Poezijos antologija Vainikai 2 1936     Ką galiu parašyti iš savo gyvenimo? Jis toks ilgas geografiškai: Išlandžiai – Suvalkai – Maskva – Kirgizų lygumos už Uralo – Kijevas – Galicija – Romania (Rumunija) – Karpatai – Dunojus – Juodoji Jūra – Baltijos Jūra... Jis, gyvenimas, toks platus pergyvenimais: noras – mažyčio – būti „vyskūpiausiu"; gimnazijos ir savo jėgomis universiteto pasiekimas; doroviškos kovos dėl tikybos formalybių; pirmos, suprask, be nuodėmės, kelios meilės; išvijimas iš universiteto su „vilko" bilietu; Didžiojo Karo frontas, sunkus sužeidimas į galvą su parezu vienos kūno pusės; įvairios ligos; Kerenskio laikų mitingavimas rusų fronto kariuomenėje; didžiumiečių perversmas man patekus iš fronto į karininkų ligoninę Maskvoje; mokytojavimas; žmona; advokatavimas; be žmonos... Buitis pilna sumanymų, kupina planų; surašyti dideliems kūriniams siužetai, o tik du jų pilnai išbaigti, išvystyti („Praporščikas Gilius" ir „Lietuvos Knygnešio Likimas"); prirašyta tūkstančiai eilėraščių, o išleista tik pora šimtų su viršum... Lietuvai besikuriant, labai daug laiko atima iš manęs lietuvių kalbos ir dailiosios raštijos mokytojo darbas gimnazijoje: tada nebuvo vadovėlių, teko pačiam kurti pamokos; o susirgus man ir persimetus advokatūron, teisininko darbas ir sielą sukrėtė ir visas dienas ir vakarus prarijo, ir...

Bet ką tas minėjimas... Iš dailiosios raštijos darbo, o ypatingai iš poezijos Lietuvoje turi gerą pelną tik mirtis: todėl man vis tenka duona pelnytis kitu, ne poezijos darbu.

     Šiame leidinyje reikia vietos ne man vienam, tai užteks apie „viską" ir šito švystelėjimo.

     Beje, aš gimiau dzūkiškame Išlandžių kaime, tarp Rudaminos ir Krosnos, Suvalkų krašte 1887. X. 18 (6).

     Ko vertas mano dailusis žodis, tatai trupučiuką matyti ir iš spausdinamų čia eilėraščių. Tačiau tik visų geresnių mano raštų išspausdinimas galėtų parodyti mano tikrą kūrybišką aš, profiliu atsuktą į kairę, o priešakiu į žmogaus buities slėpinius. Tik visa nelaimė: aš parašyti nors mažesnių dalykų daug parašiau, bet jau išspausdinti ir jų neturiu niekaip laiko. Gal čia praktiškasis – duonos – gyvenimas yra kaltas, o gal dar ir toks yra mano charakterio pobūdis: trūksta veiksmingo garbės potroškio, viliojančio visada ir visiems kuo skubiau „pasirodyti" su savo turtais. Leidėjai poezijai leisti nesisiūlo, vadinasi, ir iš šalies niekas nespiria tuojau parodyti visuomenei, ką esu ištesėjęs.

     Taip ir stovi dešimtmečiai tarp to, kas padaryta, ir tarp to, kas parodyta.

          

     Ad. Ląstas          

    

    

    

     ŽVAIGŽDĖTI RŪPESČIAI

    

     Aš lig dausų, o Dievulėliau,

     žvaigždėtą skribėlę pakėliau

     ir laukiu vienplaukis Tavęs,

     kurio jau pasiilgau,

     didžioj naktužėj laukiu pasistiebęs ilga smilga.

    

     O nesulaukus, rytą, kai ranka nukrinta,

     man iš po skribliaus dienos švinta!

     Kai kilsteliu gi sunkią ranką vakarais,

     tai sužėruoja požemiai skaisčiais garais ...

    

     Ach, mintį man apsunkina žvaigždėti rūpesčiai,

     o plutą užsidirbu žemėje rūsčiai.

    

     Lyg vėliavą, rytais ir vakarais

     kilnoju ranką su skaisčiais garais,

     ir tūkstančiai minčių žvaigždėtam skribliuj šviečia

     ir kaktą jau žvaigždžių slaptybės liečia.

    

     Bet krinta vėl ranka, lyg švinas,

     kada rytais nuo skausmo darbu ginas.

     O nemiga piktoji saulėj galvą lenkia ...

     Mintis Tavęsp vargai yra užtvenkę.

    

     Tai ko gi naktį pasistiebęs, tartum smilga,

     aš vis laikau iškėlęs ranką ilgą ?...

     Juk ten aukštai – tik skribėlė žvaigždėta,

     kurioj ne tas, ką matom, yr įdėta ...

    

     Ach, mintį man apsunkina žvaigždėti rūpesčiai,

     o plutą užsidirbu žemėje rūsčiai.

    

    

     ***

    

     Atėjau aš palankyti

     Jus, kur tylit kryžiais,

     aš, į smiltį pasiryžęs

     pro kančias pažvelgti.

    

     Ilgas, ilgas ir nugeltęs,

     atilsi gilusis!

     Kaip čia mano skausmas jusis,

     negaliu suprasti.

    

     Ir auksinių ir šilkinių

     lapų čia prisėta;

     bet po smiltim kas liūdėta,

     vien mįslė ties kryžium.

    

     Byra gintaras lapeliais

     iš pilkųjų skliaustų ...

     Kaip žemelėj pasijaustų

     siela, neįspėju.

    

     Gal į smilčių butą sielos

     neįeina gyvos,

     ir šios mintys – per ankstyvos

     burnoje šiltojoj.

    

     Tad sudie, ir lapų dryžiai

     ir kapai tylieji!

     Čia ruduo štai medų lieja,

     žmonės gi liūdnumą.

    

     Ilgas, ilgas ir nugeltęs

     atilsis gilusis ...

     Kaip čia mano laimė jusis,

     negaliu suprasti.

    

    

     MOTINAI

    

     Jau amžiną Sudie, lyg sagą,

     Aš prisegiau prie Tavo rankos,

     Tai mano lūpos menkos

     Tau paskutinį prisegė Sudie.

    

     Paskum, paskum į Tavo duobę

     Aš įmečiau brilijantų porą:

     Lašelį, mažą sorą,

     Iš sielos įmečiau duobėn šalton.

    

     Ir ką daugiau Tau duosiu, Mama,

     Jei užbėrė akis Tau žemėm?

     Šventom, šventom benamėm

     Klajoja žemėj siela ir mintis.

    

     Jau amžiną Sudie, lyg sagą,

     Aš prisegiau prie Tavo rankos,

     Tai mano lūpos menkos

     Tau paskutinį prisegė Sudie.

    

    

     ***

    

     Žalios mintys! Ko svyruojat?

     Argi manot vysti?

     Jums puikiau būt pro jaunystę

     vėl žiedais išlįsti.

    

     Jums pritiktų, lyg darželiuos,

     šioj buityj kvepėti,

     kad nelaimėj galvas keltum,

     lyg dievai gėlėti.

    

     Puikios mintys, žalias nore!

     Pievos - giesmininkės!

     Aš, pajutęs darbo svorį,

     linksmas, nors sulinkęs.

    

     Jei ant grėblio vėjuos džiūti,

     tai nors, dvasia, groki.

     Sunkią kaitrią rugiapiūtę

     švęskim, lygiai šokį.

    

     Žydi mintys – kvepia siela,

     ir nelaimės nyksta ...

     Linksmame glėbyj pats darbas

     juokiasi, nepyksta.

    

     Žalios mintys! Nesvyruokit:

     negražu jums vysti.

     Jums pritinka pro jaunystę

     vėl žiedais išlįsti.

    

    

     GROŽIO KELIU

    

     Sidabro žvaigždutės po vandenį teška:

     į bangą įstringa, tai nušviečia tašką,

     tai linksmos pakrinka iš lėto,

     lyg žėrinčias kibirkštis mėto.

    

     Ir stebisi medžiai, įaugę į krantą.

     Jie džiaugsmo laisvų spindulių nesupranta:

     norėtų paslinkti iš vietos,

     bet laiko juos pajėgos kietos.

    

     O bangos tik žaidžia, o kibirkštys šelia!

     Spindėdamos vaido mums nuostabų kelią,

     kur grožis alsuoja po koja,

     kur alkstančią sielą vilioja.

    

    

     ***

    

     Saulė kruta manyje,

     žemė sudrebėjo ...

     Tarp visų – viena gija,

     įtempta Kūrėjo.

    

     Skaisčiai laipioja šviesa

     gijomis varsotom,

     ir tik „ai!" – marti liesa

     ties varinėm grotom.

    

     Jau dėl šauksmo to lašai

     nuo stogų tik verčias! ...

     Tu pilnų akių prašai: –

     Temelsvuoja kerčios! –

    

     Ir stebuklai: raudonai

     lūpos tau pražydo!

     Šviesą raičioja delnai...

     Meilė – be pavydo ...

    

     Gieda saulė manyje.

     Kvepia rūbai vėjo...

     Tarp visų – kaitri gija,

     įtempta Kūrėjo.

    

    

     ***

    

     Dabinau aš pakeles žaliai

     į skaisčiai rašytą miestą;

     palydovai mano spinduliai

     saulėmis apkaišė kelią riestą.

    

     Su pundžiukais dvasios raudonais

     įėjau į gatve aukštą;

     o akmens buitis man amžinais

     plieno pirštais davė aukso šaukštą.

    

     Nuo tada, į kur tik ateinu,

     šypsos valgiai man gudriausi;

     auksiniu vien šaukštu neskanu

     valgyt jie, patiekalai šviesiausi.

    

     Net pasirenku gėlių gyvų

     tų, kur šviečia, žydi lūpom ...

     Bet nugirdęs šnaresį klevų,

     jau ties šaukštu, lyg svajonė, klupau.

    

     J mane kai kas buku pirštu

     žiburiuotoj puotoj rodo:

     jie nežino, jog nepamirštu

     saulėtų kelių iš balto sodo.

    

     Kaukši plaktas miesto pakraščiuos:

     kala, tik ne sau ten turtą ...

     Liūdi siela, kad buityj svečiuos

     perteklius tamsiai, tamsiai apkurto.

    

     Dabinau aš pakeles žaliai

     į skaisčiai rašytą miestą;

     tad sveiki, pamūrių spinduliai,

     kur saulutėm kaišot gatvę riestą!

    

    

     ***

    

     Nėra jau aksominio džiaugsmo

     po mano apgauta širdim:

     lyg šmotą gelumbės, išplėšė

     tą džiaugsmą rankos ilgesingos,

     išplėšė paikos nejučioms.

    

     Žaliuos pasaulio rūmuos juokias

     ir saulė ir mergaičių jaunumą.

     Kaip kitados, pavasaris jau brinksta

     ir šakose ir mintyse ...

    

     Bet aš jame – lyg aptemau.

     Ir pats jaučiu, žvakidės

     manų minčių dažnai čia styri

     be šilimos ir be šviesos.

    

     Aš klausiu, prisiminęs tą aksomą ...

     Bet ką tie klausimai parpuolę,

     kad sieloj tuščia ir tamsu! ...

     Atsakymas – ne jausmas,

     nešvies, nešildys vienumos.

    

     O gaila aksominio džiaugsmo,

     kurs šildė sielą po širdim:

     lyg šmotą gelumbės, išplėšė tą

     brangią mįslę iš manęs

     pamilusios, bet kitą rankos.

    

    

     NUO KALNO

    

     Nuo balto kalno rogės švilpia!

     Rogutėse vaikai sutilpę

     Linksmi taip pat, kaip rogės, švilpia,

    

     – Iš kelio! – mažos lūpos rėkia.

     Galai nosiukių atadrėkę

     Ir pilnas džiaugsmas kalne rėkia.

    

     O nuo šakų lyg cukrus byra!

     Žvaigždutės puošia mažą vyrą,

     Sniegutėm ant mergaičių byra ...

   

     Saulutė kaktoj! Krykščia šventė!

     Ką drėgnumoj rudens jie kentė,

     Tai visa dyla sniego šventėj.

    

     Nuo balto kalno rogės švilpia!

     O rogėse vaikai sutilpę

     Linksmi, kaip rogės, klonin švilpia.

    

    

     ŽIEMĄ

    

     Lyg j cukrų kas įkišo

     ir ištraukęs vėl pastatė

     visą baltą baltą sodą! ...

     Juodas žmogui nusibodo.

     Dėkū tau, baltasis mone,

     įsukai tu man svajonę

     į cukruoto sodo plotį...

     Saulėj šalta išsižioti.

     Saulėj dūmų virvės kyla.

     O norėčiau baltą tylą

     aš pagriebt į glėbį juodą

     ir džiaugsmų prikrėst aruodą.

     Ly į cukrų štai įkišo

     ir ištraukęs vėl pastatė

     speigas baltą baltą sodą! ...

     Juodas žmogui nusibodo.

     Gera būtų įsisukti

     į tokią pat baltą laimę,

     kai pro dūmus ir pro suodžius

     vargo siela meiliai guodžias.

    

    

     SAULĖTA VĖTRA

    

     Kopose vėtrai ulioti šviesu.

     Baltojo chaoso valioj esu.

     Lekia putoti žirgai iš gelmių.

     Jūrėj Baltijos aš jėgą semiu.

     Jūre! Palaiminki šalį

     Tą, kurią sėbrai nuskriaust piktai gali.

    

     Bangos rikiuojasi, lekia laisvai,

     Kaukia ir puola mane, kaip levai.

     Spurgos – gražuolės tik šveičia visus.

     Saulės nušluostomas griaudžių šviesus:

     Jūra! Būk tėvui tu lygi:

     Sūnų klajūną palaimink į žygį.

    

     Saulė jau šviečia bangų žalsvume.

     Žmonės! Į saulėtą žygį eime.

     Grįžę iš jūrių į širdį šalies,

     Pyktį visi, lyg skystimą, išlies.

     Girdim! Tu skambini maršą:

     Žemę šauki į galingą revanšą.

    

     Juodojo chaoso valios nėra:

     Jūrė visiems ir pikta ir gera.

     Daužo mūs krantą bangynai visi.

     Saulė bet – laimina gelmę šviesi.

     Ženk, lyg į dangų, į krantą!

     Žemė audringų žaislų nesupranta.

    

     Kopose vėtrai ulioti šviesu.

     Pustomų smilčių suktinyj esu.

     Lekia putoti žirgai iš gelmių.

     Jūrėj Baltijos aš jėgą semiu.

     Jūre! Palaiminki šalį

     Tą, kurią sėbrai nuskriaust piktai gali.

    

    

     MALDOS

    

     Melskis, berželi, ir aš pasimelsiu

     saulėtai žiūrai dausų.

     Galvas pakėlusiu, širdis atvėrusiu,

     kurki va maldą abu;

     tu sau beošdamas, aš beniūniuodamas,

     reiškiva sielas garsais.

    

     Tu pasiūbuoki, o aš atsiklaupsiu,

     tylint savęsp susikaupsiu,

     tylint veizėsiu į mylinčią sielą, –

     gal pastebėsiu ten ką?

     Tu belinguosi, o aš apsikniaubsiu,

     aš neįžvelgęs gelmėn ...

    

     Baltas belapis, o giesmę sukūrei

     savo šakų garbiniais;

     aš gi raudodamas žemėn įgriūsiu,

     aš nepabaigęs maldų.

     Melskis, berželi, ir aš pasimelsiu,

     laisvas belaisvis dausų.

    

     I.

    

     Mano ankstybai aušrelei užgesus,

     ką nusinešiu į glėbį nakties?

     Kuo ten apšviesiu nežinomą kelią?

     Kuo sužavėsiu aš sargą mirties?

     Vien tik svajonių, minčių pumpurėliais

     tylųjį sargą papirkti maniau;

     degančia širdžia nežinomą kelią

     aiškiai apšviesti ketint ketinau.

     Bet... susipainiojo gyvenimo nytys:

     minčiai ir širdžiai – mirtis... nejauku!

     Sunku žavėti... Ir kaip dabar šviesti?..

     Gaila svajonių, jaunystės gėlių ...

     Jeigu kariaujant aušrelė užgestų,

     ką nusinešiu į glėbį nakties?

     Kuo ten apšviesiu nežinomą kelią?

     Kuo sužavėsiu ten sargą mirties?..

    

     II.

    

     Visą gyvenimo trumpą kelionę

     nuostabų sapną tyliai sapnavau,

     trokšdamas grožio vainikais atpirkti

     savo klaidingus pasaulyj žingsnius.

     Troškau šilkiniais aš tinklais dangstyti

     ašarų pilnas varguolių akis;

     troškau jų mintį padangėn lydėti,

     idant jiems žvaigždės atvertų akis.

     Stengiausi amžių svajonę įspėti –

     skausmo ir džiaugsmo susekti takus...

     Trokštu ir savo kelionę pabaigęs

     kažinką brangų pasiimt su savim...

    

     Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. Spaudos fondas, Kaunas, 1936.

     Adomas-Lastas foto