dviese_literaturos_supuoklese       Vytautas Kubilius. Dviese literatūros sūpuoklėse: Kazys Puida ir Vaidilutė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2003, 183 p.

 

       Vytautas Kubilius (1926-2004) – įžvalgiausias XX a. lietuvių literatūrologas. Be daugybės kitų darbų, jis yra parašęs studijas apie svarbiausias lietuvių literatūros moteris – Salomėją Nėrį ir Ievą Simonaitytę. Dviese literatūros sūpuoklėse skirta dviems rašytojams, kurių vardus šiandien ne visada žino ir lituanistai: Onai Pleirytei-Puidienei-Vaidilutei (1882-1936) ir Kaziui Puidai (1883-1945). O juos prisiminti verta dar ir todėl, kad primirštų kūrėjų gyvenimas ir raštai dažnai būna įdomesni už keliones išvaikščiotais klasikų takais.

 

       Kubiliaus knyga - tradicinė monografija, kai biografinius ir kultūrinius faktus, išdėstytus chronologiškai, lydi kūrybos aptarimas. Neskaičiusiems kūrybos įdomesnis bus biografinis aspektas, tačiau įmanoma, kad kaip tik žmogiškosios dramos – net ir jų vaikų - paskatins atidžiau įsižiūrėti į Vaidilutės ir Puidos kūrybą (taip atsitiko man pačiai). Kubiliaus nuostata - pirmąją lietuvių rašytojų šeimą aprašyti drauge: „šios dvi kūrybinės egzistencijos, taip artimai sukibusios ir taip piktai besiplėšiančios tolyn viena nuo kitos, gali būti nušviestos tik kartu – vienoje knygoje“ (p. 6). Tačiau knygos biografinį klodą galima skaityti ir kaip nuolatinių skyrybų istoriją. Be to, žvelgiant iškart į abu, „literatūrinėse sūpuoklėse“ aiškiai nusveria (bent taip buvo ligi šiol) Puida. Atsisakius rašant apie du autorius neišvengiamo jų lyginimo (kas talentingesnis, kas produktyvesnis, kas ką įtakojo), akcentai dėstytųsi kitaip: Vaidilutė atrodytų savarankiškesnė (rašytoja ir asmenybė), ne tik Puidos žmona – pirma „gražutė“, paskui nelaimingoji.

 

       Abu buvo pirmojo lietuviško dienraščio Vilniaus žinios redakcijos darbuotojai (Puida – redaktorius), suvesti bendro idealo – dirbti lietuvių kultūrai. Ligi I pasaulinio karo Puida buvęs produktyviausias lietuvių rašytojas, pasireiškęs visuose literatūros žanruose, vėliau tapęs nepralenkiamu vertėju (išleido 60 verstinių knygų). Vaidilutė yra primiršta labiau už vyrą, nors prie jos vis grįžta Viktorija Daujotytė (Moters dalis ir dalia, Parašyta moterų), viena kita jos paakinta tyrinėtoja, bet Vaidilutei įvertinti tradicinė literatūrologija neturi tinkamų kriterijų. Jos poetinė proza – šiandien atrodo drauge ir naivi, ir pretenzinga, kaip ir jos pseudonimas; apysakos taip pat neišlaiko „aukštojo modernizmo“ suformuotos estetikos reikalavimų; romanas Tėviškė – nuobodokas, nors tyrinėjimo verta romano I dalyje veikianti personažė – bene pirmoji lietuviška fatališka moteris (dvarininkė Regina Norvaišaitė); publicistika, savaime suprantama, turėtų netekti aktualumo pati pirmoji. Tačiau kaip tik Dviese literatūros sūpuoklėse sustiprina nuojautą, jog Vaidilutė dar tebėra tikra aukso kasykla tyrinėtojams, ypač augant susidomėjimui dokumentika ir feministinei kritikai žvalgantis naujų vardų. Tikėtina, kad Vaidilutė ateity įdomiausia bus ne grožine kūryba, o VU bibliotekos rankraštyne esančiomis išlikusiomis dienoraščio (rašyto kelis dešimtmečius) dalimis, tebelaukiančiomis publikacijos. Šalia prieš II pasaulinį karą skelbtų ištraukų periodikoje, jos tebėra pagrindinis žinių apie rašytoją ir jos šeimą šaltinis. Atrodo, kad ir Vaidilutės dienoraštis neatitinka „žanro reikalavimų“. Jis rašytas ne vien sau; naudotas kaip keršto įrankis neištikimam vyrui: „dienoraštyje piešia vyrą „nepaprasta baisa“ ir duoda jam pačiam pasiskaityti – štai tokį tave matys ateities kartos...“ (p. 138).

 

       Vaidilutė yra guvaus, kritiško, visuomeniškai aktyvaus proto: puikiai orientuojasi politiniuose įvykiuose; dienoraščiuose – tikslūs, motyvuoti kultūros veikėjų portretai; iškart perpranta bolševizmą – vos grįžusi iš Rusijos Trimite išspausdina apybraižą “Per Tarybų rojų...” Tačiau blaivus protas puikiai derėjo su polinkiu mistifikuoti (savo asmeninį gyvenimą).  

 

       Gana spalvingą Vaidilutės portretą yra pateikusi Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė (atsiminimuose, Raštų t. 3). Kubilius šiuo šaltiniu, atrodo, nesinaudoja. Kymantaitė kelissyk pamini, kad Vaidilutė įjunko į narkotikus dar jaunystėje: Vaidilutė kokainą, kurį gaudavusi iš brolio vaistininko, “tokiais kiekiais” vartojusi nėščia, neva galvos skausmams mažinti. Kubilius šio aspekto tarsi nemato, nors užsimena, kad Puida “mėgina atkalbėti nuo kasdieninių pontapono (morfijaus) dozių” (p. 135; kalbama apie 3-iojo dešimtmečio pabaigą). Akivaizdus Vaidilutės susitapatinimas su aukos vaidmeniu, frigidiškumu, nekūniškumu, ligomis. Save laikanti auka – su melodramiškomis mizanscenomis, ji ir buvo auka – savo įsitikinimų, jog moteris turi “aukotis” šeimai, ypač vaikams (ši nuostata ryški ir jos apysakose).

 

       Knygoje publikuojamos retos Vaidilutės ir Puidos nuotraukos padeda atkurti prabėgusio laiko atmosferą, leidžia įsižiūrėti į veidus, rūbus, pozas. Už jų slypi sudėtingi talentingų žmonių likimai. Gyvas būdamas, ambicingasis Puida dusyk išleido savo Raštus, nors ir ne iki galo įgyvendindamas užmojus. Jo istorinis romanas Magnus Dux (1936) yra susilaukęs pakartotino leidimo Sąjūdžio metais (1989). Vaidilutės rašiniai tebelaukia naujo leidimo (bent rinktinės) ir naujų skaitytojų bei tyrinėtojų.

 

       VU Lyčių studijų centras, 2003