tekstai.lt

Agnė Biliūnaitė. Eilėraščiai (2005)

Agnė Biliūnaitė
Agnė Biliūnaitė



***
Betono tonos
geltonais balkonais
pilkų balandžių kojos
moja
sušalę marškinių rankovės
kovės
vėl gatvėj priešingos
praeivių voros
tvoros
keistai spragsėjo
ėjo
katinai
skardinio stogo
atbraila į
pabaigą
betoninių balkonų…


***
Ištipentą ir išlestą
Išmiegotą išblukintą
Išvarvėjusią užmirštą
Subraižytą sulytą
Numylėtą ir paliktą
Išpešiotą aplaistytą
Apkalbėtą ir apdergtą
Vėjo pūstą-nenupūstą
Sniego slėptą-atrastą
Paukščių būtą-sulestą
Mano rankos pažadina
Šermukšnio krauju
Apsipylusią
Seno namo palangę.


***
Pro laiko
grotas
slenkanti
saulė
ratais ratais
grifišku
žvilgsniu
į veidą
nesuvaldomai
gelia
būti
tada
ir ten
ant žolės, ant smėlio, ant jūros
vis
stuksenami
laiškai
į sieną- į sielą- į sieną
nenueina
užlūžta
lietvamzdžiu
įtrūkimuose...
Pro laiko
grotas
slenkanti
pilnatis
ratais ratais
lediniu
žvilgsniu
į veidą
nepaliaujamai
duria
kaip būti
ne čia
kaip būti
tavo
laisvėj?..


***
Praėjus
         penkiolikai
                  pirmų
                          staiga
                  užstringa
         įklimpsta
prie
         pravirų
                  vartų
                          tik
                  vėjas
         tik
sniegas
         talžo
                  skruostus
                          ir
                  nepabėgsiu
         ne
dar
         tiek pat
                  liko
                          neišlydėta
                  neišmojuota
         ir
kiekviena
         reikalauja
                  visos
                          manęs
                  visos
         iki
sielos
         iki
                  užrakintų
                          durų
                  su
         kiekviena
iš naujo
         išvaikščiot
                  koridoriais
                          sodais
                  takais
         iškalbėti
išpasakot
         išgyvent
                  ką
                          geriau
                  užrašius
         sudeginčiau
kad
         pelenais
                  nusėstų
                          kaip
                  užmaršties
         dulkėm
pianino
         juodus
                  klavišus...
                          nusekus
                  akim
         paskutinės
nugarą
         užlūžtančią
                  už
                          mėlynos
                  kalvos
         tik
atrodo
         kad
                  viena
                          stoviu
                  ant
         žemės
ovalo
         viena
                  sau
                          tik
                  sau
         iki
kito
         ryto
                  kai
                          vėl
                  visos
         sugrįš

         trisdešimties
                  pasaulio
                          pusių
                  tarsi
         būčiau

         gyvenimo
                  karuselės
                          ašis.


TAIVANIO EILĖRAŠČIAI

 
* * *
Išvarvėjimas
lašų iš
debesies
įsisukus
į geltoną
miesto
smogą
nežinau
kas ką
kada
ir kaip
bet ant
kelio
pasiklydę
kojos
baso
kulno
pakraštėliais
trokšta
ryto
žalią
žemę
minti
iki
durų
iki
obelų
šaknų
trykštant
žodžiui
taip
senam
iš naujo
lūpom
lūpas
apkabinant
sočiai.

                 rugsėjis 2002


* * *
Coza che?
Pasjansas
išeinant į karą
prieš kalnus ir jūras
be teisės sugrįžt
per aplink?
tik per Arką?

Coza che?
Lotosas
sėdėjimas žiūrint
kaip pro langą metro
kaip nuo stogo į gatvę
dienoms minioms mintims?
taip be krypties?

Coza che?
Mandala
kiauru centru
vulkano akim
aplink spirale besisukant
erdvėms žvaigždėms?
kolonadoms dievų?

Coza che?
Sekundė
silpnumo, svyravimo
nušvitimo, tylos
tik įbridus į jūrą
be krantų švyturių
be žoles stiebo snape
kad be klausimo
coza che?
atsimerktum?

                 rugsėjis 2002



* * *
               Skiriu J.Ž.
Tu turi
pirmadienį bliuzui
Man belieka
antradienis tau
Nors kitom
dienom
kaip kitom
moterim
irgi reikia
šypsotis
Libretas
šnibždesiamas
buvimui
išdžiuna
priešpiet
suvilgius kava
gal geriau
arbata
gal geriau
skambės...
tai antradienį
    tau...

                 lapkritis 2002


* * *
Kas vakarą
boluojant
rūkui
tūkstančiais
veidrodėlių
miestas
atsimerkia
raudonai
kalnų
šventyklų
drakonėlių
ūsais
varva
žinojimas
šaltų
paslapčių
ant
klūpančių
cikadose
laiptų
plikų
galvų
mangrovių
skambesio
kai
visdėlto
lyja
nors
nemirė
šiąnakt
daugiau
nei
aštuoni
šimtai
atsimerkia
miestas

tuos
kurie
jau

tuos
kurie
nebe
  ...
                 lapkritis 2002


* * *
Įsikandu
sau
į
ranką
juk
nežinau
kada
prabusiu
trys
prožektoriai
tunelio
gale
ar
tai
reiškia
skausmą?
prabudimo?
atvirkščias
žvilgsnis
naršo
po
sielos
prieangį
ten
šiandien
tyla
paliko
savo
batus
kad
visiškai
jos
negirdėčiau
kai
ateis
pažadinti

žodžiu
miego...
gyvenimas
tai garsas
kaip
kvaila
dėti
pirštą
prie
lūpų
tegul
gyvena
juk
tegul
girdi
gyvenimus
vieni
kitų
nes
nutilus
nebesi
tikras
ar vėl
kada
prakalbėsi...

                 gruodis 2002


* * *
einu
žinau
atsimerkiu
kas rytą
kad
eičiau
žinočiau
vakare
užsimerkčiau
taip
juodu
ant
balto
sapnais
ant
budrumo
kartojant
negrįžtamai
pasiklysta
esmė.

                 gruodis 2002


* * *
       skiriu sau, Astai, Birutei, Vilmai ir visiems, kam suėjo 21-eri
Vaikų galvos
suolais suolais
vis atsigręžiančios
taip baigiasi
visad baigiasi
vasara
medaus gelmė
sniego saldumas
pievų laumės
... ir ...
obelų šakos
lyg žirgai draskosi
naktimis jomis
išjojantys
mažutėliai sapnai
ir baigiasi
atsibundant
nebe nuo šilto
tokio
pažįstamo
tembro
tik nuo
monotonijos
nuo dažnio
nepakeliamo
nusiskynus
sparnus.

                 gruodis 2002


* * *
Delnais į veidą
veidu į sutemas
sutemom į Vakarus
vakarais tik liūdna
slegiant
           slegiant
keistai jaučiuosi
gal vynas
gal Kūčios be sniego
keturi mėnesiai
dar aštuoni
taip vėl
trigonometrija
jei ne : ) ( :
tai : (
taichi
su kardu
pjaustant orą
nukertant
galvas Laikui
blefuojant
blokuojant
boikotuojant save
šlumšt
lapas palmės
41 dydžio
a.t.a.
16 lane
4 house
4 floor
Kentukio šlaunelė
niekada
daugiau
regiu
delnuose
vakarėjant.

                 gruodis 2002