petrosius_is_tvermes_d        Donatas Petrošius. Iš tvermės D. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004.

 

        „Iš tvermės D“ – pirmoji jauno perspektyvaus autoriaus poezijos knygelė. Viršelyje dominuojanti balta spalva jau pati savaime simbolizuoja pirmapradiškumą, skaistumą, tyrumą. Ant balto gali rašyti ką nori, kaip nori ir su kuo nori. Viršelyje pavaizduota nuotrauka taip pat jaunatviška – besišypsantis vaikinas slidėmis iriasi pirmyn. Tikriausiai link tikslo į nepažįstamas erdves. Pavadinimas „Iš tvermės D“ taip pat yra kodas. Mano galva, galėtų būti trys skirtingi šio kodo dešifravimo variantai: „Iš tvermės D(ievo)“, „Iš tvermės D(onato)“ bei „Iš tvermės D(ėsnių)“, kuriuos taikant galimos trys skirtingų interpretacijų galimybės. Taigi balta spalva, nuotrauka ir pavadinimas sudaro harmoniją.

        Harmoninga ir darni yra ir pačios knygos struktūra. Ją sudaro keturi skyriai. Keturi – simbolinis ir labai svarbus skaičius: keturi metų laikai, rojaus upės, temperamentai, kūno skysčiai, dangaus kryptys, keturios evangelijos ir keturi evangelistai, keturi didieji pranašai (Jeremijas, Izaijas, Ezekielis, Danielius) ir bažnyčios tėvai (Ambraziejus, Augustinas, Jeronimas, Grigalius I), bet svarbiausia – keturios Dievo vardo raidės JHVH (Jehova). Tokia simbolių gausa parodo, jog tai, apie ką rašo Donatas, bus gilu ir nenuobodu.

        Kiekvienas knygos skyrius turi savo problematiką, laiką, erdvę ir nuotaikas.  Pirmame skyriuje „iš tvermės dėsnių“ labiau akcentojamas žmogaus – artisto – aktoriaus įvaizdis. Gyvenimas yra kaip Baroko epochoje – viena didelė (tik jau ne teatro, o filmo) scena: „užsidarė jau krautuvė keikiasi/ užrakintas pirkėjas – jam moja pirmieji žiūrovai“ („Mano brolis kinas“). Žmogus yra tarytum už ribos, už ekrano, todėl tarytum sumažintas ir nereikšmingas. Kino pasaulyje įmanoma viskas: semtuvu semti vitražus („Savaitės žmogus“), pražysti tvoroms, spoksoti ankančiai prūdo akiai („mano brolis kinas“), padaryti, kad „iš įkyriai/ mėlyno dangaus ant visų lytų akmenais“ („Gentainiai aiškina redaktoriui, kaip atrodė herbas prieš pat Didįjį gaisrą“), neštis pro šventyklą dievą – visą kaip/ gabalą, veltis sau po kojom („Pasivaikščiojimai be meilės ir ne“), per pamatus iš trobos gali išaugti medžiai, atsispirti ir skristi skruzdėlės („Sparnuotųjų skruzdžių išleistuvės“) ir purvas panagėse nuo svajonių kauptis („Po pietų iki vakarienės“). D. Petrošius visiškai dekonstruoja laiką: laikas toks trumpas, kad net į kumščius telpa („Kalendorinai kumščiai“). Taigi kiekvienas žmogus turi savo rankose laiką ir jį realizuoja kaip nori, o „laiko kasmet pasibaigia daugiau negu metuose/ tilptų“, nes kumščiai taip dažnai naudojami ne pagal paskirtį. Rankose turinčiam laiką žmogui, „kiekviena diena tai vis kitokia nors pagoniška šventė“ („Savaitės žmogus“): trečiadieniais prižiūri Miečius šuo karšinčius, antradieniais darže auga cukinijos, penktadieniais nuslydo ir nugrimzdo bažnyčia, o šeštadienis išsiuvinėta ant visų jos kelnaičių... Tokias šventes būtų galima tęsti be paliovos, nes Donatui svarbus kiekvienas, net ir mekiausias, įvykis ar daiktas. Šiuolaikinis žmogus priešingas autoriui - įsisupęs į kičinį, simuliakrinį pasaulį, jis sunkiai pastebi, atrodo, paprastus daiktus, kuriuos užfiksuoja Donato vaizdo kameros:

         (...) stikle lyg gintaro
        kumštyje lieka nutrauktos vabzdžio kojos stiebai
        kraujažolių lazda šunims baidyti žmonės po žydru
        dangaus parašiutu besileidžiantys dviračiais nuokalne

         („Rūpintojėlių vagystės iš Baublių jubiliejiniam paminėjimui“)

        „Tarpinių būsenų katalogas“ -  taip pat labai įdomus ir savitas. Katalogas apskritai yra nuoroda į simuliakrinį XXI a. pasaulį: yra „MAXIMŲ“, „IKI“, „Saulučių“, „Kubo“, „Pliuso“ ir kitų „architektūrinių paminklų“ katalogai, šukuosenų ir madų bei plaukų dažymo katalogai, taigi kodėl ir „tarpinių būsenų“ nesukrauti į katalogą?.. Moderniai, šiuolaikiškai ir labai madingai. Tik jeigu kiti katalogai siūlo savo produktus vartotojiškai visuomenei, tai Donato kūriniai nėra produktai. Tokią išskirtinę savo poziciją autorius nurodo eilėraštyje „Copy and paste“: „bet mano kompiuteris neprijungtas prie tinklo/ tinkle aš neveikiu“.Tokiu išskirtinumu grįžtama prie egzistencializmo, tarsi prieštaraujant ir priešinantis vartotojiškai visuomenei. Jeigu toji visuomenė paklūsta materializmui, tai D. Petrošiaus žmogus „medituoja užsiūtomis kišenėmis“ („Atsitraukia į sapną į Beograd“), jeigu toji visuomenė siekia paaukštinimo ir garbės, tai D. Petrošiaus lyrinis subjektas džiaugiasi, kad yra „paaukštintas visose nematomose/ fronto linijose – pašto ženklų laižytojas“ („Siunčiu tau du laiškus, tiksliau, vieno laiško abi puses“), jeigu vartotojiškoje visuomenėje „laikas – pinigai“, tai prieš Donato lyrinį „Aš“ „laikrodžiai nusistatė“ („Atsitraukiu į sapną į Beograd“). Autoriui pavyksta išsivaduoti iš tokio vartotojiško pasaulio todėl, kad jis sugeba, kaip senovės indai, koncentruotis ne į žemiškus dalykus, taip nutolti nuo reliatyvaus laiko ir tarytum išsivaduoti iš savęs:

        Jei save padalyčiau į 10 000 pavidalų
        ir nė vienas jų nepakliūtų į Tavo nelaisvę –
         (…) sušerčiau
        save varnams arba išsilakstyčiau į visas
        nežinomas puses.

        Jau dabar matau, kaip drėgnose rudeninėse
        laukiamosiose kabinose manieji pavidalai,
        pakylėti ir susigėdę, spiečiasi į būrius…

         („Pasaulio pabaiga Nr. 1“)

        Tik šitaip metafiziškai išsivadavus iš savojo kūno, galima skirti tai, „kas juoda nuo tų/ kurie yra nematomi“, nekreipti dėmesio į vėjo ridenamus spalvotus niekniekius („Sekant akimis“), palinkus į priekį, dvi savaites plaukti atgal („Atgal į priekį. Eilės tvarka“), per kelio linijas ir ženklus kalbėtis su Dievu („Psalmė mano pirmoji“) ir savimi („Menas nugali žmogų“), analizuoti „Nusikaltimo sudėtį“ bei spręsti „Minties atminties aritmetikos“ uždavinius. Ir sakyčiau, gana sėkmingai. Kaip jau minėta, laikas nėra reliatyvus, todėl jo lyrinis subjektas turi į valias, todėl „kiekviena pirmoji diena yra tuo pat metu ir aštuntoji“ („Pirma aštuntoji“)…

        Trečiasis skyrius „iš traukos dėsnių“ yra pirmojo ir antrojo skyriaus apibendrinimas: kartojasi žmogaus – artisto įvaizdis („Gaisraviečių gidas“), laikas taip pat nereliatyvus ir neskaičiuojamas. Visgi, kaip ir tikėtasi, jame daug naujų variacijų, kolorito ir dekonstrukcijos. Ypač ryškūs šiame skyriuje paradoksai: „taikinys nutaikytas į kulką“ („Nefutbolas“), Dialogas Platoną atryja dalimis, bėga šuo, o jį seka kailis („Aklas Atlantidos būgnininkas“), „į Viešpaties kūną nulyja lietus“ („Peizažas, kurį išmetėm“), „sniegas krenta biržoj“ („1 Gruodžio nurašymas“), „vizijoms prakiūra stogas“ („Sausio eilės“), gyvenama nuo pabaigos į pabaigą susitikti („Salto sentimentale“). D. Petrošius ypač įsigilina į visuomenės skaudulius, votis: šiuolaikinę kičinę žiniasklaidą, kuriai svarbiausia „puolėjas buvo ar saugas/ kuris kalibras ir kiek rado gilzių kokia/ profesionalų nuomonė ir ką pats dar spėjo pasakyti“ („Nefutbolas“), visuomenės prisitaikėliškumą, abejingumą ir apatiją („Auka atrašo budeliui“), simuliakrų populiarumą („1 Gruodžio nurašymas“), valdininkų, kurie „apanka dar būdami viršuje, nebemato/ kaip peiliai žaidžia, kaip dega durpynai, kaip dvi -/ nei dangaus, nei žemės teritorijos susiremia dėl/ virtualios sostinės, dvasios važinėjasi liftais“, savavaliavimą („Dvi besiribojančios teritorijos su kilnojama sostine“), dviveidiškumą, savojo „Aš“ paslėpimą po „veido pleistru“, kai „blunka bruožų bintas“ („1 Gruodžio nurašymas“). Daug šiame skyriuje ir asmeninio, intymaus išgyvenimo, meilės, kančios, tuštumos ir vienatvės jausmo („Keturi laimingi eilėraščiai apie Meilę ir Tuštumą“). Kalbėdamas apie skaudulius, Donatas neverkia, nė viename eilėraštyje neaptiksime sentimentalių, graudžių jausmo proveržių, blogas emocijas stengiamasi blokuoti. Lyrinis subjektas ne tik mato problemas, bet ir stengiasi patarti, gal kartais net pernelyg didaktiškai: „Jei pamatysi šviesą veidrody, žinok: čia jau ne tu/ Užpūsk jo atspindį. Dvasia, jei ji gyva – išbluks savaime“ („Sausio eilės“), „Jei trokšti būti pirmas, tu žinok – pirmausi sąvartynais“, „Jei tavo dvasios alksta, nepalik praverto nakčiai šaldytuvo“ („Vasario skyrius“)…

        Gali susidaryti įspūdis, jog skauduliukų D. Petrošiaus poezijoje yra daugiau, tačiau dažnai šmėkštelėjantys šilti ir mieli įvaizdžiai sukelia šypseną ir jaukią ramybę, tarytum viską kompensuoja ir subalansuoja: „panagėse kasdien randu tavęs“ („Auka atrašo budeliui“), stogai kopia krantu ir „lyg į ledą sušąla vitražuos“ („I Susistumdymas prieš susitaikant“), žvilgsnis ilgam įklimpsta kavos tirščiuose, ištrūkusi saga iš palto tėra „tobulai surežisuotas triukas, kad nukreipčiau/ pašnekovo dėmesį nuo vidinės kišenės, kurioje spaly/ įsivėlė kankorėžis“ („Būtojo kartinio laiko vienaskaitos trečias asmuo“). Paskutinis šio skyriaus eilėraštis „Salto sentimentale“ taip pat yra pozityvus, žadantis gerą pabaigą. Ir… ar pabaigą?..

        Su tokiomis nuotaikomis pereinama į ketvirtą skyrių „laiškai nepatekę į butelius“. Šie laiškai neišsiųsti, neišmesti į jūrą, todėl rašyti tarytum sau ir, kaip sako pats autorius, tai – „pastebėtų klaidų atitaisymas“. Įdomu yra tai, jog eilėraščių, „nepatekusių į butelius“ yra devyni. Devyni – trijų kartotinis, o trys simbolizuoja Šv. Trejybę, tikėjimą, viltį ir meilę ir t. t. Devyni savo ruožtu reiškia vaisingumą, brandą, išsivystymą. Toks ryškus knygelėje minėto ketverto ir trejeto derinys sudaro tvirtą septynetą, kuris yra daugiareikšmis: septynios savaitės dienos, septynios dorybės, sakramentai ir didžiosios nuodėmės, septyni menai ir mokslai, septyni prašymai maldoje „Tėve mūsų“ ir t. t.  Taip stipriai artėjama prie Dievo, todėl „vieni žodžiai tampa/ kūnu/ vieni žodžiai tampa/ siela“ („todėl“). Ryškus ir kelionės leitmotyvas. Kelionės ne į užsienio šalis, o į save, nes „Tu pats sau užsienis“, „kiekvienas sau pasienis“, „kam reikalinga jūra jei gali prapult ant kranto“ („Nekeliavimo eilės“).

        Su Dievo pagalba arba pasikonsultuodamas su juo, Donatas sukuria savo pasaulį – vieną didelį (beveik) tobulą filmą su daugybe specialių efektų, o paskui paprašo:

        pakelkite rankas kas manot kad kliedėjau
        dabar pakelkit kas pasiekėt kitą būvį…

         („Kilnojami stebuklai“)

        Taigi Donatas yra savojo pasaulio tvėrėjas, filmo režisierius, o mes vertintojai, vartotojai ir pagrindiniai personažai. Tokius pakeltomis ar nuleistomis rankomis jis mus ir palieka, suteikdamas sau teisę atitaisyti klaidas, kaip kažkada tą padarė Dievas, atsiųsdamas į žemę tvaną. Ir apskritai tokiu „klaidų atitaisymu“ autorius pabrėžia seną tiesą: klaidos – pagrindinis gyvenimo variklis, nes iš jų mokomasi, o jeigu mokomasi, vadinasi, yra progresas.       

 

        Nemunas, 2004-12-23