sofija_ciurlioniene       Kas yra Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė? Rašytoja, visuomenės veikėja, pedagogė? Viskas drauge. Prozininkė ir dramaturge, poetė ir publicistė, literatūros istorikė, kritikė, dailės ir teatro vertintoja, pedagogikos ir kalbos kultūros specialistė, vertėja... Tarybiniais metais dalis kūrybos paskelbta jos pačios sudarytame Rinktinių raštų tritomyje (1956), kai kurie kūriniai išleisti atskirais leidiniais. Tačiau tai anaiptol neatspindi jos kūrybos — ir juo labiau visuomeninės bei kultūrinės veiklos — visumos; S. Čiurlionienė-Kymantaitė stovėjo prie mūsų spaudos, literatūros, meno ir apskritai XX amžiaus lietuvių kultūros ištakų, jos publikacijose, ypač amžiaus pradžioje, kryžiavosi idėjiniai ir meniniai lietuvių profesionaliosios kultūros akiračiai bei perspektyvos. Gilindamiesi į konkrečius lietuvių estetinės, pedagoginės, etinės minties barus, literatūros istorijos ir teorijos, menotyros ir teatrologijos formavimąsi, šių sričių tyrinėtojai S. Čiurlionienę-Kymantaitę mini kaip vieną aktyviausių veikėjų, įtakingiausių asmenybių.

       S. Čiurlionienės-Kymantaitės kūrybinio palikimo visu­ma, kaip ir estetinės pažiūros, įdomi ir prieštaringa, nelygi ir fragmentiška. Ji ryžosi skelbti, kad realistinėje kūryboje neįmanoma įkūnyti J. A. Herbačiausko propaguotos ,,atnaujintos dvasios", kad realizmas apskritai svetimas lietuvių menui—,,vis tiek kokios šakos“, tačiau pati sukūrė „Šventmarę“ — vieną meistriškiausių kritinio realizmo apysakų ketvirtojo dešimtmečio lietuvių lite­ratūroje. O ir savo kritinėse publikacijose — pavyzdžiui, rašydama apie Žemaitę, ryškiausią kritinio realizmo atstovę,— ji stengėsi ne nuneigti be atodairos, o išsiaiškinti, „kokios rūšies jos talentas“, nes visuomenė privalanti „susigaudyti tame, kas yra“.

       Savo estetika S. Čiurlionienė-Kymantaitė būtų artima Šatrijos Raganai, bet ji nepriskirtina klerikaliniam tautinio kultūrinio judėjimo sparnui; nors pati keletą metų augo klebonijoje, „dievoieškos problemas“ interpretavo daugiau komiškai, o ne gilindamasi į katalikiškąją pasaulėžiūrą, ko neišvengė ir Šatrijos Ragana, ir Vydūnas, ir M. Gustaitis. S. Čiurlionienė-Kymantaitė skyrėsi nuo jų tuo, kad, aukštindama dorovę, rašydama gausybę straipsnių „doros principo" klausimais, visur matė gyvą žmogų, net neužsimindama apie „dieviškuosius“ etinio idealo šaltinius.

       Kūrybinio kelio pradžioje Sofija Kymantaitė buvo pagauta buržuazinio patriotizmo, bet jau nuo pirmų amžiaus dešimtmečių bodėjosi lietuvių inteligentų polinkiu buržuaziniam gyvenimo būdui, kovojo prieš jų snobizmą, visuomeninių idealų išniekinimą, ką vėliau meistriškai pavaizdavo komedijose „Vilos puošmena“, „Didžioji mugė“, „Pinigėliai“. Toks kritiškas nusiteikimas lydėjo visą gyvenimą. Juo vadovavosi ugdydama nacionalinę žmogišką savimonę ir drauge ragindama plėsti kultūrinius dvasinius inteligentijos horizontus.

       Valstietiškų tradicijų literatūroje S. Čiurlionienė-Kymantaitė netipiška autorė; jos platesnių meninių erdvių alkį, dėmesį kūrybos estetikos problemoms lėmė ir kilmė bei išsilavinimas. Kilusi iš bajoriškos giminės (gimė 1886 m. kovo 13 d. Joniškyje), mokėsi Peterburgo, Rygos gimnazijose, 1904—1907 m. studijavo filosofiją Krokuvos universitete; susidūrusi su XX amžiaus pradžios lenkų ir Vakarų Europos kultūros naujovėmis, panūdo daiginti jas ir Lietuvoje. Agituodama už meno profesionalizaciją, modernios psichologinės dvasios ir nacionalinių tradicijų sintezę, S. Čiurlionienė nevengė kūryboje ir pedagoginio auklėjamojo patoso — juoba kad pati negailėjo energijos visuomeninei veiklai, švietimui: 1930— 1940 m. buvo Mergaičių bičiulių sąjungos pirmininkė, o nuo 1929 metų — Lietuvos vyriausybės delegacijos Tautų Sąjungoje narė; Ženevoje tarptautinių moterų organizacijų atstovės svarstydavo, kaip kovoti su prekyba moterimis, opiumu,  nagrinėdavo mažamečių nusikaltėlių auklėjimo būdus.

       S. Čiurlionienės-Kymantaitės grožinės literatūros palikime ne viskas yra įkvėpimo vaisius, nors būtent dėl jo stygiaus pati bardavo kolegas rašytojus. Daug kūrinių atsirado kaip satyrinis ir drauge pamokomas atsakas į lietuvių kultūrinio judėjimo reikmes, iš nerimo dėl visuomenės dvasinės situacijos reikalų — žinoma, ne be noro parašyti geriau, kitaip, parodyti gyvą žmogų, c ne „manekeną su tendencija galvoje“, iš ko, kritikės nuomone, vis neišsivaduoją lietuvių rašytojai. Gal todėl S. Čiurlionienės — rašytojos, švietėjos, pedagogės — pažiūras ir kūrybą nuolat lydėjo pasipriešinimas, kartais pelnytas, atšaldantis jos maksimalizmą, o kartais ir apmaudžiai neteisingas. Ne visuomet būdavo atsižvelgiama į asmenybės tipą, istorines aplinkybes, kuriomis brendo krašto kultūrai ir „dvasios takams“ pasišventusi ir drauge žemaitiškai užsispyrusi, veikli ir... Čiurlionio našlės epiteto lydima rašytojos natūra.

       Lemtinga pažintis su M. K. Čiurlioniu 1907 metais ir skaudžiai trumpas bendras gyvenimas, bendrų darbų ir svajonių projektai paliko žymę jos veikloje ir kūryboje. Abiem rūpėjo lietuvių profesionaliojo meno šaltiniai ir perspektyvos: 1910 metais išėjusioje knygoje „Lietuvoje“, be septynių S. Čiurlionienės straipsnių, buvo išspausdinta ir M. K. Čiurlionio studija „Apie muziką“ (iš lenkų kalbos versta Sofijos), kurioje jis pirmą kartą ap­tarė muzikos nacionalinio stiliaus bruožus.

       Mintys apie Čiurlionį, svarstymai, kaip būtų vysčiusis jos kūryba, „jei Konstantinas būtų gyvenęs“, nebe-apleido visą gyvenimą. 1945 metais rašytoja paskelbė Čiurlioniui dedikuotą poemą „Giria žalioji", čiurlioniškos gelmės ir filosofinių parametrų kūrinį, atsiradusį „žaibo greitumu“ tarsi iš kokių sieloje atsivėrusių klodų, lyg jis, Konstantinas, būtų mane už rankos vedęs, su manim kūręs“. Tų pačių metų pavasarį laiške V. Mykolaičiui-Putinui ji rašė: „pedagogija mane suėdė, reikia kaip nors atsigriebti“. Deja, „atsigriebti“ jau rimtai kliudė sveikata ir amžius, o ir pirmojo pokario dešimtmečio atmosfera nebuvo itin palanki savitam jos talentui reikštis. Tinkamą taktiką S. Čiurlionienės atžvilgiu pademonstravo tarybiniai ir partiniai darbuotojai, kantriai ir atvirai aiškinę rašytojai pirmųjų Tarybų Lietuvos pokario penkmečių politikos, ekonomikos ir kultūros klausimus. „Aš ir dabar manau, kad tada mano žodžiai negalėjo lengvai įtikinti Sofijos Čiurlionienės... Bet man rodos, <...> ji tarsi artėjo prie mūsų, darėsi sava ir lyg pati dalyvavo sprendžiant tas didžiąsias problemas“,— prisimena revoliucinio judėjimo dalyvė Lietuvoje M. Meškauskienė.(1)

       Įkvėpimas vėl aplankė S. Čiurlionienę gyvenimo pabaigoje, leidžiant Rinktinių raštų tritomį; vėl užvaldė troškimas praregėti kūryba, baigti seniai, dar amžiaus pradžioje užmegztus darbus, kaip antai — romaną „Bundanti žemė“, arba realizuoti naujus sumanymus, vienas kurių buvo „skola žemaičiams“— romanas žemaičių tarme „Žemaitiška poema“.

 

       ***

 

       „Mumyse paslėptos užuomazgos geresnio, tobulesnio gyvenimo“,— teigė Sofija Kymantaitė amžiaus pradžioje. Amžių sandūros atmosfera daugelyje kraštų pasižymėjo moralinių ir kūrybinių vertybių perkainojimu, kultūrinio sąjūdžio suaktyvėjimu; pereinamosios epochos naujos kultūrinės bei idėjinės tendencijos, pasak A. Bloko, net ore tvyrojo. Šio laikotarpio tendencijos ir užmojai tvirtai prigijo ir daugelio meno estetika bei profesionalumu susirūpinusių lietuvių inteligentų sąmonėje. Spaudos lietuviškais rašmenimis atgavimas (1904) Lietuvoje buvo priimtas kaip nacionalinės būties ir kultūros renesansas: „spaudą leidus“, būtina taip darbuotis, kad nekristų į akis lietuvių literatūros menkumas, „palyginus su daugiamilijonine ir šimtamete Vakarų Europos literatūra“ (V. Mickevičius-Kapsukas). Kultūrinio sąjūdžio poreikiai reguliavo ir visuomenines etines S. Čiurlionienės-Kymantaitės pažiūras. Jų kryptingumas apsaugojo jaunąją aktyvistę nuo dekadentinių išsišokimų, kadangi profesionalumo kriterijai ir lietuvių kultūros orientavimas į „naujo ir savo balso“ paieškas tapo išeities pozicija kritiniame ir organizaciniame jos darbe. Po trejų metų Krokuvos universitete, po betarpiškų „Jaunosios Lenkijos“ sąjūdžio, novatoriškos M. Meterlinko ir S. Vispianskio dramaturgijos įspūdžių lenkų teatrų scenose jaunoji kritikė turėjo su kuo palyginti bundančias lietuvių meno pajėgas.

       Tuo tarpu Vilniuje intensyvejantis kultūrinis gyvenimas buvo bepradedąs idėjiškai estetiškai diferencijuotis. Reiškėsi ir realistinė demokratinė (J. Biliūno), ir klerikalinė scholastinė (A. Jakšto-Dambrausko) kūryba bei kritika. Liberalieji inteligentai ieškojo savo pozicijos, propaguodami netradicines meno sampratas, atsirinkdami jas iš to meto idėjinių estetinių tendencijų gana margai, o kartais ir visai eklektiškai; energingai protegavo pirmiausia lenkų ir rūtų kultūrose atrastus, jų nuomone, lietuvių menui tinkamus atsinaujinimo šaltinius. Ypač tuos, kurie skatino tautiškumo ir kūrybos idealus interpretuoti simboliškai, nekasdieniškai, pasitelkus „pagilintą sąmonės darbą“ (A. Varnas), ko ligi tol lietuvių menui, buvusiam vystykluose, pasak Čiurlionio, labiausiai stigo. „Gyvendami laikuose brėkštančios dvasios mūsų Tėvynės“ S. Čiurlionienė), inteligentai liberalai regėjo, kaip Lietuvos link slenka epochai būdingos literatūros ir meno srovės — simbolizmas, impresionizmas, avangardizmas. Tai juos masino kaip „aukščiausi žmonijos dvasios takai“, bet ir neramino, kartais net labiau negu besitvenkiantys revoliuciniai bruzdėjimai, prieš kuriuos jie stengėsi lyg ir užsimerkti, išskyrus valstybingumo viltį. Tokios padėties akivaizdoje jie matė tik būtinybę tautos kultūrai atsigriebti už istoriškai „prarastą laiką“ ir sukurti originalų nacionalinį meno stilių. Pastarasis turėtų būti kitoks negu retoriška Maironio lyrika, bet jo neturėtų užgožti modernistinės novacijos, abejingos meno humanistiniam ir tautiniam savitumui. Jeigu lietuviai nori kurti originalaus turinio ir formos meną, — modernius, tarptautiškus, B. Sruogos žodžiais, „skolintus mokslus“ jie privalo transformuoti pagal nacionalinę pasaulėjautą. Tik šitaip atsirasianti „tautinė literatūra“ ir galimybė deramai „įsijungti į Europą“ bei pasaulinės kultūros procesą. Taigi liberalams rūpėjo grynai tautos gyvenimo kultūrinė meninė perspektyva, todėl jiems aktualesnės atrodė „idealistinių atspalvių“ teorijos, amžių sandūros menui turėjusios didžiulio poveikio. Vakarų Europoje ir Rusijoje naujus poslinkius meninėje kūryboje inspiravo atradimai tyrinėjant psichiką, dėmesį individo egzistencijai ir psichologijai žadino filosofinis intuityvizmas, subjektyvaus prado kūrybinėje saviraiškoje absoliutinimas, romantizmo suaktualėjimas, gyvenimo filosofijos kultas. Jų pagrindu išsirutuliojusi genijaus ir vidutinybės „trintis“ meno sferoje inspiravo realizmo ir simbolistinės mistikos konkurenciją. Tačiau reikia pasakyti, kad lietuvių inteligentai pernelyg nesimėgavo nei filosofinėmis dekadentizmo, nei gimstančio modernizmo argumentacijomis. Nesuviliojo jų (gal tik šiek tiek J. A. Herbačiauską) ir liberalistinės pozicijos kraštutinė pakopa — anarchizmas. Lietuvių liberalai nesišalino liaudies, „tamsios miniosЭ, jų santykiuose neišsirutuliojo „atsimetimo dvasia“ («дyx отреченства» V. Leninas) ar Vakarų Europos kraštams būdingas individo ir aplinkos antagonizmas, Vokietijoje F. Nyčės asmenyje įgavęs kraštutinio individualizmo pozicijas, jų nepatraukė ir D. Merežkovskio alergiškas priešiškumas Rusijos proletariatui ar S. Pšibiševskio kosmopolitinis nusisukimas nuo socialinių tautinių lenkų kultūros darbo barų. Visa tai Lietuvoje, galima sakyti, redukavo minėtasis tautinių ambicijų ir nacionalinės valstybės bei kultūros kūrimo socialinis programiškumas. „Mums reikia mokytis, mokyklas kurti“,— skelbė S. Kymantaitė, vos perkopusi dvidešimt pirmuosius metus, iš pirmojo Lietuvos moterų suvažiavimo tribūnos (1907 m. rudenį). Drauge „Vilties“ dienraštyje, kuriame ji pradėjo dirbti, S. Kymantaitė jau rūpinosi ne tik tautinio kultūrinio konsolidavimosi, bet ir meninės veiklos barais, profesionalumu, naujų kelių žvalgymu. Išskaičiuodama kultūrinio gyvenimo bėdas, kritikė demonstravo ne vien moterišką priekabumą, o daugiau naujo troškimą ir raginimą vaduotis iš vis gausėjančių „nesutikimų, tulžies išliejimų“; dėl pastarųjų nerimavo ir Šatrijos Ragana, sakydama, kad lietuviai jau „pešasi ne dėl naudos Lietuvai, o... dėl užgauto egoizmo“. Gal todėl S. Kymantaitė jautė palankumą Vydūno, M. Šikšnio raštams, kuriuose buitiniams konfliktams priešpastatomas dvasinis skaidrumas, ,,žmogus sau“, simbolinė „sparnų“ atmosfera. Praėjus keleriems metams po spaudos draudimo panaikinimo kritikė aštriau nei kiti signalizavo apie inteligentijos atotrūkį nuo visuomeninio idealizmo, polinkį buržuaziškam gyvenimo būdui. Tačiau besiformuojančią lietuvių nacionalinę buržuaziją S. Čiurlionienė-Kymantaitė vertino kaip visuomenės ir jos kultūros dalį, o ne kaip politinį klasinį veiksnį, kuriam jau būtų galima taikyti socialinės pažangos ir politinės reakcijos kriterijų; pirmo amžiaus dešimtmečio jaunųjų pasaulėžiūroje vyravo įsitikinimas, kad ateities kultūros garantijas lems ne „partinė diferenciacija“, o „išsilavinimo pamatai“. Todėl ir pirmoji S. Čiurlionienės knyga „Lietuvoje“ turėjo paantraštę „Kritikos žvilgsnis į lietuvių inteligentiją“; čia inteligentija — tautos kultūros lygmenį integruojanti sąvoka. Knygos straipsniuose buvo gilinamasi į visuomenės dvasinę būklę, kūrybinės inteligentijos ir jaunimo problemas, skelbiama žmogaus auklėjimo ir apskritai kultūrinės veiklos vadinamoji „pedagogika“. Ją autorė ir skyrė nacionalinio judėjimo aktyvistams, lietuvių inteligentijai, kuri minimu laikotarpiu domėjimąsi gilesnėmis dvasios vertybėmis, autorės žodžiais, jau iškeitė į korių stalelį. Vėliau rašytoja aiškino, kad savo knyga atidavė duoklę „visuomeniškam palinkimui", nes „širdį knietė tos lietuvių inteligentijos snobizmas, menkysta“, trukdžiusi mūryti „išsilavinimo pamatus“, kurie visam likusiam gyvenimui tapo S. Čiurlionienės visuomeninės ir kūrybinės veiklos tikslas.

       Nuo „tikros doros“, kaip visuomenės vienijimo į morališką organizmą etinių pagrindų, S. Čiurlionienė ėjo prie XX amžiaus pradžios estetinės minties ir veiklos apibūdinimo, ilgėdamasi joje „atnaujintos dvasios“ ir „savotiškos filosofijos“. „Geidžiame naujos, tikros dailės, kuri būtų tikriausias mūsų draugas ir mokytojas, visai negalvodama apie tai“,— dėstė kritikė, pageidaudama kūrybos, kaip stichinio, intuityvaus dvasinio veiksmo, kuriuo rašytojas savo etinę, dorovinę ir visuomeninę poziciją demonstruotų profesionaliai, tačiau be išankstinės didaktikos ir šalto racionalumo. Taigi kūrybą ji aiškino kaip specifinį dvasios patyrimą, estetiškai intuityviai sutvarkytą, kuriuo menininkas per profesionalią išraišką grįžta į visuomeninės veiklos pozicijas. Tokia meninės kūrybos samprata, gyvavusi amžiaus pradžios Vakarų Europos estetikoje ir filosofijoje, buvo visai netikėta lietuvių estetinei sąmonei ir meno praktikai. Kaip tai realizuoti praktiškai valstietiškoje aplinkoje? Kaip lietuviams, ,,žemės sliekams“, pasak Vaižganto, kūryboje parodyti „naujus minties ir pažvalgų pasaulius“? Iš ko lietuvių menininkams mokytis profesionalumo, kur rasti nacionalinio savitumo pavyzdžių?

       S. Čiurlionienė savitą vidinį susikaupimą, tą simbolinę aukštybę ir gelmę, ką ji vadino ,,ilgėjimos“ vardu, įžvelgė liaudies dainose. „Individuališka galybė“ arba „įsigilinimo į save ženklas“ jai tapo tolygus simboliniam vyksmui ir tuo pačiu estetiniam ženklui. Tačiau būtent tai atvedė S. Čiurlionienę į griežtą realizmo ir simbolizmo priešpriešą. Realizmas S. Čiurlionienei prarado savybes, „iš gilumos atidengiančias žmogaus psichologiją“ (J. Biliūnas). Kaip ir J. A. Herbačiauskas, realizmą ji ėmė traktuoti tik „fotografijos“ prasme, jį siaurindama, tarsi šiam metodui netiktų nei sielos troškimai, nei „ilgėjimos“. Literatūros augimą, arba, jos žodžiais „žmogaus pagilinimą“ ji ėmė sieti vien su abstrakcijomis ir simboliais.

       Kalbėdama apie nacionalinį savitumą, „tautišką literatūrą“ ir siedama folklorą su simbolizmo principais, S. Čiurlionienė kreipė lietuvių kultūrą ne į formalų sekimą svetimais pavyzdžiais ar sava etnografija: abiem atvejais tai būtų tik dirbtinė stilizacija arba mechaniškas modernumas. S. Čiurlionienę žavėjo nacionalinis stilius, įkūnytas liaudies dainose, jų „vėlė lietuviška“, išreiškianti nacionalinę pasaulėjautą, kurios bruožų amžininkai jau buvo aptikę M. K. Čiurlionio paveiksluose bei J. Baltrušaičio rusiškai rašytuose eilėraščiuose. Tokios „vėlės lietuviškos“ pageidaudama ir iš lietuvių mėgėjiškojo teatro, S. Čiurlionienė klausė: „Kodėl mes bijome semti dangų, užslėptą mumyse?“ Lietuvių teatrą ji kvietė eiti naujais takais, nebijoti savo balso. Tačiau tuos naujus takus ji stengėsi vesti ne iš realaus „kruvino gyvenimo“ (t. y. realizmo, dėl kurio ji kritikavo K. Jasiukaičio dramaturgiją), o iš individualumo, kaip „mistinės galybės". Realistinė psichologinė linkmė, jos nuomone, neišgelbės lietuvių mėgėjų bei draugijų teatro nuo atsilikimo, nes ir Vakarų Europos teatras „toliau nebeturi jau tuo pačiu keliu kur benužengti“. Per realizmo—simbolizmo alternatyvą S. Čiurlionienė dabar sprendė lietuvių scenos ir dramaturgijos ateities problemą. Jos orientacija į „ką nors gilesnio, negu gili žmogaus psichologija“, iš tikrųjų buvo tuomet Vakarų Europoje populiaraus M. Meterlinko kūrybos simbolistinių principų propagavimas Lietuvoje. Todėl ji taip vertino M. Šikšnio „Sparnus“, Vydūno dramų „slaptingąją žmogaus didybę“, džiaugdamasi, kad ir lietuvių teatre įmanoma pasiekti modernios simbolistinės kondicijos, jeigu tik rašytojai mokosi iš tų, „kur verta yra ieškoti“. Lietuvių dramaturgams ji siūlė pagauti „tarptautišką“ pulsą ir drauge sučiuopti tą patį pulsą, „tvaksintį savyje“.

       Beieškodama kelių lietuvių menui, kaip gyvenimo kvintesencijai ir sielos šventei, S. Čiurlionienė teatrinį simbolizmą, ankstyvojo M. Meterlinko kūrybos principus sutapatino apskritai su meno profesionalumu, specifika bei prigimtimi ir šią kryptį nurodė kaip radikaliausią ir, deja, vienintelį lietuvių kultūros posūkį. Tačiau reikia pripažinti, kad ji buvo viena iš mūsų teatrologijos pradininkų ir pirmoji XX a. lietuvių kultūros raidoje siūlė novatoriškosios naujosios dramos — L. Andrejevo, H. Ibseno, M. Meterlinko — perspektyvą. Aptardama lietuvių teatro kelius ir Vakarų Europos teatro istoriją, S. Čiurlionienė konstatavo tuos pačius teatrinės kultūros lūžius, apie kuriuos kalbėjo ir kitų tautų šio laikotarpio dramaturgai bei teatro režisieriai — A. Blokas, V. Ivanovas, V. Mejerholdas, S. Pšibiševskis, A. Strindbergas, S. Vispianskis, M. Reinhartas ar, pagaliau, Lietuvoje B. Sruoga.

       Nors S. Čiurlionienė laikėsi nuomonės, kad mene turi vyrauti „jausmų ir minčių pilnumas“, kad kūryba „negali būti vienašalė“, tačiau suabsoliutinusi antipozityvistinį, antiracionalistinį pradus, kurie buvo ryškūs visoje Vakarų Europos estetikoje, ji kiek nutolo nuo visuomeninės demokratinės meno genezės. Labai dažnai priartėdama prie materialistinės kūrybos sampratos, S. Čiurlionienė čia pat pasiduodavo laikotarpio estetinėms aktualijoms, apeinančioms sociologinius meno raidos dėsningumus, vienpusiškai traktuodama kultūrinius—istorinius visuomenės poslinkius. „Realizmui dirvą platesnė, negu kai kas mano“,— tarsi polemizavo amžiaus pradžioje su S. Čiurlioniene J. Biliūnas, o ir L. Gira bei B. Sruoga, palaikę ją naujų kelių ieškojimuose, simbolistinio vienpu­siškumo jos pažiūrose nepriėmė.

       Tačiau stovėdama „pageidavimų pakyloje“ rašytoja S. Čiurlionienė lietuvių kritikai suteikė temperamento, intelektualios poleminės dvasios, pademonstravo individualią reakciją, kaip nuotaikos, asmeninio požiūrio ir erudicijos išraišką, matomą ir vertinimo stilistikoje. Kritiškumas ir asmeninis suinteresuotumas, publicistinis eseistinis argumentavimas čia buvo sugestyviai paįvairintas įvairių kultūros ir meno sričių realijomis. Tai plėtė kritikos žanrinį diapazoną, rodė teorinį pasiruošimą. Iš tiesų, pasak A. Bučio, „su pažangiausiomis S. Kymantaitės-Čiurlionienės ir jos aplinkos kūrybinėmis bei estetinėmis koncepcijomis į lietuvių literatūros savimonę pirmą kartą taip plačiai ir kūrybiškai įsiliejo ne tik pragmatiniai, didaktiniai, švietėjiški, publicistiniai momentai“, bet ir nuodugnesnis, kūrybiškesnis, filosofinis ir estetinis savęs suvokimas. „Dabar buvo nurodytos ir pagal išgales aptartos substancinės lietuvių meno, kultūros ir literatūros dimensijos, o drauge — ir pamatai bei atspirties taškai tolimesniems kūrybiniams ieškojimams“.(2)

       Kultūrinės-istorinės mokyklos argumentais, susietais su XX a. pradžios individualizacijos banga, kurią S. Čiurlionienė kiek suabsoliutino, ji dėjo pamatus kultūrologinio pobūdžio kritikos praktikai, menų sintezės ir kultūros visuminės esmės teorinei problematikai, po Pirmojo pasaulinio karo nuosekliausiai išplėtotai V. Mykolaičio-Putino mokslo darbuose.

 

 

       ***

 

       S. Čiurlionienės-Kymantaitės grožinėje kūryboje, kaip ir jos kritikoje, ryškios ir visuomeninės estetinės nuotaikos, ir pastangos skverbtis į gimtojo krašto kultūros procesus. „Mane domina gyvenimo kontrastai, antitezės, priešingybių susidūrimas, tiesa ir melas, prabanga ir skurdas, gaivalų kova“,— jau tarybiniais metais samprotavo rašytoja.(3)

       „Tavyje, o Baltija, užžavėta Lietuvos dvasios kibirkštis“,— rašė S. Kymantaitė 1905 metais savo pirmajame vaizdelyje „Palangos jūra", kuriame jau ryškėjo simboliniai tautos vizijos kontūrai, paslaptingumas, kaip neįspėjamas, bet įspėti geidžiamas mistinis rūkas, jausmo gijomis rišąs tėvynės ir sielos „bedugnės“ gelmes. Pirmieji jos kūriniai — tarsi iliustracija būsimai neoromantinei kritikai. „Ilgėjimos“ sparnai nešė žmogaus gyvąją esmę ir tautos „vėlę kibirkštėlę“ lyg „baltą paukštį“ į svajonės, vizijos ir teisybės erdves, kaip begalybės ir drauge dvasios nusiraminimo šalį. Tokių kūrinių nuotaika bei ritmas išreiškė ir individualios sielos ilgesį, ir tikėjimo tautos istoriniu prisikėlimu simbolinę viziją („Prisikėlimo pasaka“), kurią 1931 metais rašytoja įkūnijo dramoje apie Riterį budėtoją, tarnaujantį ir savo kraštui, ir visos žmonijos labui.

       Etinė psichologinė savistaba, filosofinis lygiavimasis į būties, o ne buities sferą pranašavo universalesnių pojūčių miniatiūros žanrą, kuris turėjo pakelti į aukštesnį lygį amžiaus pradžioje paplitusius vaizdelius, „feljetonėlius“ ir kitokius mažųjų žanrų prozos bandymus. Paslapties poetizavimas S. Čiurlionienės-Kymantaitės kūryboje neišvengė metafizinio suvokimo momentų, bet čia nebuvo realybės niekinimo nuotaikų ar Vakarų Europos mene ryškėjančių pesimistinių gaidų. Amžinybės ilgesys, paslaptingumo apologija rėmėsi ne į abstrakčią perspektyvą, ne į grynąją metafizinę erdvę ar nuogą egzistencinį tolį; Lietuva „kaip dvasios tėvynė“ buvo tas realus simbolių ir nuotaikos adresatas, konkretus  „tikrosios teisybės“ polius, apie kurį ji kalbėjo ir savo kritikoje. S. Čiurlionienė pamažu tolo nuo folkloro simbolinės poetizacijos ir ėmė ieškoti nacionalinio stiliaus išraiškos tautosakos liaudiškojo mentaliteto demokratiniame realistiniame turinyje. Savo stambiuosiuose realistinės prozos kūriniuose ji stengėsi išryškinti lietuvių nacionalinio judėjimo kultūrinio bei istorinio formavimosi specifiką, pateikti ,.medžiagą ano laikotarpio ir ano tarpo žmonių nuotaikoms pažinti“. Be to, jos kūryboje stiprėjo ir kriticizmas; apysakos ,,Šventmarė“ bei apsakymų kritiškas gaidas lydi komiški elementai, o komedijoje „Pinigėliai“ visuomenės elgesio ir mąstymo stereotipams demaskuoti autorė pasitelkė ironiją bei satyrą. Galbūt kriticizmą S. Čiurlionienės kūryboje lėmė įgimtas nepakantumas rutinai, tamsai, gyvenimo ir minties inertiškumui, kurie lydėjo vaikystės pasaulį Žemaitijos užkampyje; matyt, turėjo įtakos ir kritiškumo dvasia, suaktyvėjusi ketvirto dešimtmečio literatūriniame bei visuomeniniame gyvenime, kai į paviršių sparčiai ėmė kilti buržuazinės Lietuvos drumzlės. Juk būtent tai davė impulsą ne tik jaunųjų — P. Cvirkos, J. Grušo, — bet ir vyresniųjų rašytojų kritinio realizmo prozai.

       Gal vienu iš skatinančių veiksnių buvo ir V. Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ (1933) pasirodymas, savo socialine bei psichologine tiesa apie kunigus išjudinęs visuomenę. Beje, S. Čiurlionienė galėjo laikyti save prisidėjusia prie šio kūrinio gimimo. 1931 metais laiške į Nicą ji ragino Putiną rašyti ir nieko nepaisyti: „kur matei Tamsta, kad teisybė nebūtų puolama“. Rašytoja net siūlėsi suteikti papildomai medžiagos iš dvasininkų gyvenimo ir veiklos. 1937 m. ir pati išleido „Šventmarę“, kurioje pavaizdavo kunigą Petrą Karštelę tokį pat jauną maksimalistą kaip Putino Liudas Vasaris, tik sukūrusi ne psichologinį-intelektualinį romaną, o kritinio realizmo apysaką.

       „Šventmarė“ daugeliu požiūrių autobiografinis kūrinys. Veiksmas vyksta Žemaitijoje, Dūlių, iš kurių atpažįstame Kulius, parapijoje. Kulių miestelyje būsimoji rašytoja praleido keletą vaikystės metų. Kūrinyje daug autentiškos medžiagos, klebonijos gyvenimo vaizdų, istorinių-kultūrinių realijų; beveik visi veikėjai turi prototipus, Marijona, visų vadinama Šventmare,— taip pat.

       Klebonija figūruoja čia kaip tamsos ir šviesos kryžiavimosi citadelė, kurioje atsispindi XIX a. antros pusės istoriškai sąlygoti krašto visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo poslinkiai. Kunigija tuo laiku sudarė lietuvių inteligentijos branduolį, kadangi spaudos draudimo laikotarpiu šios profesijos atstovai vieninteliai turėjo galimybę dirbti gimtajame krašte.

       Apysakos pagrindinis herojus Petras Karštelė bažnyčios veiklą nori pakreipti nacionalinio judėjimo, kultūrinio švietimo linkme, lyg tęsdamas M. Valančiaus ir atsiliepdamas į Vaižganto skiepytas katalikybės ir lietuvybės sąjungos idėjas. Tačiau S. Čiurlionienei svarbu ne šių Karstelės iliuzijų išsipildymo psichologinė eiga, o jų sąveika su XIX a. antros pusės socialiniais procesais. Rašytoja atkuria XIX a. pabaigoje atsiradusius prieštaravimus tarp kunigijos kultūrinių pretenzijų ir realios visuomeninės jų padėties, profesijos nulemto pasaulėžiūros ribotumo, išryškėjančio bręstant socialiniams bei nacionaliniams sąjūdžiams.

       Dalis senosios kunigijos pasidavusi lenkų kalbos ir kultūros įtakai. Jaunieji — Karstelės asmenyje — apimti nacionalinio judėjimo nuotaikų, maištingai nusiteikę senųjų konservatyvumo atžvilgiu. Taigi klebonijoje, kaip specifiniame kultūrinio judėjimo areale, kryžiavosi kalbų ir kartų santykiai, pasaulėžiūros ir nacionalinės ambicijos.

       S. Čiurlionienė savo apysakoje kelia dar vieną istoriškai susiklosčiusios situacijos momentą — liaudies ir kunigijos santykių problemą. Per senojo klebono ir Karstelės pozicijas išryškėjo problemos nevienalytiškumas. Būdama Karstelės pusėje, rašytoja liečia specifinį dalies kunigijos tarnavimo liaudžiai ir nacionalinei kultūrai aspektą. Šatrijos Ragana apysakoje „Sename dvare“ (1922) lietuvių kultūrinio šelpimo ir globos iniciatoriais stengėsi iškelti dvaro šeimininkus, o S. Čiurlionienė, savo etika bei estetika artima Šatrijos Raganos pažiūroms, tokiais globėjais parodo dalį jaunosios kunigijos.

       Įdomus yra Šventmarės paveikslas. Per jį S. Čiurlionienė atskleidžia liaudies galvosenos, primityvaus misticizmo ir religinės dogmos prieštaringas sąsajas. Iš pirmo žvilgsnio Šventmarės stebukladarystės ir kunigų skelbiamos dogmos priklausytų tai pačiai prietarų, mistikos sferai. Tačiau Sventmarė tapo bažnyčios kovos objektu, nes savo prietaringumu ir mistika, iš esmės remdamasi liaudies fantazija, „bombardavo“ religinį dogmatizmą. S. Čiurlionienei rūpėjo paironizuoti ir prietarus, kaip liaudies tamsumą, ir drauge mistinį galvojimo būdą, lygiai kaip ir dogmatišką bažnytininkų kovą su dogmatiška mistinių prietarų prigimtimi. Šventmarė piktinasi ne tik kunigai, bet ir pati liaudis, kuriai ji savo galvojimo būdu atstovauja. ,,Šventmarė negali būti išimta iš savo aplinkos, iš tos aplinkos, kuri nors jai ir priešinasi, bet turi savyje tų pačių pradų, kurie taip grubiai, kvailai, akiplėšiškai pražydo Marijonoje Platakalėje“,— aiškina savo herojės paveikslą autorė. Todėl profesinis bei moralinis Karstelės maksimalizmas tolydžio kinta ir jo paties kultūrinių aspiracijų, ir Šventmarės „stebukladarystės“ veikiamas. Jis priverstas sutikti, kad jo tarnystė dievui — dogma, užprogramuota pačiuose bažnytinės profesijos pagrinduose. Karštelė pajus, ką reiškia atstovauti bažnytinei profesijai ir veržtis į visuomeninę kultūrinę veiklą, abiem atvejais norint išlikti doru, teisingu, kada oficialiai kultūrinė veikla ir tautinis švietimas neskatinamas nei bažnytinės, nei carinės administracijos. S. Čiurlionienė stengėsi parodyti kunigų su tautine orientacija padėties dvilypumą: jie atstovavo klerikalinei institucijai ir kartu norėjo būti nacionalinės sąmonės žadintojais, tarnauti liaudžiai; tačiau pastarosios nacionalinė sąmonė budo kaip tik vaduojantis iš moralinės ir religinės priespaudos, priešinantis socialinei skriaudai ir bažnytiniam dogmatizmui. „Šventmarėje“ šio proceso visumos nėra, bet akcentuojamas liaudies dvasinis kūrybiškumas. Taigi knyga atspindi tą nacionalinio judėjimo etapą, kai jo liberalieji veikėjai kėlė tik tautiškumo programą. Tuo naudojosi klerikalai; jie palaikė kovą už kultūrą, tačiau skleidė konservatyvią „Tėvynės sargo“ ideologiją, ir Karstelės tipo šviesuoliai patriotai atsidurdavo aklavietėje. Turint prieš akis tokį laikotarpio sudėtingumą, išryškėja ir pozityvusis momentas: jaunąjį herojų Petrą Karštelę rašytoja vis dėlto pamažu atitraukia nuo bažnytinės dogmatinės veiklos, jos žodžiais, nuo „audrų stiklinėje“, ir kreipia į istoriškai pribrendusį nacionalinio judėjimo ir kultūros darbą.

       Romane „Bundanti žemė“ taip pat sutelkiamas dėmesys į mūsų literatūros istorijoje mažai liestą 1864—1904 m. spaudos draudimo laikotarpį. Kūrinio centre — jauni lietuvių inteligentai, iškėlę sau šūkį —„dabar reikia sukilti darbu, dvasia“. Romane piešiama gana plati XIX a. antros pusės visuomeninių politinių veiksnių panorama ir jaunų žmonių pasaulėžiūros formavimasis, socialinis ir dvasinis brendimas; autorė parodo, kaip revoliucinės nuotaikos ant carinės Rusijos subyrėjimo slenksčio veikė nacionalinių mažumų atstovus. Savo kultūriniais visuomeniniais motyvais romanas turi istorinės prozos bruožų, o herojų dvasinės kolizijos, plėtojamos realistinio stiliaus maniera, kūrinio visumai suteikia psichologinio romano ypatybių.

       Romanas prasideda donelaitiško užmojo pavasario atbudimo vaizdu („Visas pasaulis kvepėjo ir ūžavo pavasariu“, „alsavo žemė aitriais atodūsiais“); toji gamtos byla, apėmusi „daiktą, gyvulį, žmogų“, lyg prisikėlimo ritualas pereina į vaižgantišką „vaizdų kovos dėl kultūros“ plotmę; žmonės — kaip tos bitės, neriančios į erdvę,— panyra į daugiasluoksnę istorinę socialinę XIX a. antros pusės realybę, kurioje besimezgančios kultūrinės savimonės daigai raginte ragino: „Atsibusk, žmogau!“ Toks šūkis romane iškyla kaip visuomeninio kultūrinio proceso rezultatas, paakintas Europoje plintančių individo dvasinių ieškojimų, kurie Rusijos tautoms reiškė ir nacionalinio išsivadavimo judėjimo socialinį turinį. Ne atsitiktinai jaunieji romano veikėjai intelektualiai bręsdami suvokia, kad „režimo kritika ateina iš Markso ir jo pasekėjų mokslo“.

       Atgimimo azartą rašytoja sutelkia jauno vaikinuko Stepono Vaidylos ir jo bičiulio Jurgio Lizdinio paveiksluose, per kuriuos fokusuoja laikotarpio nacionalinių, socialinių ir dvasinių prieštaravimų turinį. Baudžiava jau panaikinta, tačiau jaunuolių sąmonėje gyvas 1863 metų sukilimas, betarpiškai palietęs jų artimuosius. Skirtingai suvokiamas, Jurgio — iš valstietiškos, Stepono — iš bajoriškos kilmės pozicijų, jis nelyginant barometras išryškina abiejų draugų polinkius bei socialinės padėties nulemtą sąmonės kryptį. Draugai skirtingai vertina ir savo meto aplinkybes — lenkų kalbos paplitimą, kaip bajoriškos kultūros tradiciją, ir oficialius caro valdžios reikalavimus. Tokios laikotarpio tendencijos komplikuojasi jaunųjų protuose, pereidamos į pasaulietinės ir klerikalinės orientacijos problemą. Jurgis Lizdinis nenori paklusti pamotei ir būti kunigu, tuo XIX a. pabaigos sveiko proto idealu, lietuviui kaimiečiui užtikrinusiu garbę ir pinigus; jis nori siekti pasaulietinio išsilavinimo kaip ir jo bičiulis Steponas. Tuo gyvai iliustruojama ne vienam XIX a. antros pusės inteligentiškų polinkių jaunuoliui iškilusi gyvenimo kelio pasirinkimo alternatyva (prisiminkime J. Biliūno, V. Kudirkos ir kitų biografijas). Bažnytinė profesija čia traktuojama kaip pasipelnymo faktorius, stabdis mokslo plitimui kaime. „Baudžiavai išnykus, žymiai pradėjo kilti pas mus trečiasis luomas — ūkininkai. Iš jų tarpo pradėjo išeiti gana daug apšviestų žmonių“,— rašė apie tą laikotarpį V. Kapsukas.(4) S. Čiurlionienės tikslas ir buvo parodyti to „išėjimo“ sunkumus, esant iš esmės pažangiam, lyginant su baudžiava, ekonominiam kaimo kilimui, pademonstruoti pobaudžiavinio Lietuvos kaimo išeivių iš trečiojo luomo pastangas šviestis, kelius į mokslą. Jie priešinasi sumaterialėjimui kaip pragaištingai dvasios rykštei, veikiami sekuliarizacijos, stichiškai paklūsta revoliucinėms nuotaikoms — ne visada suvokdami jų esmę — bei gamtamokslinio materializmo idėjoms. „Svarbiausia — ugdyti savyje kritikos dvasią, šalin prietarai, vadovautis tik protu, ir, kas realiai nenaudinga žmogui, mesti į šalį“.

       Jurgis Lizdinis ir tampa vienu tų kairiųjų pažiūrų jaunimo atstovų, kurie, „pačiupinėję dinamito“, renkasi impulsyvaus maištininko dalią. (Ji turėjo būti atskleista antroje romano dalyje.) Steponas daugiau vidinės reflekcijos žmogus, jam imponuoja pats „minties darbas“: „Žinoti! Pasinerti knygoje, permatyti kiaurai, susidurti su didžiųjų vyrų mintimis ir tai suprasti!.. Štai nesupratai, o štai supranti... Minties gyvenimas“. Jis nepuola į kraštutinumą ,,nudėti carą“, bet ir nelieka abejingas praktinei veiklai. Stebėdamas paskutines carizmo konvulsijas, jis gilinasi į Europos socialinės minties raidą, Rusijos įvykių istoriją, mąsto apie Makedonietį, Kosciušką, Žaną d'Ark, Pliaterytę, Pisarevą; plintančio gamtamokslinio pozityvizmo teorijos atakuoja jo smegenis evoliucijos, socializmo sąvokomis, Furjė, Darvino vardais. Su tokiu margoku pažinimo konglomeratu iš tiesų galėjo susidurti XIX a. inteligentas. Pati S. Čiurlionienė romano paraštėse yra pasižymėjusi: „Perskaityti Marksą, Darviną“. Rašytoja Stepono nesuveda su neoromantinio judėjimo individualistinėmis atšakomis, kurias ji propagavo savo kritikoje, nors į jo akiratį — be to, „kas realiai naudinga“,— patenka ir tai, ką jis vadina nerealia sfera. Tačiau S. Čiurlionienė Stepono Vaidylos istoriją pasuka taip, kad jo meilės, tautinio sąmoningumo, revoliucinių nuotaikų ir intelektualinio augimo momentai subordinuojami vienintelei — kultūrinei — veiklai.

       „Bundančios žemės“ herojai studentai laisvės idėją su jaunatvišku užsimojimu traktuoja kaip „vieną visiems“, tarnaujančią socialinio bei nacionalinio išsivadavimo tikslams, apėmusiems, kaip patys kalba, ne tik Lietuvą, bet ir Uralą, Suomiją. Romano idėjiniame kultūriniame turinyje socialinis tautinis atgimimo motyvas supinamas su pozityvistine programa „mokslas ir tauta“; tai rašytoja akcentavo ir kituose savo kūriniuose, pvz. „Gegužyje“, „Šventmarėje“. Geografinius bei tematinius romano akiračius išplečia ir lenkų bei rusų tautybės veikėjai; rusų inteligentų dėmesys nacionaliniams pakraščiams papildo kūrinio internacionalinį skambesį, gana autentiškai atspindintį visokeriopo XIX a. pabaigos atgimimo patosą.

       Kūrinio pabaigoje kalbama, jog laikas organizuoti lietuvišką periodinį leidinį. Tuo baigiamas romanas, autorei nespėjus pratęsti įvykių raidos iki 1904 metų, kaip buvo ketinusi. Atrodo, dėl to kiek nukentėjo ir idėjinė pirmosios dalies visuma. Nors rašytoja stengėsi piešti įvairiapusišką herojų gyvenimą, tačiau „minties darbo“ sąmoningas apribojimas kultūrinės sferos interesais atitraukė jos dėmesį nuo visapusiškesnių objektyvių kapitalizmo raidos Rusijoje procesų, tuo laiku prasidėjusios politinių jėgų diferenciacijos ir tarpusavio kovos. Romano veikėjams imponuoja tik Rusijos narodnikų organizacijos „Zemlia i volia“ bei ,,Narodnaja volia“, o Lietuvoje —„Aušros“ sąjūdžio liberalinės šviečiamosios tendencijos. O ir visas anticarinių nuotaikų, nukreiptų prieš žmogaus ir tautų engimą, interpretavimas romane yra tipiška S. Čiurlionienės — liberaliosios inteligentijos atstovės — požiūrio į socialinį bei nacionalinį klausimą išraiška. Būsimų revoliucijų, laisvės, demokratizmo idėjos traktuojamos tik kaip impulsas tautinio kultūrinio gyvenimo reformoms. Tarpais autorė vertina žmogų vienpusiškai, pagal jo tautinių kultūrinių ambicijų laipsnį. Galimas daiktas, šie idėjiniai nenuoseklumai būtų išlyginti planuotoje dalyje apie Stepono seserį Jolantą ir jo bičiulį Jurgį Lizdinį.

       Prozoje, matome, rašytoja nepiktnaudžiavo išmone, fantazija, kūrė realistinį krašto gyvenimo, atskirų visuomenės sluoksnių paveikslą, šviesesnių spalvų negailėdama tiems personažams bei situacijoms, kuriomis išreiškė jai rūpimo nacionalinio sąjūdžio viltis. Kovų dėl kultūros vaizdai rašytojos sąmonėje visam gyvenimui liko kaip reikšmingas ir nepamirštamas tautos istorijos tarpsnis, kuriame žmogaus atsidavimas kultūros labui buvo svarbiausias jo visuomeniškumo ir žmogiškojo vertingumo įrodymas. Tačiau buržuazijos valdomoje Lietuvoje suvešėjo asmeninės naudos vaikymasis, korupcija ir miesčioniškumas, ir jau ne kaip ydos buityje, o kaip valstybės sankcionuotos normos po buržuazinio patriotizmo vėliava. Iš to kandžiai šaipėsi B, Sruoga ir J. A. Herbačiauskas, o S. Čiurlionienė ieškojo būdų, kaip atvesti tautiečius į doros ir idealų kelią. Dabar ji švietėjiškai ugdė visuomenę per pedagoginę publicistiką, periodikoje gausiai skelbė auklėjamojo pobūdžio straipsnius moterims, kariams ir jaunimui, pati aktyviai ėmėsi visuomeninės veiklos.

       1918 m. S. Čiurlionienė parašė dramą „Pinigėliai“, kuri jau pačiu pavadinimu kreipė dėmesį į kitą — ne herojinę, o buitinę visuomenės gyvenimo pusę. Čia ji iškėlė moralei ir nacionaliniam gyvenimui pražūtingą sumaterialėjimo tendenciją, parodydama, kaip ši tendencija gali virsti itin pavojinga kultūrai, kai tampa dominuojančiu principu visuomenės gyvenime. Rašytoja neieškojo klasinių to reiškinio pagrindų; ji tik perspėjo, tarsi numatydama, kurlink eina buržuazėjanti visuomenė. Kartu S. Čiurlionienė nebuvo praradusi vilčių ją pataisyti, ko gero, ir nepagalvodama, kad apeliuoti į moralę ir tikrą kultūrą tokioje socialinėje ekonominėje terpėje — beprasmiška. Visas jai rūpimas negeroves rašytoja mėgino parodyti per konkretaus žmogaus moralinį išsigimimą — per tipišką charakterį, turtuolės Normantienės „klasišką pavyzdį“. „Įsigijus pinigėlį, dešimteriopai jį padauginti, šimteriopai“,— skelbia Normantienė. Ji ir panašūs į ją veikėjai — tai tarytum verslininkai iš prigimties, kurių moralė, elgesys, bendravimas atitinka biznieriško gyvenimo būdą, ir dorumui, gerumui čia nebėra vietos. Proto matas čia ne kultūra ir ne žinios, o vien tik apsukrumas. Bet S. Čiurlionienė vis tiek troško tikėti, kad ir šioje visuotinėje biznio karštligėje dar yra vilties pagydyti buržuazinę visuomenę — ir būtent jaunosios kartos dėka. Ji skiria daug dėmesio Karaičių dukrai Birutei, kuri yra tiesi, išdidi, nepriklausoma, nepripažįstanti kompromisų. Toks pat ir Normantienės sūnus Jonas, ir abu jie priešinasi tėvų gyvenimo būdui. Ketvirtame veiksme Birutės ir Jono meilė vaizduojama kaip mokslo ir meno dvasinė vienybė, poetizuojama kaip jėga, kurios neįveiks „nei žaibai, nei jūros siausmas“.

       „Pinigėliuose“ dvasinio ir materialinio gyvenimo disharmonija buržuazėjančios visuomenės sąlygomis tarsi pratęsia M. Šikšnio „Sparnų“ (1207) užuominą apie tokią visuomenę, kur ir „sparnus galima suvartoti“. Rasi norėdama apsaugoti nuo tokio pavojaus, S. Čiurlionienė 1923 metais atkreipia visuomenės dėmesį ir į praeitį, primena kovos už nacionalinę kultūrą pamatus, kuriems kadaise nebuvo gailėta jėgų: dramoje „Aušros sūnūs“ ji pasakoja apie spaudos draudimo laikotarpio knygnešius, pasiaukojamą, nesavanaudišką jų veiklą ir likimus.

       Ryškių laimėjimų kaip komediografė realistė S. Čiurlionienė pasiekė „Vilos puošmenoje“ (1932) ir „Didžiojoje mugėje" (1939).

       „Vilos puošmenoje“ dramaturgės optimistiškas tikėjimas, kad galima pataisyti pagedusią visuomenę, mažiau ryškus. Silpnybių psichologija čia atskleista subtiliau, netgi universaliau — per gyvenimo — žaidimo santykinę pusiausvyrą.

       Veiksmas rutuliojasi Palangoje, departamento direktoriaus viloje, kurioje „puošmenos“ teisėmis apsigyvena rašytojas. Jis išsyk pastebi vilos gyventojų godumą bei kitas ydas ir nutaria visus demaskuoti jų pačių rankomis, kitaip sakant, sudaryti galimybę įsitikinti kiekvienam, kas jis pats yra iš tikrųjų. Gyvenimas — žaidimas — kūryba veikale pinasi kaip rašytojo ir poilsiautojų santykių kolizija, arba meno ir gyvenimo dialektinė sąveika. Didaktika, kaip rašytojo „tyčinis“ intrigos įrankis, čia įgauna realiai motyvuotą komiškumo krūvį. Veikėjai aklai leidžiasi įvaromi į rašytojo sumaniai paspęstas ir juos kerinčias pinkles, kur jie patys tarytum nusiplėšia kaukes, realizuodami savo ydas. Smulkių intrigų šiupinys pavirsta komiška avantiūra, kurią lydi grakštus komizmas, ir „lietuviška buities komedija čia įgauna beveik prancūziško žaismingumo“ (J. Lankutis)(5).

       „Didžioji mugė“ rodo S. Čiurlionienės nerimą ne tik dėl buržuazinės Lietuvos kultūros, kuria „rūpinasi“ karjeristai bei jų kvailos žmonos, bet ir dėl šeimos proble­mų. Ji matė, kad buržuazinės inteligentiškos šeimos modelis vis labiau tolsta nuo S. Čiurlionienės propaguotų „sveiko lietuviškumo“ ir doros principų. Turtas, garbė, karjera — toks komedijos personažų gyvenimo credo. Vyrai darbuojasi „tautai", palaikydami ryšius su užsienio kapitalu, o jų žmonos — poniutės — afišuojasi „kultūros darbu“, „puikiomis iniciatyvomis“, flirtu su amerikiečiais. Nė sakinio nesurezgąs Vizgaila savo rankose turi spaustuvę ir pusę leidyklos „Kultūros bokštas“— ir tikisi ministro portfelio. Komedijos idėjinė ir struktūrinė kulminacija — mugė aikštėje, tai yra kultūros paroda. Per ją autorė satyriškai atskleidžia visuomeninius ir asmeninius buržuazijos veiklos užkulisius. Mugė — tai jos organizatorių dvasinio menkumo karnavalas. Kaip ir Vizgailos pranešimo (kurį jam sukūrė žmona) tema „Tautos augimas ekonominių reikalų ir dorovės dėsnių šviesoje“, paroda įgyja tautos dvasinio nuopuolio, pseudokultūros prasmę; tai visos buržuazinės sistemos paradiškumo simbolis. Tačiau autorė neturėjo tikslo atskleisti klasinę buržuazinės sistemos esmę; ji stengėsi parodyti tik nepelnytai iškilusių kultūros veikėjų — karjeristų — liepto galą. Komedijos pabaigoje, kai Vizgailos šeimą ištinka moralinis ir materialinis bankrotas, jaučiama autorės mintis, kad tik dėl asmeninės korupcionierių kaltės klesti tautiškoje aplinkoje tos baisios ydos.

       Gyvenimo tėkmė, matome, įsuko S. Čiurlionienę į kriticizmo verpetą, ir rašytoja, gelbėdama dorovinius bei tautinius idealus, nebesigilino į literatūrines profesines subtilybes — buržuaziniais metais recenzijų ir kritikos straipsnių beveik neberašė. Tačiau joje neužgeso ir jaunystės laikų idėjos, kai kritikes darbuose pageidavo iš rašytojų „savotiškos filosofijos“, „visa apimančių simbolių“ ir pati bandė kurti simbolines pasakas. Poetiška folkloro stichija masino ją ir toliau, ir tai visų pirma liudija jos draminės tautosakinės poemos.

       Jau „Kuprotame oželyje“ (1920) tautosakiškai sąlygiški mergelės ir bernelio — Jono ir Onytės — santykiai aprėpė liaudiško pasaulėvaizdžio atributiką. Situacijų komizmas pagal folklorinio priežastingumo ryšius teatrališkumą čia kreipė į stilizaciją, kaip sąmoningą folkloro, liaudiško humoro aktualizavimo tendenciją. Šiame kūrinyje ji dar netapo nacionalinio charakterio ar pasaulėjautos dvasine realybe, tačiau tai buvo pirmas žingsnis į „tautos širdies“ sferą, į tą „lietuvybės esenciją“, kuriai buvo angažavusi savo amžininkus pomaironiniu laikotarpiu kritikė S. Čiurlionienė ir jos kolegos.

       Tautosakinės stilizacijos kanoną rašytoja peržengė pjesėje vaikams „Dvylika brolių juodvarniais laksčiausių“ (1931). Folkloriniai intarpai, klausimai — atsakymai, žaidimų epizodai čia tampa herojų vidine kalba ir drauge — pjesės veiksmo rutuliojimo priemone. Jie natūraliai funkcionuoja, jungdami scenas ne formaliai, o per poetinės kalbos stilių. Poetiškumas, „didelio masto lyrizmas“ (žavėjęs S. Čiurlionienę V. Krėvės kūryboje) „Dvylikoje brolių“ organiškai išplaukia iš veikėjų psichologijos, intencijų tyrumo ir atmosferos kaip „idėjų šviesa“, autorei sprendžiant gėrio ir blogio, pragmatizmo, jėgos ir tiesos bei esmės bylą.

       Panaši problematika dominuoja ir dviejų veiksmų pasakos paveiksluose su dainomis „Karalaitė Tikroji Teisybė“ (1920). Tik čia, skirtingai nuo „Dvylikos brolių“, teisybės triumfas pasiekiamas ne per kovą ir realų pažinimą. Kūriniu deklaruojamas intuityvus tiesos pojūtis. Žmogus pats jaučia savo poelgių vertę, jis pats yra geriausias teisėjas. Todėl sielos tobulinimo leitmotyvu tampa obalsis —„tikrosios teisybės nereik bijoti".

       Minėtuose kūriniuose siedama meterlinkiškojo simbolizmo, intuityviojo pažinimo elementus su lietuviškosios pasaulėjautos patirtimi, S. Čiurlionienė siekė sąlyginio simbolinio apibendrinimo ir nacionalinio folkloro intonacijų sintezės. Originalius šios sintezės pavyzdžius ji sukūrė dramose-poemose „Mūsų jauja“ (1910—1945), „Vaiva“ (1946—1953), o ryškiausiai — M. K. Čiurlioniui skirtoje poemoje „Giria žalioji" (1945). Iš tiesų poemoje „daug kas čiurlioniška: pasaka čia susipina su realybe, vaizduotės polėkiais ir didele filosofine mintimi“ (V. Galinis)(6). Didaktikos ir moralizmo čia nėra nė pėdsako; istoriją apie girios mergelę, jaunikaitį Kernių ir paparčio žiedą S. Čiurlionienė kūrusi tarytum girdėdama vaikystės pasakas, kuriose nieko „pirštu prikišamai nerodoma“, o tik „švyti gėrio laimėjimas" ir „pagarba išminčiai". Žmoguje bunda meilės ir tiesos poreikis lyg nematomos jėgos, kurios verčia ieškoti paparčio žiedo kaip vienintelės intuityvios tiesos ir galios, patvirtinančios troškimų kilnumą, pasirinkimo teisingumą. Tačiau sukyla vidaus bei išorės priešai, tragiška kova tampa poemos herojaus kaltės ir nekaltumo odisėja. Herojaus kelius lydi mergelės akys, peraugančios į meilės ilgesio ir paparčio žiedo nežemiškus kuždesius. Lauko berno, „darbo vaiko“ Kerniaus patyrimą, jo meilės svaigulį ilgainiui ima reguliuoti „žalčio žvilgsnio“ gelmė ir trauka, intuityviai įprasminanti paparčio žiedo ieškojimus. „Keliančių sparnų" estetika, imponavusi S. Čiurlionienei kaip vydūniško bei meterlinkiškojo meninio pasaulėvaizdžio modelis ir dvasinis grynumas, čia prisodrinama realių jutimų klodais, kurie poemos struktūroje išsidėsto kaip minties, pažinimo kančių epas. Jis tampa vitališkų žmogaus prigimties ir jo likimo pradų simboline konfigūracija.

       S. Čiurlionienei buvo ir liko aktualus žmogaus ir gamtos paslapčių kosmosas — lietuviškosios pasaulėjautos gamtiškumo substratas, jos aptartas amžiaus pradžios kritikoje kaip literatūros tautiškumo branduolys. „Girioje žaliojoje“ jis iškeliamas per mitologinį gyvenimo cikliškumą ir žmogaus individualiojo laiko, pažinimo trukmės spiralę. Kernius „praeities tikrovėn grimzta“, kad pažinimo kančių atpildas sugrįžtų jam vienintele teisybės, intuityviai suvoktos gyvenimo prasmės verte, universalizuojančia dabartį: „Žemę ir žmogų kiaurai matyti, erdvę ir laiką kiaurai girdėti“. Toks herojaus dvasios karžygiškumas tarsi skaidria išmintim nušviečia kasdienybės ir buities epą, ryšį su gimtu kiemu ir pareigos jausmu. Per V. Krėvės šarūniškąją ir H. Ibseno Pero Giunto būties ir psichologijos jungtį S. Čiurlionienė novatoriškai lietuvių literatūros raidoje interpretavo namų ir pasaulio, kiemo ir gamtos, sapno ir realybės, sąmonės ir atminties sąsajas. Lietuvio ir gamtos motyvą, einantį nuo Daukanto ir Maironio, S. Čiurlionienė per folkloro pirminį sluoksnį išplėtė iki simboliškojo žmogaus ir girios sąryšio, surasdama universalųjį mitologinį aspektą, kurį jau XX a. antros pusės lietuvių literatūroje plėtos jaunesnės kartos rašytojai.

 

 

       ***

 

       Toli amžiaus pradžioje liko nacionalinio judėjimo šurmulys, pirmieji klojimų teatrą pakeitusių draugijų „Kanklės“, „Daina“ vakarai spektakliai, pirmųjų lietuvių dailės parodų organizavimas, jų aptarimai; po M. K. Čiurlionio mirties 1911 metais — rūpestis jo kūrybos likimu ir vertinimu: susirašinėjimas su M. Dobužinskiu, A. Benua, ryšiai su rusų dailininkų „Meno pasaulio“ grupe; ir lyg atpildas — Romėno Rolano laiškas, parašytas 1930 metų balandžio 1 dieną: „Brangioji  ponia... Tai naujas dvasinis žemynas, kurio Kristupu Kolumbu lieka Čiurlionis..." Praeity — mokytojos darbas „Saulės“ kursuose Kaune ir Voronežo lietuvių gimnazijoje (1910—1918), kur parengė ir išleido „Lietuvių literatūros istorijos konspektą“ ir to konspekto „Chrestomatiją“ (1918)... Vilnius—Kaunas— Peterburgas... Pirmieji Lietuvių mokslo draugijos susirinkimai, knygos „Lietuvoje" (1910) ir „Iš mūsų literatūros“ (1913)... Vėl Kaunas, jau ilgam, visam laikui. Lietuvių kalbos paskaitos universitete (1925—1938), garsieji S. Čiurlionienės kalbos šeštadieniai, iš kurių išaugo žurnalas „Gimtoji kalba“ (1933—1941)... Išvykos į kitas šalis, besidomint gimtosios kalbos dėstymo metodika, spektaklių premjeros, „Pinigėlių", „Šventmarės“ pasirodymas, darbas prie „Bundančios žemės", tautosakinių poemų, vertimų... Darbuotasi visur ir daug, įvairiausiuose literatūros ir kultūros, visuomeninės ir pedagoginės veiklos baruose, puoselėti kūrybos planai iki pat lemtingos 1958-ųjų gruodžio pirmosios... Visa, ką paliko jos plunksna, ir stengtasi sukaupti šiuose Raštuose. Nesgi iš tiesų, kaip pabrėžė rašytojas Antanas Venclova prie S. Čiurlionienės kapo, „niekas, kas pačia širdim sukurta savosios liaudies laimei, neišnyksta laiko vilnyse“(7).

 

       (1) Meškauskienė M. Neblėstanti jų šviesa.—V., 1984, p. 75.

       (2) Bučys A. Literatūros savimonė. Nacionalinis aspektas.— V., 1985, p. 53—54.

       (3) Čiurlionienė-Kymantaitė S. Rinktiniai raštai, t. I.— V., 1956, p. 5.

       (4) KapsukasV. Apie literatūrą.— V., 1980, p. 152.

       (5) Lankutis J. Lietuvių dramaturgijos raida.— V.,  1979, p. 301.

       (6) Ga1inis V. Šaknys ir atžalos.— V„ 1984, p. 133.

       (7) Venclova A. Epochos vėjas.— V., 1962, p. 130.

 

       Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė. Raštai. T. 1. V.: Vaga. 1986.