tekstai.lt

Darius Pocevičius. Literatūra apie makulatūrą (Mindaugas Kvietkauskas. Vilniaus literatūrų kontrapunktai, 2007)


b_100_150_16777215_0___images_stories_reklama_kvietkauskas_kontrapunktai.jpg       Kvietkauskas, Mindaugas. VIL­­NIAUS LITERATŪRŲ KONTRA­PUNKTAI. ANKS­TYVASIS MO­DER­NIZMAS, 1904–1915. Mo­nografija. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.


       Gerai pasirausęs knygų spintoje, joje rasi ko tik nori. Štai V.Kudirkos „Raštų“ tomelis su atvirai antisemitinėmis ir antirusiškomis apybraižomis. Prie jo glaudžiasi bibliografinė retenybė – Vilniui vaduoti sąjungos Kauno ruožo geležinkelininkų skyriaus leidinys „Vilnius ir Vilniaus kraštas“ (1932, Nr.1) – 350 puslapių antilenkiškos propagandos. O visai greta – neseniai leista V.Landsbergio knygutė, persmelkta rusofobijos.


       Iš karto turiu pasakyti, jog, perskaitęs naujutėlaitę M.Kvietkausko knygą, padėjau ją kiek tolėliau nuo paminėtų. Greta D.Striogaitės „Avangardizmo sūkury“ ir Ch.Zürcherio „Lietuvių avangardo pavasario“.


       Kaip užgimė ši stora, beveik 400 puslapių, jauno filologo monografija? Būsimas autorius greičiausiai pasigavo prof. V.Kubiliaus mintį: „Vilniaus kultūrinis gyvenimas mūsų darbuose ir mūsų atmintyje vis dar egzistuoja išdalintas į atskirus tautinių kultūrų rėžius. (...) Turėtumėm ieškoti vidinių sąveikų, jungiančių gijų, požeminių srovių, maitinančių visas Vilniaus kultūras.“ Ir ėmėsi rašyti daktaro disertaciją. O smarkiau pūstelėjus globalizacijos vėjams, ėmė keliauti po pasaulį ir ją tobulinti (disertaciją, o ne globalizaciją). Apsilankė Oksforde ir Niujorke, studijavo Hebrajų ir judaikos studijų centre bei Judaikos institute (YIVO). M.Kvietkausko mokslinis darbas tada gražiai „sužydėjo“ ir tapo šia stora monografija.


       Rusijos imperijos Šiaurės vakarų kraštas. Provincija. Vilniaus gubernijos centras – Vilnius. 1904-ieji–1915-ieji. Žymiausi to meto Vilniuje gyvenę arba knygas leidę rašytojai. Žydai, lenkai, rusai, baltarusiai, lietuviai. Nieko man nesakančios pavardės: U.Kacenelenbogenas, P.Hiršteinas, E.Jelenska, J.Jankowskis, J.Švederis, M.Bahdanovičius...


       Padirbėta iš peties ir iš širdies. Generalinė linija – „visos tautinės literatūros Vilniuje funkcionavo kaip sistemos sistemoje“ – griežtai išlaikyta. Viskas užmiršta, todėl nauja, negirdėta, todėl įdomu. Literatūrologams, istorikams ir visiems sostinę užplūdusiems lietuviams.


       P.S. Vilniaus patriotams ir būsimiems šios monografijos gerbėjams ne pro šalį pasiskaityti ir F.Dostojevskio „Rašytojo dienoraštyje“ pateiktą 1877 m. apybraižą „Status in statu. Keturiasdešimt būties amžių“. Apie „valstybę valstybėje“: www.tekstai.lt

       Literatūra ir menas
       2007 02 09