Slenkstis

Ten šviečia daiktai, ir jie kvepia
Iš molio išeinančiu pašalu.
Ten teka upelis – lyg verkia,
Ir naktį gilu vandenuos.

Ten motinai liūdna. Ji tyli,
Skara prisidengusi veidą.
Ir slenkstis ten perskiria žmones,
Ir verkia vaikai, kad tylu.

Ir gęsta miškai ten. Ir miegas –
Lyg žemėj miegotum. Gilu taip.
Pražydusią motinos galvą
Ten supa vanduo.

 

Martinaitis, Marcelijus. Saulės grąža: Eilėraščiai. – Vilnius: K. Požėlos spaustuvė, 1969.



 

Laiptai rugių lauke

Tėviškėj akmenys naktį šilti,
Rytą rasos nuo lieptų laša.
Kur tie namai be namų – užmiršti,
Čia save užmiršau – tokį mažą.

Šičia akmenis pievoj ganiau,
Kol samanom jie neapaugo kaip vilna.
Su vyrais – prieš vėją – šienauti ėjau,
To vėjo – kaip paukščių – užančiu pilnu.

Čia Lietuvą glosčiau grumste,
Kai ėjo per ją kaip per lieptą.
Tarytum nuo kosulio arbata –
Šienas kvepėdavo liepom.

O kam atidarėte ugniai duris? –
Tik laiptai rugiuos ir jau užmirštas takas.
Kurgi namo man dabar besugrįžt
Prieš mirtį arba apakus?

Aš Čia – jau seniai ne piemuo,
Čia trobos ir obelys – sėslios.
Laukuos apraudotas kiekvienas akmuo –
Kur tėviškėj aš atsisėsiu?

Prie užmiršto šulinio – lyg prie duobės
Stovėsiu dabar tarsi kaltas.
Nuo padų – iki širdies
Nueina jau molio šaltis.

 

Martinaitis, Marcelijus. Saulės grąža: Eilėraščiai. – Vilnius: K. Požėlos spaustuvė, 1969.



 

Aukojimas

Už tuos,
Kuriems džiugiąją valandą išmušė varpas aštuntą,
Ir už tuos, kuriems mirtiną valandą išmušė varpas,
Kurie neatsimena nieko ir jau nepabunda:
Jų pavardė – tai diena, naktis – tai jų vardas –

Už tuos, kur dainavo liūdnai, tarsi šviestų spingsulė,
Už rankenoj užmirštą šilumą – užmarštį be pabaigos,
Už tuos, kas ramybę ateinantiems siūlė,
Už didelį Dėkui, už amžiną jų Visados –

Už tuos – be kalbos ir be balso, kaip varpinės senos be varpo –
Jų šilumą žvėrys išlaižė iš dirvoj pėdos paliktos –
Už tuos, kur pamiršo, kur guldė po amžių pavarte
Ir negyviems neteisybę užrašė kreida ant kaktos –

Už tuos – iš tamsos, iš nakties ir iš molžemio kvapo,
– – – Už Visados ir už Niekad, už plūgais apartus metus –
Už juos tu ant pirmojo žalio pavasario lapo
Pasirašyk tris kartus.

 

Martinaitis, Marcelijus. Saulės grąža: Eilėraščiai. – Vilnius: K. Požėlos spaustuvė, 1969.



 

Rauda boružei. Vasaros sapnas

Rytą,
Patekant saulei,
Mirė boružė.

Ją vežė iškeltą aukštai
Stikliniam laše.

Pakelėj be kepurių stovėjo
Basi šienpjoviai.
Žybčiojo dalgiai.

Priekyje dvylika raitelių jojo,
Kaip nupiešti jų žirgai
Ėjo nuleidę galvas.
Ir nesimatė, kur baigiasi kelias.

Šalia katafalko
Ėjo mergaitė raiša –
Ji buvo boružės sesuo.

Raudotojų dvylika,
Tų dvylika
Juodai gobtūruotų naktų,
Paskui raudodamos ėjo:
           „Saulele, saulele,
           Auginki smilgelę
           Boružei pakilt.“

Saulę ant dalgių galando –
Dalgiais pakirto smilgelę –
Dvylika raitelių jojo –
Krito rasa – –

 

Martinaitis, Marcelijus. Saulės grąža: Eilėraščiai. – Vilnius: K. Požėlos spaustuvė, 1969.



 

Saulės grąža

O, tos mieguistos, tos lietingos dienos,
Tie debesys žemi – visiems šešėlis.
Pilki stogai, rūdija vinys sienoj –
Net, rodos, balsas samanom apžėlė.

Ir paukščiai neskrenda dar nei į šiaurę, nei į pietus,
Ir dainą piemenys dainuoja tęsiamai.
Pakilę virš tamsių aplytų miestų,
Gal kokią permainą iškranks varnai?

Dabar žolė tokia keista – be kvapo:
Nei laikas gelst, nei kilt aukščiau tvorų.
Nuo vakarykščio – tyliai krenta lapai,
Ant būsimo – nėra dar pumpurų...

Nei šaukti akmeniu, nei gegute kukuoti –
Ir vėl reikės man būti tuo, kuo aš nesu.
Reikės užmiršt, kas sau pačiam- meluota,
Kalbėt be lūpų ir tylėt – balsu.

 

Martinaitis, Marcelijus. Saulės grąža: Eilėraščiai. – Vilnius: K. Požėlos spaustuvė, 1969.



 

***
O tu padaryk, kad aš būčiau bevardis,
Kad būtų lengviau man pabusti iš miego,
Kad nieko aš sau negalėčiau pavergti,
Kad, rytą pabudęs, sugrįžčiau iš niekur,

Kaip grįžta palaidotas, metais pražuvęs,
Kaip aidas nuo miško pareina atolu.
Dar niekam kerštu ir teisėju nebuvęs –
Jau niekam nebūsiu sūnum anei broliu.

Tave tik už seserį aš parsivesiu
Į savo išvėsusį šalvėjų būstą. –
Išvarstytos durys. Nuo vėjų išblėso
Čia saulės baltumas, – ir šalta pabusti.
Ir taip – atsikelti, save čia užmiršti
Ir būti be vardo tarp tų, kur keliauja.
Bet vėl prie daiktų tu prisilieti pirštais –
Lyg vardini viską iš naujo.

 

Martinaitis, Marcelijus. Saulės grąža: Eilėraščiai. – Vilnius: K. Požėlos spaustuvė, 1969.



 

Kvailutės Onulės rauda

Rado Onutė prie tako
Raudoną siūlą
Iš vaikiškos kojinės,
O gal iš vaivorykštės?
Atsisėdo ant kupsto,
Ir pagailo Onutei to siūlo,
Ir iš gailumo –
Apsiverkė.

Ir pagailo Onulei
Vyturio lizdo dirvone,
Šį rytą į kūdrą įkritusios bitės
Ir smėlyje vaiko pėdos.

Ir pagailo Onulei,
Kad plūgais apars vyturio lizdą dirvone,
Kad bitė ratuota namo nesugrįš
Ir liks alkana bičių motina,
Kad vaikai tie – užaugs ir pasens,
O raudonos vaikiškos kojinės
Bus per mažos jų kojoms.

Sėdėjo prie tako Onulė
Ir verkė,
Laikydama rankoje siūlą,
Taip verkė,
Lyg būtų sudegę namai.

 

Martinaitis, Marcelijus. Saulės grąža: Eilėraščiai. – Vilnius: K. Požėlos spaustuvė, 1969.



 

Prieš lietų

Ant juodo debesio balti gandrai iš lėto
Suka ir suka ratą – lyg atsisveikintų su kažkuo.
Ūkia prie miško berniukas, turbūt, -prieš lietų,
Su pančiais ant kaklo parbėga banda iš lankos.

Sutemo keliai, ir tik šviečia garstyčių laukas –
Lyg nepareis kas pro griūvančią, užmirštą svirtį...
Ir ūkia berniukas su pančiu ant kaklo.
Ir volungės šaukia,
Ir tuščia, kad net negalėtum numirti.

 

Martinaitis, Marcelijus. Saulės grąža: Eilėraščiai. – Vilnius: K. Požėlos spaustuvė, 1969.



 

Sigutė prie upės

Nežiūrėk per dienas taip į vandenį
Arba apkursi,
Arba tapsi kvaišelė...
Žiūrėsi žiūrėsi –
Ir namo nepareisi,
Viską užmirši,
Užmigsi ant kranto.
Iš miško atėję,
Žvėrys tave aplaižys, –
Ir būsi jau tu svetima.

 

Martinaitis, Marcelijus. Saulės grąža: Eilėraščiai. – Vilnius: K. Požėlos spaustuvė, 1969.



 

 

Kuprelė
              J. Nalivaikienei

Ryto rytą prieš gaidgystę,
Pasibalnojęs širmąjį,
Išjojo brolelis
Į mėnesį.

Smagu buvo joti
Per pašalnojusią žemę
Ryto rytą prieš gaidgystę
Vienui vienam.

Kur atsiduso širmasis,
Ten žemė atšilo,
Kur pasaga sužaibavo –
Ten pienė pražydo.

Prijojo štai mėnesį,
Žiūri – ten tuščia.
Tik vienos kuprelės –
Visų, kuriuos užjautė žemėj.

Ir pagalvojo – ten, žemėj,
Jį gali užmiršt, iš namų išvaryt
Ir sau išsirinko kuprelę,
Kad pagailėtų kas nors.

 

Martinaitis, Marcelijus. Saulės grąža: Eilėraščiai. – Vilnius: K. Požėlos spaustuvė, 1969.



 

Ir dangun nuėjo žemė

Kur ugnies nupirksi kirviui,
Ką tu, sveikas, malsi žiemą?
Kur grandinę gausi karvei,
Kad prie jos pririštum žemę?

Karo metuos, žydint ievoms,
Kiemo gluosny kvailė ūkė –
Nėra pievų, nėra dievo,
Nebėra vinių plaktukui.

Gaisro miestai raudonavo,
Lyg kažkas ten pjautų gaidį.
Mušė rykšte bergždžią avį –
Kam ant stalo valgis baigės.

Iš ugnies kaip pragyventi?
Neužteks jos šitai žiemai.
Kvailė pažvelgė pro rentinį –
Ir dangun nuėjo žemė.

Iš vandens išėjo žuvys,
Kai pasauly degė turtai.
Už kaltes, už tai, kas buvo –
Nebegyvą mušė turguj.

 

Martinaitis, Marcelijus. Saulės grąža: Eilėraščiai. – Vilnius: K. Požėlos spaustuvė, 1969.



 

Kvaiša Juzas

Žagarėj buvau,
Kirvuką pirkau.
Kiek išgalėdamas –
Žemėn kirtau.
Ir nuskambėjo,
Ir nužvangėjo
Kardai žeme.
Raiti atjojo,
Raiti atjojo
Gaudyt mane.
Ką padariau aš,
Ką padariau –
Žemelėj,
Žemelėj
Žuvelę aš nukirtau.

 

Martinaitis, Marcelijus. Saulės grąža: Eilėraščiai. – Vilnius: K. Požėlos spaustuvė, 1969.



 

Žuvelis žvejys

Dyžė žuvelis asfaltu
Pro mėlynus griežčių laukus,
Galvodamas apie mergaitę,
Džiaustančią puodus ant kėglių –
Lanksčią lyg katę.

Pardavė žuvį miestely,
Pirko velveto kepurę –
Tikro velveto kepurę
Su snapeliu ir saga.

Už likusius pirko alaus.
Ir apsisuko galva.

Ir uždainavo žuvelis –
Pačiam net graudu pasidarė,
Ir baisiai pagailo savęs,
Dainuojančio šitaip gražiai.

Ir jis jau galvojo:
Pamačius velveto kepurę,
Tikro velveto kepurę,
Viską užmirš ji
Ir pamylės tik žuvelį.
Ir eis jie abu į klojimą
Ristis žemyn nuo šiaudų.

Ir atmušė kojas žuvelis.
Atsisėdęs ant griovio,
Užmigo.

Ir dievas atėjo
Per mėlynus griežčių laukus.
Tyliai priėjo ir garsiai sušuko:
„Žmogau, tau už žodį
Reikės atsakyt kaip už daiktą!“

Bet dievas, nebesupratęs savęs,
Baisiai nuliūdo –
Pamatė velveto kepurę,
Tikro velveto kepurę
Su snapeliu ir saga.

Ir tarė jam dievas: „Žuveli,
Kam tau kepurė, žuveli?
Man tu ją atiduok.
Ji neis su tavim į klojimą. –
Jai girdint, šitaip gražiai
Padainuot neišdrįsi.
Ir bus tik liūdniau ir liūdniau.“

Ir tarė žuvelis:
„Tikrai, mano dieve,
Paimk tu velveto kepurę,
Nes aš juk tikrai neišdrįsiu. –
Ką nors padarysiu baisaus.“

Dievas nuėjo per griežčius,
Žuvelis pasuko atgal,
Gailėdamas baisiai savęs,
Dainuojančio šitaip gražiai.

 

Martinaitis, Marcelijus. Saulės grąža: Eilėraščiai. – Vilnius: K. Požėlos spaustuvė, 1969.



 

Nakvynė pas žemaitį Kukutį

Už miško, už miško – pelėdos dvi akys,
Pelėdų trobelė apsamanojus.
Nei gyvas, nei miręs – pusiau jau apakęs
Už miško gyvena Kukutis vienkojis.

Kol ūkė apuokas, kol kirvarpa ėdė sienoją,
Kapai kol įdubo, kol jautis giliai atsiduso, –
Pasauliu keliavo pirmoji žinia apie Troją,
Ir pranešė radijas: žemėj išnyko jau prūsai.

Kol šalys apaugo miškais ir kol išmirė šlėktos, –
Gyvenimo pusę išgėrėm per naktį lig dugno.
Aš merkiau per stalą liūdnai ir prislėgtai
Vienturtei gražuolei – kuprotai jo dukrai.

Kol merginau dukrą, kol leido paimti už rankos,
Sugriovę Berlyną, vaikai vienakojai sugrįžo.
Ir aš pražilau, ir mes svarstėm, kas apšviečia dangų:
Gal Skuodo pašvaistė, gal jau bombarduoja Paryžių ?

Ir kol mes supratom, kad mūsų riba – begalybė,
Vienturtė jau meldės kampe lyg susenus pelėda.
Kol kuprė žegnojos, suiro kraštai ir valstybės,
Ir – padais į šiaurę – atsigulė žemėn žuvėdai.

Ir kol žemaičiavo jis vokiškai, rusiškai, lenkiškai,
Lyg briedis, plačiai išsižiojęs, siaurukas subliovė.
Ir pašvietė degantis dvaras, pakol pasilenkusi
Sena Kukutienė kamaroj paklojo man lovą.

Ir baigės politika... Miunchenas perdavė džiazą...
Lyg prūsų žirgai pririšti, saksofonai sužvengė.
Knapsojom už stalo, gyvenimo pusę išdažę:
Nei „dzięki“ už Varšuvą, anei už Prūsiją „danke“.

Ir kolei Kukutis pritaisė sau dešinę koją,
Vos lempą suspėjo uždegti,
Ir šimtmetį visą gaidys išgiedojo
Per vieną vienintelę naktį.

 

Martinaitis, Marcelijus. Saulės grąža: Eilėraščiai. – Vilnius: K. Požėlos spaustuvė, 1969.



 

Severiutės rauda

Aš esu Severiutė nuo Užpalių kaimo,
Kur gelžkelis suka į pietus,
Kur bėgiais ėjau aš basa,
Kaip nėščia iš namų išvaryta skalbėja...
Lyg paskutinei –
Prie didelio užtiesto stalo nebuvo man vietos,
Už nugaros, man negirdint,
Kalbėjot,
Kalbėjot...

Aš nebuvau jums sesuo, aš tik ausdavau baltinius,
Pati auginau savo trečiąjį nebylį brolį.
Prisiverkiau mirusio tėvo medinėje lovoje ir jūsų
Nekaltinu:
Lyg per peilius –
Ėjau aš per gruodą,
Bridau kaimo molį...
Toli gyvenau aš nuo jūsų,
Nuo Užpalių kaimo –
Už mylių,
Naktim apie mažą baltgalvi vaikelį
Šnekėdavau su žole.
Man grojo armonika mažas kupriukas,
Kur užpernai mirė.
Jis sakė:
Mane alučiu aprėdysiąs,
Apausiąs mane dalgele...

Dieve tu mano,
Aš net nemačiau, kad pasenom –
Kaip didelis apšviestas miestas
Traukinys šitą naktį praėjo...
O aš gi –
Tiktai Severiutė,
O aš gi –
Verkiu kaip piemenė,
Kaip tyliai ant nebaigto audinio verkia
Kuprota audėja.
Šitiek metų praėjo,
Ir vėlu jau paguosti –
Jums piemenės reikėjo,
Meilužės,
Guodėjos basos.
Ką iš manęs jūs padarėt –
Važiuoti,
Bagoti,
Batuoti –
Aš juk tiktai Severiutė,
Aš trečiojo nebylio brolio sesuo

 

Martinaitis, Marcelijus. Saulės grąža: Eilėraščiai. – Vilnius: K. Požėlos spaustuvė, 1969.



 

Seno smuikininko dainelė

Jei turėčiau aš baltą šunelį.
Tai pirkčiau batus,
Padarytus iš veidrodžio,
Ir šmaikščią nendrinę lazdelę.

Jei turėčiau aš baką šunelį,
Šmaikščia lazdele mosuodamas,
Tai eičiau pro aukštus medžius
Pasėdėti ant suolo,
Kad nepamirščiau ko nors.

Bet kam man nendrinė lazdelė,
Kam suolas ir medžių pavėsis?
Visko neatsiminsiu –
Šunelio tai aš neturiu.

Štai mirsiu –
Ir medžių nebus,
Ir lazdos,
Ir nebus jau ko atsiminti –
Balto šunelio tai nėr.

Štai mirsiu –
Ir liksiu aš vienas,
Ir liūdna man bus vienam.

 

Martinaitis, Marcelijus. Saulės grąža: Eilėraščiai. – Vilnius: K. Požėlos spaustuvė, 1969.



 

Melodrama

Plokščias mėnulis aukštai virš skardinių stogų,
Ir medžiai seni tarsi užtvankos ūžia.
Čia knygos, plaštakių aprašymai, stalas ir tu –
Buities plačiapadė boružė.

Išmokau sėdėt ir tylėt, tarsi būčiau išnykęs,
Kaip medžio šešėlis, sparnuotas ir didelis Niekas.
Jau išverstos senos ir storos viduržiemio knygos,
Ir išvežtas vasaros sniegas.

Mąstyk apie šviečiantį mažą Paryžių ir kantriai
Pirštais skaičiuok lyg beraštis, ką jau praradęs.
Kiek buvo tylios apgavystės paduodamoj rankoj,
Kiek vasaros sniego ištirpo buity plačiapadėj.

Visiems ta skardinė spalva, o virš durų – po numerį,
Per dieną balsai, geležiniai ir skardūs.
O tu nebijoki, juk aš dar nenumiriau –
Virš durų skambučio dar tebėra mano vardas.

Ir užmiršto žodžio vis ieškau aš medžių žodynuos,
Buity šimtalangėj priklauso man laiptai ir aukštas.
Tarp šitų viduržiemio knygų – ne paskutinis
Esu aš, ne šitas – pačiam sau išnykstantis paukštis.

Dar gersime prisiminimų atvėsusią kavą
Ir lauksime pirmojo vasaros sniego.
Delne ištiestam apgavystė – nei mano, nei tavo:
Šešėlis sparnuoto ir didelio Nieko.

 

Martinaitis, Marcelijus. Saulės grąža: Eilėraščiai. – Vilnius: K. Požėlos spaustuvė, 1969.