešimtmečiui paminėti)

 

       Ir man

       dvi dešimti

       išmušo.

       Viena –

       kai pamiškėj kramtydavau

       apdegusią,

       sutrauktą vėjo

       plutą.

       antra –

       kai sėdausi į traukinį

       Ir kai jisai mane nuo miško nunešė.

       Dabar,

       dabar akys

       ledinės marios mirga,

       pakaustytos plūduoja putos.

       Taip tyku,

       tyku

       tėviškėj,

       kai aš rašau

       šią lyriką.

       Atkirtome istorijoj

       dešimtalaikį gabalą

       ir tėškėme:

        – Ura!!!

       Valio respublika!

       Toliau –

       Anonsas unijai,

       sidabro

       rubliai.

       Nebėra Pirmo Daktaro –

       jį nunešėm,

       gražiai padėjome į molį,

       dar rikterėjom –

       requiem.

       Lietuva mylimoji,

       paimki

       kanapini pantį

       ir taip įkirsk

       patvirkusiems vaikams

       į papintę.

 

 

 

       ARTOJĖLIAI

 

       (Fragmentai iš poemos)

 

       Danguj žvaigždžių milijardas,

       Žemėj vaikšto vargo vardas.

       Aš ne vergas, aš ne vergas –

       Rėkia krūmuos paukštis margas.

       Iš po sniego kalas dirvos,

       Dirvoj surūdijęs kirvis.

       Sugirgždėjo tuščias svirnas,

       Kai išėjo Petras pirmas.

 

       ***

 

       Draugus dirvoje užkasę

       Greit sugrįšim, geltonkase!

       Pasakyk kitom merginom,

       Kad tėvynę savo ginam!

       Rytą, palei seną uosį

       Petras sėdi apkasuose.

       Kelias, padeda šautuvą

       Ir nubėga per Lietuvą.

       Petrai, Petrai, grįsk į girią,

       Draugas už tėvynę mirė!

       Vėl diena. Ketvirta ryto –

       Petro galva nusirito.

       Saulė leidos, nusileido,

       Petrui saulė nusileido.

       Petras kruvinas iš veido

       Į pakalnę nusileido.

       Saulė nuplaukė už kalno,

       Petras apkabino kalną.

       Petras miega palei kalną

       Užu žemę savo valną.

       Einu, mama, rėkia oras,

       Kepures kilnoja tvoros.

       Žmonės žiūri į šautuvą –

       Jis išgelbėjo Lietuvą.

 

       ***

 

       Kai sujojo sužlegėjo artojėlių pulkas,

       Kai paleido, kai pasėjo į žemelę kulkas.

       Kai užtraukė, užliūliavo artojėliai lylia,

       Kai pravirko geltonkasės ašarėlėms lijo.

       Kai atėjo, kai užėjo šaltas rudenėlis

       Ir pribiro ir prikrito žemė artojėliais.

 

       ***

 

       Grįžta artojėliai

       Nepriklausomi.

       Daug neprisikėlė –

       Nesulauksime.

       Liūdna paliai grįčias,

       Dar liūdniau svirne.

       Bilda langinyčios –

       Ar sugrįš, ar ne?

       Mano kareivėli,

       Mano amžinai...

       Juokias artojėlis,

       Žiba pentinai.

       Meilei mūs sudievu,

       Meilė – negražu.

       Kvepia žalia pieva

       Paunksmėj beržų.

       Alia, mano Alia,

       Vasara žalia.

       Alia Jono valioj,

       Olia-lia-lia-lia.

       Alia, mano Alia,

       Olia-lia gana.

       Pievoj žalia žalia –

       Alia Nemune.

       Grįžo artojėliai,

       Laisva Lietuva.

       Vėjas švilpia vėlei,

       Skalyja šuva.

       Grįžo mylimasis,

       Grįžo nebe tas.

       Verkia geltonkasės

       Skindamos rūtas.

 

       ***

 

       Oi ievuže, ievuže,

       Šalta, šalta žiemužė.

       Šalna šaldo žiedelius,

       Švinas valgo brolelius.

 

       Švinas valgo galveles,

       Švinas šaldo širdeles,

       Oi-lia, o-lia-lia,

       Švinas šaldo širdeles.

 

       ***

 

       Ei lyja-lyja-lyja

       Švinas Lietuvos šalyje.

       Rūta klausiasi leliją:

       – Kas vargeliais apdalijo?

       Petras dirvomis lekioja,

       Petras viską išvejojo.

       Petras rėkia Lietuvoje:

       – Atiduokit mano koją!

 

       ***

 

       Lietuva, Lietuva,

       Lauke skalyja šuva.

       Šunį gąsdina laukai –

       Žmogui šiaušiasi plaukai.

 

       ***

 

       Bėga vargelis,

       Gražūs pinigai.

       Dievas Visagalis

       Šneka kunigai.

       Girios, kalneliai

       Bėga per laukus.

       Dar šilti kūneliai

       Krinta į kapus.

       Biednas dievulis

       Stovi ant kalvos.

       Žmogus atsigulęs

       Verkia Lietuvos.

       Kryžius nugriuvo,

       Šlama pinigai.

       Valdo Lietuvą

       Juodi kunigai.

       Bėga vargeliai,

       Gražūs pinigai.

       Geltoni rugeliai –

       Žmonės ubagai.

       Šventa Marija,

       Melskis už mus.

       Šimtą prarijo,

       Tūkstančius užmuš.

 

 

 

       GRAŽŪS MANO TAURAGNAI

 

       (Įvadas į poemą „Dičius")

 

       Nuo Taurapilio, nuo kalno

       Matos dar keli kalnai.

       Ir ant vieno, kaip ant delno,

       Skurdūs mano Tauragnai.

       Per žalius, vingiuotus šlaitus

       Tauragnas mėlynas raitos,

       O į kairę vėl duobė –

       Antras ežeras Labė.

       Ar pavasaris ateina,

       Ar sukausto juos ruduo –

       Juodas ežerų vanduo

       Šnabžda savo dainų dainą.

       Grioviai, ežerai, kalnai –

       Gražūs mano Tauragnai.

 

       Pradedu aš savo raštą

       Iš tėvynės aukštumos,

       Nes mylėt šį skurdų kraštą

       Aš išmokau iš mamos.

       Kalba žmonės, kad Labėje

       Žuvį rėkiančią girdėję,

       Sako, balsas jos baisus

       Gąsdina tenai visus.

       Jinai rėkia ne prieš gera:

       Prieš nederlių, prieš ledus.

       Sako, šaukus prieš švedus,

       Bliovus prieš pasaulio karą.

       Nors tai buvo jau senai,

       Bet gyvena ji tenai.

 

       Knibžda burtai, padavimai,

       Pasakų, nors semk maišuos!

       Gaila, kiek prišipę rimai,

       Nes senai su jais mušuos.

       Viduj raisto pelkė tūno;

       Nieks neperžengęs to liūno!

       Ten paskendę trys vaikai –

       Žiūrint šiaušiasi plaukai.

       Sako, girdis, kai naktimis

       Krūmuos verkia mergina;

       Draskos, laksto tekina,

       Keikias grieždama dantimis.

       Kai ilgai įsiklausai –

       Girdis vaikiški garsai.

 

       Naktį tu išeik į lauką –

       Pievose palši rūkai,

       Lyg kad dvasios ore plauko,

       Paslaptingi jų takai.

       Laumė pečių ten kūrena,

       Pakaruoklių vėles gano;

       Sako, ji pikta, sena

       Ir, kaip Dievas, amžina.

       Viršuj pievos pempė klykia,

       Ten baisu, tenai gražu!

       O gojely tarp beržų

       Lakstanti balta pelikė.

       Kas ją skriausti pamėgins,

       Tą j dulkes sunaikins.

 

       Gi ant Zadavainių kelio

       Palei ąžuolą Dičių

       Žmonės matę ant tiltelio

       Septyniolika kačių!

       Dar toliau ant dirvonėlio

       Naktį mato piemenėlį

       Su baisiom baltom avim

       Kalbantį vis su savim.

       O už lazdynų krūmelio,

       Nuo tiltelio kiek toliaus,

       Jei kas naktį ten keliaus,

       Mato lakstančią kumelę.

       Jei kas ranka ją palies –

       Aukso krūva pasilies.

 

       Už Varlynės Velnio pelkėj

       Yra trejetas šeimų,

       Pavardės visų Pavalkiai,

       Kilę iš vienų namų.

       Kaip šešėliai vaikšto, tyli,

       Spokso iš triobos per skylę,

       Triobos žemos, be langų –

       Ten ir dieną nesmagu.

       Sako, meldžias ten Perkūnui,

       Kelmas ąžuolo trioboj

       Ten didžiausioj pagarboj –

       Šiurpas perlekia per kūną!

       Ten aš vaikščiojau, buvau,

       Ganiau bandą, grybavau.

 

 

 

       JŪROS LAISVES DAINOS

 

       I

 

       Melsvai žalsva, žalsvai laisva, įdūkusi

       Baltais liežuviais laižo krantą.

       Tenai toli, kaip plunksna, laivas supasi

       Žmogus prie laisvės greit pripranta.

 

       Sausai gyvendami mes vengiame pavojų,

       Mes drebame, jei batas mūs prakiūra.

       Ilgai gyvens tik tas, kuris kovoja,

       Kurs myli piktą jūrą.

 

       Žiūrėk, žmogus su audra susigrūmė,

       Sukurstė būręs jis prieš vėją.

       Ir vėjas jį dabar prieš audrą stumia,

       Nes jis kovoja už idėją.

 

       Keliauk drąsiai į melsvą tolį,

       Ką jūra myli – neapvils.

       O kai nuplauksime į laisvę, broliai,

       Ir jūra šėlusi nutils.

 

       Siūbuok, nors jūra šėlsta, siaučia,

       Kur veda kilnūs idealai.

       Nes tam, kurs laisvę jaučia,

       Jei skęst, tai jūroj, o ne baloj.

 

       II

 

       O jūra ošia, jūra vartosi

       Ir taip be galo ir pradžios.

       Ir aš stovėdamas tos laisvės vartuose

       Pavydžiu jūrai jos valdžios.

 

       Mes žodžiais ruošiam jūros vasaras,

       Krantais lėkio jam, kaip arai.

       O jūra lieja baltas ašaras,

       Kad mūsų žemėj negerai.

 

       Ji puola, šoka, laižo, trankosi,

       Kaip poną alkanas šuva.

       Nuliūsta vėl, kad blogo pono rankose

       Jos numylėta Lietuva.

 

       Atšokus grįžta vėl į gilumą

       Kantri, nebylė, svetima.

       Ji vis mėgina žemę mylimą,

       Ar ji tebėr ištikima.

 

       Jos kvapo drėgme žemė rėdosi,

       Ir taip be galo ir pradžios.

       Tat kaip ne siaust, jei broliai ėdasi

       Dėl pilno lovio prie valdžios?

 

       III

 

       Ir vėl atūžia, griūva, lūžta,

       Subiura putų kamuoliais.

       Mes prie tavęs sukūrėm gūžtą,

       Ar nepavirs mūs gūžta šipuliais?

 

       Ji, kaip širdis lietuvio, plaka,

       Subiurs, subiurs ir vėl rami.

       Išplauk lietuviui aiškų taką,

       Kur nesijaustum svetimi.

 

       Iš jūros saulė jėgą semias,

       Bet kas tas smulkmenas supras?

       Nuplauk, nutrink nuo mūsų žemės

       Vergijos liekanų sutras.

 

       Nuskendo saulė ten už jūros,

       Rytoj iš jūros vėl išplauks.

       Kada, kada mūs brolių jūros

       Tą laisvės rytą susilauks?

 

       O ji vis blaškos, ošia, siaučia,

       Kažin ko ieško ties smiltim.

       Ji ieško tų, kur laisvę jaučia

       Ir tiki laisva ateitim.

 

 

 

       ANYKŠČIŲ ŠILELIS

 

       Parodija

 

       Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę,

       Kas jūsų grožei senobinei tiki?

       Kur toj puikybė jūsų pasidėjo,

       Kai pardavimas viešas prasidėjo?

       Ir senos pušys svyravo, braškėjo

       O iš to viso štai kas paaiškėjo:

       Visa prapuolė, tik ant lauko pliko

       Vienas eigulys su urėdu liko.

 

       ***

 

       Miškan, būdavo eina, tai net akį veria:

       Girininkas medžioja, eigulys pusbonkį geria,

       Kad net, širdžiai apsalus, nekartą dūmoji,

       Kiba šilelį koks kipšas apstojo?

       Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna,

       Kur tik uostai, vis miela: kyšiai nosį trina.

       Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia,

       Kur tik eini vis matai – šamarlioką spaudžia.

 

       ***

 

       Kas ten šlama? – Ė vėjo papūstas lapelis,

       Egi per mišką nubėgo su mokytoja tipelis...

       Kas ten šaukia? – Ė sekretorius grįžta iš gegužinės,

       Čia kukuoja, čia juokias, čia niekus kliedi prisivaišinęs.

       Kas ten taukši? – Egi mušas du bernai dėl merginos,

       Egi, matai, vienas lupa su pagaliu, antras akmeniu ginas.

       Egi kažkas šaukia Piktalaukio Birbilaitę Ievą:

       „– Ieva, Ieva, kam man išvoliojai pievą?"

       Ir visoki žodžiai taip tarp savęs pinas,

       Lyg, atrodo, būtų Šančių Licht-Ton kinas.

 

       Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. Spaudos fondas, Kaunas, 1936.

 

      

Teofilis-Tilvytis_foto
Teofilis-Tilvytis_foto